Rita Pierson: Kiekvienam vaikui reikia rėmėjo

Rita Pierson mokytojauja jau 40 metų, o kartą kolegė jai pasakė: „Jie man nemoka už tai, kad mėgčiau vaikus." Jos atsakymas: „Vaikai nesimoko iš tų žmonių, kurie jiems nepatinka.“ Jaudinantis kvietimas pedagogams tikėti savo mokiniais ir užmegzti su jais tvirtus santykius realiame, žmogiškame, asmeniškame lygyje.

Aš praleidau visą savo gyvenimą

arba mokykloje, pakeliui į mokyklą,

arba kalbėdama apie tai, kas mokykloje vyksta.

Abu mano tėvai buvo pedagogai,

mano seneliai iš motinos pusės buvo pedagogai,

o pastaruosius 40 metų ir aš užsiėmiau tuo pačiu.

Taigi manau nereikia nė sakyti, kad per šiuos metus

turėjau galimybę pažvelgti į švietimo reformą

iš daugelio perspektyvų.

Kai kurie pokyčiai buvo geri.

Kai kurie nelabai.

Ir mes žinome, kodėl vaikai iškrenta.

Mes žinome, kodėl vaikai neišmoksta.

Tai dėl skurdo, prasto lankymo,

neigiamos bendraamžių įtakos. Mes žinome, kodėl.

Bet vienas veiksnių, kurių niekada neaptariame

arba aptariame retai

yra vertė ir svarba žmogiškojo ryšio,

santykių.

Džeimsas Komeris sako, kad jokio reikšmingo mokymosi

negali būti be reikšmingų santykių.

Džordžas Vašingtonas Karveris sako: „visas mokymasis

yra santykių supratimas.“

Kiekvienas čia esantis buvo paveiktas

mokytojo ar suaugusiojo.

Daugelį metų aš stebėjau kaip žmonės moko.

Aš žiūrėjau į geriausius, bet taip pat žiūrėjau ir į kai kuriuos prasčiausius.

Kolegė man kartą pasakė:

„Jie man nemoka už tai, kad mėgčiau vaikus.

Jie moka man, kad išdėstyčiau pamoką.

Vaikai turi tą pamoką išmokti.

Aš turėčiau mokyti. Jie turėtų išmokti. Ir baigta.“

Na, tada aš jai sakiau:

„Žinai, vaikai nesimoko iš tų, kurie jiems nepatinka.“

(Juokas) (Plojimai)

Ji sakė: „Na čia tai jau skiedalai“.

Ir tada aš jai pasakiau: „Na, tavo metai bus ilgi

ir varginantys, mieloji.“

Suprantama, tokie ir buvo. Kai kurie galvoja,

kad arba tu savyje turi tai, ko reikia santykiams kurti,

arba ne.

Aš manau, Stiveno Kovejaus idėja buvo teisinga.

Jis sakė, jog reikia pridėti vos kelis paprastus dalykus:

siekti suprasti pirmam

užuot laukus kol supras tave,

tokius paprastus kaip atsiprašymas.

Ar esate kada apie tai pagalvoję?

Pasakęs vaikui, kad atsiprašai, įvarysi jam šoką.

Kartą dėsčiau pamoką apie santykinius dydžius.

Aš nesu gera matematikos žinovė, bet turėjau išdėstyti temą.

O po pamokos grįžau ir pažiūrėjau į mokytojo knygą.

Visą pamoką aš buvau išdėsčiusi klaidingai. (Juokas)

Taigi grįžau į klasę kitą dieną, ir pasakiau:

„Žiūrėkit, žmonės, aš turiu jūsų atsiprašyti.

Aš jums visą pamoką išdėsčiau klaidingai. Atleiskit.“

Jie sakė: „Nieko baisaus, Mokytoja Pierson.

Jūs buvote tokia susijaudinusi, mes tiesiog jums atleidžiame.“

(Juokas) (Plojimai)

Aš esu turėjusi tokių prastų klasių,

tokių silpnų akademiškai, kad aš verkiau.

Aš svarsčiau kaip man perkelti šią grupę

per devynis mėnesius

iš ten, kur jie yra dabar, į ten, kur jiems reikia būti.

Ir tai buvo sudėtinga. Tai buvo baugiai sunku.

Kaip man pakelti vaiko pasitikėjimą savimi

ir jo akademinius pasiekimus tuo pat metu?

Vienais metais man kilo puiki mintis.

Visiems savo mokiniams pasakiau:

„Jūs buvote parinkti būti mano klasėje,

nes aš esu geriausia mokytoja,

o jūs esate geriausi mokiniai,

jie suvedė mus kartu

tam, kad galėtume visiems kitiems parodyti kaip tai daroma.“

Vienas iš mokinių paklausė: „Tikrai?“

(Juokas)

Aš atsakiau: „Tikrai. Mes turime parodyti kitoms klasėms

kaip tai daryti, todėl kai eisime koridoriais,

žmonės mus pastebės, tad jūs negalite kelti triukšmo.

Turite būti išdidūs.“

Ir aš daviau jiems posakį: „Aš esu Kažkas.

Aš buvau Kažkas, kai atėjau.

Aš būsiu geresnis Kažkas, kai išeisiu.

Aš esu galingas, ir aš esu stiprus.

Aš nusipelnau švietimo, kurį čia gaunu.

Aš turiu darbų, kuriuos reikia atlikti, žmonių, kuriems reikia padaryti įspūdį,

ir vietų, kur reikia nukeliauti.“

Ir jie sakė: „Jo!”

Jei sakysi tai pakankamai ilgai,

tai pradės virsti dalele tavęs.

Taigi – (Plojimai)

Daviau testą, 20 klausimų.

Vienas moksleivis neatsakė į 18.

Aš parašiau „+2” ant jo darbo ir didelį veiduką su šypsena.

Jis paklausė: „Mokytoja Pierson, ar tai reiškia, kad neišlaikiau?“

Aš sakiau: „Taip.“

Jis vėl klausė: „Tai kodėl nupiešėte veiduką su šypsena?“

Aš atsakiau: „Nes tau pradeda sektis.

Tu į du klausimus atsakei teisingai. Ne visur suklydai.“

Ir sakiau: „Ir kai peržiūrėsim šią temą,

argi tu nepasirodysi geriau?“

Jis sakė: „ Taip, tamsta, aš galiu geriau!“

Matote, „-18“ išsunkia visą gyvybę iš tavęs.

„+2“ sakė: „Aš ne visas blogas.“

(Juokas) (Plojimai)

Metų metus aš stebėjau savo mamą,

pertraukų metu peržiūrinčią [mokinių darbus],

popietėmis lankančią mokinius namie,

perkančią šukas ir šepečius, ir žemės riešutų sviestą, ir sausainius,

pasidedančią visa tai į savo rašomojo stalo stalčius vaikams, kuriems reikėjo pavalgyti,

o taip pat plaušinę ir gabalėlį muilo tiems vaikams, kurie ne taip skaniai kvepėjo.

Matote, sunku mokyti dvokiančius vaikus.

O vaikai gali būti žiaurūs.

Taigi ji laikė visa tai savo stalčiuose,

o prabėgus metams, kai ji išėjo į pensiją,

aš mačiau kai kuriuos iš tų vaikų užeinant aplankyti

ir sakant jai: „Žinote, Ponia Walker,

jūs pakeitėte mano gyvenimą.

Jūsų dėka man pavyko.

Jūsų dėka aš jaučiausi esąs Kažkas,

nors ir žinojau, kažkur giliai, kad nesu.

Ir aš tiesiog noriu, kad Jūs matytumėte, kuo aš tapau.“

Ir kai mano mama mirė prieš porą metų sulaukusi 92,

į laidotuves susirinko tiek daug jos buvusių mokinių,

jog aš pravirkau ne dėl to, kad ji mirė,

bet todėl, kad jos santykių su žmonėmis palikimas

niekada negalės pranykti.

Ar galime turėti daugiau santykių? Žinoma.

Ar jums patiks visi jūsų vaikai? Aišku, kad ne.

Ir jūs žinote, sunkiausi jūsų vaikai pamokų nepraleidžia.

(Juokas)

Niekada. Jums nepatiks jie visi,

ir sunkieji ateina ne šiaip sau.

Tai dėl ryšio. Tai dėl santykių.

Ir nors visų jūs nemėgsite,

svarbiausia, jie niekada, niekada negali to žinoti.

Taigi mokytojai tampa puikiais aktoriais ir puikiomis aktorėmis,

ir mes einame į darbą net kai to ir nenorime,

ir mes klausome tvarkos, kuri neturi prasmės,

ir mes vis tiek mokome.

Mes vis tiek mokome, nes tai mūsų darbas.

Mokymas ir mokymasis turi nešti džiaugsmą.

Koks galingas būtų mūsų pasaulis,

jei mes turėtume vaikus, kurie nebijotų rizikuoti,

nebijotų mąstyti,

ir kurie turėtų savo rėmėjus?

Kiekvienas vaikas nusipelno rėmėjo,

suaugusiojo, kuris jų niekuomet neapleis,

kuris supranta bendravimo ryšio galią,

ir siekia, kad tas ryšys būtų toks geras, koks tik gali būti.

Ar šis darbas sunkus? Ooo, taip. O, Dieve, taip.

Bet jis nėra neįmanomas.

Mes galime tai padaryti. Mes esame pedagogai.

Mes gimę tam, kad darytume pokyčius.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)