Lyderiai, kurie nuniokojo Afriką, ir karta, kuri gali tai pakeisti

Fred Swaniker iki jam sulaukus aštuoniolikos, gyveno Ganoje, Gambijoje, Botsvanoje ir Zimbabvėje. Ši patirtis padėjo jam suvokti, jog valstybėse, kur yra išsivysčiusios institucijos, vadovų valdžia yra labai ribota, tačiau valstybėse, kur institucijos yra neišsivysčiusios, vadovai gali pastatyti šalį ant kojų ar ją tiesiog suniokoti. Aistringoje savo kalboje Fred Swaniker retrospektyviai pažvelgia į Afrikos vadovus ir bando įsivaizduoti būdą, kuris padės apmokyti naująją kartą.

Pirmą kartą susidūriau
su valstybės perversmu būdamas ketverių.

Dėl to mano šeima turėjo palikti

gimtąją šalį Ganą

ir iškeliauti į Gambiją.

Ir mūsų nelaimei,

po šešių mėnesių

ten taip pat įvyko karinis perversmas.

Puikiai pamenu,
kaip vieną naktį buvau pažadintas

ir pasiėmęs svarbiausius reikmenis,

ėjau apie dvi valandas

į saugesnę vietą.

Apie savaitę miegojome po lovomis,

nes bijojome,
jog kulkos gali įskrieti pro langą.

Kai man buvo aštuoneri

šeima persikėlė į Botsvaną.

Tą kartą viskas buvo kitaip.

Ten nebuvo jokio perversmo.

Valstybinė sistema buvo efektyvi,
puikios galimybės mokintis.

Tuo metu
infrastruktūra buvo labai pažengusi,

įdiegta šviesolaidinė telefono linija,

kai vakaruose jos dar ilgai nebuvo.

Tačiau ji neturėjo

savo nacionalinės televizijos,

todėl mums dažnai

tekdavo žiūrėti Pietų Afrikos Respublikos

televizijos laidas,

teko stebėti įkalintą Nelson Mandela

jam buvo suteikta galimybė būti paleistam,

jei jis tik nustotų kovoti
prieš apartheidą.

Tačiau jis nesutiko to daryti,

tol kol jis pasiekė savo tikslą

ir išlaisvino Pietų Afriką
iš rasizmo gniaužtų.

Pamenu tada pamaniau,
jog vienas puikus vadovas

gali tiek daug pasiekti Afrikoje.

Man sulaukus 12-os,

pradėjau mokytis vidurinėje mokykloje
Zimbabvėje.

Iš pradžių viskas atrodė nuostabu,

sparčiai besivystanti šalis,
puiki infrastruktūra,

ši šalis buvo puikus pavyzdys

kitoms šalims Afrikoje.

Aš baigiau vidurinę mokyklą

ir įstojau į universitetą.

Po šešerių metų man vėl grįžus į Zimbabvę

viskas buvo kitaip.

Visa sistema žlugo.

Milijonai žmonių paliko šalį,

ekonomika visiškai nusmukusi,

trisdešimt metų plėtros

buvo tiesiog dingę be pėdsako.

Kodėl šalis patyrė tokį greitą nuosmukį?

Manau, jog daugelis sutiksite,

jog tai įvyksta
dėl vyriausybės vadovavimo.

Prezidentas Robert Mugabe,

buvo pagrindinis šalies

suniokojimo kaltininkas.

Visa ši mano spalvinga gyvenimo

Afrikoje patirtis

Išmokė mane kelių dalykų.

Supratau, jog Afrika yra nepakartojama.

Kur tik keliavau,

pastebėdavau nepaprastą
mūsų žemyno žavesį,

bei žmonių
neįtikėtiną stiprybę ir tikėjimą,

tuo metu suvokiau, jog noriu paskirti

savo gyvenimą žemyno puoselėjimui.

Tačiau tam, kad Afrika atsigautų,

buvo reikalingos permainos vadovybėje.

Nes perversmo, bei korupcijos

problemos Ganoje, Gambijoje

ir Zimbabvėje

buvo priešingybė to,

ką man teko matyti

Botsvanos ir Pietų Afrikos vadovybėse.

Suvokiau, jog Afrikos ateitis

priklauso nuo vadovybės.

Tikriausiai manote, jog vyriausybė

yra svarbi visur.

Tačiau šioje kalboje noriu
jums perteikti esminę problemą Afrikoje,

nes Afrikoje, vienas puikus vadovas

gali pakeisti kur kas daugiau, nei

vadovai kitose šalyse, paklausite kodėl?

Nes Afrikoje nėra tvirtų
valstybinių institucijų,

teisėsaugos ir konstitucinių aktų

ir taip toliau.

Aš tikiu, jog esant vieningoms

ir stiprioms institucijoms,

vadovo valdžia tampa labai apribota,

tačiau jei institucijos yra neišsivysčiusios,

šalies vadovas turi visą valdžią

savo rankose.

Noriu jums duoti pavyzdį.

Tapus Jungtinių Valstijų prezidentu,

Jūs pamanytumėte, „nuostabu man pavyko.“

Aš įtakingiausias žmogus pasaulyje.

Nusprendžiate išleisti įstatymą.

Staiga kongreso nariai,

paplekšnoja jums petin ir taria,
„Oi ne“ šito mes neleisime.

Taigi bandote, kitu būdu.

tačiau senatas taria:

„Ne, šito daryti taip pat negalima.“

Tada nusprendžiate,
atspausdinti šiek tiek pinigų,

nes manote,
jog tai padės ekonomikos augimui,

banko valdyba pamanys, jog jūs

pamišęs ir prieš jus pradės apkaltą.

Tapus Zimbabvės prezidentu,

pagalvojate,
„žinai, aš taip mėgstu šį darbą.

Norėčiau dirbti jį visą gyvenimą.“
(Juokas)

Juokingiausia tai, jog jūs galite.

Norite išleisti daugiau pinigų
į apyvartą.

Tiesiog paskambinkite į centrinį banką

ir pasakykite
„padvigubinkite pinigų kiekį“.

Jie atsakys: „Žinoma pone,

gal galėčiau dar kaip nors pasitarnauti?“

Tokia didelę įtaką turi Afrikos vadovai,

štai, kodėl vienas lyderis
gali pakeisti tiek daug

mūsų žemyne.

Gera naujiena tai, kad Afrikoje

vadovybės sparčiai gerėja.

Galvoje turiu
tris lyderių kartas.

Pirmoji jų karta pasirodė
5-6 dešimtmečiais,

tai vadovai kaip

Kwame Nkrumah Ganoje

ir Julius Nyerere Tanzanijoje.

Jie iškovojo Afrikos nepriklausomybę,

išlaisvino iš vergovės,

jie nusipelno pagyrimo.

Juos sekė antroji karta.

Jie nuniokojo Afriką.

Jie atnešė karą, korupciją,
žmonių teisių pažeidimus.

Tai stereotipinis Afrikos šalių vadovas.

Mobutu Sese Seko iš Zairo,

Sani Abacha iš Nigerijos.

Šie vadovai buvo nušalinti,

juos pakeitė trečioji karta,

žmonės, kaip Nelson Mandela,

ir šiandienos lyderiai kaip Paul Kagame,
ir kiti.

Šie vadovai nėra idealūs,

tačiau jie sugebėjo atstatyti tvarką,

po antrosios kartos palikto chaoso.

Jie užkirto kelią karams,

tai tvarkdarių karta.

Jie gerbia žmones,

jie pagerino ekonominę padėtį

ir po ilgos pertraukos, vėl pastebimas

greitas Afrikos ekonomikos augimas.

Taigi, nors šie lyderiai nėra idealus,

jie yra geriausi vadovai,

kuriuos Afrika turėjo
per pastaruosius 50 metų.

Taigi kokius žingsnius
mes turime žengti toliau?

Aš tvirtai tikiu,

jog ateinančioji karta

turi puikią galimybę

pagerinti padėtį Afrikoje.

Tiksliau, jie gali padaryti du dalykus,

kurių praėjusi vyriausybė nepadarė.

Jie gali vėl priversti

mūsų žemyną klestėti.

Kodėl tai taip svarbu?

Nes praėjusios vyriausybės

nesugebėjo to pakeisti.

Afrikos populiacija yra

sparčiausiai gausėjanti pasaulyje,

tačiau ir pati varganiausia.

Iki 2030 Afrikoje bus didesnė darbo jėga
nei Kinijoje,

o iki 2050 didesnė
nei visame pasaulyje.

Vienam milijardui žmonių,
bus reikalingas darbas,

jei nesugebėsime vystyti
savo ekonomikų pakankamai greitai,

mes sėdime ant uždelsto veikimo bombos,

kuri paveiks ne tik Afriką,
bet ir visą pasaulį.

Leiskite parodyti pavyzdį žmogaus,

kuris dirba Afrikos ateičiai.

Leatitia, jauna mergina iš Kenijos,

buvo išmesta iš mokyklos būnant 13-os,

nes šeima neišgalėjo susimokėti už mokslą.

Ji ėmėsi auginti triušius,

delikatesą toje Kenijos vietoje,
iš kur Laetitia kilusi.

Jos verslas plėtojosi

taip greitai, jog po metų,

jos fermoje dirbo 15 moterų,

ji sugebėjo užsidirbti studijoms

ir grįžti mokyklon

ir dar išleisti kitus

65-is vaikus į mokyklą.

Visą pelną ji paskyrė

mokyklos statybai.

Šiuo metu ten mokinasi

apie 400 jos bendruomenės vaikų.

Ir ji šiuo metu tik 18-os metų.

(Plojimai)

Kitas puikus pavyzdys yra
Erick Rajaonary.

Jis kilęs iš Madagaskaro salos.

Jis suvokė, jog

žemdirbystė ateityje bus būdas

įdarbinti daugelį gyventojų Madagaskare,

ir, jog trąšos žendirbiams yra

neįtikėtinai brangios.

Madagaskare gyvena
išskirtinė šikšnosparnių veislė,

kurių išmatose

yra begalė naudingųjų medžiagų.

2006-aisiais, Erick metė savo darbą
kaip sertifikuotas buhalteris

ir pradėjo gaminti trąšas

iš šių šikšnosparnių išmatų.

Šiuo metu Erick verslas

atneša kelis milijonus dolerių pajamų,

įmonėje dirba apie 70 žmonių

ir dar 800 dirba tuo metu,

kai šikšnosparniai yra aktyviausi.

Šios istorijos esmė,

jog sukurti gerovę ir klestėti

galima bet kur.

Erick dar vadinamas
žmogumi šikšnosparniu.

(Juokas)

Kas galėtų pagalvoti, jog

užsidirbti milijonus galima

pasinaudojant kieno nors išmatomis?

Tačiau šiai kartai taip pat reikia

sukurti tvirtas institucijas,

tam, kad žmonės tokie kaip

Robert Mugabe

nereketuotų Afrikos.

Vis tai skamba žaviai, taip?

Tačiau geri vadovai
nenukrenta tiesiog iš dangaus.

Nepakanka tik sėdėti ir

tikėtis, jog Dievas viskuo pasirūpins.

Tai per daug svarbu,

kad būtų palikta
tiesiog atsitiktinumo valioje.

Mums reikia sukurti institucijas Afrikoje,

kurios mokytų žmonės tapti vadovais

sisteminiu būdu.

Pastaruosius dešimt metų,

jau veikia Afrikos vadovų mokykla.

Leatitia yra viena iš studenčių.

Šiuo metu apie 700

studentų mokinasi ten.

Per 50 metų,

mes tikimės apmokinti, 6 000 naujų vadovų.

Tačiau vienas dalykas
verčia mane nerimauti.

Mes gauname apie 4 000

pareiškimų kiekvienais metais,

tačiau galime priimti,

tik 100 iš jų,

į savo vadovų ugdymo programas.

Taigi mums nepakanka erdvės.

Pirmą kartą viešai pareiškiu

apie Afrikos
lyderių akademijos plėtojimąsi.

Mes statome 25
naujus universitetus Afrikoje,

kurie paruoš naujus

Afrikos vadovus.

Kiekviename universitete vienu metu, galės
mokintis 10 000 būsimų vadovų.

Taigi vienu metu Afrikoje galės mokintis

250 000 mokinių.

(Plojimai)

Per ateinančius 50 metų,

mes žemynui galime išugdyti
3 milijonus lyderių.

Aš viliuosi, jog bent pusė jų

taps verslininkais,

kurie sukurs naujų darbo vietų.

Kita pusė dirbs valstybinėse

ir pelno nesiekiančiose
organizacijose.

ir sukurs taip reikalingas institucijas.

Jie nesimokins tik akademinių dalykų,

jie taip pat išmoks būti lyderiais

ir verslo vadybos įgūdžių.

Tai lyg Afrikos „Gebenės lyga“,

tačiau vietoj stojamųjų egzaminų

turimo turto, ar šeimos statuso,

mes žvelgsime į tai,

kokį potencialą studentas turi

ką nors pakeisti

Afrikos žemyne.

Tačiau vien tik šie universitetai

negali pakeisti Afrikos.

Aš tikiuosi, jog vis daugiau kitų

institucijų susikurs Afrikoje.

Ir šios institucijos turės bendrą viziją

lavinant vadovus mūsų šaliai,

tai bus mūsų ketvirtoji karta,

ir jie mokys vienos idėjos,

kurti darbo vietas, statyti institucijas.

Nelson Mandela sakė,

„Kartas nuo karto, žmonių karta
yra pašaukiama didiems darbams,

jūs galite būti ta didi karta.“

Tikiu, kad jei kruopščiai rinksime
ir puoselėsime

naują Afrikos vadovų kartą,

tada ateinanti ketvirtoji karta,

bus nuostabiausia karta,

kurią Afrika ir visas pasaulis
kada nors regėjo.

Ačiū jums.

(Plojimai)