Pirmą kartą susidūriau
su valstybės perversmu būdamas ketverių.
Dėl to mano šeima turėjo palikti
gimtąją šalį Ganą
ir iškeliauti į Gambiją.
Ir mūsų nelaimei,
po šešių mėnesių
ten taip pat įvyko karinis perversmas.
Puikiai pamenu,
kaip vieną naktį buvau pažadintas
ir pasiėmęs svarbiausius reikmenis,
ėjau apie dvi valandas
į saugesnę vietą.
Apie savaitę miegojome po lovomis,
nes bijojome,
jog kulkos gali įskrieti pro langą.
Kai man buvo aštuoneri
šeima persikėlė į Botsvaną.
Tą kartą viskas buvo kitaip.
Ten nebuvo jokio perversmo.
Valstybinė sistema buvo efektyvi,
puikios galimybės mokintis.
Tuo metu
infrastruktūra buvo labai pažengusi,
įdiegta šviesolaidinė telefono linija,
kai vakaruose jos dar ilgai nebuvo.
Tačiau ji neturėjo
savo nacionalinės televizijos,
todėl mums dažnai
tekdavo žiūrėti Pietų Afrikos Respublikos
televizijos laidas,
teko stebėti įkalintą Nelson Mandela
jam buvo suteikta galimybė būti paleistam,
jei jis tik nustotų kovoti
prieš apartheidą.
Tačiau jis nesutiko to daryti,
tol kol jis pasiekė savo tikslą
ir išlaisvino Pietų Afriką
iš rasizmo gniaužtų.
Pamenu tada pamaniau,
jog vienas puikus vadovas
gali tiek daug pasiekti Afrikoje.
Man sulaukus 12-os,
pradėjau mokytis vidurinėje mokykloje
Zimbabvėje.
Iš pradžių viskas atrodė nuostabu,
sparčiai besivystanti šalis,
puiki infrastruktūra,
ši šalis buvo puikus pavyzdys
kitoms šalims Afrikoje.
Aš baigiau vidurinę mokyklą
ir įstojau į universitetą.
Po šešerių metų man vėl grįžus į Zimbabvę
viskas buvo kitaip.
Visa sistema žlugo.
Milijonai žmonių paliko šalį,
ekonomika visiškai nusmukusi,
trisdešimt metų plėtros
buvo tiesiog dingę be pėdsako.
Kodėl šalis patyrė tokį greitą nuosmukį?
Manau, jog daugelis sutiksite,
jog tai įvyksta
dėl vyriausybės vadovavimo.
Prezidentas Robert Mugabe,
buvo pagrindinis šalies
suniokojimo kaltininkas.
Visa ši mano spalvinga gyvenimo
Afrikoje patirtis
Išmokė mane kelių dalykų.
Supratau, jog Afrika yra nepakartojama.
Kur tik keliavau,
pastebėdavau nepaprastą
mūsų žemyno žavesį,
bei žmonių
neįtikėtiną stiprybę ir tikėjimą,
tuo metu suvokiau, jog noriu paskirti
savo gyvenimą žemyno puoselėjimui.
Tačiau tam, kad Afrika atsigautų,
buvo reikalingos permainos vadovybėje.
Nes perversmo, bei korupcijos
problemos Ganoje, Gambijoje
ir Zimbabvėje
buvo priešingybė to,
ką man teko matyti
Botsvanos ir Pietų Afrikos vadovybėse.
Suvokiau, jog Afrikos ateitis
priklauso nuo vadovybės.
Tikriausiai manote, jog vyriausybė
yra svarbi visur.
Tačiau šioje kalboje noriu
jums perteikti esminę problemą Afrikoje,
nes Afrikoje, vienas puikus vadovas
gali pakeisti kur kas daugiau, nei
vadovai kitose šalyse, paklausite kodėl?
Nes Afrikoje nėra tvirtų
valstybinių institucijų,
teisėsaugos ir konstitucinių aktų
ir taip toliau.
Aš tikiu, jog esant vieningoms
ir stiprioms institucijoms,
vadovo valdžia tampa labai apribota,
tačiau jei institucijos yra neišsivysčiusios,
šalies vadovas turi visą valdžią
savo rankose.
Noriu jums duoti pavyzdį.
Tapus Jungtinių Valstijų prezidentu,
Jūs pamanytumėte, „nuostabu man pavyko.“
Aš įtakingiausias žmogus pasaulyje.
Nusprendžiate išleisti įstatymą.
Staiga kongreso nariai,
paplekšnoja jums petin ir taria,
„Oi ne“ šito mes neleisime.
Taigi bandote, kitu būdu.
tačiau senatas taria:
„Ne, šito daryti taip pat negalima.“
Tada nusprendžiate,
atspausdinti šiek tiek pinigų,
nes manote,
jog tai padės ekonomikos augimui,
banko valdyba pamanys, jog jūs
pamišęs ir prieš jus pradės apkaltą.
Tapus Zimbabvės prezidentu,
pagalvojate,
„žinai, aš taip mėgstu šį darbą.
Norėčiau dirbti jį visą gyvenimą.“
(Juokas)
Juokingiausia tai, jog jūs galite.
Norite išleisti daugiau pinigų
į apyvartą.
Tiesiog paskambinkite į centrinį banką
ir pasakykite
„padvigubinkite pinigų kiekį“.
Jie atsakys: „Žinoma pone,
gal galėčiau dar kaip nors pasitarnauti?“
Tokia didelę įtaką turi Afrikos vadovai,
štai, kodėl vienas lyderis
gali pakeisti tiek daug
mūsų žemyne.
Gera naujiena tai, kad Afrikoje
vadovybės sparčiai gerėja.
Galvoje turiu
tris lyderių kartas.
Pirmoji jų karta pasirodė
5-6 dešimtmečiais,
tai vadovai kaip
Kwame Nkrumah Ganoje
ir Julius Nyerere Tanzanijoje.
Jie iškovojo Afrikos nepriklausomybę,
išlaisvino iš vergovės,
jie nusipelno pagyrimo.
Juos sekė antroji karta.
Jie nuniokojo Afriką.
Jie atnešė karą, korupciją,
žmonių teisių pažeidimus.
Tai stereotipinis Afrikos šalių vadovas.
Mobutu Sese Seko iš Zairo,
Sani Abacha iš Nigerijos.
Šie vadovai buvo nušalinti,
juos pakeitė trečioji karta,
žmonės, kaip Nelson Mandela,
ir šiandienos lyderiai kaip Paul Kagame,
ir kiti.
Šie vadovai nėra idealūs,
tačiau jie sugebėjo atstatyti tvarką,
po antrosios kartos palikto chaoso.
Jie užkirto kelią karams,
tai tvarkdarių karta.
Jie gerbia žmones,
jie pagerino ekonominę padėtį
ir po ilgos pertraukos, vėl pastebimas
greitas Afrikos ekonomikos augimas.
Taigi, nors šie lyderiai nėra idealus,
jie yra geriausi vadovai,
kuriuos Afrika turėjo
per pastaruosius 50 metų.
Taigi kokius žingsnius
mes turime žengti toliau?
Aš tvirtai tikiu,
jog ateinančioji karta
turi puikią galimybę
pagerinti padėtį Afrikoje.
Tiksliau, jie gali padaryti du dalykus,
kurių praėjusi vyriausybė nepadarė.
Jie gali vėl priversti
mūsų žemyną klestėti.
Kodėl tai taip svarbu?
Nes praėjusios vyriausybės
nesugebėjo to pakeisti.
Afrikos populiacija yra
sparčiausiai gausėjanti pasaulyje,
tačiau ir pati varganiausia.
Iki 2030 Afrikoje bus didesnė darbo jėga
nei Kinijoje,
o iki 2050 didesnė
nei visame pasaulyje.
Vienam milijardui žmonių,
bus reikalingas darbas,
jei nesugebėsime vystyti
savo ekonomikų pakankamai greitai,
mes sėdime ant uždelsto veikimo bombos,
kuri paveiks ne tik Afriką,
bet ir visą pasaulį.
Leiskite parodyti pavyzdį žmogaus,
kuris dirba Afrikos ateičiai.
Leatitia, jauna mergina iš Kenijos,
buvo išmesta iš mokyklos būnant 13-os,
nes šeima neišgalėjo susimokėti už mokslą.
Ji ėmėsi auginti triušius,
delikatesą toje Kenijos vietoje,
iš kur Laetitia kilusi.
Jos verslas plėtojosi
taip greitai, jog po metų,
jos fermoje dirbo 15 moterų,
ji sugebėjo užsidirbti studijoms
ir grįžti mokyklon
ir dar išleisti kitus
65-is vaikus į mokyklą.
Visą pelną ji paskyrė
mokyklos statybai.
Šiuo metu ten mokinasi
apie 400 jos bendruomenės vaikų.
Ir ji šiuo metu tik 18-os metų.
(Plojimai)
Kitas puikus pavyzdys yra
Erick Rajaonary.
Jis kilęs iš Madagaskaro salos.
Jis suvokė, jog
žemdirbystė ateityje bus būdas
įdarbinti daugelį gyventojų Madagaskare,
ir, jog trąšos žendirbiams yra
neįtikėtinai brangios.
Madagaskare gyvena
išskirtinė šikšnosparnių veislė,
kurių išmatose
yra begalė naudingųjų medžiagų.
2006-aisiais, Erick metė savo darbą
kaip sertifikuotas buhalteris
ir pradėjo gaminti trąšas
iš šių šikšnosparnių išmatų.
Šiuo metu Erick verslas
atneša kelis milijonus dolerių pajamų,
įmonėje dirba apie 70 žmonių
ir dar 800 dirba tuo metu,
kai šikšnosparniai yra aktyviausi.
Šios istorijos esmė,
jog sukurti gerovę ir klestėti
galima bet kur.
Erick dar vadinamas
žmogumi šikšnosparniu.
(Juokas)
Kas galėtų pagalvoti, jog
užsidirbti milijonus galima
pasinaudojant kieno nors išmatomis?
Tačiau šiai kartai taip pat reikia
sukurti tvirtas institucijas,
tam, kad žmonės tokie kaip
Robert Mugabe
nereketuotų Afrikos.
Vis tai skamba žaviai, taip?
Tačiau geri vadovai
nenukrenta tiesiog iš dangaus.
Nepakanka tik sėdėti ir
tikėtis, jog Dievas viskuo pasirūpins.
Tai per daug svarbu,
kad būtų palikta
tiesiog atsitiktinumo valioje.
Mums reikia sukurti institucijas Afrikoje,
kurios mokytų žmonės tapti vadovais
sisteminiu būdu.
Pastaruosius dešimt metų,
jau veikia Afrikos vadovų mokykla.
Leatitia yra viena iš studenčių.
Šiuo metu apie 700
studentų mokinasi ten.
Per 50 metų,
mes tikimės apmokinti, 6 000 naujų vadovų.
Tačiau vienas dalykas
verčia mane nerimauti.
Mes gauname apie 4 000
pareiškimų kiekvienais metais,
tačiau galime priimti,
tik 100 iš jų,
į savo vadovų ugdymo programas.
Taigi mums nepakanka erdvės.
Pirmą kartą viešai pareiškiu
apie Afrikos
lyderių akademijos plėtojimąsi.
Mes statome 25
naujus universitetus Afrikoje,
kurie paruoš naujus
Afrikos vadovus.
Kiekviename universitete vienu metu, galės
mokintis 10 000 būsimų vadovų.
Taigi vienu metu Afrikoje galės mokintis
250 000 mokinių.
(Plojimai)
Per ateinančius 50 metų,
mes žemynui galime išugdyti
3 milijonus lyderių.
Aš viliuosi, jog bent pusė jų
taps verslininkais,
kurie sukurs naujų darbo vietų.
Kita pusė dirbs valstybinėse
ir pelno nesiekiančiose
organizacijose.
ir sukurs taip reikalingas institucijas.
Jie nesimokins tik akademinių dalykų,
jie taip pat išmoks būti lyderiais
ir verslo vadybos įgūdžių.
Tai lyg Afrikos „Gebenės lyga“,
tačiau vietoj stojamųjų egzaminų
turimo turto, ar šeimos statuso,
mes žvelgsime į tai,
kokį potencialą studentas turi
ką nors pakeisti
Afrikos žemyne.
Tačiau vien tik šie universitetai
negali pakeisti Afrikos.
Aš tikiuosi, jog vis daugiau kitų
institucijų susikurs Afrikoje.
Ir šios institucijos turės bendrą viziją
lavinant vadovus mūsų šaliai,
tai bus mūsų ketvirtoji karta,
ir jie mokys vienos idėjos,
kurti darbo vietas, statyti institucijas.
Nelson Mandela sakė,
„Kartas nuo karto, žmonių karta
yra pašaukiama didiems darbams,
jūs galite būti ta didi karta.“
Tikiu, kad jei kruopščiai rinksime
ir puoselėsime
naują Afrikos vadovų kartą,
tada ateinanti ketvirtoji karta,
bus nuostabiausia karta,
kurią Afrika ir visas pasaulis
kada nors regėjo.
Ačiū jums.
(Plojimai)