Kodėl privatumas yra svarbus?

Glenn Greenwald buvo vienas iš pirmųjų reporterių, kuris susipažino ir ėmė platinti slaptą Edvardo Snoudeno informaciją apie privačių asmenų sekimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šioje aistringoje kalboje Greenwald pasisako apie tai, kodėl mes turėtume rūpintis privatumu, netgi jei „mes nedarome nieko, ką turėtume slėpti“.

YouTube egzistuoja vaizdo įrašų žanras

skirtas patyrimams,

su kuriais, esu įsitikinęs,

susidūrė kiekvienas iš jūsų.

Jis susidaro iš asmens,

kuris galvodamas, kad yra vienas

užsiima kokia nors išraiškinga veikla:

pašėlusiai dainuoja, spirališkai šoka,

užsiima lengva seksualine veikla

ir tada suvokia, jog nėra vienas,

kad yra žmogus, kuris tyko ir stebi.

Tai sukelia nedelsiamą baimę

ir bet kokios
veiklos sustabdymą.

Gėda ir pažeminimas

jų veiduose akivaizdūs.

Tai reiškia:

„Aš noriu tai daryti,

jei tik niekas nežiūrės.“

Tai svarbiausia darbo dalis,

ties kuriuo aš dirbau 16 mėnesių.

Klausimas, kodėl privatumas yra svarbus,

iškilo visuotinės diskusijos metu,

kurią sukėlė Edwardo Snowdeno
paviešinta informacija,

kad Jungtinės Valstijos ir jų partneriai,

pasauliui nežinant, pakeitė internetą.

Iš negirdėto laisvės

ir demokratijos įrankio,

jį pavertė nematyta masine ir

beatodairiško sekimo zona.

Gan paplitęs požiūris,

kuris iškyla šioje diskusijoje,

net tarp žmonių,
kurie jaučiasi nejaukiai

girdėdami apie masinį sekimą,

teigiant, kad nėra realios žalos,

kylančios iš šio masinio įsibrovimo.

Nes tik žmonės,
kurie susiję su žalinga veika,

gali turėti priežasčių slėptis

ir rūpintis privatumu.

Ši pasaulėžiūra savaime yra dalis
požiūrio,

kad pasaulyje yra du žmonių tipai:

geri ir blogi.

Blogi žmonės –
rezga teroristinius išpuolius,

įsivelia į smurtinį nusikalstamumą,

todėl turi priežasčių slėpti ką daro

ir rūpintis savo privatumu.

Priešingai geriems žmonėms,

kurie eina į darbą, grįžta namo,

augina vaikus, žiūri televiziją.

Jie nenaudoja interneto
bombardavimų organizavimui,

bet skaito žinias, dalinasi receptais

arba planuoja vaikų
Mažosios Beisbolo Lygos varžybas.

Šie žmonės nieko blogo nedaro

ir dėl to, neturi ko slėpti

ir bijoti juos sekančios valstybės.

Žmonės, kurie tai teigia,

apsiima ekstremaliu savęs nuvertinimu.

Iš tiesų jie sako, tai:

„aš sutikau tapti nekaltu, negrėsmingu

ir tokiu neįdomiu žmogumi,

kad aš tikrai nebijau

jog valstybė seks mano veiklą.“

Manau, tokio požiūrio grynas pavyzdys

yra 2009 m. interviu

su Google valdybos
pirmininku, Eriku Šmitu,

kuris paklaustas apie būdus,

kuriais jo kompanija įsibrauna

į milijonų žmonių
pasaulyje privačią erdvę,

pasakė, štai ką:

„Jei jūs darote tai,
ko nenorite, kad kiti žinotų,

galbūt, visų pirma,
jums reikėtų nustoti tai darius.“

(Juokas.)

Galima daug pasakyti apie tokią mąstyseną.

Pirmiausia, žmonės teigiantys,

kad privatumas nėra svarbus.

Iš tikrųjų tuo netiki.

Tai suprantame, nes nepaisant to,
kad jie tai sako,

šie žmonės,

vis tiek, imasi įvairių priemonių,

kad apsaugotų savo asmeninį gyvenimą.

Jie įveda slaptažodžius
elektroniniam paštui

ir socialiniems tinklams.

Jie uždeda spynas
ant vonios ir miegamojo durų.

Šios priemonės užkerta kelią
kitiems įeiti ten,

kur žmonės mano,
yra jų privati valda

ir ko nenorėtų, kad kiti žinotų.

Tas pats Erikas Šmitas,
Google valdybos pirmininkas,

įsakė Google darbuotojams

nutraukti internetinius pokalbius
su žurnalu CNET

po to, kai CNET išpublikavo straipsnį,

pilną asmeninės informacijos
apie Eriką Šmitą,

kurią surinko tik Google paieškos

ir kitų Google produktų pagalba.

(Juokas.)

Toks pat požiūrio skilimas pastebėtas

Facebook prezidento, Marko Zuckerbergo,

kuris gėdingame
2010 m. interviu pareiškė,

kad privatumas

nebėra „socialinė norma“.

Pernai Markas Zuckerbergas
ir jo žmona

ne tik nupirko
nuosavą namą Palo Alte,

bet ir keturis gretimus namus

už 30 mln. dolerių, kad užtikrintų

ir mėgautųsi privačia zona,
kuri užkirstų kelią

pašaliniams stebėti
jų asmeninį gyvenimą.

Paskutiniuosius 16 mėnesių,

per kuriuos diskutavau
šia tema pasaulyje,

kaskart man kas nors pasakydavo:

„aš nesijaudinu dėl
įsibrovimo į privačią erdvę,

nes neturiu ko slėpti.“

Mano atsakymas visada būna vienodas.

Aš išsitraukiu rašiklį,
užrašau savo el. pašto adresą

ir sakau, „Štai mano adresas.

Aš noriu, kad grįžus namo

jūs man atsiųstumėt slaptažodžius

į visas paskyras,

ne tik gražias, darbo paskyras
su jūsų vardu

bet į visas.

Tiesiog, noriu peržiūrėti,
ką jūs veikiat internete,

paskaityti ką norėsiu ir publikuoti tai,
kas man pasirodys įdomu.

Galu gale, jei esat geras žmogus

ir nieko blogo nedarot,

tai turbūt, neturit ką slėpti.“

Niekas nesutiko su mano pasiūlymu.

Aš patikrinau ir... (Plojimai.)

Visada skrupulingai tikrinu
tą pašto dėžutę.

Tai labai apleista vieta.

Ir tam yra priežastis.

Būdami žmogiškomis būtybėmis,

net tie, neigiantys privatumo svarbą,

instinktyviai supranta

jos svarbos gelmę.

Tiesa, būdami žmogiškomis būtybėmis -

esame visuomenės žvėrys.

Tai reiškia, jog mums būtina,
kad žmonės žinotų

ką mes veikiame,
sakome ir galvojame,

todėl noriai skelbiame
informaciją apie save internete.

Taip pat, kaip svarbu žinoti,

ką reiškia būti laisvu
ir pilnaverčiu žmogumi,

yra svarbu turėti vietą,

kurioje nebūtume teisiami žvilgsniais.

Mūsų paieškos turi priežastį

ir ji yra ta, kad mes visi,

ne tik teroristai ir nusikaltėliai.

Visi

turi ką slėpti.

Yra daugybė dalykų,

kuriuos darome ir galvojame

ir kuriais noriai dalinamės su gydytoju

ar teisininku, psichologu, sutuoktiniu

ar geriausiu draugu,

bet būtume baisiai pažeminti,
jei apie tai sužinotų visas pasaulis.

Kasdien, mes sprendžiame ką leisti

kitiems žinoti apie tai,

ką sakome, galvojame ir darome,

ir ko neleisti žinoti apie tai,

ką sakome, galvojame ir darome.

Žmonės linkę neapgalvotai teigti,

kad nevertina savo privatumo,

bet jų veikla paneigia
šio įsitikinimo tikrumą.

Priežastis, dėl kurios privatumas

yra geidžiamas universaliai
ir instinktyviai,

nėra tiesiog refleksinis judėjimas

kaip kvėpavimas ar vandens gėrimas.

Priežastis ta, kad gyvenant valstybėje,

kurioje mus gali kontroliuoti ir sekti,

mūsų elgesys drastiškai pasikeičia.

Elgsenos pavyzdžių amplitudė,

kuri yra mūsų galvose,

kuomet galvojame, jog mus stebi

žymiai sumažėja.

Tai tik žmogaus prigimties faktas

pripažintas socialiniais mokslais,

literatūra, religija

ir faktiškai visomis disciplinomis.

Yra dešimtys psicholognių tyrimų,

kurie patvirtina,

jog kuomet sužinome,

kad galbūt esame sekami,

mūsų veiksmai tampa

daugiau konformistiški ir paklusnūs.

Žmogaus gėda yra galingas motyvuotojas

kaip ir noras jos išvengti,

ir tai yra priežastis, dėl kurios žmonės,

kuomet yra stebimi, priima sprendimus,

kurie nėra jų pačių šalutiniai produktai,

bet yra lūkesčiai,

kuriuos kiti juose mato

arba įsipareigojimai
socialinei ortodoksijai.

Šis praktinių tikslų supratimas
geriausiai buvo išnaudotas

18 a. filosofo Džeremio Bentamo,

kuris iškėlė tikslą

išspręsti svarbią problemą,

vedamą industrinio amžiaus.

Kuomet, pirmą kartą, institucijos

tapo tokios didelės ir centralizuotos,

kad jų nebegalima buvo stebėti

ir kontroliuoti kiekvieną jų narį.

Taigi išeitis, kurią jis sugalvojo,

buvo architektūrinis dizainas,

kurį jis sukūrė kalėjimams

ir vadino „panoptikon“.

Primuoju atributu tapo
milžiniško bokšto konstrukcija

pačiame institucijos centre,

kur, bet kas, kontroliuojantis
instituciją,

bet kuriuo metu, galėtų stebėti kalinius,

nors jie negalėjo visų stebėti visada.

Svarbiausia šiame dizaine buvo tai,

kad kaliniai negalėjo matyti

„panoptikon“ bokšto.

Todėl niekada nežinojo

ar juos kas stebi, ir kada.

Ypatingą jaudulį jam kėlė faktas,

kad kaliniai turėjo pastoviai galvoti,

jog juos gali stebėti bet kada.

Kas taptų galutine paskata

paklusnumui ir nuolaidumui.

XX a. prancūzų filosofas
Mišelis Foucoult suprato,

kad toks modelis
galėtų būti naudojamas

ne tik kalėjimuose,
bet ir visose įstaigose,

siekiančiose kontroliuoti žmonių elgesį:

mokyklos, ligoninės,
gamyklos, darbovietės.

Jis pasakė, kad ši mąstysena,

Bentamo atrasta struktūra

tapo pagrindiniu
socialinės kontrolės raktu

modernioms vakarų visuomenėms,

kurioms daugiau nereikia

akivaizdžių tironijos ginklų –

baudžiant, įkalinant
ar žudant disidentus,

ar legaliai brukant lojalumą
tam tikrai partijai –

nes masių sekimas

sukuria kalėjimą galvose.

Tai yra subtilesnis,

tačiau žymiai
veiksmingesnis būdas

auklėti nuolankumą
socialinėms normoms

ar socialinei otodoksijai.

Tai žymiai efektyviau,

už bet kokią brutalią jėgą.

Įžymiausias literatūros kūrinys

apie sekimą ir privatumą

yra Džordžo Orvelo romanas „1984“,

apie kurį visi mokomės mokykloje,

todėl jis jau tapo klišė.

Kai iškeli šį kūrinį
diskusijoje apie sekimą,

visi iškart jį atstumia
kaip esant nepritaikomu.

Žmonės sako: „Na, „1984“...

...žmonės turėjo ekranus savo namuose,

juos stebėjo kiekvieną akimirką,

ir tai neturi nieko bendra
su sekimo padėtimi,

su kuria susiduriam mes“.

Tai yra esminis įspėjimų nesupratimas,

kuriuos Orvelas išleido „1984“ knygoje.

Jo įspėjimas buvo apie sekimą,

kai nieko nestebėdavo visą laiką,

bet kai žmonės žinojo,
kad bet kada

juos galėjo stebėti.

Štai kaip Orvelo pasakotojas,

Vinstonas Smitas
apibūdino sekimo sistemą,

su kuria jie susidūrė:

„Žinoma, nebuvo jokių galimybių sužinoti,

ar bet kurią akimirką nesi stebimas.“

Jis tęsė toliau:

„Bet kuriuo metu jie galėtų

pajungti tavo laidą, kada panorėję.

Tau reikėjo gyventi,

ir gyvenai

su įpročiu, kuris tapo instinktu.

Darydamas prielaidą, kad visų garsų,

kuriuos skleidi, yra klausomasi

ir net tamsoje,

kiekvienas judesys
kruopščiai nagrinėjamas.“

Abraomiškosios religijos
postuluoja panašiai,

kad yra nematomas, visažinis autoritetas,

kuris dėl savo visažinojimo

visuomet sebi,
kad ir ką bedarytumėt.

Kas reiškia, jog neturite asmeninio laiko.

Tai esminis paklusnumo
garantas jo diktatui.

Šie iš pažiūros nesusiję darbai pripažįsta

vieną bendrą išvadą,

kad visuomenė,

kurioje žmones galima stebėti,

tai visuomenė, kuri sėja konservatyvumą,

paklusnumą, bei pasidavimą.

Štai kodėl visi tironai,

akivaizdūs ar subtilūs,

trokšta tokios sistemos.

Iš kitos pusės, dar svarbesnė

yra privatumo karalystė.

Galimybė nueiti ten,
kur mes galime mąstyti,

grįsti, bendrauti ir kalbėti

be skvarbių kritikuojančių žvilgsnių,

kuriuose ypatingai glūdi

kūrybiškumas, pažinimas ir nesutikimas.

Tai priežastis, dėl kurios,

kuomet leidžiame gyvuoti visuomenei,

kurioje esame nuolat stebimi,

mes leidžiame žmogaus laisvės esmei

būti sunkiai suluošintai.

Paskutinė mintis, kurią noriu apžvelgti,

mintis, kad tik žmonės
darantys blogus darbus

turi ką slėpti.

Priežastys verčiančios
susirūpinti privatumu

įtvirtina dvi žalingas idėjas,

dvi ardančias pamokas.

Pirmoji iš jų teigia,

kad vieninteliai žmonės,
besirūpinantys privatumu,

vieninteliai, kurie sieks privatumo

iš esmės yra blogi žmonės.

Tai išvada, kurios norint išvengti

prireiktų daugybės priežasčių.

Viena svarbiausių yra frazė:

„kažkas užsiimantis
blogais dalykais“.

Turbūt galvojate apie
teroristinės atakos planavimą

arba įsivėlimą į smurtinę veiką.

Tai žymiai siauresnė samprata

pasakymo „daryti bloga“,

nei žmonių, turinčių valdžios galią.

Jiems, „daryti blogus darbus“
dažniausiai reiškia

daryti tai, kas kelia rimtą pavojų

mūsų pačių galios panaudojimui.

Kitas žalingas

ir dar klastingesnis efektas,

kurį sukuria tokia mąstysena,

jog tai tarsi sandėris, su kuriuo

žmonės priimantys šią mąstyseną, sutinka.

Tas sandėris yra toks.

Jei sutinkate padaryti save

pakankamai nepavojingais,

pakankamai negrėsmingais

tiems, kas turi valdžios galią.

Tada, ir tik tada,

jūs išvengsit pavojaus būti stebimiems.

Tik disidentai,

kurie meta iššūkį valdžiai,

tik jie turi dėl ko nerimauti.

Yra daugybė priežasčių,

dėl kurių norėtume tokį mąstymą atmesti.

Jūs galite būti žmogumi,

kuris dabar nenori užsiimti tokia veikla,

bet kažkuriuo metu ateityje, galėtumėte.

Net jei esate kažkas,

kas nusprendžia,
kad niekada nenorėsite.

Net tai, kad yra kitų žmonių,

kurie nori ir sugeba atsispirti

ir tampa atsvara tiems valdžioje –

disidentai ir žurnalistai,

aktyvistai ir daugelis kitų žmonių –

yra kažkas, kas mums visiems
išeina į naudą

ir ką mes turėtume norėti išsaugoti.

Lygiai taip pat svarbu tai,

kad laisvės būklę visuomenėje

atspindi ne kaip elgiamasi su gerais,

paklusniais ir nuolaidžiais piliečiais,

bet kaip elgiamasi su savo disidentais

ir tais, kurie atsispiria ortodoksijai.

Bet svarbiausia priežastis yra ta,

kad masinio sekimo sistema,

įvairiausiais būdais,
varžo mūsų pačių laisvę.

Masinis sekimas visiškai apriboja

daugybę elgesio būdų,

mums net nesužinant, kad tai išvis įvyko.

Garsi socialistų aktivistė,
Rosa Luxemburg,

kartą pasakė: „Tas kas nejuda,

nepastebi savo pančių.“

Galime padaryti masinio sekimo pančius

nematomais ar nesurandamais,

bet jų sukeliamas spaudimas

nuo to nepasidaro silpnesnis.

Ačiū labai.

(Plojimai.)

Ačiū.

(Plojimai.)

Ačiū.

(Plojimai.)

Bruno Giussani: Glenai, ačiū tau.

Turiu pasakyti, kad argumentai yra svarūs,

bet aš norėčiau tave sugrąžinti

prie paskutiniųjų 16 mėnesių
ir Edwardo Snowdeno,

dėl kelių klausimų, jei neprieštarauji.

Pirmasis bus asmeniškai tau.

Visi skaitėme apie tavo partnerio,

David Miranda, suėmimą Londone

ir kitus sunkumus, bet manau,

kad kalbant apie asmeninius

įsipareigojimus ir riziką.

Jaučiant didžiulį spaudimą

nėra lengva imtis

didžiausios suverenios
organizacijos pasaulyje.

Papasakok mums apie tai.

Glenn Greenwald:
Žinai, manau, kad taip nutinka,

kad žmonių drąsa šiuo atžvilgiu

tampa užkrečiama,

ir nors aš, ir kiti žurnalistai,
su kuriais dirbau,

tikrai žinojo kokia yra rizika –

JAV vis dar stipriausia šalis pasaulyje

ir nevertina, kai bet kur internete

atskleidi begalę jų paslapčių.

Matant kažkokį paprastą,
29-erių metų žmogų,

kuris užaugo įprastoje aplinkoje

ir parodo tokio
laipsnio principinę drąsą,

kuria rizikavo Snowdenas.

Žinant, kad sės į kalėjimą visam gyvenimui

arba, kad jo gyvenimas suduš,

įkvėpė mane ir kitus žurnalistus.

Ir, tikiu, įkvėpė viso pasaulio žmones,

įskaitant ateities skundėjus,

suprasti, kad jie gali taip elgtis.

BG: Man smalsu sužinoti
apie tavo santykius su Ed'u Snowdenu,

nes tu daug su juo kalbėjai

ir vis dar, tai darai,

bet savo knygoje,
niekada nevadini jo Edwardu,

nei Edu, tu sakai Snowden.

Kodėl taip?

GG: Žinai, manau, kad tai kažkas,

ką turėtų ištirti
grupė psichologų. (Juokas.)

Nelabai žinau.

Bet manau,
vienas iš svarbiausių tikslų,

kuriuos jis turėjo,

ir viena iš svarbiausių jo taktikų

buvo tai, kad jis žinojo,

jog vienas iš būdų nukreipti dėmesį

nuo atskleistos medžiagos esmės

buvo bandymas sutelkti dėmesį į jį.

Dėl tos priežasties,
jis atsitraukė nuo žiniasklaidos.

Stengėsi neleisti analizuoti

savo asmeninio gyvenimo

ir todėl, manau, vadinti jį Snowdenu

tai būdas įasmeninti jį

kaip svarbią istorinę figūrą.

O nebandyti įasmeninti tokiu būdu,

kuris nukreiptų dėmesį nuo esmės.

Moderatorius: Jo atskleista informacija,

tavo analizė, kitų žurnalistų darbas

iškėlė diskusiją.

Pavyzdžiui, daugelis valstybių sureagavo,

įskaitant Braziliją,
su projektais ir programomis,

šiek tiek, pakeisti
interneto dizainą ir t.t.

Ta prasme, kad labai daug daroma.

Bet aš svarstau, kas tau asmeniškai,

būtų galutinis rezultatas?

Kada tu manysi,

taip, išties privertėme
pasistumėti į priekį?

GG: Man, kaip žurnalistui,

rezultatas yra paprastas.

Užtikrinti, kad kiekvienas dokumentas,

kuris yra vertas dėmesio,

ir kuris turėtų būti atskleistas,

būtų atskleidžiamas

ir, kad paslaptys,
neturėjusios būti slepiamos,

būtų atskleistos.

Man tai yra žurnalizmo esmė

ir aš esu tam atsidavęs

kaip žmogus,
kuris šlykštisi masiniu stebėjimu

dėl papasakotų priežasčių ir kitų.

Turiu omeny, aš žiūriu į tai

kaip į nesibaigiantį darbą,

kol pasaulio vyriausybės daugiau nelaikys

visų gyventojų stebėjimo
ir nagrinėjimo taikiniu.

Nebent jos galėtų
įtikinti teismus ar individus,

kad žmogus, į kurį nusitaikė,

tikrai padarė kažką negero.

Tai būdas, kuris galėtų
atgaivinti privatumą.

BG: Taigi, kaip matėme TED,
Snowdenas labai aiškiai

save pristato ir vaizduoja

kaip demokratinių vertybių
ir principų gynėją.

Bet tada žmonės sunkiai tiki,

kad tai vienintelės jo motyvacijos.

Jiems yra sunku patikėti,

kad į tai nebuvo įsivėlę jokie pinigai,

kad jis nepardavė dalį tų paslapčių

net Kinijai ar Rusijai,

kurios, šiuo metu,
nėra geriausi JAV draugės.

Ir aš įsitikinęs, dauguma žmonių čia

galvoja apie tą patį.

Ar manai, kad yra galimybė,

jog mes nematėme tos Snowdeno pusės?

GG: Ne, aš tai laikau
absurdiška ir idiotiška.

(Juokas.) Jeigu jūs norėtumėte,

žinau, jūs tik vaidinate velnio advokatą,

bet jeigu jūs norėtumėte

parduoti paslaptis kitai šaliai,

ką jis galėjo padaryti

ir galėjo tapti labai turtingu,
tai padarant.

Paskutinis dalykas,
kurį jūs padarytumėte, tai

duotumėte tas paslaptis žurnalistams

ir paprašytumėte jas publikuoti,

nes tai paverčia paslaptis bevertėmis.

Žmonės, kurie nori praturtėti

slapta parduoda paslaptis vyriausybei,

bet verta paminėti svarbų aspektą.

Kaltinimai teikiami žmonių,
esančių JAV vyriausybėje,

iš lojalių kitoms vyriausybėms
žmonių žiniasklaidoje,

ir manau, kad daugelyje atvejų,

kai žmonės pateikia
tokius kaltinimus kitiems:

„Oi, jis tikrai nedaro

dėl savo principų,

jis turi turėti kažkokią
nedorą, niekingą priežastį“,

jie žymiai daugiau pasako apie save,

negu apie savo kaltinimų taikinį,

nes (Plojimai.)

tie žmonės, kurie taip kaltina,

patys niekada nieko nedaro dėl kitų

ne dėl korumpuotų priežasčių,

todėl jie mano, kad visi kiti

yra užsikrėtę ta pačia besiele liga,

ir štai tokia yra prielaida.

(Plojimai.)

BG: Glenai, ačiū tau labai.
GG: Ačiū jums labai.

BG: Glenn Greenwald.

(Plojimai.)