Kodėl egzistuoja visata?

Kodėl yra kažkas vietoje nieko? Kitaip tariant, kodėl egzistuoja visata (ir mes joje)? Filosofas ir rašytojas Jim Holt pateikia tris galimus atsakymus į šį klausimą. Arba keturis. Arba nė vieno.

Kodėl egzistuoja visata?

Kodėl – Gerai. Gerai. (Juokas.)

Tai kosminė mįslė. Kalbėkime rimtai.

Kodėl egzistuoja pasaulis ir mes jame

ir kodėl yra kažkas vietoje nieko?

Tai juk ypatingai svarbus „kodėl?“.

Taigi kalbėsiu apie egzistencijos mįslę,

egzistencijos galvosūkį,

kur mes dabar esame,
mėgindami jį išspręsti

ir kodėl tai turėtų jums rūpėti;

viliuosi, jog jums rūpi.

Filosofas Arthur Schopenhauer sakė,

kad tie, kurie nesistebi savo
egzistencijos atsitiktinumu,

pasaulio egzistencijos atsitiktinumu,

stokoja proto.

Kiek šiurkštu, bet vis dėlto. (Juokas.)

Tai buvo pavadinta didingiausia

ir labiausiai bauginančia mįsle,

giliausiu ir daugiausia apimančiu
klausimu,

kurį žmogus gali kelti.

Jis neramino didžius mąstytojus.

Ludwig Wittgenstein, bene didžiausias

XX a. filosofas,

stebėjosi, jog pasaulis apskritai
egzistuoja.

Savo „Tractatus“, teiginys 4.66 jis rašė:

„Ne tai, kaip daiktai esti pasaulyje

yra mistiška,

bet tai, kad pasaulis yra.“

Ir jeigu nepatinka filosofo epigramos,

išbandykime pasiūlytą mokslininko.

John Archibald Wheeler, vienas žymių

XX a. fizikų,

Richard Feynman mokytojas,

„juodosios skylės“ termino bendraautorius,

pasakė: „Noriu suprasti,

kodėl kvantumas,

kodėl visata, kodėl egzistencija?“

O mano draugas Martin Amis –

iš anksto atsiprašau už
daugybę minėsimų vardų,

tiesiog susitaikykite –

mano geras draugas Martin Amis kartą
pasakė,

jog mes maždaug už penkių Einšteinų nuo

atsakymo į klausimą, kaip susidarė visata.

Ir aš neabejoju, jog šioje salėje šįvakar

yra penki Einšteinai.

Einšteinai? Pakelkite rankas.

Nėra Einšteinų? Gerai.

Taigi, šis klausimas, kodėl
yra kažkas vietoje nieko,

šis didis klausimas
iškeltas palyginti vėlai

racionaliojoje istorijoje.

Tai nutiko XVII a. einant į pabaigą,

kai filosofas Leibniz paklausė,

labai protingas vyrukas, Leibniz,
kuris išrado

integralinį ir diferencialinį skaičiavimą

beveik tuo pačiu metu,
nepriklausomai nuo Izaoko Niutono,

bet Leibniz, klaususiam, kodėl
yra kažkas vietoje nieko,

tai nebuvo mįslė.

Jis arba iš tiesų buvo arba apsimetė esąs

stačiatikių kataliku iš metafizinės
perspektyvos

ir sakė, jog akivaizdu, kodėl pasaulis
egzistuoja –

nes Dievas jį sukūrė.

O Dievas iš tiesų sukūrė viską iš nieko.

Štai koks galingas Dievas.

Jam nereikia jokių iš anksto esančių
medžiagų, iš kurių sukurtų pasaulį.

Jis gali sukurti jį iš grynos nebūties,

tvėrimas ex nihilo.

Ir, beje, tuo

šiandien tiki dauguma amerikiečių.

Jie nežino egzistencijos mįslės.

Dievas tai sukūrė.

Išdėstykime viską lygtimi.

Neturiu skaidrių, tad
viską pavaizduosiu pats –

naudokitės savo fantazija.

Taigi, Dievas + niekas = pasaulis.

Aišku? Tokia štai lygtis.

Ir galbūt jūs netikite Dievu.

Galbūt jūs moksliniai ateistai

ar nemoksliniai ateistai,
ir netikite Dievu,

ir jūsų toks atsakymas netenkina.

Beje, net tokia lygtis:

Dievas + niekas = pasaulis –

kelia problemą:

Kodėl egzistuoja Dievas?

Dievas neegzistuoja vien dėl logikos,

nebent tikite ontologiniu įrodymu,

viliuosi, kad ne, nes tai
nėra svarus argumentas.

Tad įmanoma, kad jeigu Dievas egzistuotų,

jis galbūt svarstytų:
aš amžinas, aš visagalis,

bet iš kur aš atsiradau?

(Juokas.)

Iš kur tuomet esti ašai?

Dievas kalba formalesne anglų kalba.

(Juokas.)

Ir viena teorijų yra, jog Dievas
taip nuobodžiavo, apmąstydamas

savo paties egzistencijos mįslę,

jog pasaulį sukūrė vien tam,
kad prasiblaškytų.

Tačiau vis dėlto pamirškime Dievą.

Išimkime Dievą iš lygties:

______ + niekas = pasaulis.

Jei esi budistas, tau gali

kilti pagunda čia ir sustoti,

nes iš esmės tai, kas lieka, yra

niekas = pasaulis,

ir, pagal tapatybės simetriją,

pasaulis = niekas. Gerai?

Budistui pasaulis tėra
gausybė niekio.

Tik didelė kosminė tuštuma.

O mes manome, jog tai yra daugybė kažko,

bet tik todėl, jog esame
įkalinti savo troškimų.

Jei leistume savo geiduliams išgaruoti,

pamatytume tokį pasaulį, koks
jis iš tikrųjų yra –

tuštumą, nebūtį,

tuomet pasinertume
į laimingą nirvanos būseną,

kurią apibūdina kaip turėjimą

tiek gyvenimo, jog mėgautumeisi
mirtimi. (Juokas.)

Tai budistų požiūris.

Tačiau aš vakarietis ir
mane vis dar jaudina

egzistencijos paslaptis, tad man lieka

_____ + ––

po akimirkos tai taps labai rimta, tad –

____ + niekas = pasaulis.

Ką įstatysime į kiaurymę?

Na, o kaip gi dėl mokslo?

Mokslas – mūsų patikimiausias realybės
prigimties vadovas

ir pats pagrindinis mokslas yra fizika.

Ji mums pasako, kas
iš tiesų yra tikra tikrovė,

atskleidžia tai, ką aš vadinu TIDVĮ:

Tikras Ir Didžiausias Visatos Įrengimas.

Tad gal fizika galėtų
užpildyti šią kiaurymę,

ir tikrai, 7-ojo dešimtemčio pabaigoje
8-ajame dešimtmetyje,

fizikai ėmė mėginti duoti

gryną mokslinį paaiškinimą apie tai, kaip

tokia kaip mūsų visata galėjo išdygti

iš visiško niekio,

kvantiniai svyravimai iš tuštumos.

Stephen Hawking yra vienas tų fizikų,

kiek vėliau Alex Vilenkin,

ir visa tai buvo išpopuliarinta

kito labai puikaus fiziko ir mano draugo

Lawrence Krauss, parašusio knygą

„Visata iš niekur“;

Lawrence mano, jog pateikė –

beje, jis aršus ateistas,

tad Dievą pašalino iš lygties.

Kvantinio lauko dėsnis –

pati moderniausia fizika – aiškina kaip

iš visiškos nebūties:

jokios erdvės, laiko, materijos – nieko

mažytis dirbtinio vakuumo grynuolis

gali atsirasti,

o tuomet, plėtimosi stebuklo dėka,

išsprogti į šį milžinišką ir margą
kosmosą,

kurį regime supantį mus.

Gerai, tai išties išradingas scenarijus.

Jis labai spekuliatyvus. Jis nuostabus.

Tačiau mane erzina vienas dalykas,

o problema štai kokia –

tai pseudoreliginis požiūris.

Tiesa, Lawrence mano esąs ateistas,

bet jis vis viena yra
religinio požiūrio vergas.

Jis į fizikos dėsnius žvelgia tarsi
į dieviškus įsakus.

Kvantinio lauko teorijos dėsniai jam

yra tarsi fiat lux: „Tebūnie šviesa“.

Dėsniai turi, sakytum,
ontologinę galią ar apvalką,

kad jie gali suformuoti bedugnę,

kad jie kupini būties.

Kad jie gali iššaukti pasaulį iš nebūties.

Bet tai itin primityvus požiūris į tai,

kas yra fizikos dėsnis, ar ne?

Mums žinoma, jog
fizikos dėsniai iš tiesų yra

apibendrinti pasikartojimų
ir dėsningumų apibūdinimai

pasaulyje.

Už pasaulio ribų jie neegzistuoja.

Jie neturi savo ontiškos miglos.

Jie negali iššaukti pasaulio į būtį

iš nebūties.

Tai labai primityvus požiūris

į tai, kas yra mokslinis dėsnis.

Ir jei manimi netikite,

paklausykite Stephen Hawking,

kuris apibūdino tokį visatos modelį,

kuris buvo savaiminis,

jam nereikėjo išorinės priežasties,
nereikėjo kūrėjo.

Po to, kai tai pasiūlė,

Hawking pripažino, jog vis dar
yra suglumęs.

Jis sakė, kad šis modelis tėra lygtys.

Kas įpučia gyvybę šioms lygtims

ir sukuria pasaulį,
kurį galima apibūdinti?

Jį tai glumino,

tad lygtys pačios savaime nekuria magijos,

jos negali įminti būties mįslės.

Be kita ko, net jei dėsniai tai galėtų,

kodėl būtent šie dėsniai?

Kodėl kvantinio lauko
teorija, apibūdinanti

visatą su tam tikru jėgų kiekiu

ir dalelėmis, ir t.t.?

Kodėl ne su visiškai kitokiu
dėsnių rinkiniu?

Yra gyvas galas matematiškai
pastovių dėsnių rinkinių.

Kodėl ne visiškai be jokių dėsnių?
Kodėl ne visiška nebūtis?

Tikėkit ar ne, tai – problema,

apie kurią fizikos teoretikai
nuolat galvoja,

ir čia jie yra linkę kliautis metafizika,

na, tarkim, galbūt dėsnių rinkinys,

apibūdinantis mūsų visatą,

tėra vienas dėsnių rinkinys

ir jis apibūdina vieną realybės dalį,

bet gal kiekvienas tarpusavyje derančių
dėsnių rinkinys

apibūdina kitą realybės dalį

ir iš tiesų visi fiziškai galimi pasauliai

tikrai egzistuoja kažkur ten.

Mes tematome mažutėlę realybės dalį,

kurią apibūdina kvantinio
lauko teorijos dėsniai.

bet yra daug daug kitų pasaulių,

realybės dalių, kurias apibūdina

visiškai kitokios teorijos,

kurie skiriasi nuo mūsiškio mums
neįsivaizduojamais būdais,

kurie yra nesuvokiamai egzotiški.

Steven Weinberg, standartinio

dalelių fizikos modelio tėvas,

pats flirtavo su šia idėja,

kad visos įmanomos realybės išties yra.

Taip pat, jaunesnis fizikas, Max Tegmark,

tikėjęs, kad visos matematinės
struktūros egzistuoja,

o matematinė egzistencija yra tas pats,

kas fizinė egzistencija,

tad mes turime turtingą multivisatą,

talpinančią kiekvieną
logišką galimybę.

Pašalindami metafizinį matymą iš kelio,

šie fizikai ir taip pat filosofai iš tiesų

atsigręžia į labai seną idėją

dar iš Platono laikų.

Tai gausybės arba vaisingumo principas,

arba didžioji būties grandinė,

jog realybė yra tiek pilna, kiek įmanoma.

Ji tiek toli nuo nebūties,

kiek tik tai įmanoma.

Tad gauname du kraštutinumus.

Viename gale turime visišką nebūtį

ir šią realybės viziją,

apimančią kiekvieną įmanomą pasaulį

kitame gale: pilniausia įmanoma realybė,

nebūtis – paprasčiausia įmanoma realybė.

O kas tarp šių dviejų kraštutinumų?

Yra galybė tarpinių realybių,

turinčių vienus dalykus, o kitų ne.

Tad viena šių tarpinių realybių,

sakykim, yra matematiškai
dailiausia,

be visų nedailių detalių,

bjaurios asimetrijos ir panašiai.

Yra fizikų, kurie pasakytų,

kad mes iš tikrųjų gyvename
dailiausioje realybėje.

Man regis Brian Greene sėdi salėje

ir jis parašė knygą pavadinimu
„Dailioji visata“.

Jis teigia, jog mūsų gyvenamoji visata

yra labai daili.

Netikėkite juo. (Juokas.)

Tai dievobaiminga viltis, norėčiau,
kad tai būtų tiesa,

bet man regis anądien jis man pripažino,

kad tai išties bjauri visata.

Ji kvailai sukonstruota,

joje per daug keistų
siejančių konstantų

ir masės santykių,

ir elementariųjų dalelių šeimų gausos,

ir kas per velniava ta juodoji energija?

Tai pagaliukas, įstrigęs kramtomoje
gumoje.

Tai ne daili visata. (Juokas.)

Dar yra geriausias etine prasme

įmanomas pasaulis iš visų.

Vertėtų surimtėti,

nes pasaulis, kuriame jautrios būtybės

be reikalo nekenčia,

jame nėra vaikų, sergančių vėžiu,

ar Holokausto.

Tai etinė samprata.

Kad ir kaip bebūtų, tarp nebūties

ir pilniausios įmanomos realybės –

skirtingos ypatingos realybės.

Nebūtis ypatinga. Ji paprasčiausia.

Tuomet yra pati dailiausia realybė.

Taip pat ypatinga.

Pilniausia įmanoma realybė –
ir ji ypatinga.

Tačiau ką mes praleidžiame?

Taip pat yra prastos,

eilinės realybės,

kuriuos niekuo neišsiskiria,

tarsi atsitiktinės.

Jos be galo skiriasi nuo nebūties,

tačiau joms be galo toli ir
iki visiško pilnumo.

Jos – chaoso ir tvarkos mišiniai,

matematiškai dailios ir bjaurios.

Aš šias realybės apibūdinčiau

kaip begalinę, vidutinišką,
neišbaigtą betvarkę,

nuobodi realybė, kosminio šlamšto versija.

Ir šios realybės,

ar jose yra kokio nors dieviškumo?

Galbūt, tačiau jų dievybė netobula,

kaip judejo-krikščioniškoji dievybė.

Dievybė nėra visagėrė ir visagalė.

Ji gali būti 100 procentų piktavalė,

bet tik 80 procentų efektyvi,

o tai, mano galva, puikiai apibūdina
pasaulį, kurį regime aplink. (Juokas.)

Norėčiau pasiūlyti sprendimą

būties mįslei –

realybė, kurioje mes esame,

yra viena tų nuobodžių realybių.

Realybė turi kažkaip apsireikšti.

Ji gali būti arba niekas,

arba viskas, arba kažkas per vidurį.

Tad jei ji turi kokių nors
ypatingų bruožų,

tarkim, yra itin daili arba visko kupina,

ar labai paprasta, kaip nebūtis,

tai reikalautų paaiškinimo.

Tačiau jei tai tik viena tų atsitiktinių,
nuobodžių realybių,

jai nėra tolimesnio paaiškinimo.

Ir išties, sakyčiau,

kad tai mūsų gyvenama realybė.

Tai mums sako mokslas.

Savaitės pradžioje

sulaukėme jaudinančių žinių,

kad plėtimosi teorija, numananti didelę,

begalinę, keblią, savavališką,
betikslę realybę,

kuri, tarsi putojantis šampanas,

besiveržiantis iš butelio be galo,

plati visata, daugiausia – dykvietė,

su nedideliais žavesio, tvarkos
ir ramybės lopinėliais,

tai buvo patvirtinta,

šis plėtimosi modelis,
remiantis stebėjimais,

atliktais radijo teleskopo Antarktidoje,

tyrusio gravitacinių bangų aidą

visai prieš pat Didįjį Sprogimą.

Esu tikras, visi apie tai žinote.

Tad, regis yra įrodymų,

kad tai visata, kurioje jau
esame įstrigę.

O kodėl gi jums turėtų rūpėti?

Na... (Juokas.)

Klausimas „Kodėl egzistuoja pasaulis?“,

kosminis klausimas, atliepiantis

intymesnį klausimą:

Kodėl egzistuoju aš? Kodėl egzistuoji tu?

Žinot, mūsų būtis atrodytų
beprotiškai neįtikima,

nes yra milžiniškas genetiškai
įmanomų žmonių skaičius,

jį galima apskaičiuoti pagal

genų, alelių ir t.t. skaičių

ir greitas paskaičiavimas parodys,

kad yra 10 10-tūkstantajame laipsnyje

įmanomų žmonių. Genetiškai.

Tarp googol ir googolplex.

O išties gyvenusių žmonių skaičius

yra 100 milijardų, gal 50 milijardų –

be galo maža trupmena, tad mes visi

laimėjome šią nuostabią
kosminę loteriją.

Mes čia. Puiku.

Tad, kokioje realybėje mes
norėtume gyventi?

Ar norime gyventi ypatingoje realybėje?

Kas būtų, jei gyventume
tobuliausioje įmanomoje visatoje?

Įsivaizduokite egzistencinį spaudimą

stengiantis tapti tobulais,

ir jos nesumenkinti.

Arba, kas jei gyventume
pilniausioje įmanomoje realybėje?

Tuomet mūsų egzistencija būtų garantuota,

nes viskas, kas įmanoma,

egzistuoja toje realybėje,

bet mūsų pasirinkimai būtų beprasmiai.

Jei iš tiesų moraliai kovojau ir kentėjau,

ir nusprendžiau elgtis teisingai,

ar tai būtų reikšminga,

kuomet yra begalinis mano

versijų skaičius,

besielgiančių teisingai

ir begalė besielgiančių blogai.

Mano pasirinkimai tampa beprasmiai.

Mes nenorime gyventi tokioje
ypatingoje visatoje.

O kalbant apie ypatingąją nebūties visatą,

tuomet mes čia nesišnekučiuotume.

Tad manau, jog gyvenant
eilinėje vidutiniškoje visatoje

esti bjaurių ir malonių mažmožių:

geruosius galime padidinti,

o bjauriuosius sumažinti

ir tai mums suteikia prasmę gyventi.

Visata yra absurdiška,

bet vis tiek galime susikurti tikslą

ir tai yra gerai,

tad bendras realybės vidutiniškumas

gerai dera su vidutiniškumu, kurį

visi juntame savo būties esmėje.

Žinau, kad jį jaučiate.

Žinau, jog jūs visi ypatingi,

bet visi slapta esate vidutinybės,

nemanote?

(Juokas.) (Plojimai.)

Tad, galite sakyti,
jog šis galvosūkis, būties mįslė

tėra paikas triukas.

Jūsų nestebina visatos egzistencija

ir esate jaukioje kompanijoje.

Bertrand Russel sakė,

„Turėčiau sakyti, kad visata yra ir tiek.“

Tik grubus faktas.

Mano profesorius Kolumbijoje,
Sidney Morgenbesser,

nuostabus filosofuojantis aštrialiežuvis,

kuomet jam pasakiau: „Profesoriau,

kodėl yra kažkas vietoje nieko?“

O jis atsakė: „Net jei būtų niekas,

tu vis tiek nebūtum patenkintas.“

Tad – (juokiasi) – gerai.

Jūs nepakerėti. Man nerūpi.

Tačiau pabaigai pasakysiu kai ką,

kas būtinai jus nustebins,

nes tai nustebino visus genialius,
nuostabius žmones,

kuriuos sutikau šioje
TED konferencijoje,

kai pasakiau jiems:

Aš niekuomet gyvenime neturėjau
mobiliojo telefono.

Ačiū.

(Juokas.) (Plojimai.)