Poezija, kuri išlaisvina sielą
-
0:03 - 0:11Sakoma, kad norint būti poetu,
reikia nors kartą nusileisti į pragarą. -
0:12 - 0:18Pirmą kartą įėjus į kalėjimą
manęs nenustebino nei spynų triukšmas, -
0:18 - 0:24nei uždidarančios durys, nei grotos,
-
0:24 - 0:28niekas, ką įsivaizdavau.
-
0:28 - 0:33Galbūt todėl, kad kalėjimas
yra gana atviroje vietoje. -
0:33 - 0:35Matosi dangus.
-
0:35 - 0:39Aplink skraido kirai ir atrodo,
kad šalia yra jūra. -
0:39 - 0:42Kad esi visai netoli paplūdimio.
-
0:42 - 0:49Bet iš tiesų kirai ieško maisto
šiukšlyne šalia kalėjimo. -
0:49 - 0:56Ėjau toliau ir staiga pamačiau kalinius,
vaikštančius koridoriais. -
0:56 - 1:00Tarsi atsitraukiau ir pagalvojau,
-
1:00 - 1:04kad lengviausiai galėčiau būti viena jų.
-
1:04 - 1:10Jei gyvenčiau kitą istoriją,
kitame kontekste, su kitokia sėkme. -
1:10 - 1:18Nes niekas, niekas negali
pasirinkti, kur gimti. -
1:19 - 1:222009 m. buvau pakviesta
koordinuoti rašymo užsiėmimus -
1:22 - 1:28Nacionalinio San Martino universiteto
projekte -
1:28 - 1:3148-ame kalėjime.
-
1:31 - 1:38Kalėjimo tarnyba užleido
teritoriją kalėjimo gale, -
1:38 - 1:44kurioje buvo pastatytas
universiteto centro pastatas. -
1:44 - 1:46Pirmą kartą susitikusi su kaliniais
-
1:46 - 1:50paklausiau jų, kodėl
jie norėjo rašymo užsiėmimų, -
1:50 - 1:53ir jie man atsakė, kad nori
sudėti į popieriaus lapą -
1:53 - 1:59viską, ko negali pasakyti
ir ko negali padaryti. -
1:59 - 2:05Tada ir nusprendžiau, kad noriu,
kad į kalėjimą įžengtų poezija. -
2:05 - 2:09Taigi pasakiau jiems, kodėl mums
nepadirbėjus su poezija, -
2:09 - 2:11jei žinote, kas yra poezija.
-
2:11 - 2:17Niekas nė nenutuokė,
kas iš tiesų yra poezija. -
2:17 - 2:22Be to, jie man pasiūlė,
kad dirbtuvės būtų skirtos ne tik -
2:22 - 2:25universitete besimokantiems kaliniams,
-
2:25 - 2:28bet ir visiems kitiems kaliniams.
-
2:28 - 2:32Pasakiau, kad norint pradėti
šiuos užsiėmimus man reikia -
2:32 - 2:36kokio nors įrankio, kurį turėtume visi.
-
2:36 - 2:39Šis įrankis buvo kalba.
-
2:39 - 2:45Taigi turime kalbą, turime dirbtuves.
Galime kurti poeziją. -
2:45 - 2:51Tačiau nenumačiau, kad kalėjime
taip pat egzistuoja nelygybė -
2:51 - 2:56ir buvo daugybė kalinių,
kurie nebaigė nė pradinės mokyklos. -
2:56 - 3:01Daugelis nemokėjo nei rašyti ranka,
nei spausdinti. -
3:03 - 3:07Taip pat jie nemokėjo
rašyti labai sklandžiai. -
3:07 - 3:14Todėl pradėjome ieškoti labai trumpų,
tačiau labai paveikių eilėraščių. -
3:14 - 3:18Pradėjome skaityti, skaitėme
vieną autorių po kito -
3:18 - 3:24ir beskaitant tuos trumpučius eilėraščius
visi ėmė suprasti, -
3:24 - 3:27kad poetinė kalba griauna
-
3:27 - 3:30įprastą logiką ir sudaro naują sistemą.
-
3:30 - 3:34Sugriauti kalbos logiką taip pat reiškia
sugriauti sistemos logiką, -
3:34 - 3:38kurios jie įpratę laikytis.
-
3:38 - 3:43Taip atsirado nauja sistema,
naujos taisyklės, -
3:43 - 3:49kurios labai labai greitai
padėjo jiems suprasti, -
3:49 - 3:54kad poetine kalba jie gali pasakyti
absoliučiai viską, ką nori. -
3:59 - 4:05Sakoma, kad norint būti poetu,
reikia nors kartą nusileisti į pragarą. -
4:05 - 4:10O pragaro jie turi su kaupu.
Su kaupu. -
4:10 - 4:14Kartą vienas jų pasakė:
„Kalėjime niekada nemiegi. -
4:14 - 4:20Kalėjime niekada negalima miegoti.
Niekada negali užmerkti akių.“ -
4:20 - 4:25Tada kaip ir dabar
-
4:25 - 4:31akimirkai nutilau ir pasakiau:
vaikinai, tai ir yra poezija, šitai. -
4:31 - 4:37Kalėjimo pasaulis, kuris jus supa,
kuris jums kaip ant delno. -
4:37 - 4:39Visa, ką pasakojate,
kad niekada nemiegate. -
4:39 - 4:47Tai kelia baimę. Visa, kas nėra aprašyta.
Visa tai yra poezija. -
4:47 - 4:52Taip pradėjome įsisavinti šį pragarą.
-
4:52 - 4:55Nėrėme stačia galva,
tiesiai į septintąjį ratą. -
4:55 - 4:59Tame septintajame pragaro rate,
kuris toks savas, toks brangus, -
4:59 - 5:04jie sužinojo, kad sienos
gali būti nematomos, -
5:04 - 5:08išmoko prakalbinti langus,
už kurių slepiamės šešėliuose. -
5:12 - 5:16Pirmaisiais metais užbaigę dirbtuves
-
5:16 - 5:18surengėme nedidelę metų baigimo šventę,
-
5:18 - 5:21kaip daroma užbaigus darbą,
į kurį įdėta tiek meilės. -
5:21 - 5:24Norisi švęsti ir linksmintis.
-
5:24 - 5:29Sukvietėme šeimos narius,
draugus, universiteto vadovus. -
5:29 - 5:33Viskas, ką jie turėjo padaryti,
tai perskaityti eilėraštį, -
5:33 - 5:39atsiimti diplomą ir priimti plojimus.
Tokia buvo mūsų paprasta šventė. -
5:39 - 5:51Vienas dalykas, kurį noriu jums perteikti,
yra tas moments, kai tie vyrai, -
5:51 - 5:53kurie šalia manęs atrodo lyg milžinai,
-
5:53 - 5:59arba jaunučiai,
bet labai išdidūs vaikinukai, -
5:59 - 6:05laikė lapus ir drebėjo
lyg vaikai, išpilti prakaito, -
6:05 - 6:12ir skaitė savo eilėraščius
trūkčiojančiu balsu. -
6:12 - 6:20Tuo metu ėmiau galvoti,
kad greičiausiai daugeliui jų -
6:20 - 6:27tai buvo pirmas kartas, kai kas nors
jiems plojo už tai, ką jie padarė. -
6:29 - 6:32Kalėjime yra dalykų,
kurių negalima daryti. -
6:32 - 6:36Kalėjime negalima svajoti,
kalėjime negalima verkti. -
6:37 - 6:42Yra žodžių, kuriuos draudžiama vartoti,
pavyzdžiui, „laikas“, -
6:42 - 6:47„ateitis“, „noras“.
-
6:47 - 6:52Tačiau mes išdrįsome svajoti,
daug svajoti, -
6:52 - 6:57nes nusprendėme parašyti knygą.
-
6:57 - 7:01Jie ne tik parašė knygą, bet ir įrišo ją.
-
7:01 - 7:04Tai vyko 2010 m. pabaigoje.
-
7:04 - 7:09Padidinome statymus
ir parašėme kitą knygą. -
7:09 - 7:10Ir įrišome kitą knygą.
-
7:10 - 7:14Tai buvo visai neseniai,
praeitų metų pabaigoje. -
7:16 - 7:22Savaitė po savaitės
galiu stebėti, kaip jie virsta -
7:22 - 7:27kitais žmonėmis, kaip jie keičiasi.
-
7:27 - 7:31Kaip žodis suteikia jiems orumo,
kurio jie iki šiol nepatyrė -
7:31 - 7:33ir nė negalėjo įsivaizduoti.
-
7:33 - 7:39Jie nežinojo, kad orumas egzistuoja
ir kad jie gali jį jausti. -
7:39 - 7:46Per dirbtuves, tame mylimame pragare,
visi kažką davėme. -
7:46 - 7:48Išskleidėme rankas,
atvėrėme širdis ir davėme, -
7:48 - 7:51ką turime, ką galime. Visi.
-
7:51 - 7:53Visi po lygiai.
-
7:53 - 7:57Taip žmogus jaučia, kad bent šiek tiek
-
7:57 - 8:02lopo šį didžiulį socialinį atotrūkį,
-
8:02 - 8:09dėl kurio daugybė tokių kaip jie
mato kalėjimą kaip vienintelį savo likimą. -
8:12 - 8:18Pamenu vieną didaus poeto
-
8:18 - 8:28iš 48 skyriaus, iš mūsų dirbtuvių,
Nicolás Dorado, eilėraštį: -
8:28 - 8:35„Man reikia begalinės gijos,
kad susiūčiau šią didžiulę žaizdą“. -
8:35 - 8:41Poezija tą ir daro.
Susiuva atstūmimo žaizdas. -
8:41 - 8:46Atveria duris.
Poezija yra tarsi veidrodis. -
8:46 - 8:49Sukuria atspindį – eilėraštį.
-
8:49 - 8:54Jie atpažįsta save,
mato save eilėraštyje ir rašo -
8:54 - 8:59tai, kas jie yra, ir yra tai, ką rašo.
-
8:59 - 9:05Kad galėtų rašyti, jie turi
pasisavinti rašymo momentą, -
9:05 - 9:09kuris yra ypatingos laisvės momentas.
-
9:09 - 9:12Turi savo atmintyje paieškoti
to mažo gabalėlio laisvės, -
9:12 - 9:16kurio niekada niekas negali
iš jų atimti jiems rašant -
9:16 - 9:20ir kuris padeda jiems suvokti,
kad laisvė yra įmanoma -
9:20 - 9:25net esant kalėjime ir
kad vienintelės grotos -
9:25 - 9:31mūsų nuostabioje erdvėje
yra žodis „grotos“ ir kad mes visi -
9:31 - 9:34šiame pragare švytime iš laimės,
-
9:34 - 9:38kai uždegama žodžio liepsna.
-
9:38 - 9:41(Plojimai.)
-
10:05 - 10:11Daug pasakojau apie kalėjimą,
ką išgyvenu kiekvieną savaitę -
10:11 - 10:16ir kuo mėgaujuosi,
kaip keičiuosi kartu su jais. -
10:16 - 10:21Bet nežinote, kad norėčiau,
kad galėtumėte pajusti, išgyventi, -
10:21 - 10:25patirti nors kelioms sekundėms
-
10:25 - 10:29tai, ką patiriu kiekvieną savaitę
ir kas mane daro tuo, kas esu. -
10:32 - 10:35(Plojimai.)
-
10:41 - 10:45„Širdis sukramto laiko ašaras,
-
10:45 - 10:48apakinta tos šviesos
-
10:48 - 10:52slepia egzistencijos greitį,
-
10:52 - 10:53kur plaukia vaizdai,
-
10:53 - 10:57kovoja, nepaleidžia.
-
10:57 - 11:01Širdis sutrūkinėja nuo liūdnų žvilgsnių,
-
11:01 - 11:03joja audromis, kurios sukelia gaisrus,
-
11:03 - 11:07pakelia iš gėdos nuleistas krūtines,
-
11:07 - 11:11žino, kad reikia ne tik skaityti
ir eiti toliau, -
11:11 - 11:14taip pat trokšta pamatyti begalinį mėlį.
-
11:14 - 11:18Širdis prisėda pamąstyti,
-
11:18 - 11:21kovoja, kad netaptų kaip visi,
-
11:21 - 11:24bando išmokti mylėti be skausmo,
-
11:24 - 11:28spinduliuoti saule, suteikdama sau drąsos,
-
11:28 - 11:32pasiduoda, keliauja priežasties link.
-
11:32 - 11:35Širdis kovoja pelkėse,
-
11:35 - 11:39eina požemių karalystės pakraščiu,
-
11:39 - 11:43krenta be jėgų ir
nepasiduoda tam, kas lengva -
11:43 - 11:46kol nelygūs apsvaigę žingsniai
-
11:46 - 11:47pabudina,
-
11:47 - 11:49pabudina tylą“.
-
11:49 - 11:51Esu Martín Bustamante,
-
11:51 - 11:55San Martino kalėjimo 48 skyriaus kalinys,
-
11:55 - 11:58šiandien mane laikinai išleido.
-
11:58 - 12:00Poezija ir literatūra
-
12:00 - 12:01pakeitė mano gyvenimą.
-
12:01 - 12:02Labai ačiū!
(Plojimai) -
12:02 - 12:03C.D.: Ačiū!
-
12:03 - 12:23(Plojimai.)
- Title:
- Poezija, kuri išlaisvina sielą
- Speaker:
- Cristina Domenech
- Description:
-
„Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą“. Cristina Domenech koordinuoja rašymo dirbtuves viename Argentinos kalėjime ir pasakoja jaudinančią istoriją, kaip padėjo kalintiems žmonėms išsireikšti, suprasti save... ir mėgautis žodžio laisve. Vienas jos mokinių, kalinys, prieš 10 000 klausytojų auditoriją skaito labai jausmingą ištrauką.
- Video Language:
- Spanish
- Team:
- closed TED
- Project:
- TEDTalks
- Duration:
- 12:37
Andrius Družinis-Vitkus approved Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Andrius Družinis-Vitkus accepted Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Andrius Družinis-Vitkus edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Andrius Družinis-Vitkus edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Andrius Družinis-Vitkus edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Ona Deveikyte edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Ona Deveikyte edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech | ||
Ona Deveikyte edited Lithuanian subtitles for Cristina Domenech |