Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą. Pirmą kartą įėjus į kalėjimą manęs nenustebino nei spynų triukšmas, nei uždidarančios durys, nei grotos, niekas, ką įsivaizdavau. Galbūt todėl, kad kalėjimas yra gana atviroje vietoje. Matosi dangus. Aplink skraido kirai ir atrodo, kad šalia yra jūra. Kad esi visai netoli paplūdimio. Bet iš tiesų kirai ieško maisto šiukšlyne šalia kalėjimo. Ėjau toliau ir staiga pamačiau kalinius, vaikštančius koridoriais. Tarsi atsitraukiau ir pagalvojau, kad lengviausiai galėčiau būti viena jų. Jei gyvenčiau kitą istoriją, kitame kontekste, su kitokia sėkme. Nes niekas, niekas negali pasirinkti, kur gimti. 2009 m. buvau pakviesta koordinuoti rašymo užsiėmimus Nacionalinio San Martino universiteto projekte 48-ame kalėjime. Kalėjimo tarnyba užleido teritoriją kalėjimo gale, kurioje buvo pastatytas universiteto centro pastatas. Pirmą kartą susitikusi su kaliniais paklausiau jų, kodėl jie norėjo rašymo užsiėmimų, ir jie man atsakė, kad nori sudėti į popieriaus lapą viską, ko negali pasakyti ir ko negali padaryti. Tada ir nusprendžiau, kad noriu, kad į kalėjimą įžengtų poezija. Taigi pasakiau jiems, kodėl mums nepadirbėjus su poezija, jei žinote, kas yra poezija. Niekas nė nenutuokė, kas iš tiesų yra poezija. Be to, jie man pasiūlė, kad dirbtuvės būtų skirtos ne tik universitete besimokantiems kaliniams, bet ir visiems kitiems kaliniams. Pasakiau, kad norint pradėti šiuos užsiėmimus man reikia kokio nors įrankio, kurį turėtume visi. Šis įrankis buvo kalba. Taigi turime kalbą, turime dirbtuves. Galime kurti poeziją. Tačiau nenumačiau, kad kalėjime taip pat egzistuoja nelygybė ir buvo daugybė kalinių, kurie nebaigė nė pradinės mokyklos. Daugelis nemokėjo nei rašyti ranka, nei spausdinti. Taip pat jie nemokėjo rašyti labai sklandžiai. Todėl pradėjome ieškoti labai trumpų, tačiau labai paveikių eilėraščių. Pradėjome skaityti, skaitėme vieną autorių po kito ir beskaitant tuos trumpučius eilėraščius visi ėmė suprasti, kad poetinė kalba griauna įprastą logiką ir sudaro naują sistemą. Sugriauti kalbos logiką taip pat reiškia sugriauti sistemos logiką, kurios jie įpratę laikytis. Taip atsirado nauja sistema, naujos taisyklės, kurios labai labai greitai padėjo jiems suprasti, kad poetine kalba jie gali pasakyti absoliučiai viską, ką nori. Sakoma, kad norint būti poetu, reikia nors kartą nusileisti į pragarą. O pragaro jie turi su kaupu. Su kaupu. Kartą vienas jų pasakė: „Kalėjime niekada nemiegi. Kalėjime niekada negalima miegoti. Niekada negali užmerkti akių.“ Tada kaip ir dabar akimirkai nutilau ir pasakiau: vaikinai, tai ir yra poezija, šitai. Kalėjimo pasaulis, kuris jus supa, kuris jums kaip ant delno. Visa, ką pasakojate, kad niekada nemiegate. Tai kelia baimę. Visa, kas nėra aprašyta. Visa tai yra poezija. Taip pradėjome įsisavinti šį pragarą. Nėrėme stačia galva, tiesiai į septintąjį ratą. Tame septintajame pragaro rate, kuris toks savas, toks brangus, jie sužinojo, kad sienos gali būti nematomos, išmoko prakalbinti langus, už kurių slepiamės šešėliuose. Pirmaisiais metais užbaigę dirbtuves surengėme nedidelę metų baigimo šventę, kaip daroma užbaigus darbą, į kurį įdėta tiek meilės. Norisi švęsti ir linksmintis. Sukvietėme šeimos narius, draugus, universiteto vadovus. Viskas, ką jie turėjo padaryti, tai perskaityti eilėraštį, atsiimti diplomą ir priimti plojimus. Tokia buvo mūsų paprasta šventė. Vienas dalykas, kurį noriu jums perteikti, yra tas moments, kai tie vyrai, kurie šalia manęs atrodo lyg milžinai, arba jaunučiai, bet labai išdidūs vaikinukai, laikė lapus ir drebėjo lyg vaikai, išpilti prakaito, ir skaitė savo eilėraščius trūkčiojančiu balsu. Tuo metu ėmiau galvoti, kad greičiausiai daugeliui jų tai buvo pirmas kartas, kai kas nors jiems plojo už tai, ką jie padarė. Kalėjime yra dalykų, kurių negalima daryti. Kalėjime negalima svajoti, kalėjime negalima verkti. Yra žodžių, kuriuos draudžiama vartoti, pavyzdžiui, „laikas“, „ateitis“, „noras“. Tačiau mes išdrįsome svajoti, daug svajoti, nes nusprendėme parašyti knygą. Jie ne tik parašė knygą, bet ir įrišo ją. Tai vyko 2010 m. pabaigoje. Padidinome statymus ir parašėme kitą knygą. Ir įrišome kitą knygą. Tai buvo visai neseniai, praeitų metų pabaigoje. Savaitė po savaitės galiu stebėti, kaip jie virsta kitais žmonėmis, kaip jie keičiasi. Kaip žodis suteikia jiems orumo, kurio jie iki šiol nepatyrė ir nė negalėjo įsivaizduoti. Jie nežinojo, kad orumas egzistuoja ir kad jie gali jį jausti. Per dirbtuves, tame mylimame pragare, visi kažką davėme. Išskleidėme rankas, atvėrėme širdis ir davėme, ką turime, ką galime. Visi. Visi po lygiai. Taip žmogus jaučia, kad bent šiek tiek lopo šį didžiulį socialinį atotrūkį, dėl kurio daugybė tokių kaip jie mato kalėjimą kaip vienintelį savo likimą. Pamenu vieną didaus poeto iš 48 skyriaus, iš mūsų dirbtuvių, Nicolás Dorado, eilėraštį: „Man reikia begalinės gijos, kad susiūčiau šią didžiulę žaizdą“. Poezija tą ir daro. Susiuva atstūmimo žaizdas. Atveria duris. Poezija yra tarsi veidrodis. Sukuria atspindį – eilėraštį. Jie atpažįsta save, mato save eilėraštyje ir rašo tai, kas jie yra, ir yra tai, ką rašo. Kad galėtų rašyti, jie turi pasisavinti rašymo momentą, kuris yra ypatingos laisvės momentas. Turi savo atmintyje paieškoti to mažo gabalėlio laisvės, kurio niekada niekas negali iš jų atimti jiems rašant ir kuris padeda jiems suvokti, kad laisvė yra įmanoma net esant kalėjime ir kad vienintelės grotos mūsų nuostabioje erdvėje yra žodis „grotos“ ir kad mes visi šiame pragare švytime iš laimės, kai uždegama žodžio liepsna. (Plojimai.) Daug pasakojau apie kalėjimą, ką išgyvenu kiekvieną savaitę ir kuo mėgaujuosi, kaip keičiuosi kartu su jais. Bet nežinote, kad norėčiau, kad galėtumėte pajusti, išgyventi, patirti nors kelioms sekundėms tai, ką patiriu kiekvieną savaitę ir kas mane daro tuo, kas esu. (Plojimai.) „Širdis sukramto laiko ašaras, apakinta tos šviesos slepia egzistencijos greitį, kur plaukia vaizdai, kovoja, nepaleidžia. Širdis sutrūkinėja nuo liūdnų žvilgsnių, joja audromis, kurios sukelia gaisrus, pakelia iš gėdos nuleistas krūtines, žino, kad reikia ne tik skaityti ir eiti toliau, taip pat trokšta pamatyti begalinį mėlį. Širdis prisėda pamąstyti, kovoja, kad netaptų kaip visi, bando išmokti mylėti be skausmo, spinduliuoti saule, suteikdama sau drąsos, pasiduoda, keliauja priežasties link. Širdis kovoja pelkėse, eina požemių karalystės pakraščiu, krenta be jėgų ir nepasiduoda tam, kas lengva kol nelygūs apsvaigę žingsniai pabudina, pabudina tylą“. Esu Martín Bustamante, San Martino kalėjimo 48 skyriaus kalinys, šiandien mane laikinai išleido. Poezija ir literatūra pakeitė mano gyvenimą. Labai ačiū! (Plojimai) C.D.: Ačiū! (Plojimai.)