Ką mums daryti su didžiaisiais duomenimis?

Ar aibė duomenų leidžia jums pasijusti patogiau? Labiau sėkmingiems? Tada jūsų suvokimas greičiausiai yra klaidingas. Savo stebėtinai jaudinančia kalba Susan Etlinger paaiškina kodėl, gaunant vis daugiau ir daugiau duomenų, mums reikia gilinti savo kritinį mąstymą. Todėl, kad sunku pereiti nuo daiktų skaičiavimo prie tikro jų supratimo.

Technologijos mums suteikė tiek daug:

nusileidimas mėnulyje, internetas,

galimybė nustatyti žmogaus genomą.

Bet kartu taiko į giliausias mūsų baimes,

prieš maždaug 30 metų

kultūros kritikas Neil Postman parašė

knygą „Amusing Ourselves to Death“,

kurioje tai puikiai atskleidžiama.

Ir štai ką jis rašo,

lygindamas antiutopijos vizijas

George Orwell ir Aldous Huxley.

Jis rašo, Orwell bijojo, kad mes tapsime

nelaisva kultūra,

Huxley – kad tapsime trivialia kultūra.

Orwell bijojo, kad tiesa bus

paslėpta nuo mūsų,

ir Huxley - kad mes paskęsime

nereikšmingumo jūroje.

Keliais žodžiais, tai pasirinkimas tarp

Didysis brolis stebi tave

ir tu žiūri į Didįjį brolį.

(Juokas)

Bet taip neprivalo būti.

Mes nesame pasyvūs duomenų
ir technologijų vartotojai.

Mes formuojame, kokį vaidmenį jos atlieka

mūsų gyvenime ir kaip sukuriame reikšmę,

bet tam mums reikia

skirti tiek pat dėmesio galvojimui

kiek programavimui.

Mes turime kelti sunkius klausimus,

kad nuo dalykų skaičiavimo

pereitume prie jų supratimo.

Mes nuolat girdime istorijas,

kiek daug duomenų yra pasaulyje,

bet kalbant apie
Didžiuosius duomenis

ir iššūkius juos aiškinant,

dydis nėra viskas.

Tai ir greitis, kuriuo jie juda,

ir begalė duomenų tipų variacijų,

štai tik keli pavyzdžiai:

nuotraukos,

tekstai,

vaizdo įrašai,

garso įrašai.

Ir šiuos skirtingus duomenų tipus
sieja tai,

kad jie yra sukurti žmonių,

ir jiems reikalingas kontekstas.

Viena duomenų mokslininkų grupė iš

Ilinojaus universiteto Čikagoje, vadinama

Sveikatos žiniasklaidos asociacija

dirba su Ligų Kontrolės Centrais (LKC),

kad geriau suprastų kaip

žmonės kalba apie rūkymo metimą,

kaip jie kalba apie elektronines cigaretes

ir ką jie gali kartu padaryti,

kad padėtų jiems mesti.

Įdomu tai, kad jei norite suprasti

kaip žmonės kalba apie rūkymą,

pirmiausia jūs turite suprasti,

ką jie turi omeny sakydami „rūkymas“.

Twitter yra keturios kategorijos:

pirma, cigarečių rūkymas;

antra, marichuanos rūkymas;

trečia, rūkyti šonkauliukai;

ir ketvirta, rūkstančiai karšta
moteris.

(Juokas)

Tada jūs turite galvoti apie tai kaip

žmonės kalba apie elektronines cigaretes?

Egzistuoja daugybė skirtingų būdų,

kaip žmonės tą daro, matote skaidrėje,

tai sudėtinga užklausa.

Tai mums primena,

kad kalba yra sukurta žmonių,

o žmonės yra keblūs, painūs,

mes vartojame metaforas ir žargoną,

ir tai darome 24/7 daugybe kalbų,

vos tik tai suprasime, mes tai pakeisime.

Ar tai padarė reklamos, paskelbtos LKC,

šios televizijos reklamos su moterimi

su skyle gerklėje, tai buvo itin vaizdinga

ir labai trikdė.

Ar jos išties turėjo įtakos,

kad žmonės mes rūkyti?

Sveikatos žiniasklaidos asociacija
atsižvelgė į duomenų ribotumą,

bet jie galėjo padaryti išvadą,

kad šios reklamos –
galbūt jas matėte –

paskatino žmones įeiti

į mąstymo procesą,

kuris gali daryti įtaką būsimam elgesiui.

Kuo aš žaviuosi ir už ką
vertinu šiuos projektus,

nepaisant fakto, įskaitant tai,

kad tai paremta realiu poreikiu,

kad tai yra nuostabus drąsos pavyzdys

prieš nereikšmingumo jūrą.

Tai ne tik Didieji duomenys,
kurie sąlygoja

iššūkius interpretacijai, nes, sutikime,

žmonija turi labai turtingą istoriją,

kaip imti bet kokio dydžio duomenis

ir susimauti.

Prieš daug metų, gal atsimenate,

buvęs Prezidentas Ronald Reagan

buvo labai kritikuojamas už pareiškimą,

kad faktai yra kvaili dalykai.

Jis, tiesą sakant, tiesiog suklydo.

Jis iš tikrųjų norėjo pacituoti John Adam

gynybos kalbą britų kariams
Bostono žudynių teisme,

kad faktai yra užsispyrę dalykai.

Bet aš manau, kad yra šiek tiek

netyčinės išminties tame, ką jis pasakė,

nes faktai yra užsispyrę dalykai,

bet kartais jie taip pat yra kvaili.

Noriu papasakoti asmeninę istoriją,

kodėl tai man yra labai svarbu

Man reikia įkvėpti.

Mano sūnui Isaac, kai jam buvo dveji,

diagnozuotas autizmas,

jis buvo laimingas, linksmas,

mylintis, švelnus mažas vaikas,

bet jo vystymosi rodikliai,

kurie vertino dalykus,
kaip žodžių kiekį –

šiuo atveju, nė vieno –

bendravimo gestai ir minimalus akių

kontaktas prilygino jo išsivystymo lygį

devynių mėnesių kūdikiui.

Ši diagnozė faktiškai buvo teisinga,

bet ji neatskleidė visos istorijos.

Po daugmaž pusantrų metų,

kai jam buvo beveik keturi,

radau jį prieš kompiuterį

ieškantį moterų vaizdų Google,

paraidžiui „w-i-m-e-n.“

Padariau, ką būtų dariusi bet kuri mama,

nedelsiant ėmiau spausti
„back“ mygtuką,

kad pamatyčiau, ko dar jis ieškojo.

Ir tai buvo, iš eilės: vyrai,

mokykla, autobusas ir kompiuteris.

Aš buvau apstulbusi,

nežinojom, kad jis gali rašyti paraidžiui,

tuo labiau skaityti, paklausiau jo,

„Isaac, kaip tu tai padarei?“

Jis rimtai pažiūrėjo į mane ir pasakė

„Parašiau langelyje“.

Jis mokėsi komunikuoti,

bet mes ieškojome neteisingoje vietoje,

štai kas nutinka, kai vertinimai

ir analizė pervertina vieną rodiklį –

šiuo atveju, verbalinę komunikaciją –

ir nuvertina kitus, kaip
sumanų problemų sprendimą.

Issac buvo sunku bendrauti,

taigi jis rado kaip apeiti problemą,

kaip surasti tai, ką norėjo žinoti.

Kai apie tai galvoju, tai turi prasmės,

nes klausimo formulavimas

yra tikrai sunkus procesas,

bet jis sugebėjo sau gauti daug

įrašydamas žodį į paieškos laukelį.

Šis trumpas įvykis

turėjo didelį poveikį man

ir mūsų šeimai,

nes tai padėjo mums pakeisti nusistatymus,

kas vyksta su juo,

ir mažiau jaudintis ir labiau vertinti

jo išradingumą.

Faktai yra kvaili dalykai.

Ir jie yra pažeidžiami netinkamo naudojimo

tyčia arba ne.

Mano draugė mokslininkė Emily Willingham

parašė straipsnį žurnalui „Forbes“

pavadinimu „10 keisčiausių dalykų

kada nors susietų su autizmu“.

Tai dėmesio vertas sąrašas.

Internetas, kaltas dėl visko, ar ne?

Ir, žinoma, motinos. Tiesiog.

Iš tikrųjų, yra kai kas daugiau,

čia visa puokštė
prie kategorijos „motina“.

Matote, gausus
ir įdomus sąrašas.

Man labai patinka

buvimas nėščiai netoli autostradų.

Paskutinis yra įdomus,

nes terminas „motina šaldytuvas“

išties buvo originali hipotezė

autizmo priežasčiai,

ir tai reiškė kažką, kas
buvo šaltas ir nemylintis.

Šiuo atveju jūs galite manyti,

„Gerai, Susan, mes supratome,

gali duomenims
duoti norimą reikšmę“.

Ir tai tiesa, visiška tiesa,

bet iššūkis tas,

kad mes turime galimybę

pabandyti sukurti reikšmę pagal mus,

nes atvirai duomenys nekuria reikšmės.
Mes kuriame.

Kaip verslininkai, vartotojai,

pacientai, piliečiai

mes esame atsakingi, manau,

kad skirtume daugiau laiko

kritinio mąstymo sugebėjimams.

Kodėl?

Nes mūsų istorijoje, kaip girdėjome

daugybę kartų,

mes galime perdirbti duomenų eksabaitus

šviesos greičiu

ir turime potencialą netinkamai nuspręsti

gerokai greičiau, veiksmingiau

ir su didesne įtaka, nei galėjome praeity.

Puiku, tiesa?

Ir ką mums reikia padaryti,

tai skirti truputį daugiau laiko

dalykams, kaip humanitariniai mokslai

ir sociologija, ir socialiniai mokslai,

retorika, filosofija, etika,

nes jie mums davė taip svarbų kontekstą

dideliems duomenims, ir todėl jie padeda

mums tapti geresniais mąstytojais.

Nes galiausiai, jei aš galiu nustatyti

problemą argumente, tai nelabai svarbu,

ar ji buvo žodžiuose ar skaičiuose.

Tai reiškia

mokyti save surasti
tas patvirtinimo iškraipymus

ir melagingas koreliacijas

ir sugebėti atpažinti išnuogintą emociją

iš 30 metrų,

nes kažkam nutikus po kažko, nereiškia,

kad tai nutiko būtinai dėl to,

ir jei jūs leisite man trumpam pažaisti,

romėnai tai vadino
„post hoc ergo propter hoc“,

po to todėl, nes dėl to.

Tai reiškia klausinėti
disciplinų kaip demografijos.

Kodėl? Nes jos pagrįstos prielaidomis

apie tai, kas mes esame pagal savo lytį

ir amžių, ir kur mes gyvename,

kitaip nei duomenys,
ką mes iš tikrųjų galvojame ir darome.

Nuo tada, kai turime šiuos duomenis,

reikia laikytis deramo privatumo valdymo

ir vartotojų sutikimo,

ir, be to, mums reikia išsiaiškinti

savo hipotezes,

mūsų naudojamas metodologijas

ir pasitikėjimą rezultatais.

Kaip sakydavo mano matematikos mokytojas,

parodyk savo sprendimą,

nes jei nežinau, kokius veiksmus atlikai,

nežinau ir kokių neatlikai,

ir jei nežinau, kokius klausimus kėlei,

aš nežinau, kokių klausimų tu neklausei.

Tai reiškia klausti savęs

pačių sunkiausių klausimų:

Ar duomenys tikrai tai rodo,

o ar tik rezultatas leidžia jaustis

mums labiau sėkmingiems ir patogiau?

Taigi Sveikatos žiniasklaidos asociacija

savo projekto pabaigoje galėjo

nustatyti, kad 87 proc. Twitter žinučių

apie šias išraiškias ir erzinančias

anti-rūkymo reklamas išreiškė baimę,

bet ar jie padarė išvadą,

kad jos privertė žmones mesti rūkyti?

Ne. Tai mokslas, ne magija.

Jeigu mes norime atverti

duomenų galią,

mums nereikėtų aklai nerti

į Orwell totalitarinės ateities viziją,

ar Huxley viziją apie trivialumo ateitį,

ar kokį siaubingą abiejų mišinį.

Ką mums reikia padaryti,

tai gerbti kritinį mąstymą

ir būti įkvėptiems pavyzdžių,

kaip Sveikatos žiniasklaidos asociacijos,

ir kaip sakoma superherojų filmuose,

naudokime savo galią gėriui.

Dėkoju.

(Plojimai)