Joseph Kim: The family I lost in North Korea. And the family I gained.

Joseph Kim: Šeima, kurios netekau Šiaurės Korėjoje. Ir šeima, kurią atradau.

Gimiau ir užaugau Šiaurės Korėjoje.

Nors mano šeima nuolatos kentė nepriteklių,

mane visada mylėjo ir rūpinosi manimi,

nes buvau vienintelis jų sūnus

ir jauniausias iš dviejų vaikų šeimoje.

Bet 1994 metais prasidėjo didysis badas.

Man buvo ketveri.

Aš ir mano sesuo eidavome ieškoti malkų,

išeidami penktą valandą ryto

ir grįždami gerokai po vidurnakčio.

Aš vaikščiodavau gatvėmis, ieškodamas maisto

ir prisimenu vieną mažą vaiką,

įsikibusį savo motinai už nugaros ir valgantį bulvytes,

o aš norėjau jas iš jo pavogti.

Badas yra pažeminimas Badas - tai beviltiškumas.

Išbadėjusiam vaikui politika ir laisvė

nerūpi.

Per mano devintąjį gimtadienį, tėvai

negalėjo man duoti nieko valgomo.

Nors ir buvau dar vaikas, jaučiau sunkumą

jų širdyse dėl to.

Tuo metu milijonai Pietų Korėjos gyventojų mirė nuo bado,

o 2003 metais, kai man buvo 13,

mano tėvas tapo vienu iš jų.

Mačiau kaip mano tėvas išseko nuo bado ir mirė.

Taip pačiais metais, dingo mano motina

ir sesuo pasakė,

kad ji išvyko į Kiniją uždirbti pinigų,

kad ji greitai sugrįš, turėdama maisto ir pinigų.

Iki to laiko mes niekada nesiskyrėme

ir aš maniau, kad visad būsime kartu.

Aš jos net neapkabinau, kai ji išvyko.

Tai buvo pati didžiausia mano gyvenime padaryta klaida.

Bet tada aš nežinojau,

jog tai bus atsisveikinimas ilgam.

Nuo to laiko nemačiau nei mamos, nei sesers.

Šitaip aš staiga tapau našlaičiu ir benamiu.

Mano gyvenimas tapo labai sunkiu,

bet paprastu:

mano tikslas buvo surasti apdulkėjusį duonos gabaliuką šiukšledėžėje.

Bet taip neišgyvensi.

Aš pradėjau suvokti, kad išmalda nėra sprendimas.

Taigi, pradėjau vogti maistą iš maisto vežimėlių ir nelegalių parduotuvių.

Kartais rasdavau smulkių darbelių

už kuriuos, kaip atlygį, man duodavo maisto.

Kartą du žiemos mėnesius praleidau

dirbdamas anglių kasykloje,

33 metrus po žeme, be jokios apsaugos,

po 16 valandų per dieną.

Tai nebuvo neįprasta.

Daugybė kitų našlaičių išgyveno dirbdami tokius darbus, arba dar blogesnius.

Kai mane kankindavo nemiga dėl šalčio

ar skaudantis iš bado pilvas,

tikėdavausi, kad kitą rytą

sugrįš mano sesuo, pažadins mane

ir turės su savimi mano mėgstamiausio maisto.

Tik toji viltis palaikė mano gyvybę.

Aš turiu omenyje ne didelę, įspūdingą viltį,

aš turiu omenyje tą viltį, kuri privertė mane tikėti,

jog kitoje šiukšledėžėje yra duonos,

nors, paprastai, jos ten nebūdavo.

Bet jeigu aš tuo nebūčiau tikėjęs, būčiau net nemėginęs to daryti

ir tuomet būčiau miręs.

Tik viltis palaikė mane gyvą.

Kasdien kartojau sau,

kad nesvarbu kaip sunku viskas bebūtų,

aš privalau išlikti gyvas.

Po trijų metų, belaukiant sesers sugrįštant,

nusprendžiau pats nuvykti į Kiniją ir ją susirasti.

Suvokiau,

kad negaliu išlikti gyvas, šitaip gyvendamas.

Žinojau, kad kelionė bus rizikinga,

bet mano gyvenimas buvo rizikingas bet kuriuo atveju.

Galėjau mirti iš bado, lygiai tai pat, kaip mirė mano tėvas Šiaurės Korėjoje,

arba pabandyti išsikovoti geresnį gyvenimą,

pabėgant į Kiniją.

Sužinojau, jog daugybė žmonių bandė kirsti

Kinijos sieną naktį, siekdami likti nepastebėti.

Šiaurės Korėjos pasieniečiai dažnai šaudė ir žudė tuos,

kurie bandė tai padaryti be leidimo.

Kinijos kareiviai sugaudavo juos

ir siųsdavo Šiaurės Korėjos pasieniečiams,

kurie bausdavo rimtomis bausmėmis.

Taigi, aš nusprendžiau kirsti sieną dienos metu

visų pirma dėl to, kad vis dar buvau vaikas ir bijojau tamsos,

visų antra, todėl, jog žinojau, kad vis tiek rizikuoju

ir, be to, tik nedidelė saujelė žmonių bandė kirsti sieną dienos metu,

taigi, mano manymu, buvo visai įmanoma

likti nepastebėtam.

Kinijos sieną kirtau 2006 metų vasario 15 dieną.

Man buvo 16 metų.

Maniau, kad reikalai Kinijoje klostysis lengviau,

nes čia daugiau maisto,

maniau, kad žmonės man padės daugiau.

Bet čia gyventi buvo dar sunkiau, negu Šiaurės Korėjoje,

kadangi nebuvau laisvas.

Visada bijojau būti sugautas

ir išsiųstas atgal.

Neįtikėtina, bet po kelių mėnesių

sutikau žmonių, lygiai tokių pačių kaip aš - pabėgėlių,

gyvenančių požeminėje prieglaudoje šiaurės korėjiečiams,

ir man buvo leista apsistoti ten.

Pirmą kartą per daugybė metų kasdieną valgiau maistą.

Prabėgus daugiau negu metams, vienas aktyvistas padėjo man pabėgti iš Kinijos

į JAV kaip pabėgeliui.

Nuvykau į Ameriką, nemokėdamas nei vieno žodžio angliškai,

tačiau socialinis darbuotojas man pasakė, kad turėčiau eiti į vidurinę mokyklą.

Netgi Šiaurės Korėjoje buvau dvejetukininkas.

(Juokas)

Vos baigiau pradinę mokyklą.

Prisimenu, kai pešiausi mokykloje kelis kartus per dieną.

Vadovėliai ir biblioteka nebuvo mano žaidimo aikštelė.

Mano tėvas labai stengėsi motyvuoti mane mokytis,

bet tai neveikė.

Kažkuriuo metu jis nuleido rankas.

Jis pasakė: ,,Tu man nebe sūnus."

Man tebuvo 11 ar 12 metų, bet tai skaudžiai žeidė mano širdį.

Nepaisant to, mano noras mokytis,

nepasikeitė iki jo mirties.

Todėl Amerikoje mintis eiti į mokyklą

nuskambėjo juokingai.

Aš netgi nebaigiau pagrindinės mokyklos.

Nusprendžiau lankyti, kadangi man jie taip pasakė,

per daug negalvodamas apie tai.

Kartą grįžau namo ir mama globėja įmotė

pagamino vištienos sparnelių pietums.

Mums bepietaujant, užsimaniau dar vieno vištos sparnelio,

bet suvokiau, kad jų visiems neužteks,

taigi nusprendžiau dar vieno neimti.

Man pažvelgus žemyn į savo lėkštę,

pamačiau, kad mano tėvas globėjas man atidavė paskutinįjį vištienos sparnelį.

Buvau beprotiškai laimingas.

Pažvelgiau į jį, sėdintį šalia manęs.

Jis tik pažiūrėjo į mane labai šiltu žvilgsniu,

bet neištarė nei žodžio.

Staiga prisiminiau savo biologinį tėvą.

Įtėvio išreikšta meilė man,

priminė man tą,

kuris visada mielai dalijosi maistu su manimi,

net ir tuomet kai jis buvo alkanas, net ir tuomet kai jis buvo išbadėjęs.

Jaučiausi kaltas, kad turėjau tiek daug maisto Amerikoje,

o mano tėvas mirė iš bado.

Tą vakarą mano vienintelis noras buvo pagaminti jam ką nors.

Tą patį vakarą svarsčiau, ką dar galiu padaryti,

kad pagerbčiau savo tėvą.

Atsakydamas į šį klausimą pasižadėjau sau,

kad daug mokysiuos ir įgysiu geriausią išsilavinimą

Amerikoje, šitaip pagerbiant jo pasiaukojimą.

Į mokyklą pradėjau žiūrėti rimtai

ir pirmą kartą savo gyvenime

gavau akademinį apdovanojimą už puikų mokymąsi,

buvau geriausiai besimokančių studentų sąraše nuo pirmo semestro mokykloje.

(Plojimai)

Tas vištos sparnelis pakeitė mano gyvenimą.

(Juokas)

Kiekvieno viltis yra savita. Kiekvienam viltis yra kažkas,

ko niekas kitas tau to negalėtų suteikti.

Tikėti viltimi - tai apsisprendimo reikalas.

Privalai pats tai padaryti.

Šiaurės Korėjoje aš tai padariau pats.

Viltis nuvedė mane į Ameriką.

Bet Amerikoje nežinojau, ką man daryti,

nes turėjau neribotą laisvę.

Tą vakarą, mums vakarieniaujant, mano įtėvis nurodė man kryptį,

motyvavo mane ir suteikė tikslą,

dėl kurio pasilikau gyventi Amerikoje.

Neatvykau čia vienas pats, savo pastangomis.

Aš turėjau viltį, bet to negana.

Daugybė žmonių man padėjo atsidurti čia.

Šiaurės korėjiečiai sunkiai kovoja norėdami išgyventi.

Jie turi versti save išgyventi,

turėti viltį išgyventi,

bet jie neišgyvens be kitų pagalbos.

Ši žinutė skirta Jums.

Tikėkite savimi,

bet taip pat nepamiršk padėti kitiems.

Visiems be išimties gyvenimas gali būti nelengvas, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

Mano įtėvis tikrai neketino pakeisti man gyvenimo.

Tokiu pačiu būdu jūs taip pat galite pakeisti kažkieno kito gyvenimą

netgi mažyčiu meilės veiksmu.

Gabalėlis duonos gali numalšinti alkį,

o vilties turėjimas atneš tau duonos,

kad išliktum gyvas.

Bet aš tvirtai tikiu, kad

Jūsų meilė ir rūpestis

gali išgelbėti kito Džiosefo gyvenimą

ir pakeisti daugybės kitų Džiosefų gyvenimus,

kurie vis dar turi vilties išlikti gyvi.

Ačiū.

(Plojimai)

Adrian Hong: Joseph, dėkoju tau už tai, kad pasidalinai

labai asmeniška ir ypatinga istorija su mumis.

Žinau, kad nematei savo sesers, kaip minėjai,

beveik dešimt metų,

ir jei atsitiktinumo dėka ji galėtų tai pamatyti,

mes norėtume suteikti tau progą

perduoti šią žinutę.

Joseph Kim: Korėjietiškai?

AH: Gali tai padaryti ir angliškai, ir korėjietiškai.

(Juokas)

Gerai, bet aš to nesakysiu korėjietiškai,

nes nemanau, kad sugebėsiu tai padaryti

nepravirkęs.

Nuna, jau prabėgo beveik 10 metų,

kai tavęs nemačiau.

Tik norėjau pasakyti,

kad myliu ir ilgiuosi tavęs

ir prašau, sugrįžk pas mane bei lik gyva.

Ir aš... dieve...

Ir aš vis dar nepraradau vilties sutikti tave.

Gyvensiu savo gyvenimą laimingai

ir daug mokysiuos,

kol tave pamatysiu,

ir pažadu daugiau nebeverkti.

(Juokas)

Taip, aš labai laukiu, kol tave pamatysiu

ir jei tu negali manęs rasti,

aš ieškosiu tavęs

ir tikiuosi, kad vieną dieną mes susitiksime.

Ar galiu perduoti trumpą žinutę savo mamai?

AH: Žinoma, prašau.

JK: Nepraleidau su tavimi labai daug laiko,

bet žinau, kad vis dar mane myli

ir, galbūt, vis dar meldiesi už mane,

ir mąstai apie mane.

Aš tik norėjau padėkoti tau,

jog suteikei galimybę išvysti šį pasaulį.

Ačiū.

(Plojimai)