Mano dukra Malala

Pakistano pedagogas Ziauddin Yousafzai primena pasauliui paprastą tiesą, kurios daugelis nenori girdėti: moterys ir vyrai nusipelno turėti lygias galimybes mokymuisi, būti savarankiškiems ir turėti savo nepriklausomą identitetą. Jis pasakoja istorijas iš savo asmeninio bei savo dukros, kurios vardas Malala, gyvenimo. 2012-siais metais ji buvo pašauta talibų vien dėl to, kad išdrįso eiti į mokyklą. „Kodėl mano dukra tokia stipri?“ - klausia Yousafzai. „Nes aš nenukirpau jai sparnų.“

Daugelyje patriarchalinių ir
genčių visuomenių

tėvai paprastai būna žinomi
dėl savo sūnų,

tačiau esu vienas iš nedaugelio tėvų,

kuris yra žinomas dėl savo dukters

ir aš tuo didžiuojuosi.

(Plojimai)

Malala savo žygį dėl mokslo

ir kovą dėl savo teisių pradėjo 2007,

o kai 2011 jos pastangos buvo įvertintos,

ji laimėjo tarptautinį
jaunimo taikos prizą

ir tapo labai įžymi,

labai populiari mergina savo šalyje.

Prieš tai ji buvo mano dukra,

bet dabar aš jos tėtis.

Ponios ir ponai,

jei žvilgtelėtumėte į žmogaus istoriją,

suprastumėte, kad moterų istorija

yra neteisybės istorija,

nelygybės, smurto ir išnaudojimo istorija.

Matote, patriarchalinėse visuomenėse,

nuo pat pradžių, kai gimsta mergaitė,

jos gimimas nėra švenčiamas.

Ji nėra laukiama

nei tėvo, nei motinos.

Ateina kaimynai,

reiškia užuojatą motinai

ir niekas nesveikina tėvo.

Motina jaučiasi labai nepatogiai

pagimdžiusi dukrą.

Kai ji pagimdo pirmą mergaitę,

pirmą dukterį.

Ji liūdi.

Kai ji pagimdo antrą mergaitę,

ji būna šokiruota.

Ir kai tikėdamasi sūnaus,

ji pagimdo trečią mergaitę.

Ji jaučiasi kalta kaip nusikaltelė.

Kenčia ne tik motina, bet ir dukra,

neseniai gimusi dukra,

kai ji užauga,

ji taip pat kenčia.

Penkerių metų,

kai ji turėtų eiti į mokyklą,

ji lieka namuose,

o jos broliai yra priimami į mokyklą.

Kažkaip iki dvylikos metų

ji gyvena gerai.

Ji gali linksmintis.

Ji gali žaisti su draugais gatvėje,

ji gali judėti gatvėse
kaip drugelis.

Bet, kai ji tampa paaugle,

kai jai sukanka trylika metų,

jai uždraudžiama išeiti iš namų

be vyriškos palydos.

Ji būna uždaryta tarp keturių namo sienų.

Ji daugiau nebėra laisvas žmogus.

Ji tampa taip vadinama garbe,

savo tėvo ir brolių,

savo šeimos garbe.

Ir jeigu ji peržengia

taip vadinamą garbės kodeksą,

ji netgi gali būti nužudyta.

Labai įdomu, kad šis taip vadinamas
garbės kodeksas

paveikia ne vien tik mergaitės gyvenimą,

jis taip pat paveikia

vyriškos lyties atstovų šeimoje gyvenimus.

Pažįstu šeimą iš
septynių seserų ir vieno brolio.

Ir tas vienas brolis

emigravo į Persijos įlankos šalis

norėdamas uždirbti pinigų
seserų pragyvenimui

ir tėvams.

Jis galvoja, kad tai būtų pažeminimas,

jei jo septynios seserys išmoktų
tam tikrų įgūdžių

ir išeitų iš namų,

bei pačios užsidirbtų pragyvenimui.

Taigi, šis brolis,

jis aukoja savo gyvenimo džiaugsmą

ir seserų laimę

prie taip vadinamo garbės altoriaus.

Patrialchalinėse visuomenėse

yra dar viena norma,

kuri vadinama paklusnumu.

Gera mergaitė privalo

būti labai tyli, labai kukli

ir labai paklusni.

Tokie yra kriterijai.

Pavyzdinga mergaitė turi būti labai rami.

Ji turėtų tylėti ir sutikti

su savo tėčio ar mamos sprendimais,

bei vyresniųjų sprendimais,

net jei šie jai nepatinka.

Jei ji yra tekinama už vyro,
kuris jai nepatinka,

ar seno vyro.

Ji turi sutikti,

nes nenori būti vadinama nepaklusnia.

Jei ji turi tekėti labai anksti,

ji turi sutikti.

Kitaip, ji bus laikoma nepaklusnia.

Ir kas galų gale nutinka?

Poetės žodžiais tariant,

ji yra sutuokiama, paguldoma į lovą

ir tada ji gimdo dar daugiau
sūnų ir dukterų.

Ir tai yra šios situacijos ironija,

nes ši motina moko savo dukterį

tų pačių paklusnumo pamokų,

o savo sūnus to paties garbės kodekso.

Ir šis ydingas ratas tęsiasi ir tęsiasi.

Ponios ir ponai,

ši sunki milijonų moterų padėtis

galėtų pasikeisti.

Jei mąstysime kitaip,

jei moterys ir vyrai mąstys kitaip,

jei vyrai ir moterys
gentinėse ir patriarchalinėse visuomenėse,

ekonomiškai silpnose šalyse,

sulaužys kelias šeimos
ir visuomenės normas

jei jie savo valstybėse

panaikins diskriminuojančius
savo šalies įstatymus,

kurie nusižengia
pagrindinėms moters žmogaus teisėms.

Brangūs broliai ir seserys,
kai gimė Malala,

patikėkit manimi, pirmą kartą,

atvirai šnekant,
man nepatinka naujagimiai,

bet kai nuėjau ir pažiūrėjau į jos akis,

patikėkit manimi,

pasijaučiau ypatingai nusipelnusiu.

Dar buvo likę daug laiko iki jos gimimo,

kai pradėjau mąstyti apie jos vardą.

Buvau susižavėjęs

legendine kovotoja už laisvę Afganistane.

Jos vardas buvo Malalai iš Maiwand'o

ir aš pavadinau savo dukterį jos vardu.

Kelios dienos po to, kai gimė Malala,

kai gimė mano dukra,

atėjo mano pusbrolis –
tai buvo atsitiktinumas –

jis atėjo į mano namus

ir atnešė šeimos medį,

Yuosafzai šeimos medį,

ir kai pažiūrėjau į šeimos medį

pamačiau, kad jame atsispindi
300 mūsų protėvių metų.

Tačiau, kai aš pažiūrėjau, supratau,
kad visi buvo vyrai,

ir paėmęs rašiklį,

pripiešiau liniją nuo savo vardo
ir parašiau „Malala”.

Kai ji paaugo,

kai jai buvo keturi su puse metukų,

aš priėmiau ją į savo mokyklą.

Jūs manęs paklausite, kodėl aš paminėjau

mergaitės priėmimą į mokyklą?

Taip, aš privalau tai paminėti.

Tai gal būt savaime suprantama Kanadoje,

Amerikoje, daugelyje išsivysčiusių šalių,

bet vargingose šalyse,

patriarchalinėse visuomenėse,
genčių visuomenėse,

tai svarbus įvykis mergaitės gyvenime.

Įtraukimas į mokinių sąrašą reiškia

jos asmenybės ir vardo pripažinimą.

Priėmimas į mokyklą reiškia,

kad ji priimta į svajonių
ir troškimų pasaulį,

kur ji gali išbandyti
savo galimybes ateičiai.

Aš turiu penkias seseris

ir nei viena iš jų negalėjo
eiti į mokyklą,

ir jūs nustebsite –

kai prieš dvi savaites
pildžiau Kanados vizos formą,

pildydamas šeimos dalį formoje,

negalėjau prisiminti
kelių savo seserų pavardžių.

Priežastis buvo ta,

kad aš niekada, niekada nesu matęs

savo seserų vardų užrašytų
ant jokių dokumentų.

Tai buvo priežastis,

dėl ko aš vertinau savo dukterį.

Tai, ko mano tėvas negalėjo suteikti
mano seserims,

savo dukroms,

aš pamaniau, kad privalau tai pakeisti.

Aš branginau

savo dukros
supratingumą ir talentingumą.

Aš drąsindavau ją sedėti su manimi,

kai ateina mano draugai.

Aš drąsindavau ją eiti kartu su manimi
į visokius susitikimus.

Ir visas šias geras vertybes

aš stengiausi išugdyti jos asmenybėje.

Ir tai nėra vien tik ji, vien tik Malala.

Aš skiepijau visas šias geras vertybes
savo mokykloje,

tiek mokinėms, tiek mokiniams.

Aš naudojau ugdymą išlaisvinimui.

Aš mokiau savo mergaites,

aš mokiau savo mokines

nesimokyti paklusnumo pamokų.

Aš mokiau mokinius

nesimokyti taip vadinamos
netikros garbės pamokų.

Brangūs broliai ir seserys,

mes siekėme daugiau teisių moterims

ir mes kovojome,
kad turėtumėme vis daugiau,

daugiau ir daugiau vietos
moterims visuomenėje.

Bet mes susidūrėme su nauju reiškiniu.

Tai kėlė mirtiną grėsmę žmonių teisėms

ir ypač moterų teisėms.

Tai vadinosi Talibanizacija.

Tai reiškia

visišką moterų dalyvavimo neigimą

visose politinėse,
ekonominėse ir socialinėse veiklose.

Šimtai mokyklų buvo uždaryta.

Mergaitėms buvo draudžiama eiti
į mokyklas.

Moterims buvo liepta dėvėti šydus

ir joms buvo uždrausta eiti į turgų.

Muzikantai buvo nutildyti,

mergaitės buvo plakamos,

dainininkai žudomi.

Milijonai kentėjo,

bet keletas kalbėjo

ir tai buvo labiausiai
gąsdinantis dalykas,

kai aplink tave tokie žmonės,

kurie žudo ir muša

o tu kovoji už savo teises.

Tai tikrai baisiausias dalykas.

Būdama dešimties

Malala kovojo,
kovojo už teisę mokytis.

Ji rašė dienoraštį BBC tinklaraščiui,

ji savanoriavo

New York Times dokumentiniams filmams,

kalbėjo kiekvienoje
įmanomoje auditorijoje.

Jos balsas buvo pats galingiausias balsas.

Jis plito po visą pasaulį kaip crescendo.

Tai buvo priežastis,
kodėl Talibanas

negalėjo toleruoti jos kampanijos

ir 2012 metų spalio 9 dieną,

jai buvo šauta į galvą
iš tiesiojo šūvio nuotolio.

Tai buvo lemtinga
man ir mano šeimai diena.

Pasaulis virto didele juoda kiauryme.

Kai mano dukra buvo
ant gyvenimo ir mirties slenksčio,

aš sužnabždėjau į ausį savo žmonai,

„Ar aš kaltas dėl to, kas nutiko
mano ir tavo dukteriai?”

Ir ji šiurkščiai man atsakė,

„Prašau, nekaltink savęs.

Tavo kovos motyvas buvo teisingas.

Tu rizikavai savo gyvenimu

dėl teisybės, taikos ir švietimo

ir tavo dukra, tavęs įkvėpta,

darė tą patį.

Jūs abu buvot teisingame kelyje

ir Dievas ją apsaugos.”

Šie keli žodžiai man reiškė labai daug,

ir aš daugiau niekada
neklausiau šito klausimo.

Kai Malala buvo ligoninėje

ir kovojo su sunkiais skausmais,

jai labai skaudėjo galvą,

nes jos veido nervas buvo nupjautas,

matydavau tamsų šešėlį,

slenkantį mano žmonos veidu.

Tačiau mano dukra niekada nesiskundė.

Ji sakydavo mums,

„Viskas gerai dėl tos mano
kreivos šypsenos

ir sąstingio mano veide.

Viskas bus gerai.
Prašau, nesijaudinkite.”

Ji buvo mūsų paguoda

ir ji mus nuramindavo.

Brangūs broliai ir seserys,

mes išmokome iš jos būti tvirtais

pačiais sunkiausiais laikais

ir aš džiaugiuosi galėdamas
pasidalinti su jumis,

kad nepaisant to,

jog ji yra
vaikų ir moterų teisių gynėjų ikona,

ji yra tokia pati, kaip ir bet kuri kita
šešiolikos metų mergaitė.

Ji verkia, kai jos namų darbai neatlikti.

Ji ginčijasi su broliais,

o aš dėl to labai džiaugiuosi.

Žmonės klausia manęs,

kuo ypatinga yra mano globa,

kuri padarė Malalą tokią ryžtingą,

tokią drąsią, tokią iškalbingą
ir tvirtą.

Aš jiems sakau, neklauskit manęs,
ką aš padariau.

Paklauskit manęs, ko aš nepadariau.

Aš neapkarpiau jos sparnų, ir tai viskas.

Labai ačiū.

(Plojimai.)

Ačiū. Labai ačiū. Ačiū. (Plojimai.)