Kaip sutvarkyti sužlugusią mokyklą? Vadovaukite be baimės, mylėkite griežtai

Linda Cliatt-Wayman pirmą dieną, kaip direktorė silpnoje vidurinėje mokykloje Šiaurės Filadelfijoje, buvo pasiryžusi nustatyti savo taisykles. Bet ji greitai suprato, kad jos darbas buvo daug sudėtingesnis, nei ji manė. Su akivaizdžia aistra, ji dalijasi trimis principais, kurie padėjo jai pakeisti tris mokyklas, vadintas „žemo lygio ir nuolatos pavojingomis.“ Jos bebaimis pasiryžimas vadovauti – ir mylėti mokinius, nesvarbu kas bebūtų – yra modelis lyderiams visose srityse.

Tai buvo 2002 metų lapkričio pirma,

mano, kaip direktorės, pirmoji diena,

bet toli gražu ne pirma diena
Filadelfijos rajono mokykloje.

Aš mokiausi Filadelfijos
valstybinėse mokyklose,

ir tada 20 metų praleidau
mokydama specialiojo ugdymo

mažų pajamų, žemo lygio mokykloje

šiaurės Filadelfijoje,

kur nusikalstamumas nesuvaldomas

ir skurdo lygis yra
tarp aukščiausių valstybėje.

Netrukus po to, kai įžengiau
į savo naująją mokyklą,

tarp mergaičių kilo didelės muštynės.

Po to, kai situacija buvo suvaldyta,

aš nedelsdama paskelbiau susirinkimą

mokyklos salėje,

tam, kad prisistatyčiau kaip
naujoji mokyklos direktorė.

(Plojimai.)

Aš įžengiau pikta,

šiek tiek nervindamasi –

(juokiasi) –

bet aš buvau pasiryžusi

paaiškinti naująją tvarką
savo naujiesiems mokiniams.

Ryžtingai, kaip galėjau, pradėjau vardinti

savo lūkesčius dėl to,
kaip jie turėtų elgtis

ir savo lūkesčius dėl to,
ko jie turėtų išmokti mokykloje.

Kai, staiga,

mergaitė mokyklos salės gale,

ji atsistojo

ir tarė: „Panele!

Panele!“

Kai mūsų žvilgsniai susidūrė, ji tarė:

„Kodėl Jūs vadinate tai mokykla?

Tai ne mokykla.“

Vienu protrūkiu

Ešlė išreiškė tai, ką aš pati jaučiau

ir niekada nesugebėjau išreikšti

savo pačios patirties,
mokantis žemo lygio mokykloje

tokioje pačioje kaimynystėje,
prieš daug daug metų.

Ta mokykla tikrai buvo ne mokykla.

Vėliau po dešimtmečio, 2012 metais

aš buvau paskirta direktore į žemo lygio
mokyklą, kuri man buvo jau trečia.

Turėjau būti „Strawberry Mansion“ mokyklos
ketvirta direktorė per ketverius metus.

Ji buvo paženklinta kaip
„žemo lygio ir nuolatos pavojinga“

dėl jų žemų testų pažymių

ir didelio kiekio ginklų,

narkotikų, užpuolimų ir areštų.

Vos prisiartinau prie savo
naujosios mokyklos durų

ir pabandžiau įeiti,

radau duris užrakintas su grandinėmis,

aš galėjau girdėti Ešlės balsą ausyse

šaukiantį: „Panele! Panele!

Tai ne mokykla.“

Koridoriai buvo pritemę ir tamsūs
dėl prasto apšvietimo.

Ten buvo krūvos sulaužytų senų baldų

ir stalų klasėse,

ir ten buvo tūkstančiai nepanaudotų
reikmenų ir resursų.

Tai nebuvo mokykla.

Mokslo metams įsibėgėjus

pastebėjau, kad klasės
buvo beveik tuščios.

Mokiniai tiesiog buvo išsigandę:

išsigandę sėdėti eilėmis, nes
bijojo, kad kažkas nutiks;

išsigandę, nes iš jų buvo dažnai šaipomasi
valgykloje dėl nemokamo maitinimo.

Jie buvo išsigandę visų muštynių
ir visų patyčių.

Tai nebuvo mokykla.

Ir tada, ten buvo mokytojai,

kurie neįtikėtinai bijojo dėl
savo pačių saugumo,

tad jų lūkesčiai mokiniams
ir jiems patiems buvo maži,

ir jie visiškai nenutuokė savo vaidmens

mokyklos kultūros naikinime.

Tai kėlė daugiausiai nerimo.

Matot, Ešlė buvo teisi,

ir ne tik dėl savo mokyklos.

Pernelyg daug mokyklų

vaikams, gyvenantiems skurde,

jų mokyklos iš tiesų
visiškai nėra mokyklos.

Bet tai gali pasikeisti.

Leiskite papasakoti, kaip tai daroma
„Strawberry Mansion“ vidurinėje mokykloje.

Bet kas, kas dirbo su
manimi, jums pasakys, kad

aš esu žinoma dėl savo šūkių.

(Juokas.)

Taigi šiandien, aš panaudosiu tris,

kurie buvo esminiai mūsų
kelionėje į pasikeitimą.

Mano pirmasis šūkis yra:

jei ketini vadovauti, vadovauk.

Aš visuomet tikėjau,

kad tai, kas vyksta mokykloje
ir kas nevyksta mokykloje,

priklauso nuo direktoriaus.

Aš esu direktorė,

ir su šiuo vardu turiu vadovauti.

Aš neketinau likti savo kabinete,

aš neketinau perleisti savo darbo,

ir aš neketinau bijoti imtis bet ko,

kas buvo blogai vaikams,

nesvarbu, ar dėl to tapsiu mėgstama ar ne.

Aš esu vadovė,

taigi žinau, kad negaliu
nieko padaryti viena.

Taigi, surinkau aukščiausio lygio
vadovaujančią komandą

kuri tikėjo visų vaikų galimybėmis,

ir kartu mes ėmėmės smulkių darbų

tokių, kaip kiekvienos spintelės
užrakto kombinacijos pakeitimas ranka,

kad kiekvienas mokinys
turėtų saugią spintelę.

Mes papuošėme kiekvieną
skelbimų lentą tame pastate

ryškiais, spalvingais ir
teigiamais pranešimais.

Mes nuėmėme grandines
nuo mokyklos priekinių durų.

Mes pakeitėme lemputes,

ir mes išvalėme kiekvieną
klasę iki pat lubų,

perdirbdami kiekvieną, kiekvieną
nereikalingą vadovėlį,

ir atsikratėme tūkstančių
senų reikmenų ir baldų.

Mes kasdien panaudodavome
du šiukšlių konteinerius.

Ir žinoma, žinoma,

mes ėmėmės didesnių dalykų,

tokių kaip visos mokyklos
biudžeto pertvarkymas,

kad galėtume perskirstyti fondus didesniam
skaičiui mokytojų, pagalbinių darbuotojų.

Mes perrašėme mokyklos
tvarkaraštį nuo pat pradžių,

kad įtrauktume skirtingus
pradžios ir pabaigos laikus,

pataisas, sustiprintas disciplinas,

popamokines veiklas ir
psichologinės pagalbos konsultacijas,

viskas mokyklos laiku.

Viskas mokyklos laiku.

Mes sukūrėme dislokacijos planą,

kuris nurodė, kur yra kiekvienas
pagalbinis žmogus ir policijos pareigūnas

kiekvieną dienos minutę,

ir mes kontroliavome
kiekvieną dienos sekundę,

ir, geriausias mūsų išradimas,

mes sukūrėme mokyklos
disciplininę programą

pavadintą „Nesvarstytini.“

Tai buvo elgesio sistema –

skirta teigiamo elgesio
skatinimui visą laiką.

Rezultatai?

„Strawberry Mansion“ buvo pašalinta iš
„Nuolatos pavojingų sąrašo“

mūsų pirmais metais po buvimo –

(Plojimai.) –

po buvimo „Nuolatos pavojingų sąraše“
penkis metus iš eilės.

Vadovai neįmanomą paverčia įmanomu.

Tai priveda mane prie mano antro šūkio:

Tai kas? Dabar kas?

(Juokas.)

(Plojimai.)

Kai mes peržvelgėme duomenis,

ir susitikome su personalu,

buvo daug pasiteisinimų,

kodėl „Strawberry Mansion“ buvo
žemo lygio ir nuolatos pavojinga.

Jie sakė, kad tik 68 procentai
vaikų reguliariai lanko mokyklą,

100 procentų jų gyvena skurde,

tiktai vienas procentas tėvų dalyvauja,

dauguma vaikų

ateina iš įkalinimo įstaigų
ir vienišų tėvų šeimų,

39 procentai mokinių
turi specialiųjų poreikių,

ir valstijos duomenys atskleidė,

kad 6 procentai mokinių
mokėjo algebrą,

ir 10 – literatūrą.

Po to, kai jie baigė mums
pasakoti visas istorijas

apie tai, kokios baisios
sąlygos ir vaikai,

aš pažvelgiau į juos,

ir pasakiau: „Tai kas? Dabar kas?

Ką mes ketiname dėl to daryti?“

(Plojimai.)

Pasiteisinimų šalinimas ties kiekvienu
posūkiu tapo mano pagrindine pareiga.

Mes išsprendėme kiekvieną
iš tų pasiteisinimų

privalomo profesinio tobulinimosi dėka,

taip išgrįsdami kelią intensyviam
susitelkimui ties mokymu ir mokymuisi.

Po daugybės pastebėjimų,

ką mes nustatėme buvo tai,
kad mokytojai žinojo, ko mokyti,

bet nežinojo kaip mokyti

tiek daug vaikų su tiek
daug įvairių sugebėjimų.

Taigi sukūrėme pamokos vedimo
modelį mokymui,

kuris buvo sutelktas ties
mažos grupės mokymu,

taip patenkindamas visų
mokinių individualius poreikius

klasėje.

Rezultatai?

Po vienerių metų valstijos
duomenys atskleidė,

kad mūsų rezultatai algebroje
išaugo 171 procentu

ir 107 procentais literatūroje.

(Plojimai.)

Mums dar liko labai ilgas kelias,

labai ilgas kelias,

bet dabar kiekvieną kliūtį pasitinkame su
„Tai kas. Dabar kas?“ požiūriu.

Ir tai atveda mane prie
trečio ir paskutinio šūkio.

(Juokas.)

Jei niekas jums šiandien
nepasakė, kad jie myli tave,

prisimink, kad aš myliu
ir visados mylėsiu.

Mūsų mokiniai turi problemų:

socialinių, emocinių ir
ekonominių problemų,

kurių niekada neįsivaizduotumėte.

Kai kurie yra patys tėvai,

ir kai kurie yra visiškai vieni.

Jeigu kažkas paklaustų manęs,
kokia mano tikroji paslaptis,

kaip man iš tiesų pavyksta išlaikyti
„Strawberry Mansion“ judėjimą į priekį,

aš turėčiau pasakyti, kad
aš myliu savo mokinius

ir tikiu jų galimybėmis

besąlygiškai.

Kai aš žiūriu į juos,

aš galiu matyti, kuo jie gali tapti,

ir tai yra todėl, kad aš esu viena iš jų.

Aš taip pat užaugau skurde
Šiaurės Filadelfijoje.

Aš žinau, koks jausmas einant į
mokyklą, kuri nėra mokykla.

Aš žinau, koks jausmas galvoti,

ar išvis bus koks nors
kelias išbristi iš skurdo.

Bet mano nuostabios motinos dėka,

aš turėjau sugebėjimą svajoti

nepaisant skurdo, kuris supo mane.

Taigi –

(Plojimai.) –

jeigu aš ketinu stumti savo mokinius

siekti svajonių ir jų tikslų gyvenime,

aš turiu žinoti, kas jie yra.

Taigi, aš turiu praleisti su jais laiką,

taigi budžiu valgykloje kiekvieną dieną.

(Juokas.)

Ir būdama čia

aš kalbu su jais apie
labai asmeniškus dalykus,

ir, kai yra jų gimtadienis,

aš sudainuoju „Su gimimo diena“,

nors visai nesugebu dainuoti.

(Juokas.)

Aš dažnai jų klausiu:

„Kodėl nori, kad dainuočiau,
kai visiškai nesugebu dainuoti?“

(Juokas.)

Ir jie atsako:

„Nes mes mėgstame jaustis ypatingais.“

Mes rengiame kasmėnesinius susirinkimus,

kad išklausytume jų rūpesčius,

sužinoti, kas dedasi jų mintyse.

Jie klausia mūsų tokių klausimų kaip:
„Kodėl mes turime laikytis taisyklių?“

„Kodėl yra tiek daug pasekmių?“

„Kodėl mes tiesiog negalime
daryti to, ko norime?“

(Juokas.)

Jie klausia, ir aš sąžiningai atsakau
į kiekvieną klausimą,

ir toks apsikeitimas klausantis
padeda išsklaidyti bet kokius neaiškumus.

Iš kiekvieno momento galima pasimokyti.

Mano atlygis,

mano atlygis

už buvimą nepalenkiama su
savo taisyklėmis ir padariniais

yra užsitarnauta jų pagarba.

Aš to reikalauju,

ir todėl mes galime
daug ko pasiekti kartu.

Jie aiškiai supranta,
ko aš tikiuosi iš jų,

ir aš kartoju tuos lūkesčius kasdien
per garso pranešimų informacinę sistemą.

Aš jiems primenu –

(Juokas.)

Aš jiems primenu pagrindines vertybes:

susikaupimą, tradicijas, kompetenciją,

principingumą ir atkaklumą,

ir aš primenu jiems kiekvieną dieną,

kaip mokslas gali tikrai
pakeisti jų gyvenimus.

Ir kiekvieną pranešimą
aš užbaigiu taip pat:

„Jei niekas jums šiandien
nepasakė, kad jie myli tave,

prisimink, kad aš myliu,

ir visados mylėsiu.“

Ešlės žodžiai

„Panele, panele,

tai ne mokykla“

yra amžiams įrėžti mano mintyse.

Jeigu mes iš tiesų ketiname
daryti tikrą progresą

kovodami su skurdu,

tada mes turime užtikrinti,

kad kiekviena mokykla, kuri
moko skurstančius vaikus,

yra tikra mokykla,

mokykla, mokykla –

(Plojimai.) –

mokykla, kuri suteikia jiems žinių

ir treniruoja protą tam, kad jie galėtų
orientuotis aplinkiniame pasaulyje.

Aš nežinau visų atsakymų,

bet ką aš žinau yra: kad tie iš mūsų,
kurie esame privilegijuoti

ir turime atsakomybę dėl vadovavimo
mokyklai, mokančiai skurstančius vaikus,

mes privalome tikrai vadovauti,

ir kai susiduriame su
neįtikėtinais iššūkiais,

mes turime stabtelėti ir savęs paklausti:
„Tai kas. Dabar kas?“

Ką mes ketiname dėl to daryti?“

Ir vadovaudami

mes privalome niekada nepamiršti,

kad kiekvienas iš mūsų mokinių

yra tik vaikas,

dažnai išsigandęs to, ką pasaulis
jiems sako, kuo jie turėtų būti,

ir nesvarbu, ką likęs pasaulis
jiems sako, kuo jie turėtų būti,

mes visuomet turėtume
suteikti jiems viltį,

mūsų nedalomą dėmesį,

nesvyruojantį tikėjimą jų potencialu,

pastovius lūkesčius,

ir mes privalome dažnai jiems kartoti,

jei niekas jiems šiandien
nepasakė, kad jie myli juos,

prisiminkite, kad mes mylime
ir visados mylėsime.

Ačiū jums.

(Plojimai.)

Ačiū tau, Jėzau.