Colin Powell: Vaikams reikia struktūros

Kaip galite padėti vaikams gerai pradėti jų gyvenimą? Šioje nuoširdžioje ir asmeninėje kalboje, Colin'as Powell'as, buvęs JAV sekretorius, prašo tėvų, draugų ir giminių mokyti vaikus, prieš jiems pradedant eiti į pradines mokyklas, kalbant su jais apie bendruomenę ir tvirtą atsakomybės jausmą. (Nufilmuota TEDxMidAtlantic.)

Tai, ką noriu atlikti šią popietę,

yra truputėlį ne tai, kas buvo suplanuota.

Užsienio politika, jūs galite tai suprasti

pažiūrėdami, nežinau, Rachel Maddow ar kažką panašaus

(Juokas)

Aš noriu pakalbėti apie jaunimą ir struktūrą,

jaunimą ir struktūrą.

Tai įvyko praėjusio trečiadienio popietę

mokykloje, Brukline, New York'as,

Cristo Rey Vidurinėje, priklausančiai Jėzuitams.

Aš kalbėjausi su šia grupe moksleivių, pažiūrėkite į juos.

Jie buvo aplink mane trimis kryptimis.

Jūs pastebėjote, kad beveik visi jie nepilnamečiai.

Pastebėkite, kad pastato vidus labai paprastas.

Tai senas New York'o mokyklos pastatas, nieko prašmatnaus.

Jie vis dar turi senas juodas lentas ir visą kitą.

Čia mokosi apie 300 vaikų,

o mokykla jau veikia 4 metus,

šie vaikai tuoj baigs savo pirmą klasę.

22 žmonės baiginėja šia mokyklą

ir visi 22 keliaus į koledžą.

Jie visi kilę iš namų, kuriuose didžioji dalis

turi tik vieną žmogų namie,

dažniausiai mamą arba močiutę, ir viskas,

jie čia dėl jų ugdymo,

ir dėl jų struktūros.

Ši nuotrauka buvo įdėta

mano Facebook puslapyje, praėjusią savaitę,

ir kažkas parašė,

"Huh, kodėl jis jį privertė taip įdėmiai stovėti?"

Ir tuomet kitas komentaras "Bet jis atrodo gerai." (Juokas)

Jis tikrai atrodo gerai, todėl kad vaikams reikia struktūros,

ir triukas, kurį atlieku visose mokyklose, kuriose pasirodau,

yra tas, kad kai aš baigiu pamokslauti vaikams,

prašau jų užduoti man klausimus,

ir, kai kas nors pakelia ranką, aš sakau, "Ateik"

ir priverčiu juos ateiti ir atsistoti priešais mane.

Priverčiu juos stovėti įdėmiai, kaip kareivis.

Rankas nuleisti tiesiai į apačią ir laikyti priglaustas,

žiūrėti tiesiai su atmerktomis akimis,

ir klausinėti garsiai taip, kad visi girdėtų.

Jokių kūprinimusi, jokių nusmukusių kelnių, nieko panašaus.

(Juokas)

Ir šis jaunuolis, jo vardas -- jo pavardė Cruz --

jam tai patiko. Ši nuotrauka jo Facebook puslapyje paplito kaip virusas.

(Juokas)

Taigi, žmonės mano jog aš netinkamai elgiuosi su šiuo vaiku.

Ne, mes tik linksminamės.

Ir kas svarbiausia, aš darau tai daugelį metų,

kuo jaunesni vaikai, tuo tai linksmiau.

Kai mokau 6 ar 7 metų vaikų grupę,

turiu sugalvoti kaip juos nutildyti.

Na suprantate, nes jie visada tarška.

Aš pradedu žaisti su jais tokį žaidimą,

prieš priversdamas juos atsistoti kaip kareivius.

Aš sakau. "Paklausykite. Armijoje,

kai norime, kad atkreiptumėte dėmesį,

turime komandą. Kuri yra vadinama "laisvai"

Ji reiškia visi būkite tylūs ir sekite aplinką. Ir klausykite.

Ar supratote?"

"Taip, Taip" "Pabandom". Visi pradėjo šnekėtis.

Tai leidžiu 10 sekundžių ir pasakau, "laisvai!"

"Taip!" (Juokas)

"Taip, generole. Taip, generole."

Pabandykite tai su savo vaikais, ar tai veikia. (Juokas)

Nemanau.

Bet vis tiek, aš žaidžiu šitą žaidimą, jis iš mano

karinės patirties.

Todėl, kad didžiąją dalį savo suaugusiojo gyvenimo,

dirbu su vaikais, paaugliais su ginklais, taip juos vadinu.

Jei atvestumėme juos į armiją,

pirmas veiksmas, kurį atliktumėme, tai pastatytumėme juos

į aplinką su struktūra, suskirstytume juos pagal rangą,

privestumėme juos vilkėti tuos pačius drabužius,

nukirptume plaukus, kad visi atrodytų panašiai,

ir įsitikintumėme, kad jie visi stovi pagal rangus.

Išmokytumėme kaip eiti dešinėn ir kairėn,

kad jie galėtų vadovautis instrukcijomis ir kad žinotų

pasekmes, nepaklūstant instrukcijoms.

Tai duoda jiems struktūrą.

Tada supažindiname juos su kažkuo, ko jie iškart ima nekęsti, tai treniruočių seržantas.

Ir jie jo nekenčia.

Ir treniruočių seržantas ima rėkti ant jų,

sakydamas jiems padaryti visokius blogus dalykus.

Bet po kiek laiko nutinka pats nepaprasčiausias dalykas.

Kai struktūra nusistovi,

kai tik jie supranta kažko priežastis,

kai jie supranta, "Mamos nebėra, sūnau.

Aš tavo blogiausias košmaras. Aš tavo tėvas ir mama.

Ir taip tiesiog yra. Supratai, sūnau?

Taip, ir kai paklausiu tavęs klausimo, yra tik trys galimi atsakymai:

taip, sere; ne, sere; ir neturiu pasiteisinimo, sere.

Nepradėk aiškinti man, kodėl tu kažko nepadarei.

Sakyk tik taip, sere; ne, sere; neturiu pasiteisinimo, sere."

"Tu nenusiskutai." "Bet sere--"

"Ne, nesakyk man kiek kartų gramdei savo veidą šįryt.

"Aš tau sakau, tu nenusiskutai."

"Neturiu pasiteisinimo, sere." "Šaunuolis, greitai mokaisi."

Bet jūs būtumėte sužavėti, ką galima padaryti su jais,

kai tik pastatome juos į tokia struktūrą.

Per 18 savaičių, jie išsiugdo. Jie subręsta.

Ir žinote, jie pradeda žavėtis treniruočių seržantu,

ir jie niekada jo nepamiršta.

Jie išmoksta jį gerbti.

Ir todėl mums reikia daugiau tokio tipo struktūrų ir pagarbos

mūsų vaikų gyvenimuose.

Aš praleidžiu daug laiko su jaunimo grupėmis,

ir sakau žmonėms, "Kada prasideda švietimo procesas?"

Mes dažnai sakome, "Sutvarkykime mokyklas.

Padarykime daugiau mūsų mokytojams. Suteikime daugiau kompiuterių mūsų mokykloms.

Susijunkime į bendrą tinklą."

Tai nėra visas atsakymas. Tai dalis atsakymo.

Tikrasis atsakymas prasideda atvedant vaiką į mokyklą

su struktūra to vaiko širdyje ir sieloje, pradedant nuo to.

Kada švietimo procesas prasideda? Ar jis prasideda pirmoje klasėje?

Ne, ne, tai prasideda,

kai vaikas atsiranda pirmą kartą motinos rankose,

pasižiūri į motiną

ir sako, "Oh tai turbūt mano motina.

Ji ta, kuri mane maitina.

Kai nesijaučiu gerai ji yra ta,

kuri manimi pasirūpina.

Jos kalba yra ta, kurią aš išmoksiu."

Ir tuo momentu jie užblokuoja visas kitas kalbas,

kurias jie galėtų mokytis tame amžiuje,

ir per tris mėnesius, tai ji,

Ir jei žmogus tai daro, nesvarbu ar tai mama,

ar močiutė, kad ir kas tai daro,

tada ir prasideda švietimo procesas.

Tada ir prasideda kalba.

Tada prasideda meilė. Tada prasideda ir formuojasi struktūra.

Ir tai yra laikas, kai tu pradedi sakyti savo vaikui,

kad "tu esi ypatingas,

tu savaip išskirtinis, kaip ir kiti pasaulio vaikai.

Ir mes skaitysime tau."

Vaikas, kuriam nebuvo niekas paskaitę nieko,

yra pavojuje, kai jis atsiduria mokykloje.

Vaikas, kuris nežino spalvų,

ar kaip pasakyti kiek yra valandų, nežino kaip susirišti batus,

nežino kaip atlikti šiuos dalykus,

ir nežino kaip padaryti ką nors, kas išmokstama

iš kelių žodžių, kas buvo man sakyta nuo vaikystės: atsimink.

gražiai elkis! Klausyk vyresnių! Galvok, ką kalbi!

Taip vaikai yra tinkamai auginami.

Ir aš žiūriu į savo anūkus

ir jie kančia mano vaikams,

jie elgiasi lygiai taip pat kaip mes elgėmės. Žinote? Jūs juos išmokote.

Ir tai yra tai, ką turite daryti, kad paruošti savo vaikus švietimui ir mokyklai.

Ir aš dirbu ir atiduodu save visą tam,

kad išsiaiškinti šia žinutę, jog

mums reikia paruošiamujų mokyklų,

mums reikia nėščiųjų priežiūros įstaigų.

Švietimo procesas prasideda netgi prieš gimstant vaikui

ir jei jūs to nedarote, turėsite sunkumų.

Ir mes turime sunkumų daugelyje mūsų bendruomenių,

didelė dalis mūsų mokyklų, kur eina vaikai

į pirmą klasę, jų akys spindi,

jei turi savo mažą kuprinę ant pečių ir yra pasiruošę eiti,

ir tada jie supranta, jie ne tokie kokie turi būti pirmokai,

kurie žino knygas, jas skaitė, moką abėcėlę.

Ir kažkur trečioje klasėje vaikai, kurie neturėjo

struktūros ir priežiūros pradžioje

pradėjo suprasti, kad jie yra atsilikę, ir ką jiems reikia daryti ?

Jie pradeda blogai elgtis. Jie blogai elgiasi ir taip jie atsiranda pakeliui

į kalėjimą arba jie tampa nebaigusiais mokyklų.

Tai nuspėjama.

Jei tu ne reikiamame skaitymo lygyje trečioje klasėje,

tu esi kandidatas į kalėjimą, kai tau sukaks 18,

mes turime didžiausią įkalintų vaikų skaičių,

todėl kad savo vaikams neduodame tinkamos pradžios gyvenime.

Paskutinis skyrius mano knygoje vadinasi

"Atlygis už gerą pradžią."

Atlygis už gerą pradžią. Kiekvienas vaikas turi turėti gerą gyvenimo pradžią.

Man gera pradžia buvo suteikta.

Aš nebuvau geras mokinys.

Mokiausi viešoje vaikų mokykloje, New York'o mieste.

Ir man visiškai nesisekė.

Aš turiu visus rezultatus užrašytus New York'o švietimo ministerijos

nuo darželio iki koledžo.

Aš norėjau tų rezultatų, kai pradėjau rašyti pirmąją savo knygą.

Norėjau patikrinti, ar mano atmintis teisinga,

ir, Dieve, ji buvo teisi. (Juokas)

Visur buvo šešetai arba penketai.

Kai tik peršokau vidurinę mokyklą,

patekau į miesto koledžą New York'e

su 78.3 vidurkiu, nors manęs neturėjo įleisti su tokiu vidurkiu

ir taip pradėjau mokytis inžinerijos,

tai truko 6 mėnesius. (Juokas)

Tada patekau į geologiją, "supažindinamasis kursas su geologija." Tai lengva.

Tada atradau ROTC. (karininkų apmokymai)

Aš radau kažką, ką mokėjau daryti, kažką, kas man patiko.

Tuomet radau keletą jaunuolių, kurie tai pat jautėsi kaip aš.

Ir taip paaukojau visą savo gyvenimą ROTC ir kariuomenei.

Visada sakau jauniems vaikams, augdami

kai jūsų viduje formuojasi struktūra,

visada ieškokite to, ką darote gerai ir to, ką mėgstate daryti,

ir kai rasite kartu tuos du dalykus, suprasite.

Štai dėl ko aš gyvenu. Ir tai aš radau.

Turbūt jau atsibodau miesto koledžui New York'e vien būdamas ten.

Aš ten buvau 4 su puse valandas per dieną, ištisus 5 metus,

ir mano pažymiai nebuvo itin geri,

ir turėjau dažnų nusiskundimų iš administracijos.

Jie sakė, "Bet jam taip gerai sekasi ROTC.

Žiūrėkite, jis gauna dešimtukus iš ROTC, bet iš nieko daugiau."

ir dar jie sakė, "Paimkime jo ROTC pažymius

ir nurašykime kelis į jo bendrą vidurkį ir žiūrėkime, kas gausis."

Taip jie ir padarė ir tai man viską pakėlė dviem balais. (Juokas)

Taip. (Juokas) (Plojimai)

Jie pasakė, "Jis tinkamas valstybiniam darbui.

Atiduokime jį armijai. Taip jo daugiau nebematysime."

Taigi jie nuplukdė mane į armiją,

ir žiūrėkite, po daug metų,

mane laiko vienu geriausiu žmogumi, New York'o miesto koledžas, kokį tik yra turėjęs.

Taigi aš sakau jauniems žmonėms visur,

nesvarbu kur tu pradedi savo gyvenimą, o ką tu su juo darai,

tai nulemia tavo gyvenimo ateitį,

ir tu esi palaimintas, jei gyveni šalyje, kur

nesvarbu kur tu pradedi, tu turi daug galimybių,

žinoma iki tol, kol tiki savimi,

tiki savo bendruomene, savo šalimi,

ir tikim kad gali viduje tobulėti,

šviestis savo gyvenimo kelyje.

Tai yra raktas į sėkmę.

Bet tai prasideda nuo geros pradžios.

Jei mes neduosime tos geros pradžios kiekvienam savo vaikui,

jei neinvestuosime į juos nuo jų mažų dienų,

mes susidursime su sunkumais.

Tai todėl mes turime 25% vaikų, kurie iškrenta iš mokyklų nebaigę,

ir beveik 50% nepilnamečių

gyvena prastai pasiturinčiose regionuose,

todėl kad mes jiems neduodame geros pradžios.

Mano atlygis už gerą pradžią nebuvo vien tik buvimas geroje šeimoje,

ar gera šeima, bet tai, ką man mano šeima pasakė,

"Paklausyk mes atkeliavome į šią šalį bananinėse valtyse

1920 ir 1924.

Kiekvieną dieną dirbome kaip šunys drabužių industrijoje.

Mes tai darėme ne tam, kad galėtum įsikišti kažką į nosį,

ar papultum į bėdą. Ir net negalvok iškristi iš mokyklos."

Jei kada būčiau grįžęs namo ir pasakęs tiems imigrantams,

kad "Žinote man atsibodo mokykla, aš ją metu,"

Jie būtų pasakę, "Mes tave metame lauk. Gausime kitą vaiką."

(Juokas)

Jie turėjo lūkesčių kituose pusbroliuose,

ir išsiplėtusioje emigrantų šeimoje, kuri gyveno Rytų Bronx,

bet jie norėjo iš mūsų daugiau.

Jie buvo įstrigę į mūsų širdis kaip peilis,

kaip gėda: "Nedrįsk suteršti šios šeimos vardo."

Kartais papuldavau į bėdą,

mano tėvai grįžinėdavo namo,

ir aš būdavau savo kambaryje ir galvodavau, kas man bus,

besėdint kalbėdavau su savimi, "Gerai,

paimkit diržą ir muškit mane, bet Dieve, nekalbėkit vėl apie "gėdą padarytą šeimai".

Tai mane labai liūdindavo, kai mama taip darydavo.

Aš turėjau tokią išsiplėtusį tinklą.

Vaikams reikia tinklo. Vaikams reikia priklausyti grupei,

šeimai, bendruomenei.

Mano atveju tas tinklas buvo tetos, kurios gyveno tuose nuomojamuose pastatuose.

Nežinau, kiek iš jūsų yra New York'iečių,

bet yra tokie nuomojami pastatai,

ir tos moterys visada praleisdavo laiką prie langų,

pasirėmusios į pagalvę.

Jos niekada nepalikdavo tos vietos. (Juokas)

Aš, padėk man Dieve, užaugau vaikščiodamas tomis gatvėmis,

ir jos visada ten būdavo.

Jos niekada neidavo į tualetą. Niekada negamindavo. (Juokas)

Jos visada nieko nedarydavo.

Bet ką jau jos darydavo, tai nuolat su mumis žaisdavo.

Jos su mumis žaisdavo.

Ir jiems nerūpėjo,

ar tu tapsi daktaru, ar advokatu, ar generolu,

jie niekada nesitikėjo generolų šeimoje,

jiems buvo svarbu, kad turi išsilavinimą ir turi darbą.

"Mums nesvarbu tavo vidinis pasitenkinimas.

Tu gauni darbą ir dingsti iš namų.

Mes neturime tam laiko.

Tada tu gali paremti mus. Tokia tavo rolė."

Taigi, labai svarbu kad mes įskiepytumėme šią kultūrą

savo šeimose, visose šeimose.

Labai svarbu, kad šiandien visi jūs čia esantys,

turbūt esate sėkmingi žmonės,

net neabejoju, kad turite puikias šeimas ir vaikus, ar anūkus,

to negana. Jūs turite surasti

vaikus tokius kaip Ponas Cruz,

kurie gali daug pasiekti gavę tą struktūrą,

jei pabandysite padėti, jei užvesite juos ant kelio,

jei investuosite į berniukų ir mergaičių klubus,

jei dirbsite su savo mokyklos švietimo sistema,

pasirūpinkite, kad ji būtų pati geriausia,

ir ne tik jūsų vaikų mokyklos, bet ir mokyklos kurios yra Harlem'e,

ne tik miesto centre Montessori'je vakarinėje pusėje.

Visi mes turime įsipareigojimą, tai daryti.

Mes ne tik investuojame į vaikus.

Mes investuojame į mūsų pačių ateitį.

Mes būsime šalis, kurioje mažumos sudarys didžiąją dalį

po dar vienos kartos.

Tai, ką dabar vadiname mažumomis, bus daugumos.

Ir mes turime pasirūpinti tuo, kad jie yra pasirengę būti daugumomis.

Mes turime pasirūpinti, jog jie yra pasiruošę tapti lyderiais,

šitos mūsų didžios šalies,

šalies kuri nepanaši į jokią kitą,

šalis, kuri stebina mane kiekvieną dieną,

šalis, kuri yra nesuvaldoma. Mes visada ginčijamės vieni su kitais.

Štai, kaip turėtu veikti sistema,

Tai šalis priešingybė, bet tai tautų tauta.

Mes paliečiame kiekvieną tautą. Kiekviena tauta paliečia mus.

Mes esame emigrantų tauta.

Štai kodėl mums reikia emigracijos politikos.

Juokinga neturėti emigracijos politikos

tam, kad kviesti tuos, kurie nori čia atvykti ir tapti šios tautos dalimi,

arba mes galime juos išsiųsti su išsilavinimu,

kad pagelbėti žmonėms, kurie yra skurde.

Viena iš istorijų, kurias mėgstu pasakoti yra apie mano meilę

keliauti į mano gimtinę New York'ą

ir vaikščiojant po Park Avenue gražią dieną

žavėtis žiūrint į praeinančius žmones

iš viso pasaulio.

Ir ką aš visada turiu padaryti, tai sustoti ant vieno iš kampų

ir nusipirkti dešrainį iš emigrantų su stumiamu prekystaliu su ratukais.

Tiesiog privalau nusipirkti nešvarų vandendešrainį. (Juokas)

Ir nesvarbu, kur esu ir ką darau,

turiu tai padaryti.

Aš tai dariau net kai buvau Valstybės sekretorius.

Aš išlįsdavau iš kostiumo Waldorf Astoria're

(Juokas)

eidamas gatve, kirsdavau, kad apeičiau aplink 55 gatvę

ieškodamas emigranto su stumdomu prekystaliu.

Tomis dienomis, turėjau penkis apsauginius aplink save,

ir tris New York'o policijos mašinas riedančias šalia,

kad niekas manęs neprikultų bevaikščiojant Park Avenue. (Juokas)

Užsisakau dešrainį iš vaikino,

jis pradeda jį gaminti, tada apsižiūri aplink,

pamato sargybinius ir policijos mašinas.

"Aš turiu žalią kortą! Aš turiu žalią kortą!" (Juokas)

"Viskas gerai, viskas gerai."

Bet dabar aš vienas. Vienas.

Neturiu sargybinių, neturiu policijos mašinų. Neturiu nieko.

Bet noriu savo dešrainio.

Praeitą savaitę tai padariau. Tai buvo antradienio vakaras

ties Columb'o žiedu.

Ši scena pasikartoja labai dažnai.

Aš nueinu ir paprašau dešrainio,

vaikinas jį daro, ir beveik baigęs,

jis sako, "aš jus pažįstu. Matau jus televizijoje.

Jūs geras, jūs Generolas Powell."

"Taip, taip." "Oh.."

Duodu jam pinigus.

"Ne, Generole. Jūs negalite man sumokėti. Man jau buvo sumokėta.

Amerika man sumokėjo. Aš niekad nepamiršiu iš kur esu kilęs.

Bet dabar esu Amerikietis. Ačiū jums Sere."

Aš priimu dėkingumą, ir tęsiu pasivaikščiojimą gatve,

ir tada man šauna į galvą mintis, mano Dieve,

tai tapati šalis, kuri sutiko mano tėvus prieš 90 metų.

Tai mes vis dar esame ta nepakartojama šalis,

tačiau esame pakraunami jaunų žmonių, atvykstančių

iš visų pasaulio žemynų,

mūsų pareiga, kaip prisidedantys piliečiai

šiai nuostabiai mūsų šaliai,

įsitikintų, jog nei vienas vaikas nebus paliktas už nugaros.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)