Ar galime žmonėms sukurti naujus jutimus?

Kaip žmonės mes galime suvokti mažiau, nei dešimt trilijoninę šviesos bangų dalį. „Mūsų realybės suvokimas – sako neurologas David Eagleman – yra suvaržytas mūsų biologijos“. Jis nori tai pakeisti. Jo atliekami smegenų procesų tyrimai leido jam sukurti naujas sąsajas – tokias, kaip jutimų liemenė – ir pasiekti iki tol neregėtą informaciją apie mus supantį pasaulį.

Mes sukurti iš labai mažų dalykų

ir esame patalpinti
milžiniškame kosmose;

faktas, mes nesame itin geri
realybės suvokime,

nei vienoje iš šių skalių,

ir tik dėl to, kad mūsų smegenys

nėra išsivysčiusios
suvokti pasaulį toje skalėje.

Vietoj to, esame įkalinti
šioje plonytėje suvokimo dalyje,

pačiame viduryje.

Keista tai, kad net ir tokioje
realybėje, kurią vadiname namais,

mes nematome didžiosios
dalies vykstančių veiksmų.

Paimkime pasaulio spalvas.

Tai yra šviesos bangos – elektromagnetinė
radiacija, atsimušanti nuo objektų,

ir pataikanti į specialius receptorius
mūsų akių dugne.

Bet mes nematome visų
aplink esančių bangų.

Tiesa, ką matome

yra mažiau, nei 10 trilijontoji
to, kas čia pateikta.

Taigi radijo bangos ir mikrobangos,

ir rentgeno bei gama spinduliai
dabar skrodžia jūsų kūnus

ir jūs visiškai to nejaučiate,

nes jūs neturite
tinkamų biologinių receptorių

jiems pajusti.

Tūkstančiai mobiliųjų
telefonų pokalbių

eina per jus dabar,

ir jūs visiškai to nematote.

Nėra taip, kad šitie dalykai
būtų visiškai nematomi.

Gyvatės savo realybėje
skiria infraraudonuosius spindulius,

o bitės mato ultravioletinius,

ir mes konstruojame mašinas
automobilių prietaisų skydelyje,

kad atskirtų
radijo dažnio signalus,

taip pat turime prietaisus ligoninėse,
kurie veikia su rentgenu.

Bet jūs to negalite pajusti,

bent jau kol kas,

nes jūs negimėte su
tinkamais jutikliais.

Tai reiškia, kad mūsų
realybės suvokimas

yra suvaržytas mūsų biologijos,

ir tai prieštarauja
sveikam protui,

kad mūsų akys ir ausys,
ir pirštų galiukai

atskiria aplink esančią
objektyvią realybę.

Vietoj to mūsų smegenys
atrenka tik mažąją dalį pasaulio.

Tarp gyvūnų karalystės

skirtingi žvėrys supranta
skirtingas realybės dalis.

Taigi aklame ir kurčiame
erkės pasaulyje

svarbūs signalai yra
temperatūra ir sviesto rūgštis;

tamsiame vairauodegės
peiliažuvės pasaulyje

jutiminį pasaulį dosniai nuspalvina
elektriniai laukai;

ir aidu sekančio šikšnosparnio realybę

sukuria suspausto oro bangos.

Tai jų ekosistemos gabaliukas,
kurį gali suprasti,

mes turime žodį šiam mokslui.

Jis vadinamas „umwelt“,

tai yra vokiškas žodis,
reiškiantis aplinkinį pasaulį.

Greičiausiai, kiekvienas gyvūnas mano,

kad jo „umwelt“ yra visiška
objektyvi realybė,

nes kodėl turėtumėte imti ir įsivaizduoti,

kad yra kažkas už to,
ką galite pajusti.

Vietoj to, ką mes visi darome –
mes priimame realybę

tokią, kokia mums pateikiama.

Pakelkime savo sąmoningumą.

Įsivaizduokite, jūs esate šuo pėdsekys.

Visas jūsų pasaulis yra uoslė.

Jūs turite ilgą snukį su
200 milijonų kvapų receptorių

ir drėgnas šnerves, kurios
traukia ir gaudo kvapų molekules,

ir jūsų šnervės netgi turi plyšius,
kad galėtumėte giliai įkvėpti oro.

Viskas jums yra kvapas.

Vieną dieną jūs sustojate
savo takeliuose su atradimu.

Jūs žiūrite į savo šeimininką žmogų
ir galvojate,

„Koks jausmas turėti tokią niekingą,
skurdžią žmogaus nosį?“

(Juokas.)

Koks jausmas, kai gali
įkvėpti tiek mažai oro?

Kaip tu gali nežinoti, kad
už 91 metro yra katė,

ar kad tavo kaimynas buvo
lygiai toje pačioje vietoje prieš 6 val.?

(Juokas.)

Todėl, kad esame žmonės,

mes niekada nepatyrėme kvapų pasaulio,

todėl jo nepasigendame,

nes esame stipriai įsitaisę savo „umwelt“.

Bet kyla klausimas, ar mums
būtina čia būti?

Kaip neuromokslininkas domiuosi,
kaip technologijos

galėtų praplėsti mūsų „umwelt“,

ir kaip tai pakeistų mūsų
žmogiškąją patirtį.

Mes jau žinome, kad galime
pritaikyti technologijas savo biologijai,

nes yra šimtai tūkstančių žmonių
aplink mus

su dirbtine klausa ir
dirbtine rega.

Tai veikia taip, paimi mikrofoną
ir suskaitmenini signalą,

ir įdedi elektrodo juostelę
tiesiai į vidinę ausį.

Arba, su tinklainės implantu,
paimi kamerą

ir suskaitmenini signalą, ir
tada prijungi elektrodo tinklelį

tiesiai į akies nervą.

Prieš 15 metų

buvo daug mokslininkų, manančių,
kad šios technologijos neveiks.

Kodėl? Todėl kad šios technologijos
kalba Silicio slėnio kalba

ir tai ne tas pats dialektas, kaip mūsų
natūralūs biologiniai jutimų organai.

Bet faktas tas, jie veikia;

smegenys puikiai perpranta
kaip naudoti signalus.

Kaip mes tai suprantame?

Štai didžioji paslaptis:

jūsų smegenys negirdi
ir nemato nieko.

Jūsų smegenys užrakintos tyloje
ir tamsoje, jūsų kaukolėje.

Viskas, ką jos mato,
yra elektrocheminiai signalai,

kurie ateina skirtingais duomenų laidais,

ir tai tėra viskas, su kuo jos dirba,
ir nieko daugiau.

Nuostabu tai,

kad smegenims puikiai sekasi
priimti šiuos signalus

ir atrinkti modelius,
ir priskirti reikšmę,

taip, kad paima vidinį kosmosą
ir sudeda į vieną istoriją

to, kas yra jūsų subjektyvus pasaulis.

Bet čia slypi svarbiausias dalykas:

Jūsų smegenys nežino,
ir joms nerūpi,

iš kur jos gauna duomenis.

Bet kokiai informacijai atėjus,
jos tik aiškinasi, ką su ja daryti.

Todėl tai yra labai efektyvi mašina.

Tai yra iš esmės bendrosios paskirties
kompiuterinis įrenginys,

ir jis paima viską

ir išsiaiškina, ką jam daryti,

ir tai, manau, išlaisvina Motiną gamtą

nuo krapštinėjimosi aplink su
skirtingos rūšies įėjimo kanalais.

Vadinu tai BG evoliucijos modeliu,

nenoriu būti pernelyg techniškas,

bet BG reiškia Bulviagalvis,

naudoju šį vardą norėdamas
akcentuoti, kad visi šie pojūčiai,

kuriuos žinome ir mylime, kaip mūsų
akys, ausys ir pirštų galiukai,

jie yra paprasčiausiai išoriniai
prijunk-ir-žaisk įrenginiai:

tu juos prijungi ir tau gerai.

Smegenys supranta, ką daryti
su gaunamais duomenimis.

Kai apsidairai gyvūnų karalystėje,

randi daugybę išorinių įrenginių.

Gyvatės turi šilumos skylutes, kurios
nustato infraraudonuosius spindulius,

o vairauodegė peiliažuvė
turi elektroreceptorius,

ir žvaigždžiasnukis kurmis turi šią galūnę

su 22 pirštais,

su kuriais jis jaučia aplinką ir kuria
pasaulio 3D modelį,

ir daug paukščių turi magnetitą,
kad galėtų orientuotis

pagal magnetinį planetos lauką.

Tai reiškia, kad gamtai nereikia nuolat

perkurti smegenų.

Vietoj to, su nustatytais smegenų
veikimo principais

visa gamta turi rūpintis
naujų išorinių įrenginių kūrimu.

Gerai. Tai reiškia tai:

Iš to kyla pamoka,

kad nėra nieko ypatingo ar esminio

tai biologijai, su kuria mes gimstame.

Tai tėra tai, ką mes paveldėjome

iš sudėtingos evoliucijos kelio.

Bet tai nėra tai, ko turėtume laikytis,

geriausias šio principo įrodymas

kyla iš taip vadinamo
jutimų pakeitimo.

Tai remiasi informacijos
tiekimu smegenims

per neįprastus jutimo kanalus,

ir smegenys tiesiog išsiaiškina,
ką joms su tuo daryti.

Tai gali skambėti hipotetiškai,

bet pirmas pranešimas apie tai
buvo paskelbtas žurnale „Nature“ 1969 m.

Mokslininkas Paul Bach-y-Rita

pasodino aklus žmones į
modifikuotą odontologo kėdę

ir įrengė vaizdo padavimą,

ir padėjo kažką prieš kamerą,

tada, kad tą pajustum,

įkišo į nugarą solenoidų tinklelį.

Taigi, jei pamojuotum kavos puoduku
prieš kamerą,

jūs pajustumėte tai savo nugaroje,

nuostabu tai, kad akliems žmonėms
gana gerai sekėsi

nustatyti, kas buvo rodoma prieš kamerą,

tiesiog jaučiant tai savo
nugaros ploteliu.

Buvo daug šiuolaikinių
šio eksperimento pakartojimų.

Akustiniai akiniai paima vaizdo
prieš tave tiekimą ir

paverčia jį į akustinį landšaftą,

kai daiktai juda aplinkui,
priartėja ir nutolsta,

jie skamba, kaip „Bzz, bzz, bzz“.

Skamba kaip kakofonija,

bet po kelių savaičių aklieji
pradėjo gana gerai

suprasti, kas yra prieš juos,

vien remdamiesi tuo, ką girdi.

Ir tai nebūtinai turi būti per klausą:

sistema naudoja elektrojutiklių
tinklelį, dedamą ant kaktos,

taigi kad ir kas tai būtų,
jūs jausite tai savo kakta.

Kodėl kakta? Todėl kad
nenaudojote jos kažkam daugiau.

Moderniausias įkūnijimas
vadinamas „smegenų uostu“,

ir tai yra mažas elektrotinklelis,
telpantis ant liežuvio,

vaizdo kanalas paverčiamas
į šiuos mažus elektrojutiminius signalus,

ir akli žmonės tiek įgunda tai naudoti,
kad gali įmesti kamuolį į krepšį,

arba gali įveikti
sudėtingus kliūčių takus.

Jie gali matyti per savo liežuvį.

Tai skamba visiškai beprotiškai, tiesa?

Atminkite, visas regėjimas yra

elektrocheminiai signalai,
besisukantys jūsų smegenyse.

Jūsų smegenys nežino,
iš kur ateina signalai.

Jos tik supranta, ką su jais daryti.

Taigi savo laboratorijoje domiuosi
jutimų pakeitimu kurtiesiems,

tai mano vykdomas projektas

su absolventu Scott Novich,

kuris tai daro dėl savo disertacijos.

Ir štai ką norėjome padaryti:

norėjome padaryti, kad
pasaulio garsas būtų konvertuotas

kažkokiu būdu, kad kurčiasis
galėtų suprasti, kas buvo pasakyta.

Ir norėjome padaryti tai, suteikiant
nešiojamos kompiuterijos galią,

taip pat užtikrinti, kad tai veiktų su
mobiliaisiais telefonais ir planšetėmis,

ir kad tai būtų galima dėvėti,

kad galėtum užsivilkti po drabužiais.

Štai čia konceptas.

Kai aš kalbu, garsas
yra fiksuojamas planšetės,

ir tada jis pažymimas liemenėje,
kuri padengta vibraciniais jutikliais,

visai kaip jutikliai jūsų telefone.

Taigi, kai aš kalbu,

garsas išverčiamas į vibruojantį
raštą liemenėje.

Tai ne tik konceptualu:

ši planšetė perduoda Bluetooth ryšiu,
ir aš dabar vilkiu šią liemenę.

Taigi, kai kalbu – (Ploja) –

garsas yra paverčiamas į
dinamiškus vibracijos raštus.

Jaučiu aplink save garsų pasaulį.

Dabar mes tai testuojame
su kurčiais žmonėmis,

ir paaiškėja, kad
praėjus tik šiek tiek laiko,

žmonės pradeda jausti
ir suprasti

liemenės kalbą.

Štai čia Jonathan. Jam 37.
Turi magistro laipsnį.

Jis gimė visiškai kurčias,

tai reiškia, kad dalis „umwelt“
nėra jam prieinama.

Jonathan treniravosi su liemene keturias
dienas, po dvi valandas per dieną,

ir štai jis penktą dieną.

Scott Novich: Tu.

David Eagleman: Scott pasako žodį,
Jonathan pajaučia jį liemenėje

ir parašo jį ant lentos.

S.N.: Kur. Kur.

D.E.: Jonathan sugeba išversti šį
sudėtingą vibracijos raštą

į supratimą, kas yra sakoma.

S.N.: Liesti. Liesti.

D.E.: Jis to nedaro –

(Ploja)

Jonathan nedaro to sąmoningai,
nes signalų kalba yra per sunki,

bet jo smegenys pradeda suprasti
šią kalbą, kas leidžia jam suprasti

duomenų reikšmę,

ir mes tikimės, kad po
trijų mėnesių vilkint liemenę

jis turės tiesioginę girdėjimo
suvokimo patirtį

tokiu pačiu būdu, kaip aklasis
braukia pirštu per Brailio raštą,

ir reikšmė ateina savaime be jokio
sąmoningo įsikišimo.

Ši technologija turi potencialo
pakeisti esamą situaciją,

nes vienintelis kitas sprendimas
kurtiesiems yra vidinės ausies implantas,

kuriam reikia invazinės chirurgijos.

Tai galima sukurti 40 kartų
pigiau, nei vidinės ausies implantas,

ir tai atveria technologijai kelią į
pasaulį, net ir skurdžiausiose šalyse.

Mus labai padrąsino jutimų
pakeitimo rezultatai,

bet mes daug galvojome apie
jutimų pridėjimą.

Kaip galėtume panaudoti technologiją,
kad pridėtume visiškai naujo tipo jutimą

ir išplėstume žmogaus „umwelt“?

Pavyzdžiui, ar galėtume tiekti
duomenis realiu laiku iš interneto

tiesiai į kažkieno smegenis,

ir ar jis gali sukurti tiesioginio
suvokimo patirtį?

Štai čia mūsų laboratorijoje
daromas eksperimentas.

Subjektas jaučia realiu laiku
transliuojamus tinklo duomenis

penkias sekundes.

Tada pasirodo du mygtukai,
ir jis turi pasirinkti.

Jis nežino, kas vyksta.

Jis pasirenka ir jis
gauna atsakymą po sekundės.

Dalykas toks:

subjektas neturi supratimo,
ką šitie signalai reiškia,

bet mes matome, ar jis pradeda geriau
suprasti, kurį mygtuką spausti.

Jis nežino, kad jam tiekiame

duomenis iš akcijų rinkos realiu laiku,

jis priima sprendimus pirkti ar parduoti.

(Juokas.)

Grįžtamasis ryšys pasako jam,
ar jis nusprendė teisingai ar ne.

Ir štai ką matome,
ar galime išplėsti žmogaus „umwelt“

taip, kad jis po kelių
savaičių turėtų

tiesioginio suvokimo patirtį apie
planetos ekonomikos dinamiką.

Pranešime apie tai vėliau,
kaip gerai tai eisis.

(Juokas.)

Yra dar kitas dalykas, kurį darome:

per šio ryto kalbas mes
automatiškai naršėme „Twitter“

ieškodami žymos „TED2015“

ir padarėme automatinio
požiūrio analizę,

tai reiškia, ar žmonės naudoja pozityvius,
negatyvius ar neutralius žodžius?

Ir kol tai darėme,

aš tai jutau,

taigi esu prisijungęs prie
bendros emocijos

tūkstančių žmonių realiu laiku,

ir tai naujo tipo žmogaus patirtis,
nes dabar aš galiu žinoti,

kaip visiems sekasi ir
kaip jums tai patinka.

(Juokas.) (Plojimai.)

Tai didesnė patirtis,
nei įprastai žmogus gali patirti.

Taip pat mes plečiame pilotų „umwelt“.

Šiuo atveju liemenė transliuoja
devynis skirtingus matavimus

iš šio kvadrakopterio:

aukštis, pokrypis, siūbavimas,
orientacija ir kursas,

ir tai pagerina piloto
sugebėjimą jį skraidinti.

Iš esmės tai – tarsi jis
išplėstų savo odą į tolį.

Ir tai tik pradžia.

Ką mes įžvelgiame, paimame
modernią piloto kabiną, pilną matuoklių,

ir užuot bandę viską suprasti,
tiesiog tai jaučiame.

Dabar gyvename informacijos pasaulyje,

ir yra skirtumas tarp didelių
duomenų pasiekimo

ir jų patyrimo.

Manau, kad tikrai nėra
ribų galimybėms

žmogaus erdvės horizonte.

Tiesiog įsivaizduokite astronautą,
galintį jausti

visą tarptautinės kosminės
stoties būklę,

ar, kalbant apie tai, ar kada jautėte
nepastebimas savo sveikatos būkles,

kaip cukrus jūsų kraujyje,
ir jūsų mikrobiomo būklė,

arba matyti 360 laipsnių, ar infraraudo-
nuosius ar ultravioletinius spindulius.

Pagrindinė mintis:
kadangi judame į ateitį,

mes vis labiau galėsime pasirinkti
savo išorinius įrenginius.

Mums nebereikia laukti
jutimo dovanų iš Motinos gamtos

pagal jos terminus,

bet vietoj to, kaip visi geri tėvai,
ji suteikė mums reikalingus įrankius

išeiti ir apibrėžti savo trajektoriją.

Dabar tik klausimas,

kaip jūs norite patirti
savo pasaulį?

Dėkoju.

(Plojimai.)

Chris Anderson: Ar jaučiate tai?
D.E.: Taip.

Išties tai pirmas kartas, kai
pajutau plojimus ant liemenės.

Malonu. Visai kaip masažas. (Juokas.)

C.A.: „Twitter“ kraustosi iš proto.

Šis akcijų rinkos eksperimentas.

Tai galėtų būti pirmas eksperimentas,
kuris užtikrina savo finansavimą amžinai,

tiesa, jeigu jis sėkmingas?

D.E.: Na, teisingai, man nebereikėtų
rašyti daugiau į NIH.

C.A.: Ką gi, leiskite pabūti
trumpam skeptiku,

turiu minty, tai nuostabu,
bet dar nėra daug įrodymų,

kad jutimų pakeitimas veikia,

nebūtinai, kad
jutimų pridėjimas veikia?

Turiu omeny, ar nėra įmanoma, kad
aklas žmogus gali matyti per savo liežuvį,

nes vis dar yra už regą atsakinga
smegenų žievės dalis,

ir tai tėra reikalinga kaip dalis to?

D.E.: Puikus klausimas.
Tiesą sakant, mes nežinome,

kokios yra teorinės ribos, kokio
tipo duomenis smegenys gali priimti.

Tačiau bendrai kalbant, jos
nepaprastai lanksčios.

Kai žmogus tampa aklu,
ką mes vadindavome vizualine žieve

perimama kitų dalykų –
lietimo, klausos, leksikos.

Tai sako mums, kad ši
smegenų dalis tėra vieno triuko meistrė.

Ji tik atlieka tam tikrus
dalykų apskaičiavimus.

Ir, pavyzdžiui, kai pažvelgiame
į Brailio raštą,

žmonės gauna informaciją
pirštų galiukais.

Nemanau, kad turime kokią
priežastį manyti, kad yra teorinė riba,

kurios žinotume bent kraštelį.

C.A.: Jei tai pasitvirtins,
jus užtvindins.

Yra tiek daug galimų
programų tam.

Ar esate tam pasiruošęs? Kas labiausiai
jus jaudina, kur tai gali nuvesti?

D.E.: Turiu omeny, manau,
yra daug programų.

Kalbant už jutimų pakeitimo ribų,
pradėjau minėti dalykus

apie astronautus kosminėje stotyje,
jie praleidžia daug savo laiko

stebėdami dalykus, vietoj to, jie
galėtų tiesiog žinoti, kas vyksta,

nes, kuo tai yra gerai,
tai yra daugiamačiai duomenys.

Esmė tame: mūsų vizualinės sistemos
yra geros nustatant lašus ir kraštus,

bet jos niekam tikusios
tam, kuo tapo mūsų pasaulis,

tai yra ekranai su
daugybe duomenų.

Mes turime tai aprėpti
savo dėmesio sistemomis.

Taigi tai yra būdas tiesiog
jausti kažkieno būseną,

visai kaip jūs žinote savo
kūno būseną, kai stovite.

Manau, kad sunkūs mechanizmai,
saugumas, fabriko būsenos,

jūsų įrangos jutimas, visa tai
nueis šalin.

C.A.: David Eagleman, tai buvo
įspūdinga kalba. Ačiū jums labai.

DE: Dėkoju, Chris.
(Plojimai.)