Tylėjimo pavojus

„Mes praleidome tiek daug laiko klausydamiesi žmonių sakomų dalykų, kad retai skyrėme dėmesio dalykams, kurie buvo nutylimi“, teigia „slam“ poetas ir mokytojas Clint Smith. Ši trumpa, bet itin stipri kalba iš visos širdies yra apie tai, kaip surasti drąsos kalbėti prieš nemokšiškumą ir neteisybę.

Dr. Martin Luther King Jaunesnysis

1968-ųjų kalboje apie pilietinių
teisių judėjimą

teigia, kad „Galų gale

atminsime ne savo priešų žodžius,

bet savo draugų tylėjimą.“

Būdamas mokytoju, įsisavinau šią žinutę.

Kiekvieną dieną aplink save

matome tylėjimo pasekmes,

pasireiškiančias diskriminacija,

smurtu, genocidu ir karu.

Per pamokas kviečiu mokinius

tyrinėti savo gyvenimo tylėjimą

per poeziją.

Dirbame, kad užpildytume tas erdves,

jas pripažintume, įvardintume,

suvoktume, kad jos nėra gėdingos.

Kadangi klasėje norėjau sukurti
tokią atmosferą,

kurioje mokiniai jaustųsi saugiai

dalindamiesi savo tylėjimu,

lentoje užrašiau 4
pagrindinius principus,

dėl kurių laikymosi

kiekvienas mokinys privalo pasirašyti
mokslo metų pradžioje:

skaitome kritiškai, rašome apgalvotai,

kalbame aiškiai, pasakome savo tiesą.

Pagaunu save daug mąstant apie pastarąjį –

„Pasakome savo tiesą“.

Supratau vieną dalyką:

jei ketinu raginti
savo mokinius pasisakyti,

turiu pasakyti jiems savo tiesą

ir būti atviras apie tuos kartus,

kai man nepavykdavo to padaryti.

Taigi sakau jiems, kad augdamas

katalikų šeimoje Naujajame Orleane,

išmokau, jog prasmingiausia,

ką buvo galima padaryti per gavėnią,

tai kažko atsisakyti,

paaukoti mėgstamą dalyką,

kad įrodytum suprantantis Dievo šventumą.

Atsisakydavau gazuotų gėrimų,
„McDonald's“, bulvyčių,

prancūziškų bučinių, ir dar daugiau.

Tačiau vienais metais, atsisakiau kalbėti.

Man atrodė, vertingiausia,
ką galėjau paaukoti,

buvo mano balsas, nors, gerai pagalvojus,

jį buvau paaukojęs jau seniai.

Praleidau tiek gyvenimo metų

sakydamas tai, ką žmonės norėjo išgirsti,

vietoj to, ko jiems reikėjo,

įsikalbėjau, kad negaliu
apeliuoti į kitų sąžinę,

kol neprisibeldžiau iki savosios,

taigi kartais tiesiog nesakiau nieko,

tarsi numalšindamas savo neišmanymą,

nežinodamas, kad palaikymui išsakyti

nebūtinai reikia žodžių.

Kai Christian sumušė
už buvimą gėjumi,

sugrūdau rankas į kišenes

ir nunėręs galvą nuėjau,
lyg nieko nepastebėjau.

Negalėjau naudotis savo spintele,
nes užrakto sklendė

man priminė dėl ko sučiaupiau lūpas,

kai benamis prie kampo

pažiūrėjo į mane akimis, ieškančiomis

patvirtinimo, kad yra vertas būti matomas.

Buvau labiau užsiėmęs
savo Apple tapšnojimu,

nei jo vieno pamaitinimu.

Kai moteris per labdaros pokylį

tarė „Didžiuojuosi jumis.

Turėtų būti sunku mokyti
tuos vargšus, neprotingus vaikus.“

Aš prikandau sau lūpą, nes
mums reikėjo jos pinigų

labiau, nei mano mokiniams – jos orumo.

Mes praleidome tiek daug laiko,

klausydamiesi žmonių sakomų dalykų,

kad retai skyrėme dėmesio dalykams,
kurie buvo nutylimi.

Tylėjimas yra baimės liekana.

Ji jaučia tavo trūkumus,

ji nukerta tavo liežuvį.

Tai oras, srūvantis iš tavo krūtinės,

nes nesijaučia saugus tavo plaučiuose.

Tylėjimas yra Ruandos genocidas.
Tylėjimas yra uraganas Katrina.

Tai yra tai, ką girdi, kai
nepakanka maišų kūnams.

Tai garsas, kai kilpa jau užrišta.

Tai anglys. Pančiai. Privilegija.
Ir skausmas.

Nebėra laiko pasirinkti mūšio,

kai tavo mūšiai tave jau pasirinko.

Aš neleisiu tylėjimui apsivyti
mano neryžtingumo.

Pasakysiu Christian, kad jis yra liūtas,

drąsos ir talentų šventovė.

Aš paklausiu to benamio, koks jo vardas

ir kaip jam sekasi, nes kartais

visi žmonės nori būti žmonėmis.

Pasakysiu tai moteriai, kad
mano mokiniai kalba

apie transcendenciją, lyg jų
antras vardas būtų Toro,

ir, kad jei pažiūrėjo
vieną „Blakė" seriją,

nereiškia, kad žino viską
apie mano vaikus.

Taigi šiemet,

užuot kažko atsisakęs,

aš gyvensiu kasdien, tarsi mikorofonas

būtų paslėptas po mano liežuviu,

o po slopinimu stovėtų scena.

Nes kam reikalinga tribūna,

kai viskas, ko reikia, yra tavo balsas?

Dėkoju.

(Plojimai.)