Kitas protrūkis? Mes nepasiruošę

2014 m. pasaulis išvengė šiurpaus pasaulinio Ebolos protrūkio tūkstančio pasiaukojusių sveikatos darbuotojų dėka – be to, atvirai kalbant, geros sėkmės dėka. Pažiūrėjus atgal, mes žinome, kad turėjome pasielgti geriau. Taigi dabar yra laikas, kaip pataria Bill Gates, paversti savo geras idėjas į praktiką, iš scenarijaus planavimo į vakcinos paiešką ir sveikatos darbuotojų mokymą. Kaip jis sako, „Nereikia panikuoti... bet mums reikia judėti pirmyn“.

Kai buvau vaikas,

labiausiai bijojome branduolinio karo.

Štai todėl laikėme tokią statinę
savo rūsyje,

pripildytą maisto ir vandens skardinėmis.

Prasidėjus branduolinei atakai

turėjome lipti žemyn, laikytis prie žemės
ir maitintis iš tos statinės.

Šiandien didžiausia globalios
katastrofos rizika

atrodo kitaip.

Ji atrodo šitaip.

Jei kas nors nužudys daugiau nei 10 mln.
žmonių artimiausiais dešimtmečiais,

tai greičiausiai bus itin
užkrečiamas virusas,

ne karas.

Ne raketos, bet mikrobai.

Dalis priežasties yra dėl to,

kad mes daug investavome į
branduolinio karo atgrasymo linijas.

Bet išties labai nedaug skyrėme
sistemai sustabdyti epidemiją.

Nesame pasiruošę naujai epidemijai.

Paimkime Ebolą.

Esu įsitikinęs, visi skaitėte apie ją
laikraščiuose,

daugybę sunkių iššūkių.

Sekiau tai įdėmiai su
atvejo analizės įrankiais,

kuriuos naudojame sekti
poliomielito panaikinimą.

Ir jei pažiūrėsite, kas vyko,

problema ne ta, kad buvo sistema,
kuri nepakankamai gerai veikė,

problema ta, kad mes išvis neturėjome
jokios sistemos.

Iš tikrųjų, trūksta kelių akivaizdžių
dalykų.

Mes neturėjome epidemiologų grupės,
pasiruošusios vykti, kuri nuvyktų,

pamatytų kokia buvo liga,
kaip plačiai ji paplito.

Atvejo pranešimai buvo spausdinami.

Labai užtruko, kol jie
atsidūrė internete

ir jie buvo itin netikslūs.

Neturėjome pasiruošusios medikų komandos.

Neturėjome būdo paruošti žmones.

Organizacija „Gydytojai be sienų“ puikiai
pasidarbavo vadovaudami savanoriams.

Bet net ir tada buvome lėtesni,
nei turėjome

pritraukti tūkstančius darbuotojų
į šias šalis.

Didelė epidemija būtų pareikalavusi
šimtų tūkstančių darbuotojų.

Nebuvo nė vieno sekančio
gydymo metodų.

Nė vieno tikrinti diagnostiką.

Nė vieno, kuris išsiaiškintų,
kokie įrankiai turi būti panaudoti.

Ir, pavyzdžiui, mes galėjome
paimti išgyvenusiųjų kraujo,

apdirbti jį ir suleisti tą plazmą
žmonėms, kad juos apsaugotume.

Bet to niekas niekada nebandė.

Taigi daug ko trūko.

Ir šie dalykai tikrai yra
visuotinė nesėkmė.

PSO finansuojama kontroliuoti epidemijas,
bet ne dalykus, apie kuriuos kalbėjau.

Filmuose tai gerokai kitaip.

Čia būna grupė pasiruošusių
gražių epidemiologų,

jie ateina ir visus išgelbėja,
bet tai tik grynas Holivudas.

Pasiruošimo nesėkmė gali
leisti kitai epidemijai

tapti labiau dramatiškai
sukrečiančia, nei Ebola.

Pažiūrėkime į Ebolos
progresiją per šiuos metus.

Mirė apie 10 000 žmonių

ir beveik visi iš trijų
Vakarų Afrikos šalių.

Trys priežastys, kodėl ji
toliau neplito.

Pirma, buvo daug sveikatos darbuotojų
herojiško darbo.

Jie surado žmones ir užkirto kelią
tolimesniam užkratui.

Antra, viruso prigimtis.

Ebola neplinta oru.

Iki to laiko, kol tampi platintoju,

dauguma žmonių jau būna
prikaustyti prie lovos.

Trečia, ji nepateko į daugumą
miestų vietovių.

Ir tai tėra sėkmė.

Jei ji būtų patekusi į miestus,

atvejo skaičiai būtų buvę
gerokai didesni.

Taigi kitą kartą gali mums nepasisekti.

Galime turėti virusą, kur žmonės
jaučiasi pakankamai gerai, kol jie

tampa platintojais, ir jie sėda
į lėktuvą ar eina į parduotuves.

Viruso šaltinis gali būti
natūraliai epideminis, kaip Ebolos,

arba tai gali būti bioterorizmas.

Yra dalykų, kurie gali tikrai būti
tūkstančius kartų blogesni.

Pažiūrėkime į viruso
plitimo oru modelį,

kaip ispaniškas gripas 1918.

Nutiktų taip:

tai plistų per pasaulį
labai, labai greitai.

Matote 30 milijonų žmonių,
mirusių nuo šios epidemijos.

Tai rimta problema.

Turime susirūpinti.

Bet iš tikrųjų, mes galime
sukurti gerą reagavimo sistemą.

Turime visus mokslo ir technologijų
privalumus, apie kuriuos čia kalbame.

Mes turime telefonus,

kad gautume informaciją iš visuomenės
ir platintume informaciją jai.

Turime palydovinius žemėlapius, kur
matome žmonių buvimo ir judėjimo vietą.

Turime biologijos pažangą,

kuri turėtų žymiai pakeisti
apsisukimo laiką patogeno nustatymui

ir turėtų sukurti vaistus ir vakcinas,
tinkamas tam patogenui.

Taigi galime turėti įrankius,

bet jie turi būti sutelkti į
bendrą globalią sveikatos sistemą.

Ir mums reikia pasiruošimo.

Manau, geriausios pamokos,
kaip būti pasiruošusiems

vėlgi yra, ką darytume karo atveju.

Mes turime visą laiką
pasiruošusius kareivius.

Turime resursų, kuriuos galime
didinti iki didelių skaičių.

NATO turi mobilų dalinį,
kuris gali greitai veikti.

NATO organizuoja treniruotes,
kad patikrintų žmonių pasiruošimą.

Ar jie supranta apie
kurą ir logistiką

ir tuo pačiu radijo dažnius?

Taigi jie yra visiškai pasiruošę vykti.

Tokius dalykus turime spręsti dėl
epidemijos.

Kokie pagrindiniai dalykai?

Pirma, mums reikia stiprios
sveikatos sistemos neturtingose šalyse.

Kad motinos galėtų saugiai gimdyti,

vaikai gautų visus skiepus.

Taip pat, kur matysime
proveržį kuo anksčiau.

Reikia medicinos rezervinių korpusų:

daugybės žmonių, kurie įgauna
žinias ir treniruotes,

kurie pasiruošę vykti, turi patirtį.

Ir tada reikia sujungti šiuos
medicinos žmones su kariuomene.

Paimti kariuomenės privalumą greitai
judėti, valdyti logistiką

ir apsaugoti vietoves.

Reikia organizuoti simuliacijas,

mikrobų žaidimus, ne karo žaidimus,
kad matytume, kur yra spragos.

Paskutinis mikrobų žaidimas
buvo Jungtinėse Valstijose

2001 m., ir jis nelabai pavyko.

Kol kas rezultatas: mikrobai – 1,
žmonės – 0.

Galiausiai mums reikia pažangių tyrimų ir
plėtros vakcinavime bei diagnostikoje.

Jau yra kažkiek didelių laimėjimų,
kaip Adenovirusas,

kuris galėtų veikti labai, labai greitai.

Aš neturiu tikslaus biudžeto,
kiek tai galėtų kainuoti,

bet esu gana įsitikinęs, kad jis labai
nedidelis palyginus su potencialia žala.

Pasaulio bankas vertina, kad jei
turėtume pasaulinę gripo epidemiją,

pasaulio turtas smuks žemyn
daugiau nei 3 trilijonais dolerių,

ir turėtume milijonų milijonus mirčių.

Šios investicijos siūlo
ženklią naudą

be to, kad tiesiog būtume
pasiruošę epidemijai.

Pirminė sveikatos priežiūra,
tyrimai ir plėtra –

šie dalykai sumažintų pasaulinės
sveikatos nešališkumą

ir padarytų pasaulį teisingesnį
ir saugesnį.

Taigi manau, tai turėtų būti
visiškas prioritetas.

Nereikia panikuoti.

Mums nereikia kaupti spagečių skardinių
ar leistis į rūsį.

Bet mums reikia judėti pirmyn,
nes laikas nėra mūsų pusėje.

Tiesą sakant, jei Ebolos epidemija gali
turėti vieną pozityvų dalyką,

tai ji gali pasitarnauti kaip ankstyvas
įspėjimas, raginimas pasiruošti.

Jei pradėsime dabar, mes galime būti
pasiruošę kitai epidemijai.

Dėkoju.

(Plojimai.)