Į Pietų ašigalį ir atgal – 105 sunkiausios mano gyvenimo dienos

Šiais metais tyrinėtojas Ben Saunders bandė įveikti ambicingiausią savo kelionę pėsčiomis. Jis susiruošė įvykdyti nepavykusią 1912-ųjų metų kapitono Robert Falcon Scott poliarinę ekspediciją – 4 mėnesių, 2897 km kelionę nuo Antarktidos pakrantės iki Pietų ašigalio ir atgal. Pirmoje kalboje po kelionės, iš kurios grįžo tik prieš 5 savaites, Saunders pilnai atskeidžia šią išdidumo ir užsispyrimo kupiną misiją, kuri privedė jį prie sunkiausių gyvenime sprendimų.

Taigi TED inteligentijos oazėje,

aš stoviu prieš jus šį vakarą

kaip sunkių daiktų tampymo po
šaltas vietoves ekspertas.

Didžiąją gyvenimo dalį aš
vadovauju poliarinėms ekspedicijoms,

o praėjusį mėnesį kartu su
kolega Tarka L'Herpiniere

užbaigėme ambicingiausią mano
kada bandytą ekspediciją.

Tiesą sakant, jaučiuosi tarsi
būčiau atgabentas čia

po 4 mėnesių praleistų
pasaulio pakraštyje,

kur urzgiau ir keikiausi,
tiesiai čia ant TED scenos.

Kaip galite įsivaizduoti, pereinamasis
laikotarpis nebuvo visiškai sklandus.

Vienas įdomus šalutinis
efektas yra tai,

jog mano trumpalaikė atmintis
tapo visiškai trumpa.

Todėl turėjau pasižymėti keletą pastabų,

kad išvengčiau urzgimo ir keikimosi
per ateinančias 17 minučių

Čia yra pirmoji mano kalba
apie šią ekspediciją,

ir nors mes netyrėme genomų sekos
ir nestatėme kosmoso teleskopų,

tai pasakojimas apie visko, ką turėjome,
atidavimą tam, kad įgyvendintumėme tai,

kas anksčiau nebuvo pasiekta.

Taigi, tikiuosi, kad ir jūs rasite
peno mintims.

Tai buvo kelionė, ekspedicija
į Antarktidą – šalčiausią,

vėjuočiausią, sausiausią ir aukščiausiai
virš jūros lygio esantį žemyną.

Tai užburianti vieta.
Ir be galo didelė.

Dvigubai didesnė už Australiją.

Tai žemynas, kuris užimą tokį patį
plotą kaip Kinija ir Indija sudėjus kartu.

Nukrypstant nuo temos, pastebėjau

įdomų reiškinį pastarosiomis dienomis,

tai, ko kelių metų bėgyje gali sulaukti ir
Chris Hadfield, atvykęs į TED,

pokalbius, kurie skamba taip:

"O, Antarktida! Šaunu.

Kartu su vyru metinių proga
buvome Antarktidoje lydimi Lindblad."

arba: "O, šaunu! Ar vykai ten
dėl maratono?"

(Juokas)

Iš tiesų, mūsų kelionė - tai
69 nenutrūkstami maratonai

per 105 dienas, 2897 km kelionė
pėsčiomis nuo Antarktidos pakrantės

iki Pietų ašigalio ir atgal.

Kelionės metu viršijome rekordą

už ilgiausią žmogaus jėgomis įveiktą
poliarinę kelionę daugiau nei 650 km.

(Plojimai)

Tiems iš jūsų, kurie esate iš
San Fransisko įlankos,

tai būtų tas pats, kaip nueiti
nuo čia iki ten,

apsisukti ir grįžti.

Taigi, kaip stovyklavimas,
tai buvo itin ilgas.

Ir jį mačiau labai
glaustai apibendrintą

pagarbintuose Business Insider
Malaysia puslapiuose.

["Du tyrėjai įveikė poliarinę ekspediciją,
kurios metu ankstesnė įgula žuvo"]

Chris Hadfield išraiškingai kalbėjo

apie baimę ir sėkmės tikimybę
bei, žinoma, išgyvenimo tikimybę.

Iš 9 žmonių per visą istoriją, kurie
prieš mus bandė šią kelionę,

nei vienam nepavyko pasiekti
ašigalio ir grįžti,

5 iš jų mirė pakeliui.

Tai kapitonas Robert Falcon Scott.

Jis vadovavo paskutinei komandai,
vykdžiusiai ekspediciją.

Scott ir jo varžovas
seras Ernest Shackleton,

kuriuos skyrė dešimtmetis,

abu vedė ekspedicijas, rungdamiesi tapti
pirmais pasiekusiais Pietų ašigalį

bei nubrėžusiais vidinius
Antarktidos žemėlapius,

vietos, apie kurią tuomet
žinojome mažiau

nei apie mėnulio paviršių,

nes jį galėdavome matyti per teleskopus.

Antarktida dar prieš šimtmetį
neturėjo didžiosios dalies žemėlapių.

Kai kurie žinote šią istoriją.

Paskutinė Scott ekspedicija –
Terra Nova 1910-aisiais –

prasidėjo kaip milžiniškas
apgulties tipo puolimas.

Jis turėjo komandą
su lenktyniniais arkliais,

šunimis, benzinu varomais
traktoriais,

iš anksto nustatytose vietose
mėtant po kelias maisto ir kuro saugyklas,

pro kurias Scott galutinė 5 žmonių komanda
keliautų iki ašigalio,

kur apsisukę parčiuožtų
atgal iki pakrantės pėsčiomis.

Scott ir jo 5 žmonių komanda

Pietų ašigalį pasiekė
1912-ųjų sausį

ir rado, jog juos aplenkė norvegų
komanda, vadovaujama Roald Amundsen,

kurie keliavo su šunų kinkiniais.

Scott komanda turėjo grįžti pėsčiomis.

Ir daugiau nei 100 metų
šita kelionė liko neužbaigta.

Scott komanda grįždami žuvo.

Ir paskutinį dešimtmetį

aš savęs klausinėjau, kodėl taip nutiko?

Kaip tai galėjo likti
aukščiausiu pasiekimu?

Scott komanda pėsčiomis įveikė 2570 km

Niekam nuo tada nepavyko priartėti.

Taigi čia yra viršutinė riba
žmogaus ištvermės,

pastangų ir
atletinių pasiekimų

be abejonės atšiauriausiame
Žemės taške.

Atrodė, tarsi tai būtų maratono rekordas,

kurio niekas neįveikė nuo 1912-ųjų.

Ir žinoma, keista, bet nuspėjama
smalsumo, užsispyrimo

ir, matyt, išdidumo kombinacija

leido man pagalvoti, jog aš galėčiau būti
tas, kuris užbaigs pradėtą darbą.

Skirtingai nuo Scott ekspedicijos,
mes buvome tik dviese -

praėjusių metų spalį pradėjome
kelionę nuo Antarktidos pakrantės,

viską tempdamiesi patys,

vyrų kinkiniu, kaip tai pavadino Scott.

Kai sakau, kad čia tas pats kas nueiti
į San Francisco ir atgal,

iš tikrųjų, turiu omeny, kad tai buvo
tempimas kažko panašaus į

sunkiausią NFL žaidėją.

Mūsų rogės pradžioje svėrė po 200 kg,

tiksliau po 440 svarų,

tokį patį svorį tempė silpniausias
Scott arklys.

Iš pradžių judėjome apie 0,8 km/h.

Turbūt viena iš priežasčių, kodėl niekas
iki šiol nebandė šios kelionės

įveikti daugiau nei 100m.,

buvo ta, kad niekas nebuvo pakankamai
kvailas, kad to imtųsi.

Ir nors negaliu teigti,
jog mes tyrinėjome

tikrąja ta žodžio prasme -

nedavėme vardų kalnams,
nepiešėme naujų slėnių žemėlapių -

manau, jog vis tiek žengėme į
neatrastas teritorijas žmogiškąja prasme.

Žinoma, jei ateityje atrastume, jog
smegenyse yra tam tikra vieta,

kuri aktyvuojasi, kai žmogus save keikia,

aš visai nenustebčiau.

Esate girdėję, kad vidutinis amerikietis
praleidžia 90% savo laiko viduje.

Mes lauke išbuvome beveik
keturis mėnesius.

Ir nematėme nei vieno
saulėlydžio.

Tai buvo 24 valandų diena.

Gyvenimo sąlygos buvo gana spartietiškos.

Per 105 dienos savo apatinius
keičiau tik 3 kartus,

o su Tarka dalinomės
2,8 kv.m. pakloto.

Vis dėlto mes turėjome įrangos, kurios
Scott net įsivaizduoti negalėjo.

Kiekvieną vakarą rašydavome dienoraštį
kompiuterio ir pagal užsakymą

pagaminto palydovinio
siųstuvo pagalba,

kurie turėjo saulės baterijas:

turėjom lankstų fotoelementų
skydelį virš palapinės.

O rašymas man buvo ypatingai svarbus.

Dar būdamas vaikas žavėjausi
nuotykine literatūra,

ir manau, kad šią savaitę
visi pamatėme

istorijų pasakojimo svarbą ir galią.

Taip, mes turėjome XXI a. įrangos,

bet nepaisant to susidūrėme
su tais pačiais iššūkiais,

su kuriais susidūrė Scott:

oro ir to, ką Scott pavadino sklendimu,

trinties tarp slidžių ir sniego dydis.

Žemiausia jutiminė temperatūra,
su kuria susidūrėme, buvo -70,

ir didžiąją kelionės dalį
turėjome nulinį matomumą,

vadinamąjį visišką baltumą.

Keliavome aukštyn – žemyn didžiausiu

ir pavojingiausiu pasaulyje
Birdmoro ledynu.

Jis 177 km ilgio, o didžioji paviršiaus
dalis – mėlynasis ledas.

Kaip matote, tai gražus, mirgantis
plieno kietumo, mėlynas paviršius

padengtas tūkstančiais įtrūkimų,

kai kurie jų gali siekti iki 60 m gylį.

Lėktuvai čia nusileisti negali,

todėl didžiausias pavojus grėsė tuomet,

techniškai, kai turėjome
mažiausiai šansų būti išgelbėti.

Pietų ašigalį pasiekėme 61-ą
keliavimo pėsčiomis dieną,

su viena poilsio diena dėl blogo oro,

liūdna, bet tai buvo kažkas
priešingo kulminacijai.

Ten yra nuolatinė amerikiečių bazė,

Amundsen - Scott Pietų ašigalio stotis.

Jie turi pakilimo taką, valgyklą,

karštus dušus,

pašto tarnybą, parduotuvę turistams,

krepšinio aikštelę, kurią galima
paversti kino teatru.

Tad šiais laikais
viskas kiek kitaip,

ten plyti ir laukai šiukšlių.

Mane stebina tai, kad

žmonės gali egzistuoti
365 dienas per metus

su mėsainiais, karštu dušu
ir kino teatru,

bet panašu, kad tai prigamina daug
tuščių kartoninių dėžių.

Kairėje nuotraukos pusėje matosi

keli kvadr. akrai šiukšlių

laukiančių, kol bus išskraidintos
iš Pietų ašigalio.

Tačiau Pietų ašigalyje iš tikro yra
paminklinis stulpas,

kurį mes pasiekėme pėsčiomis,
niekieno nelydimi,

pačiu sunkiausiu maršrutu,

1450 km per rekordišką laiką,

tempiant nepalyginamai
daugiau svorio.

Ir jei būtume sustoję
ir išskridę namo,

kas būtų buvę itin logiška,

tuomet mano kalba čia ir pasibaigtų,

o pabaiga būtų tokia:

Jei turi puikią komandą,
gerą įrangą ir įrankius,

jei nestokoji tikėjimo savimi
ir pasiryžimo,

tuomet viskas įmanoma.

Bet mes apsisukome grįžti,

ir čia viskas patampa įdomiau.

Aukštai ant Antarktidos plokščiakalnio,

virš 3 km aukštyje, itin vėjuota,
šalta, sausa, o mes išsekę.

Įveikėme 35 maratonus

ir tai buvo tik pusiaukelė.

Žinoma, mus galėjo
pasiekti specialūs

lėktuvai, turėjome palydovinius telefonus,

ir tiesioginius, visą parą veikiančius
sekimo įrenginius, ko neturėjo Scott.

Tačiau žiūrint atgal,

vietoj to, kad palengvintų mūsų kelionę,

apsauginės priemonės leido mums

vaikščioti itin plona riba,

laviruoti labai arti mūsų kaip žmonių
absoliučių ribų.

Tai rafinuotas kankinimo būdas -

išsekinti save iki visiško
bado, kasdien

tempiant roges pilnas maisto.

Daugelį metų rašiau iškalbingas eilutes,
prašydamas paramos,

apie žmogaus ištvermės limitų bandymą,

tačiau realybėje tai buvo
daug baisiau.

Prieš pasiekiant ašigalį,

porą savaičių pūtė priešpriešinis vėjas,
taip mus labai sulėtindamas.

To pasekoje, keletą dienų
valgėme tik po pusę porcijos.

Kelionei turėjome baigtinį
kiekį maisto,

todėl stengėmės išsidėlioti valgymus,

dvigubai sumažindami mums
priklausiusį kalorijų kiekį.

Mums išsivystė hipoglikemija -

gliukozės kiekis mūsų
kraujyje buvo per mažas -

ir jautriai reaguodavome į
itin šaltą orą.

Tarka nufotografavo mane vieną vakarą,

kai aš vos nenualpau dėl hipotermijos.

Prasidėjo besikartojantys hipotermijos
priepuoliai, ko aš dar nebuvau patyręs,

kas privertė paminti savo išdidumą.

Kad ir kaip norėtųsi manyti,

kad nesi tas, kuris viską meta,

kad tau viskas vyks kaip per sviestą,

hipotermija nepalieka pasirinkimo.

Patampi visiškai nedarbingas.

Tarsi girtas pyplys.

Tampi apgailėtinas.

Pamenu norėjau viską mesti
ir tiesiog gulėti.

Tai labai savotiškas jausmas

ir didelis nustebimas nusilpti iki
tokio lygio.

Ir tuomet išseko mūsų maisto atsargos,

likus 74 km iki pirmos mūsų bazės,

kurią palikome išvykdami.

Palikome 10 maisto bazių,

iš tikro užkasdami maistą
ir kurą grįžimui -

kuras buvo skirtas virimo aparatui,
kuriuo tirpdėm sniegą vandeniui -

ir aš buvau priverstas paskambinti,
kad papildytų mūsų atsargas,

lėktuvas atgabeno maisto 8-ioms dienoms,
kaip tik kol pasieksime bazę.

Kol atskrido iš kitos Antarktidos pusės,
jie užtruko 12 valandų.

Išsikviesti lėktuvą buvo vienas sunkiausių
sprendimų mano gyvenime.

Ir turbūt skambu kaip melagis,
stovėdamas čia su pilvuku.

Per pastarąsias 3 savaites
priaugau 14 kg.

Badas paliko ir tam tikrą
protinį randą,

štai kodėl aš siaubiu kiekvieno
viešbučio švedišką stalą.

(Juokas)

Bet mes tikrai buvome gan alkani
ir ne pačios geriausios formos.

Aš nei sekundei nesigailiu,
kad iškviečiau lėktuvą,

nes aš vis dar stoviu gyvas prieš jus,

su visomis galūnėmis,
ir pasakoju istoriją.

Bet aš niekada neplanavau
kviesti išorinę pagalbą,

mano ego vis dar
tam priešinasi.

Tai buvo didžiausia mano svajonė

ir ji buvo beveik tobulai įgyvendinta.

Grįžtant link pakrantės

mūsų kapliukai - spygliai
ant batų,

kuriuos naudojame keliaujant
mėlynuoju ledyno ledu -

sulūžo Birdmoro viršūnėje.

Mums dar reikėjo nusileisti 160 km

itin slidžiu, akmens kietumo ledu.

Taisėme juos kas valandą.

Kad geriau suvoktumėte situaciją,

čia vaizdas žiūrint žemyn link
Beardmore ledyno žiočių.

Horizonte matomame tarpe
tilptų visas Manhattan miestas.

Tai 32 km tarp Vilties ir Kifino kalnų.

Dar niekad nesijaučiau toks mažas
kaip Antarktidoje.

Kai pasiekėme ledyno žiotis,

supratome, jog šviežias sniegas
uždengė didelę dalį įtrūkimų.

Vienas iš Shackleton vyrų
apibūdino ėjimą šia vietove

tarsi vaikščiojimą stikliniu
geležinkelio stoties stogu.

Įkritome daugiau kartų
nei galiu prisiminti,

dažnai tiesiog įkišdami
kur slidę ar koją.

Keletą kartų įkritome
iki pat pažastų,

bet, ačiū Dievui, nei karto giliau.

Mažiau nei prieš 5 savaites,
po 105 dienų,

kirtome šią keistai
nedraugišką finišo liniją,

Roso salos pakrantę iš
Naujosios Zelandijos pusės.

Pirmame plane matote ledą

ir už jos akmeninę sieną.

Už mūsų nusidriekia beveik
3000 km kelias.

Mes įveikėme ilgiausią
poliarinę kelionę pėsčiomis,

tai apie ką svajojau gerą dešimtmetį.

Ir žvelgiant atgal,

aš vis dar laikausi savo nuomonės,

kurią kartoju jau daug metų,

dėl tikslų svarbos

ir pasiryžimo bei tikėjimo savimi.

Turiu pripažinti, nedaug mąsčiau
apie tai, kas nutinka,

kai pasiekiame nežabotus tikslus,

kuriems paskyrėme didžiąją
gyvenimo dalį,

iš tiesų, aš vis dar bandau
tai išsiaiškinti.

Kaip minėjau, yra labai nedaug
išorinių požymių, kad buvau išvykęs.

Priaugau 14 kg.

Turiu keletą neryškių, dabar paslėptų
makiažo, nušalimo randų.

Vieną turiu ant nosies, po vieną
ant žandų, kur buvo akiniai.

Bet viduje aš visiškai kitas žmogus.

Atvirai sakant,

Antarktida metė man tokį iššūkį
ir privertė nusižeminti,

kad nesu tikras ar kada gebėsiu
tai išreikšti žodžiais.

Man vis dar sunkiai sekasi
sujungti savo mintis.

Šiandien stovėdamas čia ir
dalindamasis savo istorija

tik patvirtinu, kad visi galime
pasiekti didelius dalykus,

būdami ambicingi, entuziastingi,

užsispyrę kaip ožiai,

atsisakydami mesti,

Ir kaip sakė Sting, jei labai
apie kažką svajosi,

tai iš tikrųjų išsipildys.

Ir dar aš stoviu čia norėdamas atkreipti
dėmesį, žinote tą pasakymą,

kad kelionė yra svarbesnė už jos tikslą?

Tame yra tiesos.

Kuo labiau artėjau prie finišo,

tos akmenuotos Roso salos pakrantės,

tuo labiau suvokiau,
kad didžiausia pamoka,

kurios mane moko ši ilga ir sunki kelionė,
yra paprasta –

laimė nėra finišo linija,

mums žmonėms

ta išsvajota tobulybė

gali būti niekada pilnai nepasiekiama,

ir jei mes negebame būti patenkinti
čia, šiandien, dabar, kelionių metu

apsupti netvarkos ir nuolatinio siekimo,
kuriuo visi gyvename,

neužbaigtų ciklų, pusiau įvykdytų
darbų sąrašų,

kitą-kartą-galėčiau-geriau,

tuomet niekad to nepajusime.

Daugelis manęs klausia, o kas toliau?

Šiuo metu aš labai džiaugiuosi atgaudamas
jėgas ir tuštindamas viešbučių valgyklas.

Bet kaip sakė Bob Hope,

aš labai nuolankus,

bet manau, kad esu stipraus
charakterio su tuo kovoti. (Juokas)

Ačiū!

(Plojimai)