Kodėl manote, kad esate teisus, net jei klystate

Požiūris yra nepaprastai svarbus, ypač analizuojant savo įsitikinimus. Ar jūs esate karys, linkęs bet kokia kaina ginti savo nuomonę, ar skautas, vedamas smalsumo? Įpindama nepaprastai įdomią XIX a. Prancūzijos istorijos pamoką, Julia Galef analizuoja šių dviejų mąstymo tipų motyvus ir tai, kaip jų motyvai keičia informacijos interpretavimą. Kai jūsų tvirti įsitikinimai išbandomi, Galef kelia klausimą: ko labiausiai trokštate – apginti savo įsitikinimus ar pamatyti pasaulį kaip įmanoma aiškiau?

Įsivaizduokite, kad esate karys.

Jūs mūšio įkarštyje.

[Karys]

Galbūt jūs romėnų pėstininkas,
galbūt viduramžių lankininkas,

o gal zulų genties karys.

Kokį laikmetį ir vietą bepasirinksite,
kai kurie dalykai išlieka tokie patys.

Adrenalino išsiskyrimas padidėja,

o jūsų veiksmai kyla
iš seniai susiformavusių refleksų,

refleksų, išugdytų būtinybės apsiginti
ir apginti savo šalininkus

ir nugalėti priešą.

O dabar norėčiau, kad įsivaizduotumėte
save kitame vaidmenyje,

skauto vaidmenyje.

[Skautas]

Skautas nepuola ir negina.

Skautas stengiasi suprasti.

Skautas žvalgosi,

brėžia vietovės žemėlapį,
atpažįsta galimas kliūtis.

Jis galbūt tikisi sužinoti, tarkim,
ar yra netoliese tiltas per upę.

Bet labiausiai skautas nori kuo tiksliau
sužinoti, kas iš tikrųjų jį supa.

Tikroje armijoje tiek kariai,
tiek skautai yra reikalingi.

Bet apie šiuos vaidmenis galima galvoti
ir kaip apie skirtingus mąstymus –

metaforą to, kaip kiekvienas mūsų
kasdien apmąsto informaciją ir idėjas.

Šiandien kalbėsiu apie tai, kad įžvalgumą,

tikslų prognozavimą ir
tinkamų sprendimų priėmimą

lemia jūsų priklausymas
vienam ar kitam mąstymo tipui.

Kad geriau įsivaizduotumėte,
kaip veikia šie skirtingi mąstymo tipai,

noriu jus nukelti į XIX a. Prancūziją.

[Apgaulingas raštelis]

Ši iš pažiūros nepavojinga
popieriaus skiautė

sukėlė vieną didžiausių
politinių skandalų istorijoje.

1894-aisiais metais šį raštelį rado
Prancūzijos Generalinio štabo karininkai.

Jis suplėšytas gulėjo šiukšlių dėžėje.

Kai skiautės buvo suklijuotos,

karininkai suprato, kad kažkuris iš jų

pardavinėjo karines paslaptis Vokietijai.

Taigi buvo pradėtas tyrimas

ir greitai jų įtarimai krito
ant šio žmogaus,

Alfredo Dreifuso.

Jo karjera buvo nepriekaištinga,

nebuvo padaręs jokių nusižengimų,
kiek buvo žinoma, neturėjo jokio motyvo.

Bet Dreifusas buvo vienintelis
žydų tautybės karininkas armijoje

ir, deja, šiuo metu Prancūzijos armijoje
vyravo antisemitinės nuotaikos.

Dreifuso rašysena buvo palyginta
su rašysena raštelyje

ir buvo nuspręsta, jog jos sutampa,

nors nešališki rašysenos ekspertai
tuo nebuvo tokie įsitikinę,

tačiau tai nesvarbu.

Ieškant šnipinėjimo įrodymų,
buvo apieškotas Dreifuso butas.

Buvo peržiūrėti jo dokumentai,
bet nebuvo nieko rasta.

Tai tik dar labiau įtikino, kad jis
buvo ne tik kaltas, bet ir gudrus,

nes neabejotinai paslėpė visus įkalčius
karininkams dar nespėjus jų surasti.

Po to, kaltę patvirtinančių detalių
buvo ieškoma ir jo praeityje.

Apklausus jo mokytojus paaiškėjo,
kad mokykloje jis mokėsi užsienio kalbų,

o tai be abejonių rodė norą ateityje
susimokyti su užsienio vyriausybėmis.

Jo mokytojai taip pat užsiminė,
kad Dreifusas turėjo gerą atmintį,

o tai labai įtartina, tiesa?

Todėl, kad šnipas
turi prisiminti daugybę dalykų.

Taigi byla pasiekė teismą
ir Dreifusas buvo pripažintas kaltu.

Po teismo jį nuvedė į aikštę

ir, kaip buvo įprasta tokiais atvejais,

nuo jo uniformos nuplėšė rango ženklus,
o jo kardą perlaužė pusiau.

Ceremonija buvo vadinama
„Dreifuso pažeminimu“.

Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos

taikliai pavadintoje Velnio saloje,

skurdžioje uoloje
prie Pietų Amerikos krantų.

Taigi jis buvo ten ištremtas
ir ten vienišas leido savo dienas,

rašydamas laišką po laiško
Prancūzijos vyriausybei,

maldaudamas atnaujinti bylą
ir jį išteisinti.

Bet dauguma prancūzų bylą laikė baigta.

Dreifuso byloje man labai įdomu,

kodėl karininkai buvo tokie įsitikinę,
kad Dreifusas kaltas.

Net galima pamanyti,
kad karininkai jį pakišo.

Bet istorikai nemano,
kad būtent taip ir nutiko.

Kiek žinoma,

karininkai nuoširdžiai tikėjo,
kad Dreifusas tikrai buvo kaltas.

Tai kelia klausimą:

jeigu mums užtenka
tokių menkų įrodymų nuteisti kitam,

ką tai sako apie žmogaus mąstymą?

Šis atvejis – tai pavyzdys reiškinio,

kurį mokslininkai vadina
„motyvuotu pagrindimu“.

Tai reiškinys, kai
mūsų nesąmoningi motyvai,

mūsų troškimai ir baimės

keičia informacijos interpretavimą.

Kai kuri informacija, kai kurios idėjos
atrodo tarsi mūsų sąjungininkės.

Norime, kad jos laimėtų.
Norime jas apginti.

O kai kuri kita informacija arba idėjos
atrodo tarsi mūsų priešininkės,

tad norime jas sutriuškinti.

Todėl „motyvuotą pagrindimą“
aš vadinu „kario mąstymu“.

Ko gero dauguma jūsų niekada nenuteisėte
Prancūzijos žydo už tėvynės išdavimą,

bet jūs tikriausiai domitės
sportu ar politika,

tad galbūt pastebėjote,

kad, pavyzdžiui, kai teisėjas
jūsų komandai skiria pražangą,

jūs paskatinamas rasti priežasčių,
kad jis klydo.

Bet jeigu teisėjas skiria pražangą
priešininkų komandai – jėga!

Puikus sprendimas,
jo nereikia atidžiau nagrinėti.

O galbūt jūs perskaitėte
straipsnį arba tyrimą

apie kokią nors kontraversišką politiką,

pavyzdžiui, mirties bausmę.

Mokslininkai įrodė,

kad jeigu jūs pritariate
mirties bausmei,

o tyrimas rodo, kad ji neefektyvi,

tuomet jūs paskatinamas
surasti visas priežastis,

kodėl tas tyrimas buvo prastai atliktas.

Bet jeigu tyrimas įrodo,
kad mirties bausmė efektyvi,

tuomet tyrimas puikus.

Ir atvirkščiai: jeigu nepritariate
mirties bausmei, elgsitės taip pat.

Mūsų šališkumas nesąmoningai
daro didelę įtaką mūsų sprendimams.

Tai galime pastebėti visur.

Tai keičia mūsų požiūrį
į savo sveikatą, savo santykius,

už ką nusprendžiame balsuoti,

ką manome esant teisinga ir etiška.

„Motyvuotas pagrindimas“
arba „kario mąstymas“

mane labiausiai gąsdina tuo,
kad yra nesąmoningas.

Mes galime galvoti esą
objektyvūs ir teisingi,

bet vis tiek galiausiai sugriauti
nekalto žmogaus gyvenimą.

Tačiau Dreifuso laimei,
jo istorija tuo nesibaigė.

Čia pulkininkas Pikardas,

dar vienas aukšto rango
Prancūzijos kariuomenės karininkas.

[„O jeigu jis nekaltas?..“]

Kaip ir daugelis, jis manė,
jog Dreifusas kaltas.

Jo pažiūros, kaip ir daugelio kareivių,
buvo bent jau šiek tiek antisemitinės.

Bet Pikardas pradėjo abejoti:

o jeigu mes visi klystame dėl Dreifuso?

Jis aptiko įrodymų,

kad ir įkalinus Dreifusą
buvo toliau šnipinėjama Vokietijai.

Jis taip pat išsiaiškino,

kad kito armijos karininko rašysena
visiškai atitiko rašyseną raštelyje

ir buvo daug panašesnė,
negu Dreifuso rašysena.

Šiuos atradimus jis atskleidė
savo viršininkams

bet jo nusivylimui,
jiems tai arba nerūpėjo,

arba jie sugalvodavo
įmantrius paaiškinimus, pavyzdžiui,

„Pikardai, tu tik įrodei,
kad yra dar vienas šnipas.

Jis išmoko padirbinėti Dreifuso rašyseną

ir pakeitė Dreifusą,
kai šis buvo įgrūstas už grotų.

Bet Dreifusas vis tiek kaltas.“

Galiausiai Pikardas pasiekė,
kad Dreifusą išteisintų,

tačiau procesas užtruko 10 metų,

o dalį to laiko pats Pikardas
sėdėjo už grotų

už armijos išdavimą.

Daugybė žmonių mano, kad Pikardas
negali būti šios istorijos didvyris,

nes jo pažiūros buvo antisemitinės,
o tai blogai, ir aš su tuo sutinku.

Bet aš manau,
kad Pikardo antisemitinės pažiūros

iš tikrųjų verčia žavėtis jo veiksmais,

kadangi jo prietarai ir priešiškumas
buvo tokie patys, kaip ir jo kolegų

bet jo siekis išsiaiškinti tiesą
ir ją įrodyti paėmė viršų.

Taigi man Pikardas yra
pavyzdys reiškinio,

kurį vadinu „skauto mąstymu“.

Tai nėra siekis, kad viena idėja laimėtų,
o kita pralaimėtų,

tai siekis kuo tiksliau pamatyti,
kas mus supa,

netgi jeigu tai nėra patrauklu,
patogu ar malonu.

Man be galo įdomus
šis mąstymo tipas.

Pastaruosius keletą metų jį tyriau

ir stengiausi suvokti,
kas lemia skauto mąstymą.

Kodėl kai kai kurie bent retkarčiais

sugeba išsilaisvinti iš savo prietarų,
išankstinių nusistatymų ir motyvų

ir mėgina pamatyti faktus bei įrodymus

kiek įmanoma objektyviau?

Atsakymas – emocijos.

Kaip kareivio mąstymas kyla iš emocijų,

pavyzdžiui, įžeidumo ar tribalizmo,

taip ir skauto mąstymas.

Jis tiesiog kyla iš kitų emocijų.

Pavyzdžiui, skautai yra smalsūs.

Jie dažniau pasakys jaučiantys malonumą
sužinodami ką nors nauja

arba jiems labiau knietės
išspręsti galvosūkį.

Susidūrę su dalyku,
neatitinkančiu jų lūkesčių,

jie labiau susidomės.

Be to, skautų vertybės kitokios.

Jie dažniau pasakys,
kad verta išmėginti savo įsitikinimus

ir nesakys, kad žmogus,
keičiantis savo nuomonę, yra silpnas.

Bet, svarbiausia, skautai yra realistai,

o tai reiškia, kad jų savivertė

nepriklauso nuo to,
ar jie dėl ko nors teisūs.

Taigi jie gali manyti,
kad mirties bausmė yra gerai.

Jeigu pasirodo tyrimų,
įrodančių, kad taip nėra,

jie sakys: „Atrodo, kad klydau,

Bet tai nereiškia,
kad esu nevykėlis arba kvailys.“

Mokslininkai nustatė,
taip pat ir aš pastebėjau,

kad šie bruožai
lemia tinkamus sprendimus.

Noriu, jog įsidėmėtumėte,

kad šie bruožai nepriklauso nuo to,
ar jūs protingas ir nuo to, kiek žinote.

Tiesą sakant,
jie visiškai nepriklauso nuo IQ.

Jie priklauso nuo to, ką jaučiate.

Štai Saint-Exupéry,
„Mažojo princo“ autoriaus,

mintis, prie kurios vis grįžtu.

Jis pasakė: „Jeigu nori pastatyti laivą,

nekviesk žmonių kirsti medžių,

neduok jiems nurodymų ir neskirstyk darbų.

Verčiau pažadink juose
bekraštės jūros ilgesį.“

Kitaip tariant, aš tvirtinu,

kad jei mes norime,

jog mūsų pačių ar visuomenės
sprendimai būtų teisingesni,

mums nereikia dar daugiau

logikos, retorikos, tikimybių
arba ekonomikos taisyklių,

nors jos labai vertingos.

Mes turime pritaikyti tuos principus
mąstydami kaip skautas.

Turime pakeisti savo jausmus.

Mums reikia išmokti didžiuotis,
o ne gėdytis,

kai pastebime,
kad galbūt buvome neteisūs.

Mums reikia išmokti susidomėti,
o ne susierzinti,

kai aptinkame informaciją,
prieštaraujančią mūsų įsitikinimams.

Taigi baigdama noriu jūsų paklausti:

ko labiausiai trokštate –

apginti savo įsitikinimus

ar pamatyti pasaulį kaip įmanoma aiškiau?

Ačiū.

(Plojimai.)