Kodėl gera knyga yra slaptos durys?

Vaikystė yra siureali. Tad kodėl knygos vaikams negalėtų būti tokios? Šioje žaismingoje kalboje, apdovanojimų pelnęs autorius Mac Barnett kalba apie rašymą, meną kaip kelią į stebuklą, ir ką tikri vaikai sako netikram banginiui.

Sveiki visi. Mano vardas Mac.

Mano darbas yra meluoti vaikams,

tačiau tas melas būna nuoširdus.

Aš rašau knygas vaikams.

Yra tokia Pablo Pikaso citata:

„Mes visi žinome, kad menas nėra tiesa.

Menas tai melas, padedantis suvokti tiesą,

ar bent jau tiesą, kurią mums
duota suprasti.

Menininkas privalo žinoti kaip

įtikinti kitus savo melo tikrumu.“

Šią citatą išgirdau dar būdamas vaikas

ir man ji labai patiko,

tačiau neturėjau supratimo, ką ji reiškė.

(Juokas)

Pagalvojau, žinote, dėl to aš čia ir esu,

kad pakalbėčiau su jumis apie

tiesą ir melą, fikciją ir tikrovę.

Tai kaipgi aš galėčiau išpainioti

ši painų sakinių mazgą?

Tariau sau, turiu PowerPoint.
Reikia padaryti Veno diagramą.

[„Tiesa. Melas.“]
(Juokas)

Tai štai ir ji, štai čia, bum.

Čia matome tiesą ir melą,

ir dar mažą tarpelį.

kraštelis, viduryje.

Ši susikirtimo vieta ir yra menas.

Gerai. Veno diagrama. (Juokas) (Plojimai)

Tačiau ir tai nelabai padeda suprasti.

Dalykas, padėjęs man suprasti

tą citatą ir meno esmę,

arba bent jau fikcijos meno esmę,

buvo darbas su vaikais.

Esu dirbęs patarėju vasaros stovykloje

atostogų metu dar studijuojant koledže

ir man tai labai patiko.

Tai buvo sporto stovykla

skirta 4-6 metų amžiaus vaikams.

Buvau atsakingas už keturmečius,

o tai gerai, nes

keturmečiai nemoka sportuoti, aš taip pat.

(Juokas)

Mano sporto lygis prilygsta keturmečių,

taigi nutikdavo taip, kad vaikai

spardydavo kokius nors konkorėžius,

sušildavo, ir eidavo pasėdėti po medžiu

ir ten jau rasdavo sėdint mane — (Juokas) —

taigi prisigalvodavau istorijų ir jas pasakodavau

tai būdavo istorijos apie mano gyvenimą.

Pasakodavau jiems kaip savaitgaliais

grįžęs namo dirbdavau
Anglijos karalienės šnipu.

Neilgai trukus kiti vaikai,

kurie buvo iš kitos grupės,

prieidavo prie manęs ir sakydavo,

„Jūs Mac Barnett, tiesa?

Tai jūs esat Anglijos karalienės šnipas.“

O aš visą gyvenimą tik ir laukiau kol nepažįstamieji

prie manęs prieis ir klaus šio klausimo.

Mano vaizduotėje tai būdavo grakščios rusaitės

tačiau, žinote, keturmečiai

reikia džiaugtis tuo, ką gali gauti Berklyje, Kalifornijoje.

Suvokiau, kad tos istorijos, kurias pasakojau,

buvo tikros, nes buvo man pažįstamos

ir iš tiesų labai įdomios.

Viso to kulminacija buvo vienas įvykis,
niekada nepamiršiu,

su tokia mergaite Raili. Ji buvo smulkutė,

ir visada išsitraukdavo savo pietus,

o vaisių išmesdavo.

Ji tiesiog išimdavo vaisių,

mama kasdien įdėdavo melioną,

o ji tiesiog išmesdavo jį į gebenės krūmą,

ir valgydavo tik vaisių užkandžius

ir pudingą. Aš jai sakydavau, „Raili,

negalima taip daryti,
reikia suvalgyti vaisių.“

O ji klausdavo, „Kodėl?“

Aš atsakydavau, „Na, kai išmeti
vaisių į gebenės krūmą.

po kurio laiko ten priaugs daugybė melionų“,

ir turbūt dėl to tapau

pasakų kūrėju, o ne vaikų dietologu.

Taigi, Raili man sakydavo, „Tai niekada nenutiks.

Taip tikrai nebus.“

Taigi, paskutinę stovyklos dieną

atsikėliau anksčiau ir nupirkau
didžiulį raukšlėtąjį melioną

vaisių parduotuvėje

ir paslėpiau jį gebenės krūme,

o per pietus užkalbinau Raili.

„Raili, nueik prie gebenės krūmo
ir pažiūrėk ką padarei.“

Ir — (Juokas) —

ji nukėblino iki krūmo, ir jos akys

taip išsiplėtė, ir ji rodė pirštu į melioną

kuris buvo didesnis nei jos galva,

tada ten subėgo visi vaikai
ir šurmuliavo aplink ją

ir vienas iš vaikų tarė, „Ei,

kodėl ant jo priklijuotas lipdukas?“

(Juokas)

Aš jiems tariau, „Štai kodėl aš taip pat sakiau

nemėtyti į gebenės krūmą lipdukų.

Meskite juos į šiukšlių dėžę.
Taip jūs teršiate gamtą.“

O Raili nešiojosi tą melioną su savimi visą dieną,

ir taip didžiavosi.

Ir ji žinojo, kad neužaugino šio meliono per savaitę,

tačiau tuo pačiu ir žinojo, kad tai padarė.

Ir ši vieta labai keista,

tačiau tai nėra paprasta vieta
į kurią gali patekti vaikai.

Tai gali būti bet kas.
Menas mus gali ten nukelti.

Ji buvo būtent toje vietoje, viduryje,

vietoje, kurią galima vadinti menu arba fikcija.

Aš tai vadinsiu stebuklu.

Kolridžas tai vadino savanorišku
netikėjimo pristabdymu

arba poetiniu tikėjimu,

tais atvejais, kai istorija,
kad ir kokia keista bebūtų,

šiek tiek primena tiesą,

ir galima ja įtikėti.

Ten patekti gali ne tik vaikai.

Gali ir suaugusieji,
ir mes ten patenkame skaitydami.

Būtent dėl to žmonės gali porą dienų

paskirti pasivaikščiojimams po Dubliną

kai švenčiama Blumo diena ir pamatyti
viską, kas vyko „Ulise“,

nors iš tiesų visa tai nevyko.

Arba keliauti į Londoną
aplankyti Beikerio gatvės

pamatyti Šerloko Holmso namų,

nors 221B tėra tik numeris, užrašytas

ant pastato, kuris tokio adreso iš tikro neturėjo.

Mes žinome, kad šie herojai netikri,

tačiau jiems jaučiame tikrus jausmus,

ir mes tai galime.

Mes žinome, kad šie herojai netikri,

tačiau taip pat žinome, kad jie yra tikri.

Vaikams ten patekti daug lengviau
nei suaugusiems.

štai kodėl man taip patinka rašyti vaikams.

Manau, kad vaikai yra geriausia auditorija

rimtai literatūrinei fikcijai.

Vaikystėje

dievinau pasakojimus apie slaptas duris,

tokias kaip „Narnija“,

kai atvėręs spintos duris patenki į magišką žemę.

Ir buvau įsitikinęs, kad slaptos durys iš tiesų egzistuoja

ir ieškodavau jų, ir bandydavau pro jas praeiti.

Aš norėjau gyveni ir įžengti į tą
fikcinį pasaulį, kuriame -

aš visada atidarinėdavau žmonių
spintų duris. (Juokas)

Aš atidarydavau mamos vaikino spintos duris,

ir tai nebuvo slapta magiška žemė.

Ten buvo daug kitokių keistų dalykų,
apie kuriuos maniau mano mama turi žinoti.

(Juokas)

Ir džiaugiausi galėdamas jai apie tai pasakyti.

Baigus koledžą, mano pirmoji darbovietė

buvo būtent už vienų tokių slaptų durų.

Ta vieta buvo 826 Valencija.

Jos adresas 826 Valencijos gatvė

San Franciske, Mišeno rajone,

ir kai aš ten dirbau, ten buvo leidybos kompanijos

būstinė, kurios pavadinimas buvo McSweeney,

ne pelno siekiantis rašymo centras,
pavadinimu 826 Valencija,

tačiau iš priekio tai buvo

keista parduotuvė.

Matote, tas rajonas buvo skirtas prekybai,

o San Franciske, jie nenorėjo
mums padaryti išimties,

ir jį įkūręs rašytojas vardu Dave Eggers,

kad atitiktų keliamus reikalavimus
jis tarė: „Puiku,

aš tiesiog pastatysiu piratų reikmenų parduotuvę.“

Ir jis tai padarė. (Juokas)

Ir ji labai graži. Čia visur medis.

Yra stalčiai, kuriuos atidaręs gali
pasiimti citrusinį vaisių

kad dėl vitamino C trūkumo
nesusirgtum skorbutu.

Čia yra įvairiaspalvių akies raiščių,

nes pavasarį piratai nori pašėlioti.

Negali žinoti. Juoda yra nuobodu. Pastelinė.

Arba akys, taip pat įvairių spalvų,

tiesiog stiklinės akys, priklausomai nuo to, kaip norite

spręsti tam tikrą situaciją.

Ir, keista, bet į parduotuvę

žmonės vis eina ir perka daiktus

ir galiausiai jie jau mokėjo nuomą

už mokymo centrą, kuris buvo už parduotuvės

tačiau man svarbiau buvo

ten vykusio darbo kokybė,

vaikai ateidavo ir gaudavo nurodymus raštu,

ir kai norėdamas pradėti rašyti turi pereiti šią
keistą, fikcinę vietą,

tai turės įtakos darbui, kurį darysi.

Tai slaptos durys, pro kurias žengiama.

Taigi aš vadovavau Los Andželo 826,

ir mano darbas buvo pastatyti ten parduotuvę.

Taigi mūsų prekybos centras vadinosi
„The Echo Park Time Travel Mart“.

O štai mūsų moto: „Kad ir kada esate jūs,
mes jau esame tada.“

(Juokas)

Parduotuvė yra Los Andželo Sunset bulvare.

Mūsų draugiškas kolektyvas visada pasiruošęs jums padėti.

Jie yra iš įvairių laikotarpių,

net ir iš 1980-ųjų, tas vaikinas gale,

jis iš ankstyviausios praeities.

O čia mūsų Mėnesio Darbuotojai,

įskaitant Čingishaną ir Čarlzą Dikensą.

Čia yra keletas tikrai nuostabių žmonių.

Tai mūsų farmacijos skyrelis.

Turime keletą patentuotų medikamentų,

Kanopo stiklainiai jūsų organams,

komunistinis muilas su užrašu

„Jūsų muilas visiems metams.“
(Juokas)

Mūsų šerbeto gaminimo aparatas sugedo

atidarymo vakarą ir nežinojome ką daryti.

Mūsų architektą visą apipylė
raudonu sirupu.

Atrodė, kad jis ką tik kažką nužudė,

o tai buvo visai galimas dalykas

kalbant apie šį architektą,

ir mes nežinojome ką daryti.

Tai turėjo būti mūsų parduotuvės pažiba.

Taigi mes pakabinome ženklą, kuriame buvo parašyta

„Neveikia. Grįžkite vakar.“
(Juokas)

Galiausiai tai tapo dar geresniu pokštu nei šerbetas.

taigi mes jį palikom ten kaboti visam laikui.

Mamuto šonkauliukai. Šie daikčiukai
sveria maždaug po 3 kg.

Skystis barbarams atbaidyti. Jame pilna salotų

ir popuri - tai, ko barbarai negali pakęsti.

Mirusios kalbos.

(Juokas)

Siurbėlės, mažyčiai gamtos gydytojai.

Ir vikingų kvepalai, kurie
gali būti įvairių kvapų:

kojų nagų, prakaito, supuvusių daržovių,
kremavimo laužo pelenų.

Nes mes tikime, kad kūno dezodorantas Axe

yra vienas iš tų dalykų, kuriuos
turėtum rasti tik karo lauke,

o ne savo pažastyse.
(Juokas)

O čia robotų emocijų mikroschemos,

kad robotai galėtų jausti meilę arba baimę.

Mūsų geriausiai parduodamas daiktas yra piktdžiuga,

o to mes nesitikėjome.

(Juokas)

Mes nemanėme, kad taip nutiks.

Tačiau už viso to slypi ne pelno siekimas,

o vaikai žengia pro duris,
ant kurių parašyta „Tik darbuotojams“,

ir atsiduria erdvėje,

kur ruošia namų darbus ir rašo istorijas

kuria filmus ir dalyvauja knygų pristatymuose

kuriuose jie skaito.

Kas ketvirtį išleidžiamos knygos

kuriose publikuojami rašiniai vaikų,

ateinančių čia kasdien po mokyklos,

ir mes rengiame pristatymo vakarėlius,

kurių metu vaikai valgo tortą ir skaito savo tėvams

ir geria pieną iš šampano taurių.

Ir ši erdvė yra ypatinga,

nes priekyje yra ta keista vieta.

Pokštas nebėra tik pokštas.

Fikcijos siūlių neįmanoma aptikti,

ir aš tai dievinu. Ta maža fikcijos dalelė

kolonizavusi realų pasaulį.

Aš tai regiu kaip knygą 3D formatu.

Yra toks terminas, metafikcija,

ir tai yra istorijos apie istorijas,

o meta dabar klesti.

Paskutinįkart tai buvo turbūt 1960-aisiais

tokių novelistų kaip Džono Barto
arba Viljamo Gadžio kūriniuose,

tačiau meta nuolat buvo šalia.

Ji beveik tokios pat sena
kaip ir pasakos.

Viena iš metafikcijos technikų

tai ketvirtosios sienos griovimas. Tiesa?

Tai kai aktorius atsisuka į auditoriją

ir sako, "Aš esu aktorius,

o jie tik apsimetėliai."

Ir net šią, tikėtina, nuoširdumo akimirką,

galėčiau ginčytis, jis meluoja,

tačiau to tikslas yra pagrįsti fikcijos

dirbtinumą.

Aš labiau vertinu priešingą variantą.

Jeigu sugriaunu ketvirtąją sieną,

noriu kad pasklistų fikcija

ir užvaldytų realų pasaulį.

Noriu, kad knyga būtų tarsi slaptos durys

atsiveriančios ir išleidžiančios
istorijas į realybę.

Ir aš tai stengiuosi padaryti
savo knygose.

Ir čia tik vienas pavyzdys.

Tai mano pirmoji knyga.

Ji vadinasi „Bilis Tvitersas ir jo
didžiojo mėlynojo banginio problema.“

Ši knyga apie berniuką, kuris mėlynąjį banginį
gavo kaip naminį gyvūnėlį,

tačiau tai bausmė

ir ji griauna jo gyvenimą.

Taigi šį banginį jam per naktį pristato "UPS".

(Juokas)

Ir jam tenka vestis banginį su savimi į mokyklą.

Berniukas gyvena San Franciske —

labai neparankus miestas
auginti mėlynąjį banginį.

Daug kalvų, bangus nekilnojamasis turtas.

Ši rinka pašėlusi.

Tačiau po aplanku yra viršelis

ir štai ką randame po aplanku

tai yra skelbimas

siūlantis nemokamai be rizikos 30 dienų išbandyti

mėlynąjį banginį.

Ir jūs galite atsiųsti sau adresuotą
voką su pašto ženklu

ir mes jums išsiųsime banginį.

Ir vaikai rašo.

Štai laiškas. Jame rašoma, „Mieli žmonės,

lažinuosi iš 10 dolerių, kad neatsiųsite
man mėlynojo banginio.

Eliot Gannon (6 metai).“

(Juokas) (Plojimai)

Taigi Eliotas ir kiti vaikai

atsiuntę laiškus atgal gauna

laišką parašytą smulkiu šriftu iš Norvegijos
teisininkų firmos —

(Juokas) —

kuriame rašoma,
kad dėl muitinės įstatymų pakeitimo,

jų banginis buvo sulaikytas Sognefjorde,

tai išties labai mielas fjordas,

ir ten rašoma apie Sognefjordą,

apie norvegišką maistą. Nukrypstama nuo temos.

(Juokas)

Tačiau laiškas baigiamas žodžiais,

kad jūsų banginis mielai sutiktų
sulaukti iš jūsų žinių.

Jis turi telefono numerį

ir jūs galite jam paskambinti
ir palikti žinutę.

Ir kai paskambinate ir paliekate žinutę,

kaip išsiunčiamoji žinutė

po signalo girdimi banginio skleidžiami garsai,
ir pyptelėjimas,

kuris išties skamba labai panašiai į banginį.

Jie taip pat gauna ir savo banginio nuotrauką.

Štai čia yra Rendolfas,

ir jis priklauso vaikui vardu Niko,

vienam iš pirmųjų paskambinusių vaikų,

ir aš jums įjungsiu pasiklausyti
keletą Niko žinučių.

Čia pirmoji Niko žinutė.

(Audio) Niko: Labas, čia Niko.

Aš esu tavo šeimininkas, Rendolfai. Labas.

Taigi čia pirmas kartas
kada galiu su tavimi pasikalbėti,

ir gali būti, kad mes greitai
pasikalbėsite kitą dieną. Iki.

Mac Barnett: Taigi Niko paskambino vėl,
po valandos.

(Juokas)

Ir čia dar viena iš Niko žinučių.

(Audio) Niko: Labas, Rendolfai, čia Niko.

Jau labai ilgai su tavimi nekalbėjau,

bet aš kalbėjau su tavim
šeštadienį ar sekmadienį,

taip, šeštadienį arba sekmadienį,

tai aš ir vėl tau skambinu

pasisveikinti ir man įdomu
ką tu šiuo metu veiki,

ir aš tikriausiai tau vėl paskambinsiu

rytoj arba šiandien,

tai pasikalbėsim vėliau. Iki.

MB: taigi jis taip ir padarė,
dar kartą paskambino tą pačią dieną.

Rendolfui jis paliko daugiau nei 25 žinutes

per ketverius metus.

Ir galima daug apie jį sužinoti,

apie močiutę, kurią jis myli

ir apie močiutę, kuri ji jam patinka
šiek tiek mažiau —

(Juokas) —

ir apie kryžiažodžius,
kuriuos jis sprendžia,

ir tai — aš įjungsiu dar vieną Niko žinutę.

Tai kalėdinė žinutė iš Niko.

[Pypt] (Audio) Niko: Rendolfai, labas,

atleisk, kad ilgai su tavim nekalbėjau.

Bet tai todėl, kad buvau labai užsiėmęs

nes pradėjau eiti į mokyklą,

tu galbūt to nežinai, tikriausiai,

nes esi banginis, tai nežinai,

ir skambinu norėdamas tau pasakyti,

palinkėti džiaugsmingų Kalėdų.

Taigi, gražių tau Kalėdų,

ir iki, Rendolfai. Ate.

MB: Iš tiesų gavau iš Niko,

nieko iš jo negirdėjau jau 18 mėnesių,

ir jis paliko žinutę prieš porą dienų.

Jo balsas visiškai kitoks,

tačiau jis duoda pakalbėti savo auklei,

ir ji taip pat labai maloni Rendolfui.

Tačiau Niko pats geriausias skaitytojas,
kokio tik galėčiau tikėtis.

Norėčiau, kad visi, kuriems rašau

emociškai atsidurtų toje vietoje

dėl dalykų, kuriuos aš kuriu.

Man pasisekė. Tokie vaikai kaip Niko
yra geriausi skaitytojai,

ir jie nusipelno pačių geriausių istorijų,
kurias mes galim parašyti.

Labai dėkoju.

(Plojimai)