Steven Addis: Tėvo ir dukters ryšys, po vieną nuotrauką kaskart

Prieš ilgą laiko tarpą New York'o mieste, Steve Addis stovėjo gatvių sankirtoje laikydamas savo vienerių metukų dukrą rankose; jo žmona juos nufotografavo.Nuotrauka įkvėpė kasmetiniam tėvo-dukters ritualui, kuomet Addis ir jo duktė pozuoja tai pačiai nuotraukai toje pačioje gatvių sankirtoje kiekvienais metais. Addis dalinasi 15 savo branginamų nuotraukų iš šios serijos ir paaiškina kodėl šis mažas pasikartojantis ritualas reiškia tiek daug.

Fotografija yra mano aistra

nuo tada, kai tapau pakankamai suaugęs paimti į rankas fotoaparatą,

ir šiandien aš noriu su Jumis pasidalinti

15 mano labiausiai branginamų nuotraukų,

ir nei viena iš jų nėra daryta manęs pačio.

Nebuvo jokiu meno dizainerių, stilistų,

jokių galimybių perfotografuoti, net atsižvelgti į apšvietimą.

Tiesą pasakius, dauguma iš jų buvo padarytos atsitiktinių turistų.

Mano pasakojimas prasideda

kai aš buvau New York'e darbo sumetimais,

ir mano žmona nufotografavo šią nuotrauką, kurioje aš laikau savo dukrą

per jos pirmąjį gimtadienį. Mes 57-os in 5-os gatvių kampe.

Taip sutapo, kad lygiai po metų, mes ir vėl buvome New York'e,

taigi mes nusprendėme padaryti tą pačią nuotrauką.

Manau suprantate, kur link aš suku.

Artėjant trečiąjam mano dukros gimtadieniui

mano žmona tarė, "Kodėl Tau nenusivežus Sabrinos atgal į New York'ą

ir nepratęsus tradicijos, ir paverčiant tai tėvo-dukters kelione?"

Tada mes pradėjome prašyti praeinančių turistų, kad jie padarytu nuotrauką.

Žinote, tai nepaprasta koks universalus

gestas yra fotoaparato perdavimas nepažįstamajam.

Niekas niekada neatsisakė, ir laimei niekas niekada nepabėgo su fotoaparatu.

Tada dar nežinojome, kaip ši kelionė pakeis mūsų gyvenimus.

Tai mums tapo šventa.

Ši buvo padaryta kelios savaitės po rugsėjo 11-osios,

ir aš bandžiau paaiškinti, kas įvyko tą dieną

būdais, kuriuos galėtų suprasti penkiametė.

Taigi šios nuotraukos yra kur kas daugiau nei

viena akimirka, ar konkrečiai kelionė.

Jos taip pat yra būdas sustabdyti laikui

vieną spalio savaitę

ir parodyti

kaip mes kaičiamės metams bėgant,

ne tik išoriškai, bet ir visais kitais būdais.

Kol mes fotografuojame tą pačią nuotrauką,

keičiasi mūsų požiūriai,

ir ji pas ją atisranda nauji pomėgiai ir tikslai,

ir aš galiu pamatyti gyvenimą jos akimis,

ir kaip ji sąveikauja ir viską mato.

Šis išskirtinis laikas, kurį mes galime praleisti kartu

yra kažkas tokio, ką mes branginame ir kurio mes laukiame ištisus metus.

Neseniai, vienos kelionės metu mes vaikščiojome,

ir ji staiga beeidama sustojo

ir parodė į raudoną lėlių parduotuvės stoginę

kuri jai taip patiko, kai ji buvo maža

mūsų ankstesnėse kelionėse.

Ir ji man nupasakoja tą jausmą kurį ji jautė

kaip penkiametė stovėdama būtent toje pačioje vietoje.

Ji sakė, jog prisimena kaip vos širdis neiššoko iš krūtinės

kai ji pamatė šią vietą pirmą kartą

prieš devynis metus.

O dabar ką ji mato New York'e

yra koledžai,

nes ji yra pasiryžusi įstotį į vieną iš mokyklų būtent New York'e.

Ir tada aš supratau: Vienas iš svarbiausių dalykų

yra mūsų kuriami atsiminimai.

Taigi aš noriu pasidalinti šia idėja, kad mes aktyviai dalyvautumėme

sąmoningai kurdami prisiminimus.

Nežinau kaip Jūs, bet be tų 15 nuotraukų,

aš neesu daugumoje savo šeimos nuotraukų.

Aš dažniausiai tas, kuris fotografuoja.

Taigi šiandien aš noriu visus paraginti

atsidurti nuotraukoje

ir nesigėdyti prieiti prie ko nors ir paprašyti:

"Ar nufotografuosite mus?"

Ačiū.(Aplodismentai)