Džiaugsmas plaukti banglente lediniame vandenyje

„Viskas, ko verta siekti, pareikalaus trupučio kančios, tik trupučio“, sako banglentininkų fotografas Chris Burkard, kalbėdamas apie savo maniją šalčiausiems, audringiems ir labiausiai izoliuotiems paplūdimiams žemėje. Amą atimančiomis nuotraukomis ir pasakojimais apie vietas, kuriose buvo tik keli žmonės – dar mažiau ten gaudė bangas – jis įtraukia mus į savo „asmeninį kryžiaus žygį prieš kasdienybę“.

Jei pasakyčiau, kad tai
buvo tyro džiaugsmo veidas,

ar pavadintumėte mane bepročiu?

Nekaltinčiau jūsų,

nes kas kartą žiūrėdamas į šią
arktinę asmenukę, truputį drebu.

Noriu jums šiek tiek
papasakoti apie šią fotografiją.

Aš plaukiojau aplink
Lofoteno salas Norvegijoje,

pačiame poliaratyje,

ir vandens temperatūra
buvo ties užšalimu.

Oras? Gaivus -10 laipsnių šaltukas,

ir tikrąja to žodžio prasme jaučiau,
kaip kraujas palieka mano rankas,

pėdas ir veidą, kaip skuba
apsaugoti mano gyvybinius organus.

Tai šalčiausia, ką buvau patyręs.

Bet net su ištinusiomis lūpomis,
įdubusiomis akimis ir raudonais skruostais

atradau, kad būtent toje vietoje
galiu patirti didį džiaugsmą.

Kai kalbame apie skausmą,
psichologas Brock Bastian

ko gero nusakė jį geriausiai rašydamas,

„Skausmas yra tam tikras
greitas kelias į susitelkimą.

Jis akimirksniu leidžia mums
suprasti viską aplinkoje.

Jis grubiai įtraukia mus

į virtualų pasaulio jutimo suvokimą,
visai kaip meditacija.

Jei drebėjimas yra meditacijos forma,
turėčiau laikyti save vienuoliu.

(Juokas.)

Prieš kalbėdami, kodėl

kas nors norėtų plaukti
banglente labai šaltame vandenyje,

norėčiau pasidalinti maža perspektyva,

kaip gali atrodyti mano gyvenimo diena.

(Muzika.)

(Video) Vyras: Turiu omeny, žinau,
mes tikėjomės gerų bangų,

bet nemanau, kad kas pagalvojo,
kas nutiks.

Negaliu nustoti drebėjęs.

Man taip šalta.

(Muzika.)

(Plojimai.)

Chris Burkard: Taigi,
banglentininkų fotografas, tiesa?

Tiesą sakant, nežinau, ar tai
tikras pareigų pavadinimas.

Mano tėvai tikrai taip nemanė,

kai pasakiau jiems 19 metų, kad metu
savo darbą dėl svajonių karjeros:

mėlynas dangus, šilti tropikų paplūdimiai
ir įdegis, kuris neišblunka visus metus.

Turiu omeny, man tai buvo svajonė.
Gyvenimas negalėjo būti geresnis.

Prakaituoti, fotografuoti banglentininkus
egzotiškose turistų pamėgtose vietose.

Bet buvo viena problema.

Matote, kuo daugiau laiko keliaudavau
į šias egzotiškas vietas,

tuo mažiau tai džiugino.

Aš išsiruošiau siekti nuotykių,
bet radau tiktai rutiną.

Tai buvo dalykai kaip Wi-Fi, TV,
puikūs pietūs ir nuolatinis mobilus ryšys,

kas man buvo labai lankomų
vietų spąstai,

vandenyje ir iš jo išlipus,

ir netrukus pradėjau jaustis dusinamas.

Pradėjau trokšti laukinių, atvirų erdvių

ir aš susiruošiau rasti tokias vietas,
kurias kiti buvo nurašę,

kaip per šaltas, per tolimas
ir per daug pavojingas gaudyti bangas,

ir šis iššūkis mane sudomino.

Pradėjau šitą asmeninį kryžiaus žygį
prieš kasdienybę,

nes, jei ir buvo vienas dalykas,
kurį supratau,

tai, kad bet kuri karjera,

net ir ta, atrodanti žavingai,
kaip banglentininkų fotografija,

gali tapti monotoniška.

Taigi ieškodamas, kaip išvengti
monotonijos, supratau viena:

tik viena trečioji Žemės vandenynų
yra šilti

ir tai tėra plona juosta ties
pusiaujumi.

Taigi, jei surasiu puikias bangas,

jos tikriausiai bus ten, kur šalta,

kur jūros yra audringos,

ir būtent ten aš pradėjau ieškoti.

Tai buvo mano pirma kelionė į Islandiją,

kur pajutau, kad radau tai, ko ieškojau.

Buvau priblokštas kraštovaizdžio grožio,

bet svarbiausia, negalėjau patikėti,
kad mes radome puikias bangas

tokioje tolimoje ir atšiaurioje
pasaulio dalyje.

Tuomet nuėjome į paplūdimį

ir radome didžiulius ledo gabalus,
riogsančius ant kranto.

Jie sudarė barjerą tarp mūsų
ir bangų mūšos,

ir mums teko brautis per jį,
kaip per labirintą,

kad išeitume vienas paskui kitą.

Ir kai ten atsidūrėme,

mes stūmėme šalin šiuos ledo gabalus,
norėdami patekti į bangas.

Tai buvo nepaprasta patirtis,
kurios niekada nepamiršiu,

nes sunkių sąlygų apsuptyje

pajutau, kad užkliuvau už
vienos paskutinių tylių vietų

kažkur, kur atradau aiškumą
ir ryšį su pasauliu,

kokį, žinojau, niekada nebūčiau
radęs pilname paplūdimyje.

Pagavau kablį. Pagavau kablį. (Juokas.)

Šaltas vanduo buvo nuolat mano mintyse,

ir nuo to momento

mano karjera susitelkė ties
žvarbiomis ir negailestingomis aplinkomis,

ir nuvedė mane į vietas, kaip Rusija,
Norvegija, Aliaska, Islandija, Čilė,

Farerų salos ir daugelį kitų vietų.

Vienas mano mėgiamiausių dalykų
šiose vietose

buvo paprasčiausias iššūkis ir
kūrybiškumas, kaip ten nusigauti:

valandos, dienos, savaitės
su „Google Earth“,

bandant nustatyti bet kokį atokų
paplūdimį ar rifą.

Ir vos ten atsidūrus, išskirtinės buvo
ir transporto priemonės:

sniegomobiliai, šešiaračiai sovietiniai
pajėgų sunkvežimiai

ir keli itin padriki
skrydžiai malūnsparniu.

(Juokas.)

Beje, malūnsparniai mane gąsdina.

Buvo vienas ypač kratantis
plaukimas laivu

nuo Vankuverio salos kranto
į tolimą banglenčių vietą,

kur galiausiai bėjegiai iš vandens
žiūrėjome, kaip

meškos siaubė mūsų stovyklavietę.

Jos nuėjo su mūsų maistu ir
palapinių skiautėmis,

aiškiai leisdamos suprasti,
kad buvome mitybos grandinės apačioje

ir tai buvo jų vieta, ne mūsų.

Bet man ši kelionė

buvo laukiniškumo liudijimas,
į kurį iškeičiau turistinius paplūdimius.

Taip buvo, kol nenuvykau į Norvegiją –
(juokiasi) –

kur aš tikrai išmokau vertinti šaltį.

Taigi čia vieta,

kur vienos didžiausių ir vienos
stipriausių audrų pasaulyje

bloškia milžiniškas bangas,
dūžtančias į krantą.

Mes buvome šiame nedideliame,
atokiame fjorde, pačiame poliaratyje.

Jame avių populiacija buvo
didesnė nei žmonių,

taigi prireikus pagalbos,
jos nebūtume sulaukę.

Buvau vandenyje, fotografavau
banglentininkus,

ir pradėjo snigti.

Temperatūra pradėjo kristi.

Pasakiau sau, nėra jokios galimybės
išlipti iš vandens.

Tu nukeliavai visą šį kelią, ir tai yra
būtent tai ko laukei:

šąlantis oras ir puikios bangos.

Ir, nors nejutau savo piršto,
spaudžiančio fotoaparato užraktą,

žinojau, kad aš nesitrauksiu.

Taigi dariau viską, ką galėjau.
Aš tai nusipurčiau.

Bet esmė ta, kad pajutau,

kaip vėjas pralėkė slėniu
ir bloškė mane,

ir, kas iš pradžių tebuvo lengvas
snyguriavimas, greitai tapo pūga,

aš pradėjau prarasti nuovoką, kur esu.

Nežinojau, ar aš dreifavau į jūrą ar
link kranto,

tegirdėjau žuvėdrų ir

lūžtančių bangų atgarsius.

Žinojau, kad ši vieta turi skęstančių
laivų ir krentančių lėktuvų reputaciją,

ir, kol aš ten plūduriavau,
pradėjau truputį nervintis.

Tiesą sakant, krausčiausi iš proto –

(juokiasi) – ir aš buvau
arti hipotermijos,

ir galiausiai mano draugams
teko traukti mane iš vandens.

Ir nežinau, ar tai buvo kliedėjimas,
ar kas,

bet vėliau jie man pasakė,

kad aš visą laiką šypsojausi.

Tai buvo ta kelionė ir

greičiausiai konkretus atvejis,
kai pradėjau jausti,

kad kiekviena nuotrauka yra brangi,

dėl viso to akimirkos netikėtumo
tai buvo kažkas, ko siekiau.

Supratau, visas šis drebėjimas
mane kai ko išmokė:

gyvenime nėra trumpo kelio į džiaugsmą.

Viskas, ko verta siekti, pareikalaus
trupučio kančios,

tik trupučio,

ir tas menkas kentėjimas,
kurį patyriau dėl fotografijos,

pridėjo mano darbui vertės,
man tai buvo reikšmingiau,

nei tik bandymas užpildyti
žurnalų puslapius.

Matote, šiose vietose aš
įdėjau savęs,

ir aš nuėjau

su pilnatvės jausmu,
kurio visada ieškojau.

Taigi vis žiūriu į šią nuotrauką.

Lengva pamatyti sušalusius pirštus
ir šaltą kostiumą,

ir netgi pastangas ten patekti,

bet daugiausia aš matau džiaugsmą.

Labai dėkoju.

(Plojimai.)