Nustokime diskriminuoti pagal amžių

Ne praėjęs laikas kaltas dėl to, kad mums sunku senti. Tai pagyvenusių žmonių diskriminacija nuteikia mus prieš vienas kitą ir pačius save ateityje. Ashton Applewhite skatina išsklaidyti baimę ir mobilizuotis prieš paskutinį socialiai priimtiną prietarą. „Senėjimas nėra problema, kurią reikėtų išspręsti, ar liga, kurią reikėtų – sako ji. „Tai natūralus, galingas, visą gyvenimą trunkantis procesas suvienijantis mus visus.“

Kokiais mes visi, esantys šiame
kambaryje, tapsime ateityje?

Senesniais.

Dauguma mūsų itin
baiminasi šios perspektyvos.

Kaip šis žodis verčia jus jaustis?

Ir aš jausdavausi taip pat.

Dėl ko labiausiai baimindavausi?

Kad nusibaigsiu apsiseilėjusi kokios
nūrios institucijos prieškambaryje.

Tuomet sužinojau, kad tik keturi
procentai pagyvenusių amerikiečių

gyvena slaugos namuose,

ir šie procentai vis mažėja.

Dėl ko dar nerimaudavau?

Dėl demencijos.

Tačiau pasirodo, kad dauguma mūsų
išlaiko guvų protą iki pat pabaigos.

Sergančiųjų demencija taip pat mažėja.

Tikroji epidemija yra pats nerimas
dėl atminties praradimo.

(Juokas.)

Aš taip pat maniau, kad seni
žmonės serga depresija,

dėl to, kad yra seni ir greitai mirs.

(Juokas.)

Pasirodo, kad kuo ilgiau žmonės gyvena,

tuo mažiau jie bijo mirties,

ir kad žmonės yra laimingiausi savo
gyvenimo pradžioje ir pabaigoje.

Tai – „U“ formos laimės kreivė,

patvirtinta dešimtimis
studijų visame pasaulyje.

Jums nereikia būti budistais
ar milijonieriais.

Ši kreivė atspindi, kaip pats senėjimas
paveikia mūsų smegenis.

Tad aš ėmiau jaustis kur kas
ramiau dėl senatvės

ir pradėjau įnirtingai domėtis, kodėl
tiek nedaug žmonių žino apie tai.

Priežastis – pagyvenusių žmonių
diskriminacija (angl. „ageism“)

ir su amžiumi susiję stereotipai.

Mes patiriame tai kas kartą, kai kas nors
nusprendžia, jog esame kažkam per seni,

vietoj to, kad išsiaiškintų,
kas esame ir kiek pajėgiame,

arba kad esame per jauni.

Diskriminacija dėl amžiaus
paveikia abu skalės galus.

Visi -izmai yra
socialiai sukonstruotos idėjos

– rasizmas, seksizmas, homofobija –

o tai reiškia, kad juos
mes sugalvojame patys,

ir su laiku jie gali kisti.

Visi šie išankstiniai nuostatai
nukreipia mus vienas prieš kitą,

kad išlaikytume esamą padėtį,

kaip kad JAV automobilių
gamyklos darbuotojai,

konkuruojantys su automobilių
gamyklos darbuotojais Meksikoje,

vietoj to, kad susivienytų
siekdami geresnio atlyginimo.

(Plojimai.)

Visi žinome, kad nėra teisinga paskirstyti
išteklius, remiantis rase ar lytimi.

Tai kodėl turėtų būti teisinga spręsti
apie jaunimo poreikius, remiantis senimu?

Visos išankstinės nuostatos prasideda
išskiriant grupę žmonių, kaip „kitus“,

kitokius nei mes patys,

kitos rasės, kitos religijos,
kitos tautybės.

Keistas dalykas pagyvenusių
žmonių diskriminacijoje –

tie „kiti“ esame mes patys.

Ši diskriminacija kyla iš neigimo
ir mūsų nenoro pripažinti,

kad mes visi tapsime tais
pagyvenusiais žmonėmis.

Neigiame tai, kai mėginame
apsimesti jaunesniais,

kai tikime priemonėmis nuo senėjimo,

arba kai galvojame, jog
mūsų kūnai mus išduoda,

tik todėl, kad jie keičiasi.

Kodėl, po galais, mes nustojame
švęsti gebėjimą prisitaikyti ir augti

mums einant per gyvenimą?

Kodėl senėjimas turėtų reikšti
stengimąsi atrodyti ir judėti

taip pat, kaip mūsų pačių
jaunesnės versijos?

Gėda būti pavadintam pagyvenusiu,

tačiau tik iki tol, kol
nustosime dėl to gėdytis.

Nėra sveika eiti per gyvenimą
baiminantis dėl savo ateities.

Kuo greičiau išlipsime iš šio
amžiaus neigimo žiurkėno ratelio,

tuo geriau bus mums patiems.

Stereotipai, žinoma, visada yra klaida,

tačiau ypač kai jie yra apie amžių,

nes kuo ilgiau gyvename,

tuo skirtingesniais vienas
nuo kito tampame.

Teisingai? Pagalvokite apie tai.

Ir vis tiek esame linkę galvoti, kad
kiekvienas senelių namuose

yra to paties amžiaus – senas,

(Juokas.)

nors jų amžius gali skirtis ir
keturiais dešimtmečiais.

Ar galite įsivaizduoti, jei galvotume
taip pat apie grupę žmonių,

esančių tarp 20-ies ir 60-ies metų?

Kai ateinate į vakarėlį, ar einate
tiesiai prie savo bendraamžių?

Ar kada nors bambėjote apie
tūkstantmečio kartą?

Ar kada nors atsisakėte šukuosenos,
santykių ar išvykos,

nes tai netiko jūsų amžiui?

Nėra tokio dalyko suaugusiems.

Visas šis elgesys yra diskriminacinis.

Mes visi taip elgiamės,

ir negalime pakeisti savo šališkumo,
kol sąmoningai jo nesuvokiame.

Niekas negimsta diskriminuodamas,

tačiau tai prasideda
ankstyvoje vaikystėje,

tuo pat metu, kai ima formuotis
požiūris į rasę ir lytį,

nes negatyvios idėjos apie
vėlesnį gyvenimą atakuoja mus

per mediją ir populiariąją kultūrą
kiekviename žingsnyje.

Teisingai? „Raukšlės yra negražios.“

„Seni žmonės – apgailėtini.“

„Liūdna būti senu.“

Pažiūrėkite į Holivudą.

Paskutinė geriausio filmo
nominacijų apžvalga

parodė, kad tik 12% kalbančių
ir vardus turinčių veikėjų

buvo 60-ies ir daugiau metų

ir dauguma jų buvo vaizduojami sergantys.

Pagyvenę žmonės gali būti
labiausiai diskrimuojantys iš visų,

nes mes turėjome visą gyvenimą
šias žinutes internalizuoti

ir niekados nepagalvojome
jomis suabejoti.

Aš privalėjau tai pripažinti
ir nustoti tam pritarti.

Pavyzdžiui, „Senatvės“ sąmojams.

Aš nustojau juos vartoti, kai susimąsčiau,

kad kai vidurinėje mokykloje
nerasdavau mašinos raktelių,

nevadindavau to „jaunatve“.

(Juokas.)

Nustojau dėl skaudančio kelio
kaltinti buvimą 64-erių.

Kito mano kelio neskauda,
o jis toks pat senas.

(Juokas.)

(Plojimai.)

Mes visi nerimaujame dėl
kažkurio senėjimo aspekto,

ar tai būtų pinigų trūkumas,

ligos, ar vienišumas,

visos šios baimės yra tikros ir teisėtos.

Tačiau dauguma mūsų
niekuomet nesusivokia,

kad senėjimo patirtis

gali būti geresnė ar blogesnė,
priklausomai nuo kultūros,

kurioje senstama.

Ne vaginos turėjimas
apsunkina moterų gyvenimą,

bet seksizmas.

(Plojimai.)

Ne meilė vyrui apsunkina
vyrų gėjų gyvenimą,

bet homofobija.

Ir ne praėjęs laikas apsunkina senėjimą

kur kas daugiau, nei turėtų,

bet pagyvenusių žmonių diskriminacija.

Kai sunku perskaityti etiketes

ar nėra turėklų,

ar nepajėgiame atidaryti
prakeikto stiklainio,

kaltiname save,

kad nepavyksta sėkmingai pasenti,

vietoj to, kad kaltintume
pagyvenusių žmonių diskriminaciją,

kuri paverčia šiuos natūralius pokyčius
gėdingais, o kliūtis – priimtinamomis.

Pasitenkinimas neatša pinigų,

tačiau baimė ir gėda kuria rinkas,

o kapitalizmui visada reikia naujų rinkų.

Kas sako, kad raukšlės negražios?

Multimilijardinė odos produktų industrija.

Kas sako, kad perimenopauzė,
žemas testosterono kiekis

ir lengvi kognityviniai sutrikimai
yra sveikatos sutrikimai?

Trilijono dolerių farmacijos pramonė.

(Džiaugsmo šūksniai.)

Kuo aiškiau įžvelgiame šių jėgų įtaką,

tuo lengviau galime kurti
pozityvesnes alternatyvas

ir tikslesnius naratyvus.

Senėjimas nėra problema,
kurią reikėtų išspręsti,

ar liga, kurią reikėtų išgydyti.

Tai natūralus, galingas, visą
gyvenimą trunkantis procesas,

suvienijantis mus visus.

Žinau, pakeisti kultūrą – sudėtinga,
tačiau kultūra yra kintanti.

Pažiūrėkite, kaip stipriai pasikeitė
moterų padėtis per mano gyvenimą,

arba kiek homoseksualų teisių aktyvistai
pasiekė tik per kelis dešimtmečius.

(Plojimai.)

Pažiūrėkite į lytį.

Buvome įpratę matyti ją dvilypę:
vyras arba moteris,

o dabar suvokiame jog tai – spektras.

Laikas nustoti matyti ir amžių kaip
dvilypį: senas arba jaunas.

Nėra ribos tarp seno ir jauno,
už kurios viskas eina tik prastyn.

Kuo ilgiau delsiame užginčyti šią idėją,

tuo daugiau žalos ji daro mums
ir mūsų vietai pasaulyje,

pavyzdžiui, darbo rinkoje, kur egzistuoja
siaubinga diskriminacija dėl amžiaus.

Inžinieriai Silicio slėnyje leidžiasi
botoksą ir prisiaugina plaukus

artėjant svarbiems darbo pokalbiams.

Ir tai – 30mečiai kvalifikuoti
baltaodžiai vyrai,

tad įsivaizduokite kokį poveikį
tai daro likusiai mitybos grandinei.

(Juokas).

Asmeninės ir ekonominės
pasekmės – destruktyvios.

Nė vienas stereotipas apie pagyvenusio
amžiaus darbuotojus neatitinka realybės.

Įmonės nėra kūrybingos ir prisitaikančios
dėka savo jaunų darbuotojų –

jos kūrybingos ir
prisitaikančios nepaisant jų.

Įmonės...

(Juokas.)

(Plojimai.)

Visi žinom, kad įvairialypės įmonės
nėra tik geresnės darbo vietos –

jos geriau dirba.

Taip pat kaip rasė ir lytis, amžius yra
įvairialypiškumo kriterijus.

Augantis įspūdingų tyrimų kiekis

parodo, kad mūsų požiūris į senėjimą

veikia mūsų mintis ir kūno funkcijas
ląstelių lygmenyje.

Kai šitaip kalbame su pagyvenusiais
žmonėmis (Kalba garsiau),

ar vadiname juos „mielasis“
ir „jaunuolė“ –

tai vadinama „elderspeak“ (angl.
„elder“ – senyvas, „speak“ – kalba) –

jie sensta akimirksniu,

ima vaikščioti ir kalbėti mažiau
pasitikėdami savimi.

Žmonės, žiūrintys į senėjimą pozityviau

vaikšto greičiau,

pasiekia geresnių rezultatų
atminties testuose,

gyja greičiau ir gyvena ilgiau.

Net su smegenimis, pilnomis amiloidų
plokštelių ir neurofibrilių rezginių,

kai kurie žmonės išlaiko
guvų protą iki galo.

Ką jie turi bendro?

Paskirties jausmą.

Kokia didžiausia kliūtis siekiant šio
jausmo vėlesniame gyvenime?

Kultūra, kuri mums sako, kad senėjimas
reiškia pasitraukimą į užkulisius.

Todėl Pasaulio sveikatos
organizacija vysto

globalią anti-senėjimo iniciatyvą,

siekiant prailginti ne tik gyvenimo,
bet ir sveikatos trukmę.

Moterys susiduria su dvigubu

pagyvenusių žmonių ir lyties
diskriminacijos poveikiu,

todėl patiria senėjimą kitaip.

Darbe egzistuoja dvigubas
standartas, netikėta,

(Juokas.)

kad senėjimas stiprina vyrus
ir nuvertina moteris.

Moterys netgi sustiprina šį dvigubą
standartą, konkuruodamos išlikti jaunos –

tai tik dar vienas pralaimėjimą
skatinantis sprendimas.

Ar bent viena moteris šiame
kambaryje tikrai tiki,

kad ji yra menkesnė,

mažiau įdomi, prastesnė
lovoje ir mažiau verta,

nei ta moteris, kuria ji kažkada buvo?

Tokia diskriminacija
paveikia mūsų sveikatą,

mūsų gerovę ir mūsų pajamas,

ir šis poveikis per laiką susideda.

Dar labiau susideda priklausomai
nuo rasės ir klasės,

ir būtent todėl, visur pasaulyje,

neturtingiausios iš neturtingiausių
yra senyvos tamsiaodės moterys.

Kokia svarbiausia šio žemėlapio žinutė?

Iki 2050-ųjų vienas iš penkių,

beveik du milijardai žmonių,

būsime 60-ies ir daugiau.

Ilgaamžiškumas yra esminis
žmogaus pažangos ženklas.

Visi šie žmonės atstovauja didžiulę
nematytą ir neišnaudotą rinką.

Ir vis tiek kapitalizmas ir urbanizacija
paskleidė šališkumą amžiaus atžvilgiu

po visus pasaulio kampelius,

nuo Šveicarijos, kur pagyvenusio
amžiaus žmonės gyvena geriausiai,

iki Afganistano, esančio
„Global AgeWatch“ indekso apačioje.

Pusė pasaulio šalių nėra
paminėtos šiame sąraše,

nes mums nerūpi surinkti
duomenis apie milijonus žmonių,

kadangi jie nebėra jauni.

Beveik du trečdaliai pasaulio
60-mečių ir vyresnių žmonių

prisipažįsta, kad patiria sunkumų
siekdami sveikatos priežiūros paslaugų.

Beveik 75% atskleidžia, kad jų pajamos
nepadengia pagrindinių paslaugų,

tokių kaip maistas, vanduo,
elektra ir būstas.

Ar norime, kad mūsų vaikai,
kurie galimai gyvens iki šimto metų,

paveldėtų tokį pasaulį?

Kiekvienas – visų amžių,
visų lyčių, visų tautybių –

yra senas, ar bus senas ateityje,

ir jei to nepakeisime, pagyvenusių žmonių
disriminacija prislėgs mus visus.

Ir būtent todėl tai yra
puikus bendras tikslas.

Kam papildyti sąrašą dar vienu -izmu
(angl. „ageism“), kai tiek daug jų,

o ypač rasizmas, kviečia imtis veiksmų?

Tačiau, mums nereikia rinktis.

Kai kuriame tokį pasaulį,
kuriame gera senėti,

kuriame jį geresnį ir visiems atvykėliams,

turintiems negalią,

lyties mažumoms, neturtingiems
ir ne baltiesiems.

Ir kai būdami visokio amžiaus
susivienijame dėl priežasčių,

kurios rūpi mums visiems – apsaugoti
banginius, išsaugoti demokratiją –

ne tik mūsų pastangos tampa efektyvesnės,

procese mes naikiname
amžiaus diskriminaciją.

Ilgaamžiškumas išliks.

Judėjimas, siekiant sustabdyti pagyvenusių
žmonių diskriminaciją – pakeliui.

Aš esu jo dalis ir tikiuosi,
kad prisijungsite ir jūs.

(Plojimai ir šūksniai.)

Ačiū. Padarykime tai! Padarykime tai!

(Plojimai.)