Kokiais mes visi, esantys šiame kambaryje, tapsime ateityje? Senesniais. Dauguma mūsų itin baiminasi šios perspektyvos. Kaip šis žodis verčia jus jaustis? Ir aš jausdavausi taip pat. Dėl ko labiausiai baimindavausi? Kad nusibaigsiu apsiseilėjusi kokios nūrios institucijos prieškambaryje. Tuomet sužinojau, kad tik keturi procentai pagyvenusių amerikiečių gyvena slaugos namuose, ir šie procentai vis mažėja. Dėl ko dar nerimaudavau? Dėl demencijos. Tačiau pasirodo, kad dauguma mūsų išlaiko guvų protą iki pat pabaigos. Sergančiųjų demencija taip pat mažėja. Tikroji epidemija yra pats nerimas dėl atminties praradimo. (Juokas.) Aš taip pat maniau, kad seni žmonės serga depresija, dėl to, kad yra seni ir greitai mirs. (Juokas.) Pasirodo, kad kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo mažiau jie bijo mirties, ir kad žmonės yra laimingiausi savo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje. Tai – „U“ formos laimės kreivė, patvirtinta dešimtimis studijų visame pasaulyje. Jums nereikia būti budistais ar milijonieriais. Ši kreivė atspindi, kaip pats senėjimas paveikia mūsų smegenis. Tad aš ėmiau jaustis kur kas ramiau dėl senatvės ir pradėjau įnirtingai domėtis, kodėl tiek nedaug žmonių žino apie tai. Priežastis – pagyvenusių žmonių diskriminacija (angl. „ageism“) ir su amžiumi susiję stereotipai. Mes patiriame tai kas kartą, kai kas nors nusprendžia, jog esame kažkam per seni, vietoj to, kad išsiaiškintų, kas esame ir kiek pajėgiame, arba kad esame per jauni. Diskriminacija dėl amžiaus paveikia abu skalės galus. Visi -izmai yra socialiai sukonstruotos idėjos – rasizmas, seksizmas, homofobija – o tai reiškia, kad juos mes sugalvojame patys, ir su laiku jie gali kisti. Visi šie išankstiniai nuostatai nukreipia mus vienas prieš kitą, kad išlaikytume esamą padėtį, kaip kad JAV automobilių gamyklos darbuotojai, konkuruojantys su automobilių gamyklos darbuotojais Meksikoje, vietoj to, kad susivienytų siekdami geresnio atlyginimo. (Plojimai.) Visi žinome, kad nėra teisinga paskirstyti išteklius, remiantis rase ar lytimi. Tai kodėl turėtų būti teisinga spręsti apie jaunimo poreikius, remiantis senimu? Visos išankstinės nuostatos prasideda išskiriant grupę žmonių, kaip „kitus“, kitokius nei mes patys, kitos rasės, kitos religijos, kitos tautybės. Keistas dalykas pagyvenusių žmonių diskriminacijoje – tie „kiti“ esame mes patys. Ši diskriminacija kyla iš neigimo ir mūsų nenoro pripažinti, kad mes visi tapsime tais pagyvenusiais žmonėmis. Neigiame tai, kai mėginame apsimesti jaunesniais, kai tikime priemonėmis nuo senėjimo, arba kai galvojame, jog mūsų kūnai mus išduoda, tik todėl, kad jie keičiasi. Kodėl, po galais, mes nustojame švęsti gebėjimą prisitaikyti ir augti mums einant per gyvenimą? Kodėl senėjimas turėtų reikšti stengimąsi atrodyti ir judėti taip pat, kaip mūsų pačių jaunesnės versijos? Gėda būti pavadintam pagyvenusiu, tačiau tik iki tol, kol nustosime dėl to gėdytis. Nėra sveika eiti per gyvenimą baiminantis dėl savo ateities. Kuo greičiau išlipsime iš šio amžiaus neigimo žiurkėno ratelio, tuo geriau bus mums patiems. Stereotipai, žinoma, visada yra klaida, tačiau ypač kai jie yra apie amžių, nes kuo ilgiau gyvename, tuo skirtingesniais vienas nuo kito tampame. Teisingai? Pagalvokite apie tai. Ir vis tiek esame linkę galvoti, kad kiekvienas senelių namuose yra to paties amžiaus – senas, (Juokas.) nors jų amžius gali skirtis ir keturiais dešimtmečiais. Ar galite įsivaizduoti, jei galvotume taip pat apie grupę žmonių, esančių tarp 20-ies ir 60-ies metų? Kai ateinate į vakarėlį, ar einate tiesiai prie savo bendraamžių? Ar kada nors bambėjote apie tūkstantmečio kartą? Ar kada nors atsisakėte šukuosenos, santykių ar išvykos, nes tai netiko jūsų amžiui? Nėra tokio dalyko suaugusiems. Visas šis elgesys yra diskriminacinis. Mes visi taip elgiamės, ir negalime pakeisti savo šališkumo, kol sąmoningai jo nesuvokiame. Niekas negimsta diskriminuodamas, tačiau tai prasideda ankstyvoje vaikystėje, tuo pat metu, kai ima formuotis požiūris į rasę ir lytį, nes negatyvios idėjos apie vėlesnį gyvenimą atakuoja mus per mediją ir populiariąją kultūrą kiekviename žingsnyje. Teisingai? „Raukšlės yra negražios.“ „Seni žmonės – apgailėtini.“ „Liūdna būti senu.“ Pažiūrėkite į Holivudą. Paskutinė geriausio filmo nominacijų apžvalga parodė, kad tik 12% kalbančių ir vardus turinčių veikėjų buvo 60-ies ir daugiau metų ir dauguma jų buvo vaizduojami sergantys. Pagyvenę žmonės gali būti labiausiai diskrimuojantys iš visų, nes mes turėjome visą gyvenimą šias žinutes internalizuoti ir niekados nepagalvojome jomis suabejoti. Aš privalėjau tai pripažinti ir nustoti tam pritarti. Pavyzdžiui, „Senatvės“ sąmojams. Aš nustojau juos vartoti, kai susimąsčiau, kad kai vidurinėje mokykloje nerasdavau mašinos raktelių, nevadindavau to „jaunatve“. (Juokas.) Nustojau dėl skaudančio kelio kaltinti buvimą 64-erių. Kito mano kelio neskauda, o jis toks pat senas. (Juokas.) (Plojimai.) Mes visi nerimaujame dėl kažkurio senėjimo aspekto, ar tai būtų pinigų trūkumas, ligos, ar vienišumas, visos šios baimės yra tikros ir teisėtos. Tačiau dauguma mūsų niekuomet nesusivokia, kad senėjimo patirtis gali būti geresnė ar blogesnė, priklausomai nuo kultūros, kurioje senstama. Ne vaginos turėjimas apsunkina moterų gyvenimą, bet seksizmas. (Plojimai.) Ne meilė vyrui apsunkina vyrų gėjų gyvenimą, bet homofobija. Ir ne praėjęs laikas apsunkina senėjimą kur kas daugiau, nei turėtų, bet pagyvenusių žmonių diskriminacija. Kai sunku perskaityti etiketes ar nėra turėklų, ar nepajėgiame atidaryti prakeikto stiklainio, kaltiname save, kad nepavyksta sėkmingai pasenti, vietoj to, kad kaltintume pagyvenusių žmonių diskriminaciją, kuri paverčia šiuos natūralius pokyčius gėdingais, o kliūtis – priimtinamomis. Pasitenkinimas neatša pinigų, tačiau baimė ir gėda kuria rinkas, o kapitalizmui visada reikia naujų rinkų. Kas sako, kad raukšlės negražios? Multimilijardinė odos produktų industrija. Kas sako, kad perimenopauzė, žemas testosterono kiekis ir lengvi kognityviniai sutrikimai yra sveikatos sutrikimai? Trilijono dolerių farmacijos pramonė. (Džiaugsmo šūksniai.) Kuo aiškiau įžvelgiame šių jėgų įtaką, tuo lengviau galime kurti pozityvesnes alternatyvas ir tikslesnius naratyvus. Senėjimas nėra problema, kurią reikėtų išspręsti, ar liga, kurią reikėtų išgydyti. Tai natūralus, galingas, visą gyvenimą trunkantis procesas, suvienijantis mus visus. Žinau, pakeisti kultūrą – sudėtinga, tačiau kultūra yra kintanti. Pažiūrėkite, kaip stipriai pasikeitė moterų padėtis per mano gyvenimą, arba kiek homoseksualų teisių aktyvistai pasiekė tik per kelis dešimtmečius. (Plojimai.) Pažiūrėkite į lytį. Buvome įpratę matyti ją dvilypę: vyras arba moteris, o dabar suvokiame jog tai – spektras. Laikas nustoti matyti ir amžių kaip dvilypį: senas arba jaunas. Nėra ribos tarp seno ir jauno, už kurios viskas eina tik prastyn. Kuo ilgiau delsiame užginčyti šią idėją, tuo daugiau žalos ji daro mums ir mūsų vietai pasaulyje, pavyzdžiui, darbo rinkoje, kur egzistuoja siaubinga diskriminacija dėl amžiaus. Inžinieriai Silicio slėnyje leidžiasi botoksą ir prisiaugina plaukus artėjant svarbiems darbo pokalbiams. Ir tai – 30mečiai kvalifikuoti baltaodžiai vyrai, tad įsivaizduokite kokį poveikį tai daro likusiai mitybos grandinei. (Juokas). Asmeninės ir ekonominės pasekmės – destruktyvios. Nė vienas stereotipas apie pagyvenusio amžiaus darbuotojus neatitinka realybės. Įmonės nėra kūrybingos ir prisitaikančios dėka savo jaunų darbuotojų – jos kūrybingos ir prisitaikančios nepaisant jų. Įmonės... (Juokas.) (Plojimai.) Visi žinom, kad įvairialypės įmonės nėra tik geresnės darbo vietos – jos geriau dirba. Taip pat kaip rasė ir lytis, amžius yra įvairialypiškumo kriterijus. Augantis įspūdingų tyrimų kiekis parodo, kad mūsų požiūris į senėjimą veikia mūsų mintis ir kūno funkcijas ląstelių lygmenyje. Kai šitaip kalbame su pagyvenusiais žmonėmis (Kalba garsiau), ar vadiname juos „mielasis“ ir „jaunuolė“ – tai vadinama „elderspeak“ (angl. „elder“ – senyvas, „speak“ – kalba) – jie sensta akimirksniu, ima vaikščioti ir kalbėti mažiau pasitikėdami savimi. Žmonės, žiūrintys į senėjimą pozityviau vaikšto greičiau, pasiekia geresnių rezultatų atminties testuose, gyja greičiau ir gyvena ilgiau. Net su smegenimis, pilnomis amiloidų plokštelių ir neurofibrilių rezginių, kai kurie žmonės išlaiko guvų protą iki galo. Ką jie turi bendro? Paskirties jausmą. Kokia didžiausia kliūtis siekiant šio jausmo vėlesniame gyvenime? Kultūra, kuri mums sako, kad senėjimas reiškia pasitraukimą į užkulisius. Todėl Pasaulio sveikatos organizacija vysto globalią anti-senėjimo iniciatyvą, siekiant prailginti ne tik gyvenimo, bet ir sveikatos trukmę. Moterys susiduria su dvigubu pagyvenusių žmonių ir lyties diskriminacijos poveikiu, todėl patiria senėjimą kitaip. Darbe egzistuoja dvigubas standartas, netikėta, (Juokas.) kad senėjimas stiprina vyrus ir nuvertina moteris. Moterys netgi sustiprina šį dvigubą standartą, konkuruodamos išlikti jaunos – tai tik dar vienas pralaimėjimą skatinantis sprendimas. Ar bent viena moteris šiame kambaryje tikrai tiki, kad ji yra menkesnė, mažiau įdomi, prastesnė lovoje ir mažiau verta, nei ta moteris, kuria ji kažkada buvo? Tokia diskriminacija paveikia mūsų sveikatą, mūsų gerovę ir mūsų pajamas, ir šis poveikis per laiką susideda. Dar labiau susideda priklausomai nuo rasės ir klasės, ir būtent todėl, visur pasaulyje, neturtingiausios iš neturtingiausių yra senyvos tamsiaodės moterys. Kokia svarbiausia šio žemėlapio žinutė? Iki 2050-ųjų vienas iš penkių, beveik du milijardai žmonių, būsime 60-ies ir daugiau. Ilgaamžiškumas yra esminis žmogaus pažangos ženklas. Visi šie žmonės atstovauja didžiulę nematytą ir neišnaudotą rinką. Ir vis tiek kapitalizmas ir urbanizacija paskleidė šališkumą amžiaus atžvilgiu po visus pasaulio kampelius, nuo Šveicarijos, kur pagyvenusio amžiaus žmonės gyvena geriausiai, iki Afganistano, esančio „Global AgeWatch“ indekso apačioje. Pusė pasaulio šalių nėra paminėtos šiame sąraše, nes mums nerūpi surinkti duomenis apie milijonus žmonių, kadangi jie nebėra jauni. Beveik du trečdaliai pasaulio 60-mečių ir vyresnių žmonių prisipažįsta, kad patiria sunkumų siekdami sveikatos priežiūros paslaugų. Beveik 75% atskleidžia, kad jų pajamos nepadengia pagrindinių paslaugų, tokių kaip maistas, vanduo, elektra ir būstas. Ar norime, kad mūsų vaikai, kurie galimai gyvens iki šimto metų, paveldėtų tokį pasaulį? Kiekvienas – visų amžių, visų lyčių, visų tautybių – yra senas, ar bus senas ateityje, ir jei to nepakeisime, pagyvenusių žmonių disriminacija prislėgs mus visus. Ir būtent todėl tai yra puikus bendras tikslas. Kam papildyti sąrašą dar vienu -izmu (angl. „ageism“), kai tiek daug jų, o ypač rasizmas, kviečia imtis veiksmų? Tačiau, mums nereikia rinktis. Kai kuriame tokį pasaulį, kuriame gera senėti, kuriame jį geresnį ir visiems atvykėliams, turintiems negalią, lyties mažumoms, neturtingiems ir ne baltiesiems. Ir kai būdami visokio amžiaus susivienijame dėl priežasčių, kurios rūpi mums visiems – apsaugoti banginius, išsaugoti demokratiją – ne tik mūsų pastangos tampa efektyvesnės, procese mes naikiname amžiaus diskriminaciją. Ilgaamžiškumas išliks. Judėjimas, siekiant sustabdyti pagyvenusių žmonių diskriminaciją – pakeliui. Aš esu jo dalis ir tikiuosi, kad prisijungsite ir jūs. (Plojimai ir šūksniai.) Ačiū. Padarykime tai! Padarykime tai! (Plojimai.)