Andreas Schleicher: Duomenys, padedantys kurti geresnes mokyklas

Kaip galime sužinoti, kuri švietimo sistema yra sėkmingiausia? Andreas Schleicher pasakoja apie PISA testą – pasaulinį vertinimo būdą, leidžiantį palyginti įvairių šalių švietimo sistemas. Vėliau, pasitelkęs šiuos duomenis, aptaria tai, kas padėtų mokykloms tobulėti. Sužinokite, kurioje reitingo vietoje atsidūrė įvairios šalys ir išsiaiškinkite, kas padeda kai kurioms švietimo sistemoms iškilti aukščiau kitų.

Visiškas atvirumas švietimo mokyklose klausimu –

kol kas tolima ateitis.

Vis dar nesuvokiame,

kad mokymasis – ne vieta, o veikla.

Tačiau norėčiau jums papasakoti apie PISA –

OECD sukurtą testą pasaulio 15-mečių

žinioms ir įgūdžiams vertinti.

Nors iš tiesų, pasakosiu apie tai, kaip šalių palyginimas

globalizavo švietimą į kurį paprastai žiūrime

kaip į šalies vidaus reikalą.

Štai kaip pasaulis atrodė 7-ame dešimtmetyje,

pagal tai, kiek mokinių

tada baigė vidurinę.

Kaip matote, JAV pirmavo.

Didžioji dalis ekonominės JAV sėkmės

priklauso nuo ilgalaikio pirmavimo

švietimo srityje.

Tačiau 8-ame dešimtmetyje, kitos šalys ėmė vytis.

9-ame – vidurinę baigusiųjų skaičius visame pasaulyje

ir toliau augo.

Pasaulis ties šia riba nesustojo.

Tad 7-ame dešimtmetyje JAV pirmavo.

10-ame – JAV atsidūrė 13 vietoje.

Ir ne dėl to, kad krito standartai,

o dėl to, kad kitur jie ėmė sparčiai kilti.

Korėja – pavyzdys, kiek galima pasiekti švietimo srityje.

Grįžus keliomis kartomis į praeitį, Korėjos gyvenimo lygis

prilygo šiandieniniam Afganistanui –

Korėja buvo viena prasčiausių švietėjų.

Šiandien visi jauni korėjiečiai baigia vidurinę.

Tai parodo, kad pasaulinėje ekonomikoje

svarbiausiu sėkmės matavimo rodikliu tampa nebe vidiniai pasiekimai,

o geriausiai tarptautiniu mastu veikianti švietimo sistema.

Bėda ta, kad

jaunuolių laiko praleisto mokykloje skaičiavimas

arba jų įgyti laipsniai, ne visada

padeda sužinoti, ką šie iš tiesų sugeba.

Užtenka pažiūrėti, kiek absolventų lieka bedarbiais,

o darbdaviai skundžiasi negalintys rasti

tinkamų darbuotojų.

Tai įrodo, kad geresnis diplomas nebūtinai reiškia

geresnius įgūdžius, darbą ar geresnį gyvenimą.

Tad pasitelkę PISA testą stengiamės tai pakeisti

nustatydami žmonių žinias ir įgūdžius

tiesiogiai.

Į viską pažvelgėme iš ypatingo kampo.

Mūsų nedomino, ar mokiniai gali

atkartoti tai, ko išmoko mokykloje.

Labiau norėjome patikrinti, ar jie mokės

savo žinias panaudoti

naujose situacijose.

Vieni mus dėl to kritikavo.

Sakė, kad toks vertinimo būdas

nesąžiningas mokinių atžvilgiu, nes juos vertiname

pateikdami jiems nepažįstamas problemas.

Bet su tokia logika

belieka teigti, kad pats gyvenimas yra nesąžiningas,

nes gyvenimo mokykloje svarbiausia ne tai, ar galime

prisiminti ko išmokome,

o greičiau, ar esame pasiruošę pokyčiams,

ar pasiruošę darbams, kurie dar nebuvo sukurti,

technologijoms, kurios dar nebuvo išrastos,

problemoms, kurių šiandien dar neįsivaizduojame.

Ir anksčiau smarkiai kritikuotas mūsų metodas

mokinių sugebėjimams matuoti labai greitai tapo standartu.

Į naujausią 2009 metų vertinimą

buvo įtrauktos 74 švietimo sistemos,

kurios bendrai apima 87% ekonomikos.

Ši diagrama vaizduoja šalių pasisikirstymą pagal rezultatus.

Raudonoje srityje – šalys esančios žemiau OECD vidurkio.

Geltonoje – vidutiniškos, o žalioje – puikią švietimo sistemą turinčios šalys.

Galite matyti Šanchajų, Korėją, Singapūrą – Azijoje,

Suomiją – Europoje,

Kanadą – Šiaurės Amerikoje. Joms visoms einasi puikiai.

Taip pat matyti beveik 3.5 mokslo metų

tarpas tarp penkiolikmečių Šanchajuje

ir penkiolikmečių Čilėje,

ir ši atskirtis išauga iki 7 mokslo metų,

jei įtraukiame šalis su tikrai prastais rodikliais.

Jaunuoliai šiandienos pasauliui yra

ruošiami tikrai labai skirtingais metodais.

Tačiau norėčiau jums pristatyti antrą svarbų

rodiklį.

Švietėjai mėgsta kalbėti apie lygybę.

Pasitelkę PISA, norėjome išmatuoti, kaip jie tą lygybę įgyvendina,

kaip užtikrina, kad skirtingų

socialinių sluoksnių žmonės gautų vienodas galimybes.

Ir matome, kad kai kuriose šalyse

socialinio sluoksnio įtaka mokymosi rezultatui

yra labai, labai stipri.

Galimybės nėra vienodos.

Iššvaistoma didelė vaikų potencialo dalis.

Matome, kad kitose šalyse nesvarbu,

kuriame socialiniame sluoksnyje esate gimęs.

Visi norime būti ten, viršutiniame kvadrante,

kuris atspindi geriausius rezultatus ir lygiausias mokymosi galimybes.

Niekas ir jokia šalis negali sau leisti atsidurti ten,

kur rezultatai yra prasti,

o socialinė atskirtis ypač didelė.

Galime diskutuoti, ar geriau būti ten,

kur rezultatai geresni,

tačiau vyrauja socialinė nelygybė?

O gal norėtume rinktis lygybę ir susitaikyti su vidutinybe?

Tačiau, jei pažvelgtume į šalių rezultatus,

pamatytume, kad nemažai jų sugeba

suderinti pranašumą su lygybe.

Iš tiesų, svarbiausias dalykas, kurį toks palyginimas leidžia suprasti

yra tai, kad lygybė neprivalo būti aukojama

norint pasiekti pranašumą.

Šios šalys leidžia pirmauti ne tik

kai kuriems, bet visiems.

Ir tai yra labai svarbi pamoka,

kuri meta iššūkį daugeliui švietimo sistemų,

besiremiančių manymu, kad žmones reikia suskirstyti.

Kai tik buvo paskelbti šie rezultatai, viso pasaulio

politikos formuotojai, švietėjai ir tyrėjai

stengėsi išsiaiškinti,

kas slepiasi už tų sistemų sėkmės.

Tačiau trumpam sustokime

ir pakalbėkime apie šalis, kurios pradėjo PISA testavimą.

Jas matote spalvotame burbule.

Burbulo dydis proporcingai

atitinka

lėšas, kurias šalis skyrė savo mokiniams.

Jei pinigai galėtų atskleisti

mokymosi rezultatų kokybę

visi didieji burbulai būtų viršuje, ar ne?

Tačiau taip nėra.

Išlaidos vienam mokiniui paaiškina

mažiau nei 20%

mokymosi kokybės rezultatų įvairiose šalyse.

Pavyzdžiui, Liuksemburgas, kuriame sistema pati brangiausia,

rezultatais pasigirti negali.

Kaip matote, dvi šalys išleidžiančios panašias sumas

pasiekia skirtingų rezultatų.

O vienas svarbiausių pastebėjimų yra tas,

kad jau nebegyvename į turtingąsias ir puikiai išsilavinusias

bei vargingas ir prastai išsllavinusias šalis

aiškiai padalytame pasaulyje.

Tai labai, labai svarbi pamoka.

Pažvelkime į viską iš arčiau.

Raudonas taškas rodo

kiek išleidžiama mokiniui, atsižvelgiant į šalies turtingumą.

Viena galimybių leisti pinigus – daugiau mokėti mokytojams.

Kaip matote, Korėja daug investuoja į mokytojus

ir paskiria geriausius specialistus.

Korėja taip pat investuoja į ilgesnes mokymosi dienas,

o tai reikalauja dar daugiau išlaidų.

Ir galiausiai, svarbus yra ir korėjiečių siekis,

kad jų mokytojai ne tik mokytų, bet ir tobulėtų.

Jie investuoja į profesinį tobulėjimą ir bendradarbiavimą

bei daugelį kitų dalykų.

Visa tai kainuoja pinigus.

Kaip Korėja gali sau tiek leisti?

Atsakymas – Korėjoje klasėse sėdi daugiau vaikų.

Tai ir sumažina išlaidas.

Jei keliautume į kitą šalį sąraše – į Liuksemburgą,

kaip matote, raudonas taškas yra būtent ten, kur ir Korėjos,

taigi Liuksemburgas išleidžia tiek pat mokiniui kiek ir Korėja.

Tačiau Liuksemburge tėvai, mokytojai ir įstatymų leidėjai

labiau mėgsta mažas klases.

Eiti į nedidelę klasę labai malonu.

Taigi, jie visus pinigus investavo į tai,

o jų išlaidas labiausiai veikia klasės dydis.

Tačiau net Liuksemburgas pinigus išleisti gali tik kartą,

o viso to kaina –

mokytojų atlyginimas nėra pakankamai geras.

Trumpėja mokinių mokymosi valandos.

Ir mokytojams nelieka laiko niekam kitam kaip tik mokymui.

Taigi, kaip matote, abi šalys pinigus leido labai skirtingai,

ir tai, kaip jos leido pinigus,

yra daug svarbiau nei tai, kiek jos investuoja į švietimą.

Grįžkime į 2000 m.

Tai metai prieš pasirodant „iPod“.

Štai kaip pasaulis atrodė tada,

žvelgiant PISA akimis.

Pirmiausia, ką pastebime, tai daug mažesnius burbuliukus, ar ne?

Švietimui išleidome daug mažiau,

apie 35% mažiau.

Tad pagalvokite, jei švietimas tapo daug brangesnis,

ar jis tapo daug geresnis?

Karti tiesa yra ta,

kad taip nutiko nedaugelyje šalių.

Tačiau yra kelios šalys, kurios tikrai

neįtikėtinai patobulėjo,

Mano gimtoji Vokietija 2000 metais

dominavo apatiniame kvadrante,

žemiau vidutinių rezultatų ir prie didelės socialinės atskirties.

Nepamirškite, Vokietija buvo viena tų šalių,

kurios gerai pasirodydavo, kai tekdavo skaičiuoti diplomuotus gyventojus.

Labai nuviliantys rezultatai.

Jie tikrai pribloškė daugumą.

Ir pirmą kartą kelis mėnesius Vokietijoje

viešos diskusijos sukosi apie švietimą.

Diskusijų centre buvo ne mokesčiai,

ne kitos problemos, o švietimas.

Tada sureagavo ir įstatymų leidėjai.

Vyriausybė drastiškai padidino investicijas į švietimą.

Daug buvo pasiekta suteikus geresnes galimybes

mokiniams iš imigrantų ar socialiai remtinų šeimų.

O kas tikrai įdomu, svarbiausias vis dėlto buvo

ne tik esamos švietimo politikos tobulinimas,

bet ir pakitę įsitikinimai bei mąstymo paradigmos,

kuriomis rėmėsi Vokietijos švietimas.

Pavyzdžiui, tradiciškai, labai mažų vaikų švietimas

buvo patikimas pačioms šeimoms, tad pasitaikydavo,

kad į moteris, kurios atiduodavo vaikus darželiams,

buvo žiūrima neigiamai.

PISA pakeitė šį požiūrį

ir ankstyvos vaikystės švietimą pastūmėjo į patį

Vokietijos viešosios politikos centrą.

Tradiciškai Vokietijoje vaikai, kuriems sukanka 10 metų,

o tai labai jaunas amžius, jau yra dalijami

į tuos, kuriems lemta siekti žinių reikalaujančios karjeros,

ir tuos, kurie galiausiai dirbs pastariesiems.

Viskas, žinoma, nustatoma atsižvelgiant socioekonominius veiksnius.

Tokiam nusistatymui dabar irgi mestas iššūkis.

Vyksta daug pokyčių.

O gera naujiena ta, kad, praėjus devyneriems metams,

galime pastebėti geresnę kokybę ir didesnę lygybę.

Žmonės priėmė šį iššūkį, ėmėsi veiksmų.

Arba prisiminkite Korėją, kuri yra kitoje spektro pusėje.

2000 m. Korėja jau ir taip puikiai tvarkėsi,

tačiau korėjiečiai labiausiai nerimavo dėl to,

kad tik maža dalis mokinių pasiekė aukštą lygį.

Jie ėmėsi tai spręsti į ir per dešimtmetį

sugebėjo padvigubinti geriausių rezultatų pasiekusių mokinių

skaičių skaitymo srityje.

Na, jei dėmesį kreipsime tik į geriausius,

kaip žinote, tai tik didins nelygybę,

ir jau galite matyti, kaip šis burbulas šiek tiek pajudėjo į kitą pusę,

bet vis dėlto, tai didelis pagerėjimas.

Dideli pokyčiai Lenkijos švietimo sistemoje

leido smarkiai sumažinti skirtumus tarp mokyklų

ir pagerinti anksčiau buvusių prasčiausiųjų būklę.

Taip per pusę mokslo metų buvo pasiekta geresnių rezultatų.

Tą patį galite pastebėti ir kitose šalyse.

Portugalija galiausiai sugebėjo suderinti savo susiskaldžiusią sistemą

ir taip padidinti kokybę ir lygybę.

Tą patį padarė ir Vengrija.

Matome, kad vyko daug pokyčių.

Netgi tie, kurie skundžiasi ir sako, kad

toks reliatyvus šalių reitingavimas remiantis

PISA yra tik dirbtinis kultūros ,

ekonominių veiksnių, socialinių problemų,

visuomenės vientisumo ir viso kito produktas,

dabar turi pripažinti, kad tobulėjimas yra įmanomas.

Juk Lenkija nepakeitė savo kultūros,

nepakeitė ekonomikos

ar visuomenės sudėties.

Nebuvo atleisti mokytojai. Buvo tik pakeisti švietimo įstatymai

ir praktika. Tikrai įspūdinga.

O visa tai, žinoma, kelia klausimą: ko mes išmoksime

iš šalių žaliajame kvadrante,

iš tų, kurios pasiekė aukštą lygybės,

mokymo praktikos ir pasiektų rezultatų lygį?

Ir, žinoma, klausiame, ar tai, kas suveikia vienokioje aplinkoje,

gali tapti pavyzdžiui kitur?

Žinoma, negalima aklai kopijuoti ištisos švietimo sistemos,

tačiau palyginimai leidžia aptikti daugelį veiksnių,

būdingų visoms aukšto lygio sistemoms.

Visi sutinka, kad švietimas yra svarbus dalykas.

Visi taip sako.

Tačiau tikrasis išbandymas yra sužinoti,

kur jo vieta tarp kitų prioritetų?

Kiek skirtingos šalys moka savo mokytojams,

jei lygintume juos su kitais aukštos kvalifikacijos darbuotojais?

Ar norėtumėte, kad jūsų vaikas taptų mokytojas,

o ne teisininkas?

Kaip žiniasklaida kalba apie mokyklas ir mokytojus?

Tai yra svarbūs klausimai, o iš PISA sužinojome tai,

kad geriausių švietimo sistemų lyderiai

įtikino savo piliečius priimti tokius sprendimus,

kurie iškeltų švietimą ir pačių piliečių ateitį

aukščiau vartotojiškumo.

Žinote, kas įdomiausia? Nepatikėsite,

tačiau yra šalių, kuriose šauniausia vieta

leisti laiką yra ne prekybos centras, o mokykla.

Tokie dalykai išties egzistuoja.

Tačiau aukštas švietimo vertinimas

tėra maža bendro vaizdo dalis.

Kita dalis – tikėjimas, kad visi vaikai

gali pasiekti sėkmę.

Yra šalių, kuriose mokiniai

ankstyvame amžiuje yra išskirstomi,

padalijami į grupes,

o tai atspindi įsitikinimus, kad tik kai kurie iš jų

gali atitikti pasaulinius standartus.

Tačiau paprastai toks skirstymas susijęs su didele socialine atskirtimi.

Jei apsilankytumėte Japonijoje arba Suomijoje,

ten tėvai ir mokytojai

tikisi sėkmės iš visų mokinių,

ir tai atsispindi pačių mokinių elgesyje.

Kai paklausėme mokinių, kas svarbiausia,

norint, kad pasisektų matematikoje,

Šiaurės Amerikos mokiniai paprastai sakydavo,

kad svarbiausia – talentas.

Jei negimiau matematikos genijumi, geriau mokysiuos ką kita.

Devyni iš dešimties mokinių Japonijoje teigė,

kad viskas priklauso nuo to, kiek darbo ir pastangų įdėsi,

o tai daug pasako apie juos supančią sistemą.

Praeityje skirtingi mokiniai buvo mokomi tais pačiais būdais.

PISA sąrašo geriausieji suvokia, kad visi yra skirtingi

ir atitinkamai pakeičia pedagoginio darbo metodiką.

Jie supranta, kad

paprasti mokiniai turi nepaprastų talentų,

tad mokymosi galimybes taiko prie jų asmeninių savybių.

Geriausių rezultatų pasiekiančios šalys taip pat

turi aiškius ir ambicingus standartus.

Kiekvienas mokinys žino, kas yra svarbu.

Kiekvienas mokinys žino, ko reikia sėkmei pasiekti.

Ir niekur švietimo sistemos kokybė

neaplenkia mokytojų kvalifikacijos.

Geriausiose švietimo sistemose mokytojai atrenkami

labai atsargiai, taip pat atsargiai

ir apmokomi.

Stebima, kaip gerėja mokytojų darbas,

su kokiomis problemomis jie susiduria

bei kaip paskirsto mokytojų algos.

Tose sistemose sukuriama aplinka, kurioje mokytojai dirba kartu tam,

kad suformuotų geriausią praktiką.

Tokiose sistemose sukuriami sumanūs keliai, padedantys

mokytojams tobulėti.

Biurokratinėje mokyklos sistemoje

mokytojai dažnai yra paliekami vieni

su nurodymais, ko jie turėtų mokyti.

Aukščiausio lygio mokyklos aiškiai apibrėžia gerus rezultatus.

Jos iškelia labai ambicingus standartus, tačiau leidžia

mokytojams išsiaiškinti patiems,

ko šie turėtų mokyti šiandien.

Praeityje svarbiausia buvo perduoti išmintį.

Šiandien didžiausias iššūkis – padėti pasireikšti paties mokinio išminčiai.

Aukščiausio lygio mokyklos atitolo nuo profesionalių

ir administracinių atskaitomybės ir kontrolės formų,

kuriose tikrinama, ar mokytojai daro tai, ką privalo,

ir perėjo prie profesionalių darbo organizavimo formų.

Jie leidžia savo mokytojams būti inovatyviems.

Suteikia tokių galimybių, kurių jiems reikia,

kad galėtų stiprinti geriausias pedagogines praktikas.

Praeityje pagrindinis tikslas buvo standartizacija ir jos laikymasis.

Tačiau aukščiausio lygio sistemos leido savo mokytojams

ir mokyklų direktoriams būti išradingiems.

Praeityje švietimo politika labiausiai kreipė dėmesį į

rezultatus, sąlygas.

Aukščiausio lygio mokyklos padeda mokytojams

ir mokyklų direktoriams pažvelgti į išorę,

į kitus mokytojus ir kitas mokyklas.

Įspūdingiausias pasaulinio lygio sistemos pasiekimas

yra aukščiausi rezultatai visoje švietimo sistemoje.

Matėt, kad Suomija PISA sąraše atsidūrė tikrai aukštai,

tačiau kuo Suomija išties yra įspūdinga,

tai vos penkių procentų rezultatų variacija

tarp įvairių šalies mokyklų.

Kiekviena mokykla yra sėkminga.

Štai kur tikrai sistemingai pasiekta sėkmė.

Kaip jiems tai pavyksta?

Jie investuoja ten, kur jų investicijos daro didžiausią įtaką.

Į stipriausias mokyklas jie privilioja geriausius direktorius,

o talentingiausius mokytojus

pritraukia į didžiausią iššūkį metančias klases.

Ir galiausiai, kas taip pat svarbu, tos šalys

išlygina savo įstatymus visose viešosios politikos srityse.

Per tam tikrą laiką, jie paverčia juos nuosekliais

ir užtikrina, kad tai ką jie daro, yra nuolat įgyvendinama.

Vis dėlto, žinojimas, kaip vyksta darbas sėkmingoje sistemoje,

kol kas neatskleidžia, kaip galėtume patobulėti.

Akivaizdu, kad čia yra ta sritis, kurioje

pastebimos tarptautinių PISA palyginimų ribos.

Čia būtinos kitokios tyrinėjimo formos,

todėl PISA ir nesiima aiškinti

šalims, ką daryti.

Organizacijos stiprybė ta, kad ji padeda pamatyti,

ką veikia kiti švietėjai.

PISA pavyzdys parodo, kad duomenys

gali būti galingesni už administracinę finansinių dotacijų kontrolę,

per kurią paprastai įgyvendinami švietimo projektai.

Kai kurie žmonės teigia, kad

švietimo administravimo keitimas

prilygsta kapinių perkraustymui.

Tiesiog vargu, ar kas nors tau padės.

Tačiau PISA parodė, kas švietimo sistemoje yra įmanoma.

Leido šalims pamatyti, kad tobulėjimas nėra neįmanomas.

Atėmė galimybę pasiteisinti tiems, kas sustoja vietoje.

Padėjo šalims nusistatyti reikšmingus tikslus,

atsižvelgiant į išmatuojamus pasaulio lyderių pavyzdžius.

Jei galime padėti kiekvienam vaikui, mokytojui, mokyklai,

direktoriui ir tėvams pamatyti, kad tobulėjimas yra įmanomas,

kad švietimo sistemoje tik dangus gali būti riba,

tuomet būsime sudėję pagrindus

geresniems įstatymams ir geresniam gyvenimui.

Ačiū.

(Plojimai)