Mūsų nesveika pasirinkimo manija

Mes kasdieną susiduriame su nesibaigiančia pasirinkimų virtine, dėl kurios jaučiamės kalti ir prarandame pusiausvyrą: ar tikrai pasirinkome teisingai?
Filosofė Renata Salecl klausia mūsų: ar asmeniniai pasirinkimai netrukdo mums būti pilnaverčiais visuomenės nariais? Ji ryžtingai kviečia mus nustoti taip įnirtingai jaudintis dėl asmeninių sprendimų ir susikoncetruoti ties sprendimais, kurie gali pakeisti mūsų visuomenės gyvenimą.

Kai aš ruošiau šią kalbą,

aš ieškojau bent poros citatų,

kuriomis galėčiau pasidalinti.

Gera žinia: radau tris,

kurios mane ypatingai sužavėjo,

pirmoji yra Samuel Johnson, kuris pasakė,

„Kai gyvenime priimate sprendimus,

nepamirškite gyventi,"

antroji yra Aeschylus,
kuris mums primena jog

„Laimė yra pasirinkimas,
kuris reikalauja daug pastangų,"

ir trečioji yra Groucho Marx

kuris pasakė, „Aš nenorėčiau priklausyti,

nė vienam klubui,
kuri turėtų mane kaip narį".

Na, o dabar blogos naujienos:

aš nežinojau kurią iš šių citatų

turėčiau pasirinkti
ir pasidalinti su jumis.

Ak, tas saldus pasirinkimo nerimas.

Šiais popramoninio kapitalizmo laikais,

pasirinkimas, kartu su asmenine laisve,

bei savęs kūrimo įdėja,

tapo labai idealizuotas.

Taip pat mes tikime

nesibaigiančiu progresu.

Bet neigiama šios ideologijos pusė yra ta
jog ji sukelia

nerimo padidėjimą,

kaltės jausmą,

nepilnavertiškumą ir jausmą,

jog mūsų
pasirinkimai yra klaidingi.

Liūdna, jog ši
asmeninų pasirinkimų įdėja,

sulaikė mus nuo visuomeninių permainų.

Atrodo, jog ši ideologija

mums padėjo susivienyti,

kaip politiniams
ir visuomeniniams mąstytojams.

Vietoj to, jog kritikuotume visuomėnę,

mes vis labiau kritikuojame save pačius,

kartais, net iki taško,
po kurio mes pradedame save žaloti.

Taigi, kodėl
ši laisvų pasirinkimų ideologija,

yra tokia galinga iki dabar,

net ir tarp žmonių,

kurie neturi iš ko rinktis?

Kodėl gi, netgi žmonės kurie yra vargšai,

priskiria save
laisvų pasirinkimų ideologijai,

tai pačiai racionaliai
pasirinkimų idėjai,

su kuria mes taip tapatinamės?

Laisvų pasirinkimų įdėja
yra labai veiksminga,

nes ji leidžia mums laisvai mąstyti,

apie įsivaizduojamą ateitį.

Norėčiau duoti jums pavyzdį.

Mano draugė Manya,

būdama studentė Kalifornijos universitete,

užsidirbdavo pinigų,

dirbdama mašinų pardavėja.

Kai Manya susidurdavo

su kasdieniu klientu
ji kalbėdavosi

apie jo gyvenimo būdą,

kiek jis norėtų išleisti,

kiek vaikų jis turi,

kam jam reikia mašinos?

Jie dažniausiai
greitai nuspręsdavo,

kokia mašina jiems būtų praktiškiausia.

Tačiau prieš Manya klientui einant namo

kad apgalvotų viską,

ji pasakydavo jam:

„Mašina kurią dabar perkate yra puiki,

tačiau kelių metų bėgyje,

kai jūsų vaikai jau nebegyvens su jumis,

bei kai turėsite daugiau pinigų,

kita mašina jums būtų tiesiog tobula.

Žinoma ši mašina kuria perkate yra puiki"

Taigi, dauguma Manya klientų,

kurie grįždavo kitą dieną,

pirkdavo tą antrąją mašiną,

mašiną kurios jiems nė nereikėjo,

mašiną kuri kainavo
kur kas daugiau pinigų.

Manya taip sėkmingai
pardavinėjo mašinas,

jog netrukus pakeitė darbą
ir pradėjo pardavinėti lėktuvus.

(Juokiasi)

Žinodama tiek daug
apie žmonių psichologiją,

ji pasiruošė savo
dabartiniam darbui,

būti psichoanalitike.

Taigi, kodėl Manya klientai
buvo tokie neracionalūs?

Nes Manya sėkmingai sugebėdavo

sukurti jų paveikslą,

suidealizuotoje ateityje,

paveikslą kuriame,

jie yra sėkmingesni bei laisvesni

ir jiems tas kitos mašinos pasirinkimas,

buvo jausmas lyg
jie artėja prie savo idealo,

apie kurį Manya ir prabildavo.

Taigi, mes labai retai
pasirenkame racionaliai.

Pasirinkimai yra lemiami mūsų pasamonės

ir visuomėnės.

Mes dažnai pasirenkame,

bandydami nuspėti, ką kiti žmonės

pamanys apie mūsų pasirinkimą?

Mes taip pat renkamės,

žiūrėdami į tai ką kiti žmonės renkasi.

Mes renkames visuomeniškai priimtiną
pasirinkimą.

Štai todėl,

net po to, kai jau pasirinkome,

tarkime nusipirkome mašiną,

be perstojo skaitome žmonių atsiliepimus
apie mašinas,

lyg norėdami įtikinti save,

jog pasirinkome teisingai.

Taigi pasirinkimai sukelia nerimą.

Jie susiję su rizika, bei praradimu.

Dažniausiai rezultatai yra nenuspėjami.

Dėl to žmonės turi

vis daugiau ir daugiau problemų

ir nebegali pasirinkti.

Neseniai aš buvau metrikacijos skyriuje,

kur sutikau jauną, gražią merginą,

kuri iškart prabilo apie savo nerimą dėl
pasirinkimo.

Ji pasakė
„Man prireikė vieno mėnesio,

nuspręsti kurią suknelę dėvėti".

Ji dar sakė „Aš kelias savaites
ieškojau viešbučio,

kuriame galėčiau pasilikti
vestuvių išvakarėse

ir dabar man dar reikia pasirinkti
spermos donorą".

(Juokiasi)

Aš žvilgtelėjau į moterį šokiruota.

„Spermos donorą? Kur taip skubate?"

Ji atsakė „Man sukanka 40 metų
šių metų pabaigoje

ir man taip nesisekė pasirinkti
tinkamą vyrą gyvenime."

Taigi, mūsų sprendimai
glaudžiai susiję su rizika

ir tai provokuoja nerimą.

Garsus danų filosofas,

Soren Kierkegaard,

kuris probilo apie šį nerimą,

susietą su galimybės galimybe.

Šiais laikais mes manome,
jog galime užkirsti kelią rizikai.

Turime nesibaigiančius
rinkos tyrimų rezultatus,

ateities pajamų spėjimus.

Netgi apie rinką,
kuri kinta nuolatos,

manome, jog galime prognozuoti
atsitiktinumus racionaliai

ir kur rinkos pokyčiai mus veda.

Šis atsitiktinumas gali būti
labai luošinantis.

Praėjusiais metais mano draugas
Bernard Harcourt

iš Čikagos universiteto surengė

konferenciją apie tikimybės idėją.

Mes kartu buvome tarp kalbėtojų

ir prieš pat mums pradedant –

mes vis dar nežinojome
vienas kito straipsnio –

sumanėme rimtai išbandyti tikimybes.

Mes pasakėme auditorijai,

jog tai ką jie dabar išgirs,

bus atsitiktinis mokslinis straipsnis,

dviejų straipsnių mišinys,

ir kad nežinome apie ką kitas rašė.

Taigi kalbą pristatėme šitaip.

Bernard perskaitė pirmają pastraipą,

Tada aš perskaičiau savają pastraipą,

Bernard skaitė sekančią pastraipą,

tada aš skaičiau pastraipą.

Taip tesėme,
kol perskaitėme visą savo kalbą.

Tikriausiai jus nustebintų

jog dauguma mūsų auditorijos,

nesuprato, jog ką jie ką tik išklausė,

buvo apie visiškai nesusijusias temas.

Jie negalėjo patikėti,

jog būdami profesionalai,

mes būtume taip pasielgę

ir paliktume viską tikimybės valioje.

Jie manė, jog kalbos buvo paruoštos
prieš konferenciją

ir mes tik juokaujame,
jog tai dvi atsitiktinės kalbos.

Mes gyvename informaciniame amžiuje,

su daugybe duomenų,

turėdami daug informacijos,
apie mūsų kūno vidų.

Mes sugebėjome atkoduoti žmonių genomą.

Mes žinome,
tiek daug apie žmonių smegenis.

Bet stebina tai, jog vis daugiau žmonių,

nusisuka ir ignoruoja šią informaciją.

Nežinojimas ir neigimas tampa
vis dažnesni.

Mūsų ekonominės krizės atžvilgiu,

mes manome,
jog vieną dieną nubusime,

ir viskas bus taip gerai,
kaip ir buvo,

jog politiniai ar visuomeniniai
pasikeitimai nėra būtini.

Ekologinės krizės atžvilgiu,

manome, jog vis dar nereikia
imtis jokių veiksmų,

ar tiesiog jog kitiems
reikia ką nors daryti.

Ar netgi tuo metu, kai ekologinė krizė
užklumpa mus,

kaip ir katastrofa Fukušimoje
po žemes drebėjimo.

Visur yra žmonių
gyvenančių toje pačioje aplinkoje,

kurie žino tą pačią informaciją

ir pusė iš jų
bus sunerimę dėl radiacijos,

tačiau kita pusė visada ignoruos tai.

Psichoanalitikai puikiai žino,

jog žmonės neturi polinkio

į žinojimą,

bet turi aistrą nežinojimui
ir abejingumui.

Taigi, ką tai reiškia?

Sakykime,
mes susiduriame

su mirtina liga,

dauguma žmonių nenorėtų apie tai žinoti.

Jie verčiau neigia jog serga,

taigi štai kodėl nėra taip išmintinga
infromuoti juos,

jei jie to neklausia.

Tyrimai parodė,
jog kartais žmonės,

kurie neigia savo ligotumą,

gyvena ilgiau,
nei tie kurie racionaliai pasirenka

patį geriausią gydimą.

Tačiau šis nežinojimas,

turi neigiamą paveikį visuomeniniu lygiu.

Kai mes nežinome kur keliaujame,

galime padaryti daug žalos
visuomeniniame lygyje.

Mums tenka susidurti,
ne tik su abejingumu,

tačiau tap pat

su akivaizdumu.

Prancūzų filosofas

Luis Althusser pabrėžė,

jog ideologija funkcionuoja

sukurdama akivaizdumo šydą.

Prieš kritikuodami visuomėnę,

būtina pakelti tą akivaizdumo šydą

ir tada pamastyti šiek tiek kitaip.

Jei vėl grįžtume prie šios

asmenybės ir racionalių sprendimų
ideologijos

kurią mes taip maloniai priimame,

mums yra būtina, būtent čia,

pažvelgti į šią akivaizdžia tiesą

ir pamąstyti kitaip.

Man dažniausiai iškyla klausimas,

kodėl mes vis tapatinamės su
savęs kūrimo įdėja,

kuria kapitalizmas pasikliovė
nuo pat pradžių?

Kodėl mes manome, jog esame

savo gyvenimo valdovai,

ir priimame racionalius
ir geriausius sprendimus,

tačiau negalime susitaikyti
su praradimais ir rizika?

Mane šokiruoja nepasiturintys žmonės kurie

nepalaiko šios įdėjos,

jog turtingi turėtų mokėti
didesnius mokesčius.

Gana dažnai jie vis dar sutapatina tai

su „loterijos" mąstymu.

Jie mano, jog galbūt jų ateitis
nebus šviesi,

tačiau jie dažniausiai mano,

jog jų sūnus gali būti
dar vienas Bill Gates.

Ir kas gi norėtų aukštų mokesčių
savo vaikams?

Man tai pat iškyla klausimas,

kodėl žmonės kurie neturi
sveikatos draudimo,

nenori valstybinės
sveikatos apsaugos sistemos.

Kartais jie nenori jos,

tik dėl to, jog mano,
kad turi laisvę rinktis,

bet iš tiesų jie neturi iš ko rinktis.

Margaret Thatcher yra pasakiusi,

jog visuomenės nėra.

Yra tik asmenys

ir jų šeimos.

Gaila, jog ši ideologija vis dar veikia,

štai kodėl dauguma varganų žmonių,

jaučia gėdos jausmą, būdami vargani.

Mes sielvartaujame,

dėl klaidingų pasirinkimų,

jog tai esminė mūsų nesėkmių priežastis.

Mes nerimaujame,
jog nesame pakankamai geri.

Štai, kodėl dirbame labai sunkiai,

ilgas valandas

ir praleidžiame,
tiek pat laiko bandydami save pakeisti.

Kai mes pradedame nerimauti
apie savo sprendimus,

dažniausiai leidžame kam nors kitam
nuspręsti, ką daryti.

Mes ieškome visažinių,

kurie pasakys ką mums
reikia daryti,

kaip savigalbos terapeutai,

ar palaikome tironišką lyderį,

kuris atrodo neturi,
jokių dvejonių rinkdamasis,

kuris tiesiog „žino".

Dažnai žmonės manęs klausia,

„Ko išmokote studijuodama pasirinkimus?"

Aš išmokau vieną svarbų dalyką.

Kai aš tik pradėjau galvoti
apie savo pasirinkimus,

nustojau juos taip imti į širdį,

nes suvokiau, jog dauguma mano sprendimų

nėra racionalūs.

Tai susiję su mano pasamone,

mano spėjimais ką kiti pasirinktų,

ar kas yra visuomeniškai
priimtimas sprendimas.

Aš taip pat suvokiau,

jog mes turėtume,

galvoti ne tik, kokie sprendimai
geriausi mums,

bet ir apie, kas yra geriausia visuomenei.

Nors ši asmeninių pasirinkimų idėja
suvienijo mus,

ji sustabdė mūsų visuomeninę plėtrą.

Mes praleidžiame tiek daug laiko
rinkdamiesi kas geriausia mums

ir labai retai pagalvojame,

apie visuomeninius sprendimus,
kuriuos galime priimti.

Neturėtume pamiršti, jog pasirinkimas

yra visada susijęs su kaita.

Galime keisti
ne tik savo gyvenimą,

bet ir visuomeninį.

Mes galime pasirinkti,
jog miškuose būtų daugiau vilkų.

Mes galime keisti savo aplinką,

jei pasirinksime
galime turėti daugiau bičių.

Galime pasirinkti naujas
vertinimo agentūras.

Mes galime kontroliuoti korporacijas,

vietoje to, kad jos mus kontroliuotų.

Mes turime galią keisti pasaulį.

Kalbą pradėjau Samuel Johnson citata,

kuris sakė,
jog priimdami sprendimus gyvenime,

mes neturėtume pamiršti gyventi.

Galų gale atrodo,

jog aš turėjau galimybę pasirinkti,

pasirinkti vieną iš trijų citatų,

kuria bučiau pradėjusi savo pasakojimą.

Aš galėjau rinktis

šalį, bei draugus.

Mes visi turime apgalvoti dar kartą,

kokioje visuomėnėje mes norėtume gyventi.

Ačiū.

(Plojimai)