Ar popierius laimi prieš plastiką? Kaip permąstyti gamtosaugininį folklorą

Daugelis mūsų norėtų elgtis teisingai, kuomet kalba pasisuka apie gamtos išsaugojimą. Tačiau viskas yra sudėtingiau nei popierinio maišelio pasirinkimas, sako tvarumo strategė Leyla Acaroglu. Tai drąsus kvietimas mums sugriauti "žalius" mitus, kurių laikomės tvirtai įsikibę, tam kad galėtume mąstyti plačiau ir kurti sistemas bei produktus palengvinačius planetos būtį.

Taigi, įsivaizduokite save prekybos centre

perkant kasdienius produktus

ir jums duodamas pasirinkimas

tarp plastikinio ar popierinio maišelio.

Kurį rinksitės, jei jums rūpi

aplinka?

Daugelis tokių žmonių renkasi popierinius maišelius.

Gerai, pagalvokime kodėl.

Reiktų pradėti nuo to, kad popierinis maišelis - rudas.

Turbūt dėl to turėtų mažiau kenkti aplinkai.

Popierinius - biologiškai skaidomas, daugkartinis.

Kai kuriais atvejais - perdirbamas.

Taigi, kai žmonės žiūri į plastikinį maišelį,

labiau tikėtina, kad jie mąsto apie tai,

kas yra absoliučiai blogai,

turėtume jų vengti bet kokia kaina,

tam, kad nekenktumėm gamtai.

Tačiau, žmonės dažniausiai nepagalvoja

apie

kitą spektro pusę.

Kai gaminame medžiagas,

jas išgauname iš gamtos,

tam naudojant daugybę skirtingų metodų.

Matote, kas vyksta, kai mums reikia

atlikti kompleksinius sprendimus,

mes, žmonės, iš tiesų mėgstam lengvus sprendimus,

taigi dažniausiai tokių ir tikimės.

Ir aš dirbu dizaino srityje.

Patarinėju dizaineriams

ir novatoriams tvarumo temomis,

ir visada girdžiu sakant:"O, Leyla,

aš tik noriu ekologiškos medžiagos."

Aš sakau: "Tai labai sudėtinga,

mes turėsime keturias valandas diskutuoti apie tai,

ką iš tiesų yra tos ekologiškos medžiagos,

nes viskas iš principo

yra išgaunama iš gamtos,

ir apie tai, kaip medžiagos yra naudojamos,

taip pat daro įtaką gamtai."

Taigi, mes turime pasikliauti

tam tikra intuityvia struktūra,

priimant sprendimus."

Intuityvią stuktūrą vadinu

mūsų gamtos folkloru.

Tai arba tylus pasąmonės balsas jūsų galvose

arba jausmas, kuris aplanko

kai elgiatės teisingai,

pavyzdžiui, kai pasirenkate popierinį maišelį,

ar nusiperkate degalus taupantį automobilį.

Ir aplinkosaugos folkloras yra labai svarbus,

nes bandome daryti tai, ką laikome esant teisinga.

Bet iš kur galime žinoti, kad iš tiesų

mažiname tiesiogiai neigiamą poveikį aplinkai,

kad mūsų, kaip individų, kaip profesionalų,

ir kaip visuomenės veiksmai iš tiesų susiję

su gamtos saugojimu?

Gamtos apsaugos folkloro bėda yra ta, kad

šis folkloras remiasi mūsų patirtimis,

dalykais, kuriuos girdime iš kitų žmonių.

Tai dažniausiai nėra pagrįsta jokia moksline struktūra.

Ir tai ypatingai sunku, nes gyvename

neįtikėtinai kompleksiškose sistemose.

Turime žmonių sistemas

apie komunikaciją ir sąveikas

ir turime visą konstrukcinę visuomenę,

Turime industrines sistemas, kurios iš esmės prilygsta visai ekonomikai

Ir galiausiai visa tai turi veikti

didžiojoje sistemoje

ir, galėčiau ginčytis, svarbiausioje sistemoje -

ekosistemoje.

Ir jūs matote ką mes renkamės

kaip individai,

bet sprendimai, kuriuos priimame

kiekviename darbe, kurį turime,

nesvarbu kokiom sluoksniui save priskiriame,

įtakoja visas sistemas.

Faktas tas, kad mums reikia rasti sprendimus

jei iš tiesų ketiname rūpintis tvarumu

ar sistemų tarpusavio sąveika

kad priimtume geriasnius sprendimus

ekosistemos gerinimui.

Štai ką mums reikia daryti, mums reikia išmokti

padaryti daugiau su mažesniais ištekliais.

Populiacija auga,

visiems patinka jų mobilieji telefonai,

ypač tokiose situacijose kaip ši.

Taigi, reikia rasti inovatyvių būdų šioms problemoms spręsti.

Ir štai čia pradedame mąstyti apie gyvenimo ciklą.

Iš esmės, viskas, kas sukurta

turi savo gyvenimo ciklą,

ir mes naudojame tokį mokslinį procesą

vadinamą gyvenimo ciklo vertinimu,

ar kaip sakote Amerikoje, gyvenimo ciklo analize,

tam, kad būtų aiškiau matyti kaip tai,

ką darome iš techninės tų sistemų pusės

įtakoja gamtą.

Grįžtame į pradžią,

į grynųjų medžiagų išgavimą,

gilinamės į gamybą,

pakavimą ir transportavimą,

naudojimą ir produkto gyvavimo ciklą

ir kiekvienoje šioje stadijoje

tai ką mes darome

sąveikaujame su gamta,

ir galime stebėti kaip šios interakcijos

įtakoja mūsų sistemas ir paslaugas,

padarančias mūsų gyvenimą Žemėje įmanomu.

Darant tai

mokomės absoliučiai nuostabių dalykų.

Jau sulaužėme daugybę mitų.

Pradėti reikėtų nuo to, kad yra tokia plačiai paplitus sąvoka.

Ji dažnai naudojama marketinge,

taip pat, manau, gana dažnai naudojame ją šiame pokalbyje

ypač, kai kalbajome apie medžiagų tvarumą

ir ta sąvoka - biologinis skaidumas.

Biologinis skaidumas yra laikomas materialių daiktų savybe;

tai nebeapibrėžia privalumų gamtosaugai.

Leiskite paaiškinti.

Kai kažkas, kas yra natūralios kilmės,

kažkas pagamintas iš celiuliozės pluošto

ar netgi duonos riekelė, ar koks kitas išmetamas maistas,

ar net popieriaus lapas,

Kai kažkas, kas yra natūralios kilmės, pasensta ir atsiduria

natūralioje aplinkoje, tada ir sunyksta normaliai.

Tuomet tokios mažos anglies molekulės

yra natūraliai gražinamos

atgal į atmosferą kaip anglies dvideginis,

bet ši situacija yra kiek sudėtingesnė.

Daugelis natūralių produktų

iš tiesų niekada nebegįžta į gamtą.

Daugelis mūsų pagaminamų atliekų keliauja į sąvartynus.

Sąvartyne yra visai kitokia aplinka.

Sąvartynuose, tos pačios anglies molekulės

pasišalina visai kitokiu būdu, nei natūralioje aplinkoje,

nes sąvartynuose aplinka - anaerobinė.

Ten nėra deguonies. Altiekos suspaustos ir ten itin karšta.

Tos pačios anglies molekulės pavirsta metano dujomis.

o metano dujos 25 kartus labiau didina

šiltnamio efektą nei anglies dvideginis.

Taigi mūsų senos salotos ir produktai

kuriuos išmetėme, kurie

pagaminti arba tiesiog yra natūralios kilmės,

atsidūrę sąvartynuose

įtakoja klimato kaitą.

Matote, jau turime priemones,

kurios gali sugauti metano dujas

ir iš jų gaminti energiją,

kuri galėtų sumažinti poreikį iškastiniam kurui,

bet mums reikia būti protingais.

Laikas rasti būdą kaip atsverti

tokio tipo pokyčius, kurie jau vyksta aplink mus,

ir laikas kurti sistemas ir paslaugas,

kurios mažintų problemas.

Nes dabar, ką žmonės daro? Jie apsisuka ir sako:

"Uždrauskime plastikinius maišelius. Duosim vartotojams popierinius maišelius,

nes tai geriau gamtai."

Bet jei maišelį išmeti į šiukšliadėžę,

o sąvartynas kuriame tavo šiukšlės atsiduria

yra standartinis

tuomet turime situaciją, kuri yra vadinama dvigubai neigiama.

Aš esu produktų dizainerė.

Tik vėliau mokiausi socialinių mokslų.

Esu abstulbinta

kaip vartojamos prekės ir prekės, kurioms

jau tapome atsparūs,

prekės perpildančios mūsų gyvenimus

įtakoja natūraliąją aplinką.

Ir štai šie draugužiai yra sulig serijiniai nusikaltėliai

Ir esu tikra, kad bene kiekvienas esantis šioje salėje

turite šaldytuvą.

Dabar Amerika turi šį puikų gebėjimą

gaminti ir gaminti vis daugiau šaldytuvų.

Per pastaruosius kelerius metus, amerikiečių gaminamų šaldytuvų dydis išaugo viena kubine pėda

daugiau vidurkio, daugiau standartinio dydžio

šaldytuvo.

Ir problema yra ta, kad jie dabar tokie dideli, kad

mums daug lengviau pirkti daugiau maisto

kurio negalime nei valgyti, nei rasti.

Manau, kad aš turiu tokių produktų šaldytuvo tamsiuosiuose kampuose,

kurie ten yra jau kelerius metus, ar ne taip?

Taigi, visa tai priveda tik prie dar didesnio maisto sunaudojimo, išmetimo.

Ir kaip tik ką paaiškinau, maisto atliekos yra didžiulė problema.

Tiesą sakant, čia, JAV, 40 procentų

maisto perkamo namams tampa atliekomis.

Pusė pasaulyje pagaminto maisto tampa atliekomis.

Tai naujausia Jungtinių Tautų statistika, beveik pusė maisto.

Neįtikėtina. Tai net 1,3 milijardo tonų maisto per metus.

Manau, dėl to kaltas šaldytuvas,

na, ypatingai vakarų kultūrose,

kur tiesiog paprasčiau.

Turiu omenyje, ten taip pat yra daugybė kompleksinių sistemų.

Nenoriu, kad viskas atrodytų pernelyg paprasta.

Tačiau šaldyvas yra tikrai rimtas viso to veiksnys

viena iš jo funkcijų

tai produktų išlaikymas traškiais specialiame stalčiuje.

Visi turite šiuos stalčiukus savo šaldytuve?

Stalčius, kuriuose laikote salotas?

Salotos turi sąvybę suvysti

šiuose traškumą išlaikančiuose stalčiukuose, ar ne taip?

Taip? Suvytę salotos?

Didžiojoje Britanijoje tai didžiulė problema, kad

prieš keletą metų, vyriausybė net buvo parengusi pranešimą

kad antras pagal išmetamumą maisto produktas

Didžiojoje Britanijoje yra pavandenijusios salotos.

Jis vadinosi "Pranešimas apie pavandenėjusias salotas."

Taigi... štai čia yra problema, žmonės.

Šios mažos vargšės salotos yra išmetamos lauk,

iššvaistomos į visas puses vien dėl to, kad traškumą išlaikantys stalčiukai

iš tiesų nėra suprojektuoti tą traškumą išlaikyti.

Taigi... Tam reikia sandarios aplinkos,

beveik beorės aplikos

tam kad apsaugoti maistą nuo, kas jam nutinka būnant natūralioje aplinkoje.

Tačiau traškumą palaikantys stalčiukai, tai viso labo tik stalčiukai

su truputi geresne izoliacija.

Na, gana, aš akivaizdžiai apsėsta to...

Nekvieskit manęs į svečius, nes pulsiu tikrintį jūsų šaldytuvą,

ir kitus panašius dalykėlius, kaip šie.

Bet iš tiesų, tai didelė problema.

Kuomet iš sistemos pašaliname kažką tokio kaip salota,

mes ne tik turime rūpintis, kaip jos irimas įtakoja sąvartyną,

bet prieš tai mes salotas turėjome dar ir užauginti.

Salotos gyvenimo ciklo įtaka mums yra astronominė.

Reikėjo apdirbti žemę

pasėti sėklas, o kur dar fosforas,

trąšos, maistinės medžiagos, vanduo, saulės šniesa.

Viskas ką iš žemės pasisavina salota,

nebegrįžta į šią sistemą

o tai turi kur kas didesnį poveikį gamtai

nei šaldytuvo sunaudojama energija.

Taigi turime sukurti kur kas geresnius įrenginius nei turimi

jei iš tiesų galvojame spręsti aplinkosaugos problemas.

Galime pradėti nuo traškumą išlaikančių stalčiukų ir šaldytuvų dydžio.

Tiems, kurie esate šioje salėje ir kuriate šaldytuvus,

žinokit būtų puiku, jei to imtumėtės.

Problema yra tokia, įsivaizduokite jei mes

iš tikrųjų persvarstytumėme kaip kuriame dalykus.

Aš žiūriu į šaldytuvą kaip į modernios visuomenės ženklą,

bet mes juk iš tiesų šaldytuvo dizaino beveik nekeičiame

jau nuo 1950-ųjų.

Šiek tiek, taip, bet iš esmės tai vis dar yra didelės dėžės,

šaltos dėžės, kuriose laikome produktus.

Taigi, įsivaizduokite, jei mes iš tikrųjų pradėtume

identifikuoti šias problemas ir panaudotume jas

kaip šaltinį naujo inovatyvaus ir elegantiško

dizaino sprendimams, kurie išspręstu šias problemas.

Tai yra iš dizaino plaukiantys sistemos pokyčiai,

dizainas diktuojantis būdus kaip sistema

galėtų būti kur kas tvaresnė.

40 procentų maisto produktų iššvaistymas yra esminė problema.

Įsivaizduokite jei sukurtume šaldytuvus, kurie sumažintų anstesnį skaičių pusiau.

Kitas dalykas, kuris, manau, yra žavingas -

elektrinis arbatinukas.

Išsiaiškinau, kad jūs

nenaudojate elektinių arbatinukų šioje šalyje, ar ne taip?

Bet jie yra labai populiarūs Didžiojoje Britanijoje.

97 procentai namų ūkių

Didžiojoje Britanijoje turi elektrinius arbatinukus.

Taigi, jie yra itin populiarūs.

Ir, manau, jei dirbčiau su dizaino firma

ar dizaineriu, ir jie kurtų vieną šių arbatinukų,

ir norėtų juos pagaminti ekologiškus,

jie būtinai paklaustų manęs dviejų dalykų.

Jie sakytų: "Leyla, kaip man padaryti jį techniškai efektyvesnį?"

Nes, savaime suprantama, energijos suvartojimas yra šio produkto problema.

Arba: "Kaip padyti šį produktą iš natūralesnių medžiagų?

Kaip padaryti medžiagas tvariomis

jas apdirbant?"

Ar klaustumėte manęs šių klausimų?

Atrodo logiška, taip? Taip.

Na, aš sakyčiau: "Žiūrite ne į tas problemas."

Nes problema slypi mūmyse.

Problema yra tame, kaip žmonės naudoja šiuos gaminius.

65 procentai britų

pripažįsta perpildantys elektrinius arbatinukus

kai tuo tarpu planuoja išsivirti tik vieną puodelį arbatos.

Visas šis papildomai užkaitintans vanduo

reikalauja energijos, ir buvo paskaičiuota, kad

per vieną dieną tokia papildoma energija

išnaudojama arbatinukų kaitinimui

yra pakankama apšviesti visus šaligatvius

Anglijoje vienai nakčiai.

Bet esmė yra štai kur...

Šia problemą vadinu produkto-asmens klaida.

Tačiau su šiais mažyliais turime produkto-sistemos klaidą,

ir jie tokie nepastebimi, bet kartu ir visur esantys.

Ir šis vyras štai čia yra pastabus. Jis vardu Simonas.

Simonas dirba nacionalinėje Didžiosios Britanijos elektros kompanijoje

Jo darbas labai svarbus - stebėti

visą elektrą keliaujančią į systemą,

kad užtikrintų, jog jos yra pakankamai

visiems namams.

Jis taip pat žiūri televiziją.

Taip nutinka, kadangi yra toks unikalus

fenomenas nutinkantis Didžiojoje Britanijoje

tuo momentu, kai baigiasi populiari TV programa.

Tą pačią minutę kai prasideda reklama,

šis vyras turi skubėti

ir pirkti branduolinės energijos iš Prancūzijos,

nes visi žmonės puola kaisti elektrinius virdulius

vienu ir tuo pačiu metu.

(Juokas)

1,5 mln arbatinukų - rimta problema.

Įsivaizduokite jei kurdami arbatinukus

jūs sugebėtumete išspręsti šios sistemos klaidas,

nes tai didelis spaudimas

sistemai,

tik todėl, kad kūrėjai nepagalvojo apie šią problemą,

kuri atsirado pradėjus gaminti elektrinius virdulius.

Nesenai tikrinau dabar parduodamus elektrinius arbatinukus

ir žiūrėjau, kokia yra mažiausio vandens kiekio linija,

t.y. informacija, kuri pasako,

kiek vandens jums reikia įpilti,

buvo tarp dviejų ir penkių su puse puodelių vandens

tik tam, kad pasigamintumėte vieną arbatos puodelį.

Taigi šis arbatinukas yra pavyzdys to, kas

iš tiesų naudoja porą išteklių.

Tai kaitinimo talpa ir talpa į kurią pilamas vanduo.

Vartotojas turi nuspausti mygtuką

tam kad vanduo imtų kaisti,

o tai turėtų reiškšti, kadangi visi esame tingūs,

turėtume pilti būtent tiek kiek vandens, kiek mums reikia.

Ir tai yra tai, ką aš vadinu elgesį keičiančiais produktais:

produktai, sistemos ar paslaugos,

kurios įsiterpia ir išsprendžia šias problemas.

O dabar technologinė arena,

akivaizdu, kad šie dalykėliai yra pakankamai populiarūs,

bet manau, jei ketiname toliau

kurti, pirkti ir naudoti, bei išmesti lauk

tokio tipo produktus tokiais tempais kaip dabar,

o tai yra astronomiškai dideli tempai,

Yra 7 milijardai žmonių

gyvenančių šiame pasaulyje šiuo metu.

Yra 6 milijardai mobiliojo ryšio abonementų

per pastaruosius metus.

Kiekvienais metais 1,5 milijardai mobiliųjų telefonų

yra išimami iš produkcijos,

o kai kurios kompanijos teigia, kad jų produkcijos mastai

yra didesni už žmonių gimstamumo lygį.

Pernai JAV išmesti 152 mln. mobiliųjų telefonų.

Tik 11 procentų buvo perdirbti.

Aš iš Australijos ir Australijoje populiacija siekia 22 mln. žmonių --nesijuokite--

ir buvo pranešta, kad 22 mln. telefono aparatų

guli žmonių stalčiuose.

Mums reikia rasti tokių problemų sprendimo būdus,

nes šie dalykai tokie sudėtingi.

Jų viduje tiek visko daug.

Auksas! Ar žinojote, kad šiais laikais yra kur kas pigiau

išgauti auksą iš tonos senų mobiliųjų telefonų,

nei iš tonos aukso rūdos?

Yra daugybė ypač sudėtingų ir vertingų

medžiagų patalpintų šių aparatų viduje

taigi mes turime rasti būdų paskatinti jų išardymą,

nes štai kas gali nutikti.

Čia matote bendruomenę Ganoje,

ir visos e-atliekų, bei elektronikos atliekų apskaitos

pateikiamos Jungtinėms Tautoms,

daugiau nei 50 milijonų tonų atliekų perparduodama.

Štai kaip jie išgauna auksą

ir kitas vertingias medžiagas.

Jie degina elektronikos atliekas

atvirose erdvėse.

Taip formuojasi naujos bendruomenės visame pasaulyje.

Ir kadangi nematome mūsų pasirinkimų pasėkmių,

kuriuos priimame kaip dizaineriai,

kaip verslo žmonės, kaip vartotojai,

atsiranda tokie šalutiniai veiksniai,

ir tokie šalutiniai veiksniai tampa žmonių gyvenimu.

Taigi mums reikia rasti protingesnius, sistema paremtus,

inovatyvius sprendimus šioms problemoms,

jei planuojame gyventi darnoje su šiuo pasauliu.

Įsivaizduokite, jei jūs nusiperkate mobilųjį telefoną,

naują, kadangi jūs pakeitėte senąjį --

po 15-18 mėnesių, tai yra vidutinė trukmė,

kuriai prabėgus žmonės pakeičia savo telefoną nauju --

taigi, jei ir toliau ketiname keisti savo telefonus

turėtume

atsižvelgti ir į šios ekosistemos plyšių užkamšymą.

Žmonės gaminantys mobiliuosius telefonus,

kurių, esu tikra, yra šioje salėje,

galėtų potencialiai imtis uždarojo reguliavimo sistemos,

arba teikti papildomas paslaugas šioje sistemoje,

identifikuojančias rinkos poreikius,

nes šie poreikiai patys savaime neišnyks,

todėl reikėtų kurti produktus problemai spręsti.

Kurti paslaugas produkto išrinkimui, kurti dizainą elektros koeficientui reguliuoti.

Girdėjome, kad kai kurios šių strategijų yra

taikomos Tesla Motors automobiliuose.

Tokio tipo metodikos nėra sudėtingos,

tačiau gebėjimas suprasti sistemą

ir radimas patikimų, pardavimais paremtų

pirkėjų interesų kuriamų alternatyvų

tai yra būdas, kaip radikaliai pakeisti

nedarnią eigą

Nenoriu jūsų liūdinti, tačiau

vartojimas yra didžiausia problema.

Tačiau dizainas yra vienas geriausių sprendimo būdų.

Tokio tipo produktai yra visur.

Rasdami alternatyvius būdus, kaip reikėtų gaminti daiktus

Mes iš tiesų galime pradėti keistis,

ir turiu omenyje - iš tikrųjų keistis.

Esu tikra, kad visi šioje salėje yra labai inovatyvūs.

Tačiau, norėdami naudoti tvarumą

kaip parametrą, kaip kriterijų

aprūpinantį sprendimais sistemomis pagrįstą produkciją

Nes, kaip tik ką pademonstravau su šiais paprastais produktais,

jie yra šių esminių problemų dalis.

Taigi, mums reikia peržvelgti į viso gyvenimo eigoje

daromus dalykus.

Jei turėtumėte tik popierių ir plastiką --

akivaizdu, kad pakartotinai panaudojama medžiaga yra kur kas naudingesnė --

tokiu atveju popierius yra blogesnė medžiaga,

ir popierius yra blogiau, nes jis sveria

nuo keturių iki 10 kartų daugiau nei plastikas,

ir kai iš tiesų sulyginame gyvenimo ciklo perspektyvas,

plastiko kilogramą ir popieriaus kilogramą,

Popierius yra kur kas geriau,

tačiau plastikinio ar popierinio maišelio funkcionalumas

nėra sukuriamas iš kilogramo vienos arba kitos medžiagos.

Čia yra kur kas mažiau plastiko

ir kur kas daugiau popieriaus.

Kadangi įtaka gamtai yra apibrėžiama medžiagų funkcionalumu,

ir kaip sakiau anksčiau - dizaineriai visada prašo manęs ekologinių medžiagų.

Sakyčiau, kad tik keleto medžiagų tikrai turėtumėte vengti.

Visos kitos medžiagos, tai tik skirtingi taikymo metodai,

ir galiausiai viskas ką kuriame mūsų ekonomikoje

ar perkame kaip vartotojai, yra pagaminta taip, kad veiktų.

Mes kažko norime, todėl ir perkame.

Taigi proceso padalinimas ir kūrimas

protingų, elegantiškų, sofistikuotų sprendimų

kuriuose atsižvelgta į visą sistemos visumą

ir visą daikto ar produkto gyvenimą, viską,

nuo medžiagų išgavimo iki produkto sunaikinimo,

galime rasti iš tiesų inovativių sprendimų.

Paliksiu jus su mintimi, kurią pasakė

vienas vyresnysis dizaineris, su kuriuo nesenai dirbau.

Aš sakiau: " Kodėl tu negamini produktų atsižvelgdamas į tvarumą? Žinau, kad žinai apie tai."

O jis atsakė: "Na, nesenai pateikiau tvaraus produkto projektą klientui,

o jis atsisuko į mane ir sako,

"Žinau, kad tai kainuos mažiau,

žinau, kad bus labiau perkamas,

bet mes nesame pradininkai, nes būtent į juos nukreiptos visos akys ir strėlės."

Manau, kad turime pilnus biurus verslininkų novatorių

ir tikiuosi, kad yra daug daugiau novatorių, nes mums reikia spręsti šias problemas.

Ačiū jums.

(Plojimai)