Danny Hillis: Internetas gali sugriūti. Mums reikia plano B

1970-aisiais ir 1980-aisiais geroji dvasia supo internetą, kurio vartotojų buvo nedaug ir jie buvo toli vienas nuo kito. Bet šiandien internetas yra visur ir jungia milijardus žmonių, įrenginių ir esminių infrastruktūros dalių - dėl ko esame pažeidžiami kibernetinei atakai ar sistemos griūčiai. Interneto pradininkas Danny Hillis tvirtina, kad internetas nebuvo sukurtas veikti tokiu mastu ir bando įtikinti mus kurti planą B: sistemą, lygiagrečią dabartinei, kuria galėtume naudotis jei, arba kai, sugrius internetas.

Knyga, kurią laikau rankose,

yra visų žmonių sąrašas, kurie 1982-aisiais turėjo

elektroninio pašto adresą. (Juokas)

Iš tikrųjų, ji apgaulingai didelė.

Kiekviename puslapyje tėra 20 žmonių,

nes surašytas kiekvieno vardas,

adresas ir telefono numeris.

Ir iš tikrųjų kiekvienas asmuo įrašytas dukart,

nes visi surikiuoti ir pagal vardus, ir el. pašto adresus.

Tai akivaizdžiai maža bendruomenė.

Visame internete tada tebuvo du kiti Danny.

Ir juos abu pažinojau.

Ne visi vieni kitus pažinojo asmeniškai,

bet žinojome, kad galima kitais pasitikėti,

ir tas pasitikėjimo jausmas

grindė visą tinklą,

ir vyravo nuostata,

kad galime vieni kitais pasikliauti.

Kaip pavyzdį kokio lygio tada buvo pasitikėjimas bendruomenėje,

leiskite papasakoti kaip

tais ankstyvais laikais buvo registruojami domenų vardai.

Taip jau įvyko, kad aš užregistravau trečiąjį

interneto domeno vardą.

Taigi galėjau turėti, ką tik noriu,

kas nebuvo bbn.com ar symbolics.com.

Taigi pasirinkau think.com, bet tada pagalvojau,

žinai, yra tiek daug įdomių vardų.

Gal reiktų užregistruoti keletą kitų, dėl visa ko.

Ir tada pamaniau, "Ai, ne, taip būtų negražu."

(Juokas)

Nuostata, kad reikia imti tik tai, ko išties reikia,

tuomet vadovavosi visi tinklo naudotojai,

ir iš tikro, tai nebuvo vien žmonės tinkle,

bet tai buvo kaip ir integruota

į paties interneto protokolus.

Taigi, esminė I.P., arba interneto protokolo, idėja,

ir tai, kaip jungiamieji algoritmai tai naudojo,

iš esmės buvo "iš kiekvieno pagal galimybes,

kiekvienam pagal poreikius."

Taigi, jei turėjote neišnaudoto srauto,

jūs kažkam nusiųstumėte jo žinutę.

Jei jie turėjo šiek tiek laisvo srauto, jie siųstų jūsų žinutę.

Tai darydamas turi pasitikėti žmonėmis,

ir tai buvo sistemos pamatas.

Buvo išties įdomu, kad toks komunistinis principas

buvo pamatas sistemai, kurtai Apsaugos ministerijos

Šaltojo karo metais,

bet tai veikė tikrai labai gerai,

ir mes visi matėme, kas atsitiko su internetu.

Internetas yra didžiulis pasisekimas.

Išties, internetas toks sėkmingas, kad šią dieną

niekaip negalėtume sudaryti tokios knygos.

Mano apytiksliais paskaičiavimais ji būtų 25 mylių storio.

Aišku, negalėtumėte to padaryti,

nes nežinote visų tų žmonių vardų,

kurie turi interneto ar el. pašto adresus,

ir net jei žinotume jų vardus,

esu gana tikras, kad jie nenorėtų, kad jų vardas,

adresas ir telefono numeris būtų prieinami visiems.

Ne paslaptis, kad šiais laikais internete gausu blogų žmonių,

ir su tuo mes kovojome kurdami

apsaugotas bendruomenes,

saugius vidinius tinklus, virtualiuosius privačius tinklus (VPN),

mažus dalykus, kurie išties nėra internetas,

bet yra sudaryti iš tų pačių sudedamųjų dalių,

bet mes vistiek juos statome iš tų pačių

dalykų vedami pasitikėjimo vieni kitais prielaida.

Ir tai reiškia, kad visa tai yra pažeidžiama

tam tikrų klaidų, kurios gali nutikti,

ar tam tikrų tyčinių atakų,

bet net ir klaidos gali turėti blogų pasekmių.

Pavyzdžiui,

neseniai visoje Azijoje

trumpą laiką buvo neįmanoma pasiekti YouTube,

nes Pakistanas padarė klaidą

YouTube cenzūravimo sistemoje savo vidiniame tinkle.

Jie neplanavo nieko iškrėsti visai Azijai, bet vis dėlto

iškrėtė, nes taip veikia interneto protokolai.

Kitas pavyzdys galėjo paveikti ir jus šioje auditorijoje,

galbūt prisimenate prieš porą metų,

kai visi vakarų Misisipės lėktuvai buvo nuleisti,

nes viena perdavimo korta Solt Leik Sityje

turėjo programavimo klaidą.

Jūs aišku nemanote, kad

mūsų lėktuvų sistema priklauso nuo interneto,

ir tam tikrais aspektais nepriklauso,

grįšiu prie to vėliau.

Bet faktas išlieka, kad žmonės negalėjo pakilti,

nes įvyko kažkas negero internete,

ir perdavimo korta buvo sugedusi.

Ir tokie dalykai vyksta.

Įdomus dalykas nutiko praėjusį balandį.

Staiga

labai didelė viso interneto srauto dalis,

įskaitant daug srauto tarp JAV karinių bazių,

pradėjo keliauti per Kiniją.

Ir kelias valandas viskas keliavo per Kiniją.

Kinijos Telekomas tvirtina, kad tai tebuvo klaida,

ir iš tikro įmanoma, kad taip buvo, kai sistema veikia taip,

bet kai kas, aišku, gali padaryti

tyčinę tokio tipo klaidą, jei to norėtų,

ir tai parodo, kad netgi klaidos kelia grėsmę sistemai.

Įsivaizduokite, kiek grėsmės kelia tyčinės atakos.

Taigi jei kažkas išties norėtų atakuoti Jungtines Valstijas

ar šių dienų vakarų civilizaciją,

jie to nedarys su tankais.

Tai nepavyktų.

Ką jie turbūt darys yra kažkas

panašaus, į tai, kas įvyko

Irano branduolinei laboratorijai.

Niekas neprisiėmė atsakomybės.

Tai buvo iš esmės fabrikas su industriniais aparatais.

Nebuvo manoma, kad tai susiję su internetu.

Buvo galvojama, kad tai atskirta nuo interneto,

bet kažkas sugebėjo ten pernešti

USB raktą ar kažką tokio,

ir buvo paleista programinė įranga, dėl kurios

centrifūgos susinaikino.

Tokia pati programa galėtų sunaikinti naftos perdirbimo terminalą,

vaistų fabriką, ar tranzistorių gamyklą.

Taigi dabar -- esu tikras, matėte laikraščiuose --

didelis susirūpinimas dėl kibernetinių atakų

ir gynybos sistemų.

Bet visi labiausiai rūpinasi,

kaip internete apginti kompiuterius

ir stebėtinai mažai dėmesio kreipiama

į patį internetą kaip komunikacijos mediumą.

Ir manau, kad turbūt turėtume kiek labiau kreipti

dėmesį į tai, nes visa tai gana pažeidžiama.

Iš tikrųjų, ankstyvosiomis dienos,

kai dar buvo ARPANET,

paitaikydavo kad -- vienąkart tai visiškai sugriuvo,

nes vienas žinučių apdorojimo procesorius

buvo parašytas su klaida.

Ir internetas veikia taip,

kad maršrutizatoriai vieni kitiems perduoda informaciją,

kaip jie kažkur gali siųsti informaciją,

ir šitas procesorius dėl blogos kortos

sugalvojo, kad gali perduoti informaciją

į tam tikrą vietą per neigiamą laiką.

Kitaip sakant, jis tvirtino galintis nugabenti žinutę prieš jums ją išsiuntus.

Aišku, kad greičiausias būdas gabenti informaciją

būtų ją siunčiant per jį,

kuris nusiųstų ją atgal laiku ir nugabentų super anksti,

todėl visa per internetą keliaujanti informacija

buvo nukreipta į šį tašką,

ir savaime suprantama, viskas užsikimšo.

Viskas nustojo veikti.

O įdomiausia tai,

kad sistemų administratoriai galėjo viską sutvarkyti,

bet tam jie iš esmės turėjo išjungti kiekvieną įrenginį internete.

Aišku šiandien to nebegalėtumėte.

Tai panašu į skambutį iš

ryšio tiekėjo aptarnavimo serviso,

tik visam pasauliui.

Šiandien, iš tikro, to nebūtų galima padaryti dėl daugelio priežasčių.

Viena jų yra tai, kad daugybė jų telefonų naudojasi

IP protokolu ir naudoja dalykus kaip Skype ir taip toliau,

kurie naudoja internetą šią akimirką,

todėl mes iš tikrųjų tampame nuo jo priklausimi

vis dideniam kiekiui įvairių dalykų,

tarkim, kai kylate Los Andželo oro uosto

tikrai nemanote, kai naudojatės internetu.

Kai pilatės degalus, tikrai nemanote, kad naudojatės internetu.

O šios sistemos vis labiau

ima naudotis internetu.

Dauguma jų nėra paremtos internetu,

bet jos naudojasi internetu aptarnavimui,

administracinėms funkcijoms,

ir jei kalbėsime apie mobilių telefonų sistemą,

kuri yra vis dar gana nepriklausoma nuo interneto,

interneto dalys pradeda į ją sėlinti

per kai kurias kontrolės ir administracines funkcijas,

ir taip norisi naudoti tas pačias sistemos sudedamąsias dalis,

nes jos taip gerai veikia, jos pigios,

jos pasikartoja, ir taip toliau.

Todėl visos mūsų sistemos kuo toliau, tuo dažniau

ima naudoti tą pačią technologiją

ir pradeda priklausyti nuo šios technologijos.

Taigi net modernus kosminis laivas šiandien

naudoja interneto protokolą susikalbėti

vienam laivo galui su kitu.

Tai pamišimas. Tai niekada nebuvo tam sukurta.

Ir mes sukūrėme sistemą,

kurios visas dalis suprantame,

bet naudojame ją visai visai kitaip, nei planavome,

ir mastai tapo visiškai kitokie,

nei tie, kuriems sistema buvo kurta.

Ir iš tikrųjų niekas tikrai tiksliai nesupranta

visų dalykų, dabar vykstančių internete.

Tai tampa viena tų didelių besivystančių sistemų,

kaip finansų sistema, kurios dalis mes sukūrėme,

bet niekas iš tikro nesupranta,

kaip ji veikia ir visų smulkių jos detalių,

ir kokie rezultatai gali išsivystyti.

Tad jei išgirsite ekspertą, kalbantį apie internetą

ir sakantį, kad internetas gali tai ir tai, arba daro tai, arba darys tai,

turėtumėte visa tai priimti su tokiu pačiu skeptiškumu,

kokiu priimate ekonomisto komentarus apie ekonomiką,

arba meteorologą, kalbantį apie orus, ar kažką tokio.

Jie turi informacija paremtą nuomonę,

bet viskas kinta taip greitai, kad net ekspertai

tiksliai nežino, kas vyksta aplink.

Ir kai pamatysite vieną tų interneto žemėlapių,

žinokite, kad tik kažkieno spėlionės.

Niekas nežino, kad šią akimirką yra internetas,

nes jis kitoks, nei buvo prieš valandą.

Jis pastoviai keičiasi. Jis pastoviai persikonfigūruoja.

Ir viso to problema yra tai,

mano manymu, kad mes sau kuriame bėdą,

tokią kaip neseniai buvusi finansų sistemos griūtis,

kai turime sistemą iš esmės paremtą pasitikėjimu,

kuri buvo pastatyta daug mažesnėje skalėje,

ir mes ją išplėtėme virš jos ribų

ir to kaip ji turėjo veikti.

Ir manau, kad dabar yra taip,

kad mes net nežinome kokios pasekmės

būtų įvykus efektyviai

DoS atakai,

ir kad ir kas įvyktų, kitąmet bus blogiau,

ir dar blogiau po metų, ir taip toliau.

Taigi mums reikia plano B.

Dabar nėra jokio plano B.

Nėra jokios atsarginės sistemos, kurią saugiai

laikėme atskirtą nuo interneto,

kuri būtų sukurta iš kitokų sudedamųjų dalių.

Todėl mums reikia kažko, kad neturėtų būtinai

prilygti interneto greičiui,

bet policijos departamentas turi turėti galimybę

paskambinti ugniagesiams be interneto pagalbos,

arba ligoninės, užsidakinėdamos degalus.

Tai neprivalo būti milijardus dolerių kainuojantis projektas.

Iš itkro, tai gana lengva atlikti techniškai,

nes galima naudoti žemėje esančius šviesolaidžius,

esamą bevielę infrastruktūrą.

Tai tėra apsisprendimo klausimas.

Bet žmonės nenuspręs to daryti,

kol nesupras, kad privalo,

ir tai yra mūsų dabar turima problema.

Jau daugybė žmonių,

daug mūsų jau metų metus tyliai kalbėjo,

kad mums reiktų tokios nepriklausomos sistemos,

bet labai sunku sutelkti žmonių dėmesį į planą B,

kai planas A veikia visai gerai.

Todėl manau, kad jei visi supras,

kiek mes imame priklausyti nuo interneto,

ir koks jis yra pažeidžiamas,

galėtume sutelkti dėmesį

ir nuspręsti, kad tokios sistemos reikia,

ir manau, kad jei pakankamai žmonių sakytų, kad tikrai ją naudotų,

ir tokios sistemos reikia, tada ji būtų įgyvendinta.

Tai nėra sudėtinga.

Ją tikrai galėtų sukurti kažkas šiame kambaryje.

Ir manau, kad

iš visų problemų, apie kurias išgirsite per šią konferenciją,

ši problema yra viena lengviausiai išsprendžiamų.

Taigi džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jums apie ją papasakoti.

Labai labai ačiū.

(Plojimai)