Smagus būdas vaikus mokyti kompiuterių

Kompiuterinis kodas yra kita universali lkalba, ir jos sintaksę apribos tik naujos kartos programuotojų vaizduotė. Lina Liukas padeda mokyti problemas sprendžiančius vaikus ir siekia, kad jiems kompiuteriai būtų ne mechaniniai, nuobodūs ir sudėtingi, o spalvingi ir ekspresyvūs įrenginiai, su kuriais galima žaisti ir kurti. Šioje kalboje ji kviečia įsivaizduoti pasaulį, kur rytojaus Ada Lovelaces užauga technologijų optimiste ir drąsuole, ir tai panaudoja kurti pasaulį, kuris yra nuostabus, žaismingas ir truputėlį keistas.

Kodas yra ateinanti universali kalba.

70-aisiais kartos varomoji jėga
buvo pankrokas.

80-aisiais greičiausiai pinigai.

Bet mano kartos žmonėms

programinė įranga yra sąsaja
su mūsų vaizduote ir mūsų pasauliu.

Ir tai reiškia, kad reikia

radikaliai, radikaliai skirtingų žmonių
grupės,

kurie gamintų tuos dalykus,

kurie nelaikytų kompiuterių mechaniniais
ir liūdnais, nuobodžiais ir magiškais,

bet matytų juos kaip priemones
žaisti ir darbuotis,

persukti, sulenkti ir taip toliau.

Mano pačios kelionė į programavimo
ir technologijų pasaulį

prasidėjo, kai man buvo 14.

Būvau paaugliškai įsimylėjusi
vyresnio amžiaus vyrą,

ir taip jau buvo, kad tas
vyresnio amžiaus žmogus

buvo tuometinis Jungtinių Valstijų
viceprezidentas Al Gore.

Ir aš padariau tai, ką padarytų
kiekviena paauglė.

Norėjau kažkaip perteikti
visą tą meilę

ir todėl sukūriau internetinį puslapį,
jis čia.

Ir tai buvo 2001, jokio Tumblr,

ar Facebook, ar Pinterest.

Todėl man reikėjo išmokti programuoti,

kad galėčiau išreikšti tą ilgesį
ir meilę.

Ir taip man prasidėjo programavimas.

Tai prasidėjo kaip saviraiškos būdas.

Taip kaip vaikystėje galėjau naudotis
kreidelėmis ar Lego.

Ir būdama vyresnė galėjau užsiimti
gitaros pamokomis ir teatro vaidinimais.

Bet tada buvo galima domėtis
kitais dalykais,

kaip poezija ir kojinių mezgimas

ir netaisyklingų veiksmažodžių kaitymas
prancūzų kalboje,

ir išgalvotų žodžių galvojimas,

ir Bertrand Russell ir jo filosofija.

Ir taip ėmiau būti vienu iš tų žmonių,

kuriems kompiuteriai yra nuobodūs,
techniški ir vieniši.

Štai ką galvoju šiandien.

Mažos mergaitės nežino, kad joms
turėtų nepatikti kompiuteriai.

Mažos mergaitės yra jėga.

Joms labai labai gerai sekasi
į ką nors susitelkti

ir būti tiksliomis, ir jos užduoda
puikius klausimus:

„kas?“ ir „kodėl?“, ir „kaip?“,
ir „o kas jeigu?“

Ir jos nežino, kad joms
turėtų nepatikti kompiuteriai.

Būtent tėvai taip galvoja.

Būtent tėvai mano,

kad kompiuterių mokslas yra
tokia ezoteriška ir keista mokslo sritis,

kuri priklauso paslapčių kūrėjams.

Tai beveik taip nutolę nuo kasdienybės

kaip, tarkim, branduolinė fizika.

Ir jie iš dalies teisūs.

Programavime daug sintaksės, kontrolės
ir duomenų struktūrų,

algoritmų, ir praktikų,

protokolų ir paradigmų.

Ir kaip bendruomenė, mes kompiuterius
darėme mažesniais ir mažesniais.

Sukūrėme daugybę vienas kitą slepiančių
abstrakcijos sluoksnių,

kurios skiria žmogų nuo įrenginio

iki tokio lygio, kad nebeįsivaizduojame,
kaip kompiuteriai veikia

ar kaip su jais kalbėtis.

Ir mes mokom savo vaikus kaip veikia
žmogaus kūnas,

mokome, kaip veikia
vidaus degimo variklis

ir net sakome jiems, kad jei labai norės
tapti astronautais,

tai gali įvykti.

Bet kai ateina vaikas ir klausia,

kas yra burbulo rikiavimo algoritmas,

arba kaip kompiuteris žino, ką daryti,
kai paspaudžiu „groti“,

kaip jis žino kurį įrašą rodyti?

Arba, „Linda, ar internetas vieta?“

Mes suaugusieji keistai nutylame.

Kai kas mūsų pasako „stebuklai“.

Kiti sako, kad tai per sudėtinga.

Na, iš tikrųjų nei tas, nei tas.

Tai ne stebuklas ir ne sudėtinga.

Tik visa tai įvyko labai labai greitai.

Kompiuterių mokslininkai sukūrė
šiuos puikius gražius įrenginius,

bet padarė juos visai svetimus mums

kaip ir kalbą, kuria kalbamės
su kompiuteriais,

kad net nebemokame su jais kalbėtis

be įmantrių vartotojo sąsajų.

Ir todėl niekam neatėjo į galvą,

kad kol kaičiau netaisyklingus
prancūziškus veiksmažodžius

aš ir tikrųjų mokiausi atpažinti
dėsningumus.

Ir kai man buvo įdomu megzti,

aš iš ties vykdžiau
simbolinių komandų sekas,

kuriose buvo ir ciklai.

Ir toji Bertrand Russell
gyvenimo užduotis,

surasti tikslią kalbą tarp anglų kalbos
ir matematikos,

surado namus kompiuterio viduje.

Aš buvau programuotoja,
bet to niekas nesuprato.

O vaikai šiandien baksnoja ir braukia
kelią per pasaulį.

Bet jei neduosime jiems įrankių
kurti su kompiuteriais,

užsiauginsime tik vartotojus,
o ne kūrėjus.

Visa kelionė atvedė mane
iki šios mažos mergaitės.

Jos vardas Ruby, jai šešeri.

Ji visiškai bebaimė, kūrybinga
ir kiek valdinga.

Ir kaskart, kai susiduriu su problema

bandydama paaiškinti sau
programavimą, pav.,

„kas yra objektinio programavimo
dizainas ar kas yra šiukšlių surinktuvas?“

bandau įsivaizduoti, kaip tai paaiškintų
šešiametė mergaitė.

Ir parašiau apie ją knygą, ir iliustravau,

ir Ruby mane išmokė štai ko.

Ruby mane išmokė, kad nereikia bijoti

vabalų po lova.

Ir net didžiausios problemos

yra keletas smulkių problemų
sudėta į viena.

Ruby taip pat mane supažindino
su savo draugais,

spalvingąja interneto kultūros puse.

Ji draugauja su Sniego leopardu,

kuris yra gražus, bet nenori žaisti
su kitais vaikais.

Ir ji draugauja su žaliais robotais;
kurie draugiški, bet baisiai netvarkingi.

Ji draugauja su pingvinu Linux'u,

kuris žiauriai daug padarantis,
bet jį sunku suprasti.

Ir lapės idealistės, ir taip toliau.

Ruby pasaulyje technologijas mokomės
žaisdami.

Ir pavyzdžiui, kompiuteriams
puikiai sekasi ką nors kartoti,

todėl Ruby ciklus moko taip.

Tai Ruby mėgstamas šokio judesys:
Ploti, ploti, trypti, trypti,

ploti, ploti, šokti.

Skaičiavimo ciklus mokaisi tai kartodamas
keturiskart.

Ir mokaisi „kol“ ciklus
kartodamas tą veiksmų seką,

kol aš stoviu ant vienos kojos.

O „iki“ ciklus mokaisi tai kartodamas,

iki kol mama labai supyksta.

(Juokas.)

Ir labiausiai išmoksti, kad nėra
išankstinių atsakymų.

Kurdama mokymo programą Ruby pasauliui

turėjau klausti vaikų,
kaip jie mato pasaulį

ir kokius klausimus kelia,

ir tada organizavau bandomuosius
žaidimus.

PIrmiausia parodydavau vaikams
šiuos keturis paveikslėlius.

Mašinos piešinuką,

parduotuvės, šuns ir tualeto.

Ir paklausdavau: „kas iš šių dalykų
yra kompiuteris?“

Ir vaikai būdavo labai atsargūs
ir sakydavo:

„Nei vienas nėra kompiuteris.

Aš žinau, kas yra kompiuteris:

tai ta šviečianti dėžė,

prie kurios mama ar tėtis
praleidžia per daug laiko.“

Bet tada kalbėdavome

ir taip atrasdavome, kad išties
mašina yra kompiuteris,

ji savyje turi navigacijos sistemą.

Ir šuo – na šuo gal ir nėra kompiuteris –

bet jis turi antkaklį

ir jame gali būti kompiuteris.

Ir parduotuvės, jos turi tiek daug
skirtingų kompiuterių,

kaip kasinkų sistema ar saugumo sistema.

Ir vaikai, žinot ką?

Japonijoje tualetai yra kompiuteriai

ir net yra hakeriai, kurie į juos
įsilaužia.

(Juokas.)

Ir tada einame toliau

ir aš duodu jiems šiuos mažus lipdukus
su mygtuku „įjungta-išjungta“.

Ir sakau vaikams:
„Šiandien turite stebuklingą progą

viską šiame kambaryje
paversti kompiuteriu.“

Ir vėl vaikai sako:

„Skamba labai sudėtingai,
nežinau teisingo atsakymo.“

Bet aš atsakau: „Nesirūpinkite,

jūsų tėvai irgi nežino teisingų atsakymų.

Jie tik neseniai išgirdo apie šį dalyką,

vardu Daiktų Internetas.

Bet jūs, vaikai, būsite tie,

kas iš tiesų gyvens pasaulyje,
kur viskas yra kompiuteris.“

Ir tada viena maža mergaitė
atėjo prie manęs,

paėmė dviračio lempą

ir tarė: „Ši lempa,
jeigu ji būtų kompiuteris,

ji keistų spalvas.“

Aš atsakiau: „Puiki mintis,
ką dar ji galėtų daryti?“

Ji galvoja, galvoja

ir sako: „Jei ši lempa būtų kompiuteris,

tada mes galėtume eiti į iškylą su tėčiu,

ir miegoti palapinėse,

ir ši lempa būtų mūsų
kino projektorius.“

Ir tai buvo mano lauktoji akimirka,

akimirka, kai vaikas supranta,

kad pasaulis dar tikrai nėra pasiruošęs,

kad nuostabus būdas paruošti pasaulį

yra kuriant technologijas

ir kad kiekvienas mūsų
gali būti tų pokyčių dalis.

Paskutinis pasakojimas,
mes sukūrėme kompiuterį.

Ir susipažinome su griežtuoju CPU,
ir naudingaisiais RAM ir ROM,

kurie padeda jam
viską prisiminti.

Ir sudėję savo kompiuterį

mes dar ir sukūrėme jam programą.

Ir mano mėgstamiausia istorija
yra apie šį berniuką,

jam šešeri,

ir jo mėgstamiausias dalykas
yra būti astronautu.

Ir jis užsidėjės tas didžiules ausines,

ir visiškai pasinėręs į šį mažytį
popierinį kompiuterį,

nes kaip matote, jis pasistatė savo

tarpgalaktinę planetų navigacijos
programą.

Ir jo tėtis, vienišas astronautas
Marso orbitoje

yra kitoje kambario pusėje,

ir berniuko svarbioji misija

yra saugiai grąžinti tėtį į žemę.

Ir šie vaikai turės stipriai kitokį
suvokimą apie pasaulį,

ir apie tai, kaip mes jį kuriame
per technologijas.

Pabaigai, kuo labiau prieinamą,
labiau priimantį

ir skirtingesnį technologijų pasaulį
darysime,

tuo spalvingesnis ir geresnis
bus pasaulis.

Todėl akimirkai įsivaizduokite
su manimi

pasaulį, kur pasakojimai

apie tai, kaip viskas kuriama,
turės ne tik

dvidešimtkeliamečius Silicio slėnio
vaikinus,

bet ir Kenijos mokyklinukes,
ir Norvegijos bibliotekininkus.

Įsivaizduokite pasaulį, kur rytdienos
mažieji ir mažosios Ada Lovelace,

kurie amžinai glūdi nuliukų ir vienetukų
realybėje,

užaugtų į technologiją žvelgdami
optimistiškai ir drąsiai.

Jie priima pasaulio galią ir galimybes,

ir jo limitacijas.

Technologijų pasaulis,
kuris yra nuostabus, žaismingas

ir trupučiuką keistas.

Kai buvau mergaitė,

norėjau būti pasakų sekėja.

Mėgau išgalvotus pasaulius

ir labiausiai mėgdavau

pabusti rytais Muminukų slėnyje.

Popietėmis klajodavau Tatooine dykumoje.

O vakarais eidavau miegoti į Narniją.

Ir programavimas tapo mano
puikiausia profesija.

Vis dar kuriu pasaulius.

Vietoje pasakojimų naudoju kodą.

Programavimas man suteikia
šią nuostabią galią

statyti ištisas visatas

su savomis taisyklėmis,
paradigmomis ir metodais.

Sukurti kažką iš nieko,
naudojantis vien logikos galiomis.

Ačiū.

(Plojimai.)