Mano sūnus – Columbine žudikas. Štai mano istorija.

Sue Klebold yra Dylan Klebold, vieno iš dviejų žudikų, įvykdžiusių šaudynes Columbine vidurinėje mokykloje ir nužudžiusių 12 mokinių bei vieną mokytoją, mama. Ji praleido metų metus kapstydama kiekvieną savo šeimos gyvenimo smulkmeną, bandydama suprasti, ką galėjo padaryti, kad išvengtų sūnaus įvykdyto smurto. Šioje sunkioje kalboje Klebold nagrinėja psichinės sveikatos ir smurto sankirtą, skatindama tėvus ir profesionalus toliau tyrinėti sąsają tarp savižudiško ir žmogžudiško mąstymo.

Paskutinį kartą girdėjau
savo sūnaus balsą

tada, kai jis išėjo pro duris

į mokyklą.

Tamsoje sušuko vieną žodį:

„Viso.“

Buvo 1999-ųjų balandžio 20 d.

Vėliau tą rytą Columbine vidurinėje

mano sūnus Dylan ir jo draugas Eric

nušovė 12 mokinių, vieną mokytoją

ir sužeidė daugiau nei 20 kitų,
prieš nusižudydami patys.

Trylika nekaltų žmonių žuvo,

palikdami sielvartaujančius artimuosius.

Kiti patyrė sužalojimus,

ir dėl to kai kurie liko invalidais.

Tačiau tragedijos mastas

negali būti pamatuotas vien
aukų ir sužalotųjų skaičiumi.

Neįmanoma išmatuoti psichologinės žalos

ten buvusiems žmonėms

ar gelbėtojams bei tvarkytojams.

Neįmanoma įvertinti
Columbine tragedijos dydžio

ypač, kai tai gali tapti pavyzdžiu

kitiems žmonėms,
siekiantiems padaryti kažką baisaus.

Columbine buvo cunamio banga,

kuriai sudužus į krantą

prireikė daug metų, kad visuomenė

suvoktų jos įtaką.

Man prireikė daug metų
susitaikyti su sūnaus poelgiu.

Žiaurus poelgis, pažymėjęs jo mirtį,

man parodė, kad jis buvo visai
ne toks, kokį aš pažinojau.

Po to žmonės klausė:

„Kaip tu galėjai nežinoti?

Kas tu buvai per motina?“

Vis dar klausiu savęs to paties.

Prieš tą įvykį laikiau save gera mama.

Užauginti vaikus rūpestingais,

sveikais, atsakingais žmonėmis

man buvo svarbiausia gyvenime.

Bet ta tragedija mane įtikino,
kad man nepasisekė

ir, iš dalies, dėl tos nesėkmės
šiandien esu čia.

Neskaitant jo tėvo,

aš buvau žmogus, geriausiai pažinojęs
ir labiausiai mylėjęs Dylan.

Jei kas ir galėjo žinoti,
kas vyksta,

tai turėjau būti aš, taip?

Bet aš nežinojau.

Šiandien atvykau pasidalinti patirtimi,

ką reiškia būti mama žmogaus,
kuris žudė ir skaudino.

Po tragedijos metų metus
kuičiausi prisiminimuose

bandydama suprasti,
ką auklėjime padariau ne taip.

Tačiau nėra paprastų atsakymų.

Negaliu jums pateikti sprendimų.

Ką galiu padaryti,

tai pasidalinti tuo, ką išmokau.

Kai kalbu su žmonėmis,
kurie manęs nepažinojo prieš šaudynes,

susiduriu su trimis išbandymais.

Pirma, įėjusi į šitokią salę,

niekad nežinau, ar kas nors iš čia esančių
prarado artimąjį

dėl to, ką padarė mano sūnus.

Jaučiu, kad privalau atsakyti už skausmą,
kurį sukėlė mano šeimos narys,

kuris negali atsakyti pats.

Tad pirmiausia, iš visos širdies

atsiprašau, jei mano sūnus
sukėlė jums skausmą.

Antras mano išbandymas

yra tai, kad turiu paprašyti supratimo
ir užuojautos,

kai kalbu apie sūnaus mirtį,
kaip apie savižudybę.

Likus dvejiems metams iki jo mirties,

sąsiuvinyje jis parašė,

kad pjaustėsi.

Jis rašė, kad yra agonijoje

ir nori įsigyti ginklą,
kad galėtų nusišauti.

Apie tai sužinojau tik po kelių mėnesių
po jo mirties.

Kai kalbu apie jo mirtį
kaip savižudybę,

aš nesistengiu sumenkinti žiaurumo,
kurį jis rodė gyvenimo pabaigoje.

Aš bandau suprasti

kaip jo savižudikiškas mąstymas

privedė prie žmogžudystės.

Po daugybės knygų
ir pokalbių su ekspertais,

priėjau išvadą,

kad tragedijos šaknys slypėjo
ne troškime žudyti

bet jo troškime mirti.

Trečias mano išbandymas kalbant
apie sūnaus žmogžudystę-savižudybę

yra tai, jog kalbu apie
psichinę sveikatą –

atsiprašau –

tai, jog kalbu apie psichinę sveikatą

arba smegenų sveikatą, kaip ją vadinu,
nes taip konkrečiau.

Tuo pačiu, kalbu ir apie smurtą.

Jokiu būdu nenoriu prisidėti
prie nežinojimo,

kuris ir taip supa psichikos ligas.

Tik labai nedidelis procentas tų,
kurie serga psichikos ligomis

su kitais elgiasi agresyviai,

tačiau nustatyta, jog apie

75-90 procentų žmonių,
kurie nusižudo

serga kokia nors diagnozuotina
psichikos liga.

Kaip visi gerai žinote,

mūsų psichikos sveikatos sistema
negali visiems padėti,

ir ne kiekvienam, turinčiam
destruktyvių minčių,

yra diagnozuojama

tam tikra liga.

Dauguma žmonių, ištisai jaučiančių

baimę, pyktį ar neviltį

niekad nediagnozuojami
ir negydomi.

Dažniausiai atkreipiamas dėmesys,
tik kai jie patiria krizę.

Jei statistika nemeluoja,

1-2 procentai visų savižudybių

apima ir kito žmogaus nužudymą;

kai tam tikrose šalyse
kyla savižudybių skaičius,

kyla ir savižudybių-žmogžudysčių skaičius.

Aš norėjau suprasti, kas dėjosi
Dylan galvoje prieš jo mirtį

todėl ieškojau atsakymų pas kitus,
susidūrusius su savižudybe.

Ieškojau informacijos, savanoriavau
labdaros renginiuose,

ir kai rasdavau galimybę,

kalbėjausi su tais, kurie
išgyveno savižudikiškas mintis

ar bandymą žudytis.

Vienas labiausiai
man padėjusių pokalbių

buvo su bendradarbe,

kuri išgirdo mane su kažkuo kalbančią

prie savo stalo biure.

Ji išgirdo, kaip sakiau,
jog Dylan manęs nemylėjo,

jeigu galėjo padaryti tai, ką padarė.

Vėliau, radusi mane vieną,

ji atsiprašė, kad nugirdo pokalbį,

ir pasakė, kad esu neteisi.

Ji papasakojo, kad būdama
jauna, vieniša mama

su trimis mažais vaikais,

ji sunkiai susirgo depresija ir dėl
savo saugumo buvo paguldyta į ligoninę.

Tuo metu buvo įsitikinusi,

kad jos vaikams
bus daug geriau jei ji mirs,

todėl nusprendė nusižudyti.

Ji patikino, kad mamos meilė
yra stipriausias ryšys pasaulyje

ir kad savo vaikus mylėjo
labiau nei bet ką kita,

bet dėl savo ligos

ji buvo tikra,
kad vaikams bus geriau be jos.

Ką papasakojo ji
ir ką sužinojau iš kitų

yra tai, kad mes nepadarome sprendimo

nusižudyti

taip, kaip pasirenkam
kokį automobilį vairuoti

ar ką veikti šeštadienį.

Kai žmogus yra
itin linkęs į savižudybę,

jam ypač būtina
skubi medicinos pagalba.

Jiems pablogėjęs mąstymas ir
pašlijusi savikontrolė.

Nors jie sugeba planuoti
ir elgtis logiškai,

jų tikrovę iškreipia skausmas,

per kurį jie filtruoja
savo realybę.

Kai kurie žmonės puikiai
sugeba visa tai nuslėpti

ir dažnai tam turi geras priežastis.

Dauguma mūsų yra pagalvoję
apie savižudybę,

bet nuolatinės, pastovios
mintys apie tai,

savižudybės priemonių ieškojimas

yra patologijos simptomai,

ir, kaip dauguma ligų,

ši turi būti diagnozuojama
ir gydoma,

kol gyvybė dar neprarasta.

Bet mano sūnaus mirtis
nebuvo vien savižudybė.

Tai buvo ir masinės žudynės.

Norėjau suprasti, kaip jo savižudikiškas
mąstymas tapo žmogžudišku.

Bet informacijos nedaug,
nėra paprastų atsakymų.

Taip, jam tikriausiai buvo
nuolatinė depresija.

Jis buvo perfekcionistas
ir pasitikėjo tik savimi,

todėl nebuvo linkęs
prašyti kitų pagalbos.

Jis patyrė dalykų mokykloje,

kurie vertė jį jaustis menku,
pažemintu ir kėlė pyktį.

Ir jis puoselėjo sudėtingą draugystę

su vaikinu, kuris suprato
jo pyktį ir atsiskyrimą,

kuris buvo labai sutrikęs,

siekiantis kontrolės ir
linkęs žudyti.

Ir šio stipraus pažeidžiamumo

ir trapumo laikotarpiu,

Dylan rado prieigą prie ginklų,

nors savo namuose
jų niekada neturėjome.

Buvo siaubingai lengva
17-mečiui nusipirkti ginklą,

tiek legaliai, tiek nelegaliai,
be mano žinios ar leidimo.

Ir kažkaip, po 17 metų
ir daug kitų šaudynių mokyklose,

tai vis dar siaubingai lengva.

Tai, ką Dylan tądien padarė,
sudaužė man širdį

ir, kaip dažnai būna su trauma,

tai atsiliepė mano kūnui ir mintims.

Praėjus dvejiems metams,
susirgau krūties vėžiu,

o dar po dvejų metų
mane aplankė psichikos problemos.

Nepaisant besitęsiančio,
begalinio sielvarto,

siaubingai bijojau sutikti

Dylan aukų šeimų narius,

ar būti užkalbinta žurnalistų

arba piktų gyventojų.

Bijojau įsijungti žinias,

išgirsti, kaip mane vadina
siaubinga mama ar bjauriu žmogumi.

Man prasidėjo panikos priepuoliai.

Pirmiausia prasidėjo praėjus
ketveriems metams po tragedijos,

kai ėmiau ruoštis duoti parodymus

ir turėjau susitikti
su aukų šeimomis akis į akį.

Po to prasidėjo
praėjus šešeriems metams po visko,

kai ruošiausi viešai kalbėti
apie savi-žmogžudystę.

pirmą kartą konferencijoje.

Abu epizodai truko kelias savaites.

Priepuoliai prasidėdavo visur:

parduotuvėje, darbe,

netgi lovoje skaitant knygą.

Mano mintys įsisukdavo į siaubo ratą

ir nesvarbu, kaip bandydavau

nusiraminti ar būti racionalia,

nieko negalėjau padaryti.

Toks jausmas, tarsi mano smegenys
norėjo mane nužudyti,

ir tada, kai bijojau bijoti,

sunaikino visas mano mintis.

Tada tiesiogiai supratau,

ką reiškia turėti sutrikusias smegenis,

tada ir ėmiau pasisakyti
už smegenų sveikatą.

Padedant terapijai, vaistams
ir rūpinantis savimi,

gyvenimas pamažu vėl tapo

tuo, ką galima laikyti normaliu
žinant aplinkybes.

Kai mąsčiau apie visa, kas įvyko,

pastebėjau, kad mano sūnaus
nuopuolis į šią disfunkciją

tikriausiai įvyko
per dvejų metų laikotarpį –

pakankamai laiko rasti pagalbos,

jei tik kas nors būtų žinojęs,
kad jam jos reikia,

ir žinojęs ką daryti.

Kaskart kai kas nors paklausia

„Kaip tu galėjai nežinoti?“,

jaučiuosi lyg gavusi per veidą.

Tai yra kaltinimas,
jis žadina mano kaltės jausmą,

kurio, nepaisant lankytos terapijos,

niekada pilnai neatsikratysiu.

Bet štai kai kas, ką supratau:

jei užtektų meilės

sulaikyti savižudį nuo

savęs žalojimo,

žmonės beveik nesižudytų.

Tačiau meilės neužtenka,

o savižudybė labai paplitusi.

Tai antra pagrindinė mirties priežastis

tarp žmonių, kurių amžius nuo 10 iki 34,

bei 15 procentų Amerikos jaunimo

pripažįsta, kad praeitais metais

planavo nusižudyti.

Supratau, kad nesvarbu
kaip labai norėtume tuo tikėti,

negalime žinoti ar kontroliuoti

visko, ką jaučia ir galvoja artimieji;

ir tas užsispyręs mąstymas,
kad mes kažkuo kitokie,

kad mūsų artimieji
tikrai nežada žaloti savęs

ar kito žmogaus,

tai gali sukliudyti pastebėti,

kas slepiasi bendrame vaizde.

Ir jeigu įvyksta
blogiausias galimas dalykas,

turėsime išmokti atleisti sau
už nežinojimą,

už tai, kad neišsiklausinėjome,

ar kad neradome tinkamo gydymo.

Visada turėtume manyti,

kad galbūt mums artimas žmogus kenčia,

nepaisant to, ką jie sako

ar kaip elgiasi.

Turime jų klausytis visa savo esybe,

neteisti jų

ir nesiūlyti sprendimų.

Žinau, kad turėsiu gyventi
su šia tragedija,

su šita daugybe tragedijų,

visą likusį gyvenimą.

Žinau, kad daugelio mintyse

tai, ką praradau aš, neprilygsta tam,
ką prarado tos kitos šeimos.

Žinau, kad mano sunkumai
nepalengvina jų sunkumų.

Žinau, kad yra tokių, kurie galvoja,
jog aš neturiu teisės į jokį skausmą

ir privalau visą gyvenimą atgailauti.

Galiausiai, viskas ką žinau yra tai:

tragiškas faktas yra toks,
jog net patys akyliausi ir atsakingiausi

ne visada galės padėti,

tačiau vardan meilės,

privalome nenustoti stengtis

sužinoti tai, ko neįmanoma sužinoti.

Ačiū.

(Plojimai)