Geresnis būdas mirti yra ir architektūra gali padėti

Trumpoje, provokuojančioje kalboje, architektė Alison Killing žvelgia į pastatus, kuriuose mirštame - kapines, ligonines, namus. Būdai, kaip mirštame keičiasi, ir būdai kaip mes esame sukurti mirti...na turėtų irgi pasikeisti. Stebinančiai žavus žvilgsnis į mūsų miestų ir mūsų gyvenimų paslėptus aspektus.

Norėčiau papaskoti istoriją
apie mirtį ir architektūrą.

Prieš šimtą metų, mirdavome nuo
infekcinių ligų, kaip plaučių uždegimas,

kuriam įsitvirtinus,
mirtis ateidavo greitai.

Buvo įprasta mirti namie, savo lovose,
prižiūrimiems savo šeimos narių,

nors ši galimybė buvo
numatyta iš anksto,

nes daug žmonių negalėjo
gauti medicininės pagalbos

Ir tada, 20-e amžiuje
daugelis dalykų pasikeitė.

Mes sukūrėme naujus vaistus – peniciliną,

kad galėtume išgydyti
šias infekcines ligas.

Išrastos naujos medicinos technologijos,
kaip rentgeno aparatai.

Ir dėl to, kad jie buvo dideli ir brangūs

mums reikėjo didelių, centralizuotų
pastatų, kur galėtume juos laikyti,

ir taip jie tapo mūsų
moderniomis ligoninėmis.

Po II Pasaulinio karo,

daug valstybių įkūrė visuotines
sveikatos apsaugos sistemas,

kad kiekvienas, kuriam reikia gydymo
galėtų jį gauti.

Viso to pasekmė - gyvenimo trukmės
pailgėjimas nuo 45-ių, amžiaus pradžioje,

iki beveik dvigubai šiandien.

20-as amžius tai – didžiulio optimizmo metas,
dėl to, ką mokslas galėjo pasiūlyti,

bet gyvenimo svarbiausias
akcentas, mirtis, buvo pamiršta,

net ir mūsų požiūris į mirtį
dramatiškai pasikeitė.

Aš esu architektė,

ir pusantrų metų stebėjau šiuos pokyčius

ir ką jie reiškia architektūrai,
sisijusia su mirtimi.

Dabar dažniausiai mirštame nuo vėžio
ir širdies ligų,

ir tai reiškia, kad daugeliui iš mūsų
gresia lėtinių ligų periodas

mūsų gyvenimo pabaigoje.

Šiame periode,

mes praleisime daug laiko ligoninėse,
slaugos ir priežiūros namuose.

Mes esame visi buvę modernioje ligoninėje.

Mes žinome tas fluorescentines šviesas ir
nesibaigiančius koridorius

ir tas nepatogių kėdžių eiles.

Ligoninių architektūra
įgijo blogą reputaciją.

Bet stebinantis dalykas ir tai,
kad taip nebuvo visą laiką.

Tai L'Ospedale degli Innocenti ligoninė,
kurią pastatė Brunelleschi 1419 metais.

Jis vienas žymiausių ir įtakingiausių
architektų tuo metu.

Žvelgiu į šį pastatą ir
galvoju apie ligonines šiandien,

ir tai, kas mane stebina yra
šio pastato ambicija.

Tai tiesiog tikrai puikus pastatas.

Pastato viduryje yra kiemeliai,

kad kiekvieną kambarį pasiektų
dienos šviesa ir gaivus oras,

kambariai yra dideli su aukštomis lubomis,

kad jie galėtų jaustis maloniai būdami viduje.

Tai taip pat labai gražu.

Kažkaip, mes pamiršome,
kad tai net įmanoma ligoninėms.

Jei norime geresnių pastatų, kur numirti,
mums reikia kalbėti apie tai,

bet, kadangi jaučiamės nejaukiai
kalbėdami apie mirtį,

mes apie tai tiesiog nesikalbame,

ir neklausiame kaip mes
kaip visuomenė žvelgiame į mirtį.

Vienas iš dalykų mano tyrime,
kuris mane nustebino,

kokie permainingi požiūriai iš tiesų yra.

Čia pirmasis krematoriumas
Jungtinėje Karalystėje,

pastatytas 1870 metais Woking'e.

Ir šis pirmasis statinys susilaukė
protestų vietiniame kaime.

Palaikų deginimas nebuvo priimtinas
ir 99,8 % žmonių buvo laidojami.

Ir tik praėjus 100 metų trys ketvirčiai
iš mūsų yra sudeginami.

Žmonės tikrai yra linkę pakeisti dalykus

jai jiems suteikiama galimybė
apie tai kalbėti.

Taigi šis pokalbis apie mirtį
ir architektūrą,

buvo tai, ką norėjau pradėti,
darydama savo pirmąją parodą

birželį Venecijoje pavadinimu
„Mirtis Venecijoje“.

Ji buvo sukurta siekiant
išlikti žaisminga,

kad žmonės tiesiog tuo užsiimtų.

Čia vienas iš mūsų eksponatų - Londono
interatyvusis žemėlapis,

kuris rodo, kiek tikro
nekilnojamo turto mieste

yra skiriama mirčiai,

ir kai pamojuoji ranka per žemėlpį

nekilnojamo turto, pastato, krematoriumo pavadinimas atsiskleidžia.

Kitas mūsų eksponatas –
serija atvirukų

kuriuos žmones gali pasiimti su savimi.

Juose vaizduojami žmonių namai
ir ligoninės,

krematoriumai ir morgai,

ir jie pasakoja skirtingų vietų istorijas

kurias mes praeiname iš abiejų mirties pusių.

Mes norėjome parodyti, kad vieta,
kur mirštame

yra esmė to, kaip mirštame.

Dabar keisčiausias dalykas buvo
kaip lankytojai reagavo į parodą,

ypač į audiovizualinius darbus.

Jie šoko, bėgiojo, šokinėjo

ir aktyviai bandė eksponatus
įvairiais būdais,

ir tam tikroje vietoje jie sustodavo

ir prisimindavo, kad jie yra
parodoje apie mirtį

ir kad galbūt ne taip turėtų
būti elgiamasi.

Bet iš tiesų, norėčiau paklausti ar yra
vienintelis būdas

kaip turėtume elgtis, kai aplink mirtis,

ir jei nėra, aš norėčiau paprašyti
jūsų pagalvoti, kas yra gera mirtis

ir kokia, jūsų nuomone, architektūra
turėtų paremti gerą mirtį,

ir galbūt tai galėtų būti mažiau štai taip,
ir šiek tiek daugiau šitaip?

Ačiū.

(Plojimai)