Hyeonseo Lee: Mano pabėgimas iš Šiaurės Korėjos

Būdama vaikas, augantis Šiaurės Korėjoje, Hyeonseo Lee galvojo, kad jos šalis yra „geriausia pasaulyje“. Ji ėmė tuo abejoti tik 90-ųjų bado metu. Ji pabėgo iš šalies, kai jai buvo 14, ir pradėjo gyventi slaptą pabėgėlės gyvenimą Kinijoje. Jos istorija yra šiurpinanti ir labai asmeniška išgyvenimo ir vilties istorija, o taip pat ir priminimas apie tuos, kurie gyvena pastoviame pavojuje, net kai siena yra toli toli.

Kai buvau maža,

galvojau, kad mano šalis geriausia pasaulyje

ir užaugau dainuodama dainą „Nėra ko pavydėti“.

Aš labai didžiavausi [savo šalimi].

Mokykloje daug laiko praleisdavome

mokydamiesi Kim Il-Sung'o istoriją,

bet niekad daug nesimokėme apie išorinį pasaulį,

išskyrus tai, kad Amerika, Pietų Korėja, Japonija yra priešai.

Ir nors aš dažnai mąstydavau apie išorinį pasaulį,

maniau praleisianti visą savo gyvenimą Šiaurės Korėjoje,

bet viskas staiga pasikeitė.

Kai man buvo septyneri, pirmąkart pamačiau viešą egzekuciją,

bet galvojau, kad mano gyvenimas Šiaurės Korėjoje buvo normalus.

Mano šeima nebuvo neturtinga

ir pati niekad nepatyriau alkio.

Bet vieną dieną 1995-aisiais mano mama parnešė laišką

nuo kolegės sesers.

Jame parašyta: „Kai tai skaitysite, visi penki šeimos nariai

nebeegzistuos šiame pasaulyje,

nes mes nieko nevalgėme paskutines dvi savaites.

Mes gulime ant grindų kartu

ir mūsų kūnai tokie nusilpę, kad esame pasirengę mirti.“

Aš buvau tokia sukrėsta.

Tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau,

kad mano šalies gyventojai kenčia.

Šiek tiek po to, eidama pro traukinių stotį

pamačiau kai ką baisaus,

ko negaliu ištrinti iš atminties.

Leisgyvė moteris gulėjo ant žemės,

o išsekęs vaikas jos rankose

buvo bejėgiškai įsmeigęs akis į motinos veidą.

Bet jiems niekas nepadėjo, nes visi buvo taip susitelkę

į rūpinimąsi savimi ir savo šeimomis.

Didžiulis badas nusiaubė Šiaurės Korėją 1990-ųjų viduryje.

Iš viso daugiau nei milijonas Šiaurės Korėjiečių

žuvo per badą ir daugelis išgyveno

tik valgydami žolę, vabalus ir medžių žievę.

Vis dažniau nutrūkdavo elektros tiekimas,

tad viskas aplink mane naktį būdavo visiškoje tamsoje,

išskyrus šviesų jūrą Kinijoje,

kitoje upės pusėje nuo mano namų.

Visada galvodavau, kodėl jie turi šviesas, o mes ne.

Šiose palydovo nuotraukose galime palyginti Šiaurės Korėją

su jos kaimynėmis naktį.

Tai yra Amnokano upė,

kuri yra dalis sienos tarp

Šiaurės Korėjos ir Kinijos.

Kaip matote, upė vietomis gali būti labai siaura

ir Šiaurės Korėjiečiai gali bandyti slapta pereiti ją.

Bet daug jų žūsta.

Kartais matydavau lavonus, plaukiančius upe.

Negaliu atskleisti visų detalių, kaip palikau Šiaurės Korėją,

bet galiu pasakyti tiek, kad per baisiuosius bado metus

buvau išsiųsta gyventi pas tolimus giminaičius Kinijoje.

Bet galvojau, kad

su šeima būsiu išskirta tik trumpam.

Niekad nemaniau,

kad prireiks 14 metų, kol gyvensime drauge.

Kinijoje buvo sunku būti maža mergaite be šeimos.

Nežinojau, kaip gyvensiu būdama

Šiaurės Korėjos pabėgėle,

bet greitai sužinojau, kad tai ne tik siaubingai sunku,

bet ir labai pavojinga,

nes Šiaurės Korėjos pabėgėliai Kinijoje laikomi

nelegaliais imigrantais.

Todėl pastoviai gyvenau baimėje,

kad mano tapatybė bus atskleista

ir būsiu sugrąžinta siaubingai lemčiai

Šiaurės Korėjoje.

Vieną dieną mano baisiausias košmaras išsipildė.

Mane pagavo kinų policija

ir nuvežė į nuovadą tardymui.

Kažkas įskundė, kad esu šiaurės korėjietė,

taigi jie tikrino mano kalbos galimybes

ir klausė daugybės klausimų.

Man buvo taip baisu,

kad maniau, jog sprogs širdis.

Jei kas nors būtų pasirodę nenatūralu, mane galėjo įkalinti

ir repatrijuoti.

Galvojau, kad mano gyvenimas baigėsi,

bet sugebėjau sulaikyti visas emocijas

ir atsakyti į klausimus.

Jiems baigus mane klausinėti

vienas pareigūnas tarė kitam:

„Tai klaidingas pranešimas.

Ji nėra iš Šiaurės Korėjos.“

Ir jie mane paleido. Tai buvo stebuklas.

Kai kurie šiaurės korėjiečiai Kinijoje ieško prieglobsčio

kitų šalių ambasadose,

bet daug jų yra pagaunami Kinijos policijos

ir repatrijuojami.

Šioms merginoms taip pasisekė.

Nepaisant to, kad jas pagavo,

jos galų gale buvo paleistos

dėl stipraus tarptautinio spaudimo.

Šiems šiaurės korėjiečiams pasisekė ne taip.

Kasmet daugybė šiaurės korėjiečių sulaikomi Kinijoje

ir repatrijuojami į Šiaurės Korėją,

kur jie gali būti kankinami, įkalinami

arba jiems įvykdomos viešos egzekucijos.

Nors man ir pasisekė pabėgti,

daugeliui kitų šiaurės korėjiečių taip nenutinka.

Tai, kad šiaurės korėjiečiai turi slėpti savo tapatybes

ir vargti tiesiog norėdami išgyventi, yra tragedija.

Net išmokus naują kalbą ir gavus darbą,

jų gyvenimas gali staiga apsiversti aukštyn kojomis.

Būtent todėl, po 10-ies metų savo tapatybės slėpimo

nusprendžiau rizikuoti ir vykti į Pietų Korėją

ir iš naujo susikurti gyvenimą.

Įsikurti Pietų Korėjoje buvo daug sunkiau

nei tikėjausi.

Anglų kalba buvo tokia svarbi Pietų Korėjoje,

todėl ėmiau mokytis savo trečiąją kalbą.

Taip pat supratau, kad buvo didelis atotrūkis tarp

Šiaurės ir Pietų.

Mes visi korėjiečiai, bet viduje

mes tapome labai skirtingi

dėl 67 metus trukusio padalinimo.

Mane net ištiko tapatybės krizė.

Ar aš pietų korėjietė ar šiaurės korėjietė?

Iš kur aš? Kas aš?

Staiga nebebuvo šalies,

kurią galėčiau išdidžiai vadinti sava.

Nepaisant to, kad prisitaikyti prie gyvenimo Pietų Korėjoje

nebuvo lengva, aš sukūriau planą.

Pradėjau mokytis priėmimo į universitetą egzaminui.

Bet vos tik ėmiau priprasti prie savo naujo gyvenimo,

sulaukiau gąsdinančio telefono skambučio.

Šiaurės Korėjos pareigūnai

sulaikė pinigus, kuriuos siunčiau savo šeimai,

ir todėl šeimai buvo paskirta bausmė

būti ištremtiems

į apleistą kaimo vietovę.

Jie turėjo greitai bėgti,

todėl pradėjau planuoti kaip jiems padėti.

Šiaurės korėjiečiai turėjo pereiti neįsivaizduojamus tolius

norėdami pasiekti laisvę.

Beveik neįmanoma pereiti sieną

tarp Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos,

todėl, kaip bebūtų ironiška, turėjau grįžti į Kiniją

ir keliauti link Šiaurės Korėjos sienos.

Mano šeima nekalbėjo kiniškai,

todėl turėjau keliauti kartu,

kažkaip, daugiau kaip 2000 mylių Kinijoje

ir tada patekti į pietryčių Aziją.

Kelionė autobusu užtruko vieną savaitę

ir keletą kartų mus beveik pagavo.

Kartą mūsų autobusą sustabdė

ir į jį įlipo kinų policijos pareigūnas.

Jis paėmė visų asmens dokumentus

ir pradėjo uždavinėti klausimus.

Mano šeima nesuprato kiniškai,

todėl maniau, kad mano šeimą suims.

Kinų pareigūnui artinantis prie mano šeimos

aš impulsyviai atsistojau ir pasakiau,

kad šie žmonės kurti ir nepilno proto,

ir kad aš buvau jų palydovė.

Jis pažiūrėjo į mane įtariai,

bet laimei manimi patikėjo.

Mes nuvykome iki pat Laoso sienos,

bet Laoso pasienio darbuotojų papirkinėjimui

turėjau išleisti beveik visus savo pinigus.

Bet net perėjus sieną,

mano šeima buvo suimta ir įkalinta

dėl nelegalaus perėjimo per sieną.

Man sumokėjus baudą ir kyšį

mano šeima buvo paleista po mėnesio,

bet ne už ilgo vėl suimta ir įkalinta

Laoso sostinėje.

Tai buvo vienas sunkiausių momentų mano gyvenime.

Dariau viską, kad šeimai iškovočiau laisvę,

ir buvome taip arti,

bet mano šeimą įkalino

būnant visai netoli nuo Pietų Korėjos ambasados.

Vaikščiojau pirmyn atgal nuo imigracijos biuro

iki policijos nuovados,

beviltiškai bandydama išlaisvinti savo šeimą,

bet neturėjau pakankamai pinigų,

kad mokėčiau kyšius.

Visai praradau viltį.

Tada išgirdau kažką klausiant:

„Kas atsitiko?“

Aš buvau nustebusi,

kad visiškai nepažįstamam žmogui rūpėjo paklausti.

Savo laužyta anglų kalba ir su žodynu

paaiškinau situaciją ir tas žmogus

nedvejodamas nuėjo prie bankomato

ir sumokėjo likusią dalį pinigų, kurių reikėjo išlaisvinti

mano šeimai ir dviems kitiems šiaurės korėjiečiams.

Padėkojau jam iš visos širdies ir paklausiau:

„Kodėl man padedate?“

„Padedu ne tau“,- tarė jis.

„Padedu Šiaurės Korėjos žmonėms.“

Tai buvo simbolinis mano gyvenimo momentas.

Gerasis nepažįstamasis man įkūnijo naują viltį

sau ir Šiaurės Korėjos žmonėms, kai to reikėjo labiausiai,

ir parodė, kad nepažįstamųjų gerumas

ir tarptautinės bendruomenės parama

yra vilties spinduliai, kurių reikia Šiaurės Korėjos žmonėms.

Galų gale po ilgos kelionės

mano šeima ir aš buvome kartu Pietų Korėjoje,

bet išsilaisvinimas buvo tik dalis kovos.

Daug šiaurės korėjiečių yra atskirti nuo savo šeimų

ir atvykę į naują šalį

jie pradeda turėdami mažai arba jokių pinigų.

Todėl tarptautinė bendrija mums gali labai padėti

su švietimu, anglų kalbos mokymais,

darbo apmokymais ir kitais dalykais.

Mes taip pat galime būti tiltas,

jungiantis žmones Šiaurės Korėjoje

su išorinius pasauliu,

nes dauguma mūsų palaiko ryšius

su šeimos nariais likusiais ten

ir mes siunčiame jiems žinias ir pinigus,

ir tai padeda keisti Šiaurės Korėją iš vidaus.

Man taip pasisekė. Savo gyvenime aš gavau

tiek paramos ir įkvėpimo,

tad noriu padėti suteikdama šiaurės korėjiečiams

galimybę suklestėti

su tarptautine parama.

Esu tikra, kad pamatysite vis daugiau

šiaurės korėjiečių visame pasaulyje, kuriems puikiai sekasi,

galbūt net šioje TED scenoje.

Ačiū.

(Plojimai)