Kam atidaryti mokyklą? Kad uždarytume kalėjimą.

Mūsų vaikai yra mūsų ateitis, tačiau svarbiausia, kad jie patys tuo tikėtų. Štai todėl Nadia Lopez atidarė akademiją Braunsvilyje, Brukline, viename skurdžiausių ir pavojingiausių rajonų visame Niujorko mieste. Ji tiki kiekvieno vaiko galimybėmis ir sumanumu. Šiame trumpame pasakojime Mott Hall Bridges akademijos direktorė (ir „Niujorko Žmonės” žvaigždė) pasidalina savo patirtimi, kaip ji padeda savo mokiniams kurti šviesią ateitį sau ir savo šeimoms.

Kai aš atidariau Mott Hall Birdges
mokyklą 2010 metais,

mano tikslas buvo paprastas:

atidaryti mokyklą tam, kad
būtų uždarytas kalėjimas.

Kai kuriems, tai atrodė
neįgyvendinamas noras,

nes mūsų mokykla yra įsikūrusi
Brownsville rajone, Brukline,

vienoje vargingiausių ir
pavojingiausių kaimynysčių

visame Niujorko mieste.

Kaip ir daugelis mokyklų, turinčių
didelį skurstančių mokinių skaičių,

mes susiduriame su daug sunkumų:

sunku rasti mokytojus,
kurie suprastų

tokios nuskriaustos visuomenės problemas:

mažas finansavimas technologijoms,

žemas tėvų įsitraukimas

ir kaimynystės gaujos, kurios verbuoja
vaikus jau nuo ketvirtos klasės.

Ir štai buvau aš,

steigėja vidurinės mokyklos, kuri
buvo vienintelė valstybinė mokykla rajone

ir joje tebuvo 45 vaikai.

Trisdešimt procentų su
specialiais poreikiais.

Aštuoniasdešimt šeši procentai
buvo nepasiruošę pirmai klasei

tiek anglų kalboje, tiek matematikoje.

Ir 100 procentų gyveno
žemiau skurdo ribos.

Jeigu mūsų vaikai nedalyvauja pamokose,

kaip jie ką nors išmoks?

Ir jeigu jie nesimoko,

kur jie visi dėsis?

Tai buvo pastebima, kai aš
klausinėdavau trylikamečių:

„Jaunuoli,

kur tu matai save po penkerių metų?”

Ir jis atsakydavo:

„Aš nežinau, ar taip ilgai gyvensiu.”

Arba mergaitė man atsakydavo,

kad jos gyvenimo tikslas
dirbti greito maisto restorane.

Man tai buvo nepriimtina.

Taip pat buvo aišku, kad jie nežinojo,

jog yra tiek daug galimybių,

kurios egzistavo ne tik jų rajone.

Mes visi vadiname savo mokinius „mokslo
žmonėmis”, nes jie mokosi visą gyvenimą.

Ir tai, ką jie išmoksta šiandien,

paruoš juos koledžui ir ateities karjerai.

Aš renkuosi karališkas
spalvas – violetinę ir juodą,

nes noriu, kad jie prisimintų, jog
jie yra didūs palikuonys

ir kad su mokslo pagalba

jie gali būti ateities inžinieriai,

mokslininkai,

verslininkai

ir netgi lyderiai, kurie gali
perimti dabartinį pasaulį.

Šiuo metu

mes turime tris paskutiniųjų metų klases,

98 procentai...

(Plojimai.)

98 procentai baigia mokyklą.

Tai yra beveik 200 vaikų,

kurie dabar tęs mokslus
aukšto lygio gimnazijose

Niujorko mieste.

(Plojimai.)

Tai buvo šalta sausio diena,

kai mano mokinys Vidal Chastanet
susitiko su Brandon Stanton,

garsaus blogo „Niujorko Žmonės” įkūrėju.

Brandon pasidalino jauno
vaikino iš Braunsvilio istorija,

kuris buvo smurto liudininku,

matydamas žmogų, kurį
kažkas nustūmė nuo stogo.

Ir vis vien jam įtaką gali daryti
direktorė,

kuri atidarė mokyklą, kuri tiki vaikais.

Vidal įkūnija tiek daug kitų
neprivilegijuotų vaikų istorijų,

kurie taip pat kovoja už būvį

ir tai yra priežastis, kodėl švietimą
turime laikyti savo prioritetu.

Brandon'o įrašas susilaukė
pasaulinės sensacijos,

kuri pakeitė milijonų gyvenimus.

Viso to rezultatas: 1,4 milijono dolerių
buvo paaukota tam,

kad mūsų mokiniai galėtų lankytis
kolegijose arba universitetuose,

dalyvauti Vasaros STEAM programose,

taip pat pretenduoti į stipendijas.

Reikia suprasti,

kad kai 200 jaunų žmonių
iš Brownsville rajono aplankė Harvardą,

jie patys pajautė,

kad mokymasis jų svajonių
koledže yra įmanomas.

Ir tai, ką jie laikė neįmanomu,
dėl savo kilmės

ir savo prastos bendruomenės

buvo pakeisti vilties ir tikslų.

Švietimo revoliucija vyksta
mūsų mokyklose,

suaugusių dėka, kurie apgaubia meile,

suformuoja,

palaiko

ir dalinasi žiniomis.

Tai yra dalykai, kurie įkvepia vaikus.

Bet tai nėra lengva užduotis.

Ir čia yra aukšti reikalavimai

kartu su sistema, kuri nėra tobula.

Bet aš turiu energingą pedagogų grupę,

kurie dirba kaip komanda, kad sukurtų,
geriausią mokymo programą.

Jie skiria laiko ne tik darbo dienomis,

jie aukoja savaitgalius

ir netgi skiria savo pinigų tam,
kad atsirastų resursai,

kurių kartais mes neturime.

Ir kaip direktorė,

aš turiu tikrinti, ko tikiuosi.

Aš pasirodau klasėse

ir pasakau pastabas,
pateikdama atsiliepimus,

nes aš noriu, kad mano mokytojai
būtų tokie pat sėkmingi,

kaip Mott Hall Bridges akademijos vardas.

Ir aš suteikiu galimybę susisiekti
su manimi kiekvieną dieną,

štai kodėl jie visi turi mano
asmeninį telefono numerį,

įskaitant ir mano mokinius ir tuos,
kurie jau baigė mokyklą,

turbūt todėl man
skambina ir rašo žinutes

trečią valandą nakties.

(Juokas.)

Bet mus visus jungia noras pasisekti,

ir geri lyderiai tą daro.

Rytojaus ateitis sėdi
mokyklos kabinetuose.

Ir jie yra mūsų atsakomybė.

Visų čia sėdinčių

ir visų, kurie dabar žiūri į ekraną.

Mes turime tikėti jų sumanumu

ir priminti jiems juos mokydami,

kad jie yra mūsų švietimo galia.

Ačiū.

(Plojimai.)