Nežinomybės grožis

Beveik prieš 30 metų Pico Iyer nukeliavo į Japoniją, įsimylėjo šią šalį ir persikėlė ten gyventi. Kaip entuziastingas žmogaus sielos stebėtojas, Iyer atvirai prisipažįsta, jog mano, kad apie Japoniją (o iš tiesų, apie viską) žino daug mažiau, nei manė žinojęs prieš tris dešimtmečius. Šioje žodinėje išminties meditacijoje, Iyer išplėtoja šią įdomią įžvalgą apie žinias, įgytas su amžiumi: kuo daugiau žinome, tuo labiau suprantame, kiek iš tikrųjų mažai mes žinome.

Vieną karštą spalio rytą

išlipau iš naktinio traukinio

Mandalajuje,

senojoje karališkoje Birmos sostinėje,

dabartiniame Mianmare.

Gatvėje sutikau grupę
pavojingai atrodančių vyrų,

stovinčių šalia savo dviračių rikšų.

Vienas iš jų priėjo

ir pasisiūlė man aprodyti apylinkes.

Jo pasiūlyta kaina buvo neįtikėtina.

Ji buvo mažesnė nei

šokolado plytelės kaina namuose.

Taigi, įsiropščiau į jo triratį,

ir jis pradėjo lėtai minti
tarp rūmų ir pagodų.

Beminant jis papasakojo,

kaip iš savo kaimo jis atvyko į miestą.

Gavo matematikos aukštąjį laipsnį.

Jis svajojo tapti mokytoju.

Tačiau, gyvenimas karinėje diktatūroje,
žinoma, yra sunkus,

todėl dabar tai buvo vienintelis
jo pragyvenimo šaltinis.

Jis sakė, jog daugelį naktų jis
miegojo savo triratyje,

kad galėtų paimti pirmus,
naktinio traukinio keleivius.

Labai greitai supratome,
jog tam tikrais aspektais

turėjome labai daug bendro:

abu buvome 20-29 metų amžiaus,

abu žavėjomės kitomis kultūromis

taigi jis pasikvietė mane į svečius.

Mes išsukome iš plačių,
sausakimšų gatvių,

pradėjome trinksėti duobėtomis,
nejaukiomis šalutinėmis gatvėmis.

Visur aplink apgriuvę lūšnos.

Visai nebesupratau, kur esu,

ir buvo aišku, jog dabar
man galėjo atsitikti bet kas.

Galėjau būti apiplėštas ar apsvaigintas

ar dar blogiau.

Niekas to nesužinotų.

Galiausiai, jis sustojo
ir nulydėjo mane į lūšną,

kurią sudarė tik vienas mažytis kambarys.

Tada jis pasilenkė po lova.

Aš sustingau.

Laukiau, kol pamatysiu,
ką jis ištrauks iš po lovos.

Galiausiai jis ištraukė dėžę.

Viduje buvo visi laiškai, kuriuos
jis kada nors yra gavęs

iš užsieniečių lankytojų.

Ant kai kurių, jis priklijavo

mažas, juodai baltas, nudėvėtas
momentines nuotraukas

savo naujųjų draugų iš užsienio.

Kai tą naktį atsisveikinome,

suvokiau, jog jis taip pat man parodė

slaptą kelionių tikslą.

Pasinerti

tiek vidumi, tiek išoriškai

į vietas, į kurias niekada nenueitum.

Išdrįsti nuklysti į nežinomybę,

dviprasmybę,

netgi baimę.

Namuose pavojingai lengva manyti,

jog kontroliuojame viską.

Kiekvieną akimirką visata tau primena,
jog tai netiesa,

ir tu ne viską iki galo suprasi.

Visur „žmonės nori tapti sėsliais“,

mums priminė Ralfas Valdo Emersonas,

„tik tiek, kiek mes esame nenusistovėję,

tiek vilties mes dar turime.“

Šioje konferencijoje mums pasisekė
išgirsti

neįprastas, naujas idėjas ir atradimus

ir visus būdus,

kuriais žinios intriguojančiai
veržiasi į priekį.

Tačiau kažkada žinios išsinaudoja.

Tai yra ta akimirka,

kai tavo gyvenimas yra nuspręstas:

tu įsimyli,

prarandi draugą,

„šviesos išsijungia“.

Ir tik tada, kai esi pasiklydęs,
sunerimęs ar jautiesi išmuštas iš vėžių,

tik tada suvoki, kas esi.

Aš netikiu, kad neišmanymas yra palaima.

Mokslas nediskutuotinai padarė
mūsų gyvenimus

šviesesniais, ilgesniais ir sveikesniais.

Esu amžinai dėkingas savo mokytojams,
kurie parodė man fizikos dėsnius

ir išmokė, jog trys kart trys yra devyni.

Galiu tai suskaičiuoti ant pirštų

bet kada, dieną ar naktį.

Tačiau, kai matematikas man sako

jog minus trys padauginus iš minus trijų
yra devyni,

tai tam tikra logika, kuriai,
rodos, reikia pasitikėjimo.

Kitaip sakant, neišmanymas ne visada
yra žinojimo priešingybė.

Tai gali būti stebuklas.

Paslaptis.

Galimybė.

Mano gyvenime tie dalykai,
kurių nežinau,

stūmė mane į priekį

žymiai labiau nei dalykai, kuriuos žinau.

Tie dalykai, kurių nežinau, taip pat

suartino mane su žmonėms, esančiais šalia.

Aštuonis lapkričius iš eilės,

kasmet keliavau aplink Japoniją
su Dalai Lama.

Vienas dalykas, kurį jis sakydavo kasdien,

kas suteikdavo žmonėms
užtikrintumo ir pasitikėjimo,

buvo frazė, „Aš nežinau“

„Kas laukia Tibeto?“

„Kada gi pagaliau pasaulyje
įsivyraus taika?“

„Koks yra geriausias būdas
užauginti vaikus?“

„Atvirai kalbant, “ sako šis
itin išmintingas žmogus,

„aš nežinau.“

Nobelio premijos laureatas,
ekonomistas Danielius Kahnemanas

praleido daugiau nei 60 metų,
tyrinėdamas žmogaus elgseną.

Jo išvados teigia,

jog esame žymiai labiau tikri,
tuo ką manome žiną,

nei reiktų.

Jis pasakęs įsimintiną frazę,

kad mes turime „neribotas galimybes
ignoruoti savo pačių neišmanymą.“

„Mes žinome“, kad mūsų
komanda laimės šį savaitgalį,

ir šį žinojimą atsimename tik

retomis progomis, kai esame teisūs.

Didžiąją laiko dalį „esame tamsoje“.

Štai, kur slypi tikrasis intymumas.

Ar žinai, ką tavo mylimasis
darys rytoj?

Ar nori žinoti?

Mūsų visų tėvai, kaip kai kurie žmonės
juos vadina,

Adomas ir Ieva,

būtų gyvenę be mirties, jei būtų valgę
tik nuo gyvenimo medžio.

Tačiau akimirką, kai jie pradėjo kramsnoti

nuo gėrio ir blogio medžio

jų nekaltumas dingo.

Jie tapo sumišę ir irzlūs,

sąmoningi.

Jie išmoko, galbūt per vėlai,

jog yra dalykai, kuriuos mes
tikrai turime žinoti,

bet yra žymiai daugiau dalykų, kuriuos
yra geriau palikti nepaliestais.

Kai buvau vaikas,

žinoma, žinojau viską.

Praleidau 20 metų pamokose,
rinkdamas faktus

ir buvau informacijos versle,

rašydamas straipsnius „Times“ žurnalui.

2,5 savaitės išvykau į pirmąją
savo kelionę į Japoniją.

Grįžau su 40 puslapių ese,

kurioje iki detalių aprašiau
Japonijos šventyklas,

madas, beisbolo žaidimus,

jos sielą.

Bet po visu šituo,

kažkas, ko nesupratau,

dėl nepaaiškinamų priežasčių,
manyje sujudo,

jog nusprendžiau apsigyventi Japonijoje.

Ir dabar, gyvendamas čia 28-erius metus,

anaiptol negalėčiau jums daug papasakoti

apie savo pasirinktus namus.

Ir tai yra nuostabu,

nes tai reiškia, jog kasdien
atrandu kažką naujo.

Stebėdamas už kampo

matau tūkstančius dalykų,

apie kuriuos niekada nesužinosiu.

Žinios yra neįkainojama dovana.

Bet žinojimo iliuzija gali būti
pavojingesnė nei neišmanymas.

Manymas, jog pažįsti savo mylimąjį

ar savo priešą,

gali būti klastingesnis

nei pripažinimas, jog niekada
jų nepažinsi.

Kiekvieną rytą Japonijoje, kai saulės
spinduliai „užlieja“ mūsų mažą butą,

aš labai stengiuosi nežiūrėti
orų prognozės,

nes jei tai padaryčiau,

mano galva būtų „apsiniaukusi“,
išblaškyta

net šviesią dieną.

Esu pilno etato rašytojas
jau 34-erius metus.

Vienas dalykas, kurį išmokau,

yra tai, jog virsmas įvyksta tuomet,
kai visko nekontroliuoju,

kai nežinau kas bus toliau,

kai negaliu manyti, jog esu aukščiau
už visa kita, kas yra aplink mane.

Tai taip pat galioja meilėje

arba sunkiomis akimirkomis.

Netikėtai vėl atsiduriame
tame triratyje,

trinksime toli nuo plačių,
gerai apšviestų gatvių.

Pirmoji keliavimo,

o taip pat ir gyvenimo, taisyklė sako:

Esi stiprus tiek, kiek
esi pasiruošęs pasiduoti.

Pabaigoje, galbūt,

buvimas žmogumi

yra daug svarbiau,

nei noras viską žinoti.

Ačiū.

(Plojimai.)