Maria Bezaitis: Netikėtas kitoniškumo poreikis

Mūsų skaitmeniniame pasaulyje duomenys tapo socialinių ryšiu tarpininku. Net patys to nesuprasdami, mes užsitveriame nuo kitoniškumo -- žmonių ir idėjų, kurie neatitinka mūsų turimų žinių ir vietų. Technologijos turėtų pateikti tai, ko mums reikia, net jei tai ir būtų nepažįstama. (Filmuota TED@Intel metu.)

„Nekalbėk su nepažįstamaisiais.“

Šią frazę jums sakė draugai, šeima

mokykla ir žiniasklaida ištisus dešimtmečius.

Tai norma. Visuomeninė norma.

Bet tai ypatinga visuomeninė norma,

nes tai visuomeninė norma, kuri nori mums pasakyti,

su kuo turime bendrauti ir su kuo neturėtume.

„Nekalbėk su nepažįstamais“,- sako,

„Venk visų, kurių tu nežinai.

Būk su tais, kuriuos pažįsti.

Būk su tokiais, kaip tu.“

Ar tai nors kiek patrauklu?

Juk visai ne taip elgiamės, kai mums geriausiai sekasi.

Kai mums sekasi, mes bendraujame su žmonėmis,

kurie yra kitokie nei mes,

nes taip besielgdami mokomės iš žmonių,

kurie yra kitokie nei mes.

Bendravimo su kitokiais žmonėmis naudą

vadinu „kitoniškumu“ ir manau,

kad šiandienos skaitmeniškai intensyviame

pasaulyje nepažįstamieji yra visai nesvarbu.

Tai, kuo reikėtų rūpintis, yra

kiek kitoniškumo mes iš tikrųjų gauname?

Kodėl kitoniškumas? Nes mūsų socialiniai ryšiai

vis labiau keičiami duomenų

ir duomenys tuos socialinius ryšius paverčia skaitmeniniais ryšiais,

ir tai reiškia, kad mūsų skaitmeniniai ryšiai

dabar nepaprastai priklauso nuo technologijų,

kurios suteikia tvirtumo jausmą,

atradimo jausmą,

nustebimo ir nenuspėjamumo jausmą.

Kodėl nepažįstamieji?

Nes jie yra dalis pasaulio,

kurio ribos visai neapibrėžtos.

Jie priklauso mums pažįstamų žmonių pasauliui

o ne nepažįstamųjų,

ir kalbant apie mano skaitmeninius ryšius,

aš jau bendrauju su nepažįstamais žmonėmis.

Tai nėra klausimas, ar aš pažįstu tave.

Klausimas yra, ką galiu su tavimi veikti?

Ko galime kartu išmokti?

Ką galime nuveikti kartu, kas abiems būtų naudinga?

Daug laiko praleidžiu galvodama,

kaip keičiasi socialinė aplinka,

kaip naujos technologijos kuria naujus suvaržymus

ir naujas galimybes žmonėms.

Svarbiausios naujovės, su kuriomis susiduriame šiandien

yra susijusios su duomenimis ir tuo, kaip duomenys

formuoja skaitmeninius ryšius,

kurie taps įmanomi artimoje ateityje.

Ateities ekonomikos priklauso nuo to.

Mūsų ateities socialiniai gyvenimai priklauso nuo to.

Grėsmė, kurios reikia bijoti nėra nepažįstamieji.

Grėsmė, kurios reikia bijoti yra,

ar gauname pakankamai kitoniškumo.

20-o amžiaus psichologai ir sociologai

mąstė apie kitoniškumą,

bet jie nemąstė taip dinamiškai apie žmonių ryšius,

ir jie galvojo apie nepažįstamuosius

poveikio elgsenai kontekste.

Stanley Milgram iš 60-ųjų ir 70-ųjų,

kuris sukūrė „mažo pasaulio“ eksperimentą,

vėliau išpopuliarintą kaip 6 atskirties laipsniai,

pasiūlė mintį, kad du atsitiktinai pasirinkti žmonės

greičiausiai sujungti nuo 5 iki 7 tarpinių grandžių.

Jo mintis buvo, kad nepažįstamieji yra šalia.

Mes juos galime pasiekti. Yra keliai,

kuriais galime juos pasiekti.

Markas Granovetteris, Stanfordo sociologas, 1973 m.

savo straipsnyje „Silpnųjų ryšių stiprumas“

pasiūlė idėją, kad šię silpnieji ryšiai,

kurie yra mūsų tinkluose, tie nepažįstamieji,

yra daug efektyvesni mums teikiant informaciją,

nei mūsų stiprieji ryšiai, mūsų artimiausi žmonės.

Ir dar vienas jo kaltinimas stipriesiems ryšiams,

kai jis kalba apie mums artimus žmones,

yra tai, kad stiprieji ryšiai

mus daro panašesnius.

Jie kuria vienodumą.

Su kolegomis Intel korporacijoje praleidome

kelis metus tyrinėdami, kaip skaitmeninės

platformos performuoja mūsų kasdienius gyvenimus

ir kokios naujos elgsenos pasidaro įmanomos.

Žiūrėjome būtent į skaitmeninių platformų tipus,

kurie mus įgalino

paimti mūsų nuosavus daiktus, tuos, kurie buvo

prieinami tik mums ir mūsų draugams mūsų namuose,

ir padaryti juos prieinamus žmonėms, kurių nepažįstame.

Ar tai būtų mūsų drabužiai, mašinos,

ar tai būtų mūsų dviračiai, knygos ar muzika,

mes dabar galime paimti šiuos dalykus

ir padaryti juos laisvai prieinamus žmonėms, su kuriais nesame pažįstami.

Ir padarėme labai svarbią išvadą,

kad keičiantis žmonių ryšiams su

daiktais jų gyvenime,

kartu keičiasi ir ryšiai su kitais žmonėmis.

Ir vis dėlto, rekomendacijų sistema

po rekomendacijų sistemos prašauna pro šalį.

Jos bando prognozuoti, ko mums reikia

pagal mūsų praeities charakterizaciją,

pagal tai, ką jau esame padarę.

Apsaugos technologija po apsaugos technologijos

bando sukurti duomenų apsaugą

prieš grėsmes ir atakas,

palikdama mane uždarytą nelanksčiuose ryšiuose.

Kategorijos kaip „draugai“ ir „šeima“,

ir „kontaktai“, ir „kolegos“

nieko nepasako apie mano tikruosius ryšius.

Efektyvesnis būdas galvoti apie juos

būtų matuojant artumą ir nuotolį,

kur kiekvienu laiko momentu, su bet kuriuo žmogumi

aš esu ir artimas, ir tolimas nuo to asmens,

viskas kaip funkcija to, ką man reikia daryti dabar.

Žmonės nėra artimi ar tolimi.

Žmonės visada yra tų dviejų kombinacija,

ir ta kombinacija pastoviai keičiasi.

O jei technologijos galėtų įsikišti

ir pakeisti balansą tarp tam tikrų ryšių?

O jei technologijos galėtų padėti

surasti žmogų, kurio man reikia dabar?

Kitoniškumas yra būtent ta

artumo ir atstumo kalibravimas,

leidžiantis rasti žmones, kurių man reikia dabar,

kuris leidžia rasti man reikiamus intymumo,

atradimų ir įkvėpimo šaltinius, kurių man reikia dabar.

Kitoniškumas nereiškia susitikti su nepažįstamaisiais.

Tai tiesiog idėja, kad mums reikia

sugriauti savo pažinojimo erdves.

Keliavimas per tas zonas yra būdas galvoti apie kitoniškumą,

ir tai nėra vien atskirų žmonių problema,

bet ir organizacijų problema,

organizacijų, kurios siekia visai naujų galimybių.

Ar tai būtų politinė partija,

atkakliai su tvirtomis nuostatomis,

kokie žmonės jai priklauso ir kokie ne,

ar tai būtų valdžia,

sauganti socialines institucijas kaip santuoką

ir apribodama tas institucijas mažumai,

ar tai būtų paauglė savo miegamajame,

bandanti grumtis su savo ir tėvų santykiais,

kitoniškumas yra būdas galvoti kaip mes kuriame

naujus ryšių tipus.

Mums reikia pakeisti normas.

Mes turime pakeisti normas,

kad naujos technologijos galėtų

tapti pagrindu naujo tipo verslams.

Kokie įdomūs klausimai mūsų laukia

šiame pasaulyje be nepažįstamųjų?

Kaip kitaip galėtume galvoti ryšius su kitais žmonėmis?

Kaip naujai galime galvoti apie savo ryšius

su atskiromis žmonių grupėmis?

Kaip naujai galime galvoti apie savo santykį su technologijomis,

kurios iš esmės tampa pilnaverčiais visuomeniniais dalyviais

bendravime?

Skaitmeninių ryšių įvairovė neįtikėtina.

Šios skaitmeninių ryšių įvairovės kontekste

saugiai ieškoti kitoniškumo galėtų išties

būti nauja pradžia inovacijoms.

Ačiū.

(Plojimai)