Radikali išmintis įmonei, mokyklai, gyvenimui

Kas būtų, jei jūsų darbas nereguliuotų jūsų gyvenimo? Brazilas direktorius Ricardo Semler praktikuoja radikalią korporatyvinės demokratijos formą, permąstant viską nuo valdybos posėdžių iki, kaip darbuotojai praneša savo atostogų dienas (jiems nereikia to daryti). Tai vizija, kuri atsilygina darbuotojų išmintimi, sukuria darbo ir gyvenimo balansą, ir veda į gilesnę įžvalgą, kas iš tikro yra darbas ar gyvenimas. Papildomas klausimas: kas būtų, jei mokyklos darytų tą patį?

Pirmadieniais ir ketvirtadieniais
aš mokausi mirti.

Vadinu tai paskutinėmis savo dienomis.

Mano žmonai Fernandai nepatinka terminas,

bet mano šeimoje daug žmonių
mirė nuo melanomos,

ir tėvai, ir seneliai ja sirgo.

Todėl vis mąsčiau, kad vieną dieną
galiu sėdėti prieš gydytoją,

kuris pažiūrės į mano tyrimus ir pasakys,

„Ricardo, tai neatrodo labai gerai.

Tau liko šeši mėnesiai arba metai“.

Tada pradedi galvoti, ką padarytum
su tau likusiu laiku.

Ir tu sakai, „Praleisiu daugiau
laiko su vaikais.

Aplankysiu tas vietas,

aš kopsiu ir leisiuos
kalnais ir vietomis

ir padarysiu visus dalykus,
kurių nedariau, kai turėjau laiko.“

Bet, žinoma, mes visi žinome,

tai yra saldžiai kartūs
prisiminimai, kuriuos turėsime.

Tai labai sunku padaryti.

Greičiausiai didelę laiko dalį
tu praleisi verkdamas.

Nusprendžiau, aš padarysiu kažką kita.

Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį
aš naudosiu savo paskutines dienas.

Ir per šias dienas darysiu

bet ką, ką būčiau daręs,
jei sulaukčiau tokių naujienų.

(Juokas.)

Kai galvoji –

(ploja)

kai galvoji apie darbo priešingybę,

dažniausiai galvojame apie laisvalaikį.

Ir tu sakai, ak, man reikia
šiek tiek laisvo laiko ir panašiai.

Bet faktas yra tai,
laisvalaikis yra labai įtemptas dalykas.

Tu eini žaisti golfo ir teniso
ir sutinki žmones,

keliauji priešpiečių
ir vėluoji į filmus.

Tai labai įtemptas dalykas, ką darome.

Darbo priešingybė yra dykinėjimas.

Bet tik mažuma žino,
ką daryti su dykinėjimu.

Kai apskritai pažiūri į kelią, kurį
nueiname per savo gyvenimus,

supranti, kad periodais,
kuriuose turime daug pinigų,

mes turime labai mažai laiko.

Ir, kai pagaliau mes turime laiko,
tada neturime nei pinigų, nei sveikatos.

Pastaraisiais 30 metų pradėjome
apie tai galvoti kaip kompanija.

Tai sudėtinga įmonė
su tūkstančiais darbuotojų,

šimto milijonų
dolerių vertės verslu,

ji gamina raketų kuro paleidimo sistemas,
aptarnauja 4 000 bankomatų Brazilijoje,

rengia pajamų mokesčio deklaracijas
daugybei tūkstančių.

Taigi tai nėra paprastas verslas.

Mes pažiūrėjome į jį ir pasakėme,

pereikime prie tų žmonių,
atiduokime jiems kompaniją,

kur pašalinsime visus
internatinės mokyklos aspektus,

kada turi ateiti, kaip apsirengti,

kaip turi vykti į susitikimus,
ką turi kalbėti,

ko nekalbėti visai,

ir pažiūrėkime, kas liks.

Taigi pradėjome tai prieš 30 metų

ir pradėjome spręsti
būtent šią problemą.

Tada sakėme, žiūrėk, išėjimas į pensiją –

visa problema, kaip mes
daliname savo gyvenimo grafiką.

Užuot lipęs į kalnus, kai esi 82,

kodėl to nepadaryti kitą savaitę?

Ir padarysime šitaip,

mes parduosime tau trečiadienius
už 10 procentų tavo algos.

Dabar, jei norėsi tapti smuikininku,
kuriuo tu tikriausiai nesi,

tu galėsi tuo užsiimti trečiadieniais.

Ir štai ką atradome –

manėme, kad vyresni žmonės

bus tikrai susidomėję šia programa.

Bet amžiaus vidurkis
pirmųjų prisijungusių žmonių,

žinoma, buvo 29.

Taigi pradėjome žiūrėti

ir sakėme, mums reikia
tai padaryti kitaip.

Mes pradėjome sakyti dalykus kaip,

kodėl mes norime žinoti,
kada tu ateini į darbą,

kada tu išeini ir pan.?

Ar negalime to pakeisti sutartimi,

kad perkame kažką iš tavęs,
tam tikrą darbą?

Kam mes statome šias būstines?

Ar tai nėra ego klausimas,
kad norime atrodyti solidūs,

dideli ir svarbūs?

Bet mes tempiame tave dvi valandas
per visą miestą tik dėl to?

Taigi pradėjome kelti klausimus iš eilės.

Mes sakėme taip:

Pirma: Kaip mes surandame žmones?

Mes išeitume į lauką ir bandytume
verbuoti žmones ir sakytume,

žiūrėk, kai tu ateisi pas mus,

mes nedarysime dviejų ar trijų pokalbių,

ir tada tu būsi susituokęs su mumis
visą gyvenimą.

Ne taip gyvename
likusį savo gyvenimą.

Ateik ir dalyvauk pokalbiuose.

Tas kam bus įdomu tave pakalbinti
ateis patys.

Ir tada pamatysime, kas nutiks
iš kylančios intuicijos,

užuot pildę mažus dalykus,
ar esi tinkamas asmuo.

Ir tada grįžk.

Praleisk popietę, praleisk visą dieną,
kalbėkis su kuo nori.

Įsitikink, kad mes esame ta nuotaka,
kurią manei mums esant,

ne vien tas mėšlas,
kurį dedame į savo reklamas.

(Juokas.)

Lėtai mes perėjome į procesą,
kuriame sakytume dalykus kaip,

mes nenorime, kad kas nors
būtų lyderiu kompanijoje,

jei jis nebuvo apklaustas
ir patvirtintas

savo būsimų pavaldinių.

Kas šešis mėnesius kiekvienas būna
įvertinamas anonimiškai kaip lyderis.

Ir tai nustato, ar jiems reikia
tęsti lyderio pozicijoje,

kas daugeliu atveju, kaip žinote,
priklauso nuo situacijos.

Jei jie neturi 70-80 procentų
balsų, jie nepasilieka,

kas tikriausiai yra priežastis to, kodėl
nebuvau direktoriumi daugiau, nei 10 metų.

Ilgainiui mes pradėjome klausti
kitų klausimų.

Mes sakėme dalykus kaip,

kodėl žmonės negali nustatyti savo algos?

Ką jiems reikia žinoti?

Yra trys dalykai,
kuriuos tau reikia žinoti:

kiek daug žmonės uždirba kompanijoje,

kiek daug žmonės uždirba kažkur kitur,
panašiame versle,

ir kiek daug mes apskritai uždirbame,
ar galime sau tai leisti.

Suteikime žmonėms
informaciją apie tris dalykus.

Taigi kavinėje pastatėme

kompiuterį, kurio buvo galima
paklausti,

kiek kažkas išleido,
kiek kažkas uždirbo,

kiek jie padaro pelno,
kiek uždirba kompanija,

kokios yra maržos ir taip toliau.

Tai buvo prieš 25 metus.

Kai ši informacija tapo
pasiekiama žmonėms,

mes sakėme dalykus kaip, mes
nenorime tavo išlaidų ataskaitos,

nenorime žinoti, kiek
atostogų tu imi

ir nenorime žinoti, kur tu dirbi.

Vienu metu turėjome
14 skirtingų biurų mieste,

ir mes sakėme, eik į tą,
kuris arčiausiai tavo namų,

ar kliento, su kuriuo šiandien susitinki.

Nesakyk mums, kur tu esi.

Dar daugiau, net kai turėjome
tūkstančius žmonių, 5 000 žmonių,

žmogiškųjų išteklių skyriuje buvo 2 žmonės

ir, laimei, vienas jų jau pensijoje.

(Juokas.)

Klausimas, kuris mums kilo, buvo,
kaip mes pasirūpinsime žmonėmis?

Žmonės – vienintelis turimas dalykas.

Mes negalime turėti skyriaus, kuris
bėga paskui žmones ir juos prižiūri.

Kai pradėjome matyti, kad tai veikia,
ir sakėme, kad ieškome –

ir tai yra, aš manau,
pagrindinis dalykas, kurio ieškojau

paskutinėse dienose ir kompanijoje –

kaip sukurti išmintį?

Mes kilę iš revoliucijos amžiaus,
pramonės revoliucijos,

informacijos amžiaus ir
žinių amžiaus,

bet mes nė kiek nepriartėjome
prie išminties amžiaus.

Kaip mes kuriame, organizuojame
didesnei išminčiai?

Pavyzdžiui, daugelį kartų

išmaniausi ar protingiausi
sprendimai negroja.

Taigi sakėme dalykus kaip,

susitarkime, kad mums parduosi
57 valdiklius per savaitę.

Jei parduosi juos iki trečiadienio,
prašome, eik į paplūdimį.

Nekurk problemos mums,
gamybai, taikymui,

kai mums reikia pirkti naujas įmones,
mes perkame savo varžovus,

mes turime daryti visus dalykus,
nes tu pardavei per daug valdiklių.

Taigi eik į paplūdimį
ir pradėk vėl pirmadienį.

(Juokas.) (Plojimai.)

Procesui reikia išminties.

Procese, žinoma, norėjome,
kad žmonės viską žinotų,

ir norėjome būti tikrai demokratiški
mūsų vykdomų dalykų atžvilgiu.

Taigi mūsų valdyboje buvo dvi
laisvos vietos su ta pačia balsavimo teise

pirmiems dviems pasirodžiusiems žmonėms.

(Juokas.)

Taigi mūsų valdybos posėdžiuose
balsavo valytojos,

kuriuose dalyvavo kiti labai svarbūs
žmonės su kaklaraiščiais.

Faktas, jos leido mums būti sąžiningiems.

Šis procesas, kai pradėjome žiūrėti į
žmones, kurie pas mus atėjo,

mes sakėme, palauk sekundėlę,

žmonės ateina pas mus ir klausia,
kur aš turėčiau sėdėti?

Kaip aš turėčiau dirbti?
Ką aš būsiu pasiekęs per 5 metus?

Mes žiūrėjome į tai ir sakėme,
reikia pradėti gerokai anksčiau.

Nuo ko mums pradėti?

Sakėme, ak, darželis
atrodo kaip gera vieta.

Taigi mes įkūrėme fondą, kuris dabar
turi tris mokyklas per 11 metų,

kur mes pradėjome klausti
to paties klausimo,

kaip mes pertvarkysime mokyklą išminčiai?

Reikia pasakyti vieną dalyką,
mums reikia perdirbti mokytojus,

kad direktoriai darytų daugiau.

Bet faktas, ką mes darome su
švietimu, yra visiškai pasenę.

Mokytojo rolė yra visiškai atgyvenusi.

Eiti iš matematikos klasės į biologiją,
į XIV amžiaus Prancūziją yra labai kvaila.

(Plojimai.)

Taigi pradėjome galvoti,
kaip tai galėtų atrodyti?

Mes sukvietėme žmones,
įtraukiant žmones, mėgstančius švietimą,

žmones, kaip Paulo Freire,
ir du Brazilijos švietimo ministrus,

ir pasakėme, jei norime sukurti
mokyklą nuo pagrindų,

kaip ji turėtų atrodyti?

Mes sukūrėme mokyklą,
kuri vadinasi Lumiar,

ir Lumiar, viena jų
yra valstybinė mokykla,

ir Lumiar teigia:

padalinkime mokytojo rolę į dvi.

Vienas vaikinas, pavadinsime jį ugdytoju.

Ugdytojas, senąją graikų kalba
„paideia“: prižiūrėti vaiką.

Kas vyksta namuose,
kokie jų gyvenimo momentai, t.t.

Bet prašome nemokyti,

tos varganos jūsų žinios,
palyginus su Google, mums neįdomios.

Pasilaikykite tai sau.

(Juokas.)

Dabar mes pritrauksime žmonių,
turinčių du dalykus:

aistrą ir patirtį, ir tai gali būti
jų profesija arba ne.

Mes naudojame vyresnius piliečius,

kurie sudaro 25 proc. populiacijos
su išmintimi, kurios niekas nebenori.

Taigi pakvietėme juos į mokyklą ir sakome,

mokykite šiuos vaikus bet ko,
kuo jūs tikrai tikite.

Pas mus smuikininkai moko matematikos.

Turime visų tipų dalykus, kur sakome,

daugiau nesijaudinkite
dėl kurso medžiagos.

Turime maždaug 10 puikių temų,
kurios tinka nuo 2 iki 17 metų.

Dalykai kaip, kaip vertiname
save kaip žmones?

Čia yra vietos matematikai ir fizikai,
ir visa tai čia.

Kaip mes save išreiškiame?

Todėl yra vietos
muzikai ir literatūrai, pav.,

taip pat ir gramatikai.

Ir tada turime dalykus,
kuriuos visi pamiršo,

kurie tikriausiai yra svarbiausi
dalykai gyvenime.

Mes nieko nežinome apie
svarbiausius dalykus gyvenime.

Mes nieko nežinome apie meilę,

nežinome nieko apie mirtį,

nežinome nieko, kodėl mes esame čia.

Taigi mums reikia dalyko mokykloje,
kuris kalbėtų apie viską, ko mes nežinome.

Tai didelė dalis to, ką mes darome.

(Plojimai.)

Ilgainiui pradėjome eiti
į kitus dalykus.

Sakytume, kodėl turime barti vaikus

ir sakyti, sėsk ir ateik čia,
daryk tai, ir taip toliau.

Sakėme, leiskime vaikams daryti
kažką, ką vadiname būreliu,

vyksta kartą per savaitę.

Ir pasakėme, jūs kartu nutariate taisykles

ir tada nusprendžiate,
ką norite su tuo daryti.

Ar galite visi sau trenkti per galvą?

Žinoma, savaitę, pabandykite.

Jie priėjo prie tų pačių
taisyklių, kurias turėjome,

išskyrus tai, jos yra jų.

Ir tada jie turėjo galią,

kas reiškia, jie gali ir daro –
nušalinti ir išvaryti vaikus,

taigi mes nežaidžiame mokyklos,
jie tikrai nusprendė.

Ir tada tuo pačiu

mes laikome skaitmeninę mozaiką,

nes tai nėra konstruktyvizmas
ar Montessori, ar kažkas kita.

Tai kažkas, kur mes saugome
brazilišką mokymą

su 600 mozaikos plytelių,

kurią norime parodyti vaikams,
iki kol jiems sueis 17.

Sekame tai visą laiką ir
mes žinome, kaip jiems sekasi,

ir sakome, tau dabar tai neįdomu,
palaukime metus.

Vaikai yra grupėse,
kurios neturi amžiaus kategorijos,

taigi šešiametis vaikas,
kuris tam pasiuošęs kartu su 11-mečiu,

tai eliminuoja visas gaujas
ir grupes,

ir visus dalykus, kuriuos
apskritai turime mokyklose.

Vaikai turi vertinimo
skalę nuo 0 iki 100,

ką jie daro patys su programėle
kas kelias valandas.

Iki mes žinosime, kad jie pasiekė
šio dalyko 37 procentų,

kad galėtume išsiųsti juos į pasaulį,
apie kurį jie pakankamai žinotų.

Taigi kursai yra Pasaulio Taurės futbolas,
arba kaip pasidaryti dviratį.

Ir žmonės užsirašys į 45 dienų
kursą, kaip pasidaryti dviratį.

Dabar, pabandykite padaryti dviratį
nežinodami, kad Pi lygu 3,1416.

Jūs negalėsite.

Ir pabandykite, kas nors iš jūsų,
panaudoti 3,1416 kažkam.

Jūs to nebežinote.

Tai praradimas ir tai yra,
ką mes bandome padaryti,

ieškoti išminties mokykloje.

Ir tai grąžina mus prie šito mūsų
gyvenimo grafiko ir paskirstymo.

Aš sukaupiau daug pinigų,
kai apie tai galvoju.

Kai jūs galvojate ir sakote,
dabar yra laikas grąžinti –

ką gi, jei jūs grąžinate,
jūs buvote per daug paėmę.

(Juokas.) (Plojimai.)

Vis galvoju apie Warren Buffet,
pabundantį vieną dieną

ir randantį 30 milijardų dolerių
daugiau, nei jis manė turintis.

Jis žiūri ir klausia,
ką aš su tuo darysiu?

Ir jis sako, aš atiduosiu juos
kam tikrai jų reikia.

Atiduosiu juos Bill Gates. (Juokas.)

Vaikinas, kuris yra mano
finansų patarėjas Niujorke,

sako, klausyk, tu esi kvailas bičas,

nes šiandien turėtum 4,1 karto
daugiau pinigų,

jei būtum daręs pinigus su pinigais,
užuot dalinęsis, kaip tu darai.

Mėgstu dalintis, nes tampu geresnis.

(Plojimai.)

Kartą mokiau MIT MBA

ir vieną dieną atsidūriau
Mount Auburn kapinėse.

Tai gražios kapinės Kembridže.

Aš vaikštinėjau po jas.
Buvo mano gimtadienis ir aš mąsčiau.

Ir pirmą kartą aš
pamačiau tuos antkapius

ir tuos nuostabius žmones,
kurie padarė puikių dalykų,

ir aš pagalvojau, už ką
norėčiau būti prisimenamas?

Tada aš nuėjau dar kartą,

ir antrą kartą
man kilo kitas klausimas,

kuris mane padarė geresniu,

kodėl aš noriu, kad mane išvis prisimintų?

(Juokas.)

Ir tai, manau, nuvedė
mane į kitas vietas.

Kai man buvo 50, vieną popietę
sėdėjome su mano žmona Fernanda

prie didelio laužo,

ir aš mečiau viską, ką buvau
padaręs, į tą ugnį.

Tai ir knyga 38 kalbomis,

šimtai straipsnių ir DVD,
viską ką turėjau.

Iš to sekė du dalykai.

Pirma, tai išlaisvino mūsų penkis vaikus
nuo sekimo mūsų pėdomis, mūsų šešėly –

jie nežino, ką aš žinau.

(Juokas.)

Tai yra gerai.

Todėl aš jų nenuvesiu kur nors

ir nesakysiu, vieną dieną
visa tai bus jūsų.

(Juokas.)

Penki vaikai nežino nieko, ir tai puiku.

Ir antras dalykas,

aš išlaisvinau save nuo
praeities pasiekimų inkaro.

Esu laisvas kaskart pradėti kažką naujo
ir priimti sprendimus nuo pradžių

per savo paskutines dienas.

Kai kurie žmonės pasakytų,

taigi tu dabar turi laiko,
šias paskutines dienas,

ir tu eini ir darai viską.

Ne, mes jau buvome paplūdimiuose,

buvome Samoa ir Maldyvuose,
ir Mozambike,

su tuo baigta.

Aš kopiau į Himalajaus kalnus.

Aš nėriau 60 metrų, kad
pamatyčiau kūjaryklius.

Aš praleidau 59 dienas ant
kupranugario nuo Čado iki Timbuktu.

Aš keliavau į magnetinį
Šiaurės ašigalį su šunų kinkiniu.

Mes buvome užimti.

Norėčiau tai vadinti savo
tuščiu sąrašu prieš pakratant kojas.

(Juokas.)

Ir su šia mąstysena
aš žiūriu į tas dienas ir mąstau,

aš nesu išėjęs į pensiją.
Aš visiškai toks nesijaučiu.

Taigi aš rašau naują knygą.

Mes pradėjome tris naujas įmones
per pastaruosius dvejus metus.

Dabar dirbu, kad ši mokyklos sistema
nemokamai paplistų pasaulyje,

ir atradau, skamba gana įdomiai,
kad niekas nenori jos nemokamai.

Taigi jau 10 metų stengiuosi,

kad valstybinė sistema perimtų
šios mokyklos pagrindą,

valstybinė sistema,

kurios pažymiai, jos reitingas
yra ne 43 iš 100,

o 91 iš 100.

Bet niekas nenori nemokamai.

Gal pradėsime jas apmokestinti
ir tada jos kur nors nukeliaus.

Ir tai yra vienas iš dalykų,
kuriuos norime padaryti.

Galvoju, ką tai palieka mums,
kaip žinutę jums visiems,

manau, tai skamba taip:

mes visi išmokome, kaip
sekmadienio naktį prisijungti

prie el. pašto ir dirbti iš namų.

Bet tik maža dalis išmoko,

kaip eiti į kiną pirmadienio popietę.

Ir jeigu mes ieškome išminties,
turime išmokti daryti ir tai.

Ką mes pasiekėme per
šituos metus, yra labai paprasta,

tai naudoti nedidelį įrankį,
paklausti tris „kodėl“ iš eilės.

Nes pirmam „kodėl“ jūs
visada turite gerą atsakymą.

Su antru „kodėl“ pasidaro sunkiau.

Su trečiu „kodėl“, jūs iš tikro nežinote,
kodėl jūs darote tai, ką darote.

Ką noriu jums palikti, tai yra sėkla ir
mintis, kad galbūt, jei jūs tai darysite,

jūs prieisite klausimą – kam to reikia?

Kam aš tai darau?

Tikiuosi, kad iš to, metams bėgant,

tikiuosi, kad su tuo, ko jums ir linkiu,

jūs turėsite žymiai išmintingesnę ateitį.

Dėkoju jums labai.

(Plojimai.)

Chris Anderson: Ricardo,
jūs šiek tiek beprotis.

(Juokas.)

Daugumai žmonių tai atrodo beprotiška.

Ir tuo pačiu itin išmintinga.

Bandau sudėti dalykus
į vieną vietą:

Jūsų idėjos yra radikalios.

Kaip, pavyzdžiui, versle šios
idėjos buvo kurį laiką nepriimtinos,

tikriausiai verslo, naudojančio
bent dalį šių idėjų, procentas

vis dar gana mažas.

Ar kada matėte, kad
didelės įmonės

norėtų vienos jūsų idėjų
ir jūs pasakytumėte „Taip!“?

Ricardo Semler: Tai nutinka.
Taip nutiko prieš dvi savaites

su Richard Branson, jo žmonės sakė,

ak, daugiau nebenoriu
kontroliuoti jūsų atostogų,

ar Netflix daro šiek tiek to ir ano,

bet nemanau, kad tai labai svarbu.

Norėčiau, kad tai nutiktų truputį
iš misionieriško uolumo,

bet tai labai asmeniška.

Faktas – kad prarastum kontrolę,
reikia tikėjimo šuolio.

Ir beveik niekas, kas kontroliuoja,
nėra pasiruošęs tikėjimo šuoliui.

Tai turi ateiti iš vaikų
ir kitų žmonių,

kurie įkuria įmones
visai kitu būdu.

C.A.: Tai pagrindinis dalykas?

Pagal jūsų požiūrį,
įrodymas yra čia,

verslo atžvilgiu tai veikia,

bet žmonės tam
neturi drąsos – (šast).

R.S.: Jie net neturi stimulo.

Tu valdai įmonę su
90 dienų įgaliojimu.

Tai ketvirčio ataskaita.

Jei nesi geras per 90 dienų, tu išeini.

Tu sakai, „Štai puiki programa,
greičiau, nei per vieną gamybą...“

Ir vaikinas sako, „Dink iš čia“.

Tai yra problema.

(Juokas.)

C.A.: Ką jūs bandote padaryti švietime,
man atrodo neįtikėtinai gilu.

Kiekvienas yra susirūpinęs
dėl savo šalies švietimo sistemos.

Niekas negalvoja, kad
pasivijome pasaulį,

kur yra Google ir visos
technologinės galimybės.

Jūs turite tikrą įrodymą, kad
vaikai, besimokantys su jūsų sistema,

pasiekia ryškų rezultatų augimą.

Kaip mes galėtume jums
padėti skleisti šias idėjas?

R.S.: Manau, tai problema idėjų,
kurių laikas baigėsi.

Ir aš niekada nebuvau labai
didis šių dalykų evangelikas.

Mes tai tiesiog įdėjome.

Staiga, tu sutinki žmones –

Japonijoje yra grupė,
kuri mane labai gąsdina,

vadinasi Semleristai, ir
jie turi 120 įmonių.

Jie pakvietė mane.
Aš visada bijojau ten nukeliauti.

Ir yra grupė Olandijoje,
kuri turi 600 mažų olandiškų įmonių.

Tai kažkas, kas klestės savaime.

Dalis to bus neteisinga,
bet tai nesvarbu.

Tai suras savo vietą.

Aš bijau kito, kuris sako,

tai labai gerai, privalai tai padaryti.

Sukurkime sistemą ir
investuokime daug pinigų,

tada žmonės darys tai bet kokiu atveju.

C.A.: Taigi visą gyvenimą jūs
klausėte nepaprastų klausimų.

Man atrodo, tai yra penas,
kuris varo didžiąją to dalį.

Ar turite kitų klausimų mums,
TED, šiai auditorijai?

R.S. Aš vis grįžtu prie
variacijų vieno klausimo,

kurį uždavė mano sūnus, būdamas trejų.

Sėdėjome sūkurinėje vonioje,
jis paklausė, „Tėti, kodėl mes gyvename?“

Nėra kito klausimo.

Niekas neturi kito klausimo.

Mes turime šio vieno klausimo
variacijas nuo trejų.

Kai jūs leidžiate laiką įmonėje,
biurokratijoje, organizacijoje,

ir jūs sakote, vaikeli,

kiek jūs žinote žmonių,
kurie savo mirties patale sakė,

norėčiau, kad būčiau
praleidęs daugiau laiko biure?

Visa tai ir yra
turėti drąsos dabar –

ne per savaitę, ne per du mėnesius,

ne tada, kai sužinosi,
kad kažkuo sergi –

pasakyti, ne, kam aš tai darau?

Viską nutrauk. Leisk man veikti ką kita.

Ir bus gerai,

bus daug geriau,
nei tai, ką veiki,

jei esi užstrigęs procese.

C.A.: Tai įkvepia mane, kaip
išmintingas ir gana gražus būdas baigti

šią priešpaskutinę TED dieną.

Ricardo Semler, ačiū jums labai.

R.S.: Ačiū jums labai.

(Plojimai.)