Ar galime apsisaugoti nuo pasaulio pabaigos?

Pasaulinės katastrofos išnaikinta žmonija, tai skamba lyg mokslinės fantastikos filmas. Bet šioje trumpoje kalboje, seras Martin Rees kviečia mus pamąstyti apie tikras egzistencines grėsmes — sukeltas žmonijos arba gamtos, kurios galėtų išnaikinti žmoniją. Kaip žmogus kuriam rūpi žmonijos ateitis jis užduoda klausimą: koks baisiausias dalykas galėtų nutikti žmonijai?

Prieš dešimt metų aš
parašiau knygą pavadinimu,

"Mūsų paskutinis šimtmetis?"
Su klaustuku.

Leidėjai pašalino klaustuką.
(Juokas)

Amerikiečių leidėjai
pakeitė pavadinimą į

"Mūsų paskutinė valanda"

Amerikiečiai mėgsta greitą atpildą,
bei apversti daiktus aukštyn kojomis.

(Juokas)

Bet mano mintis buvo ši:

Žemė egzistuoja jau apie
45 milijonus šimtmečių,

bet šis periodas ypatingas -

tai pirmasis tarpsnis kai
nuo vienos rūšies, tai yra mūsų,

priklauso žemės ateitis.

Beveik per visą Žemės
egzistavimo laikotarpį,

grėsmė kildavo tik iš gamtinių reiškinių —

ligos, žemės drebėjimai,
asteroidai ir taip toliau —

bet nuo šiol,
didžiausią pavojų keliame mes.

Ir tai susiję ne tik
su branduolinių ginklų grėsme;

mūsų taip glaudžiai susietame pasaulyje,

tinklo gedimai gali užgriūti
mus visus, vienu metu,

kelionės lėktuvais gali paskleisti
lengvai plintančias ligas,

visame pasaulyje per kelias dienas,

ir socialiniai tinklai gali paskleisti
paniką ar paskalas

per kelis akimirksnius.

Mes per daug nerimaujame
apie nereikšmingus pavojus-

nenuspėjamas lenktuvų katastrofas,
vėžio sukėlėjus maiste,

mažas radiacijos dozes ir taip toliau,

bet mes ir mūsų politiniai lyderiai

neigiame bet
kokius katastrofiškus atsitikimus.

Blogiausia, ačiū Dievui, dar nenutiko.

Iš tiesų, tikriausiai ir nenutiks.

Bet jei toks įvykis
yra galimai pražūtingas,

yra neabejotinai verta sumokėti papildomai

jog galėtume apsisaugoti nuo tokių
įvykių, net jei tai nelabai tikėtina,

lygiai taip, kaip mes apdraudžiame
savo namus nelaimės atvejui.

Mokslas siūlo didesnę įtaką ir viltį,

blogoji mokslo pusė taip pat
tampa vis grėsmingesnė.

Mes tampame labiau pažeidžiami.

Per kelias dešimtis metų,

milijonai žmonių turės galimybę,

netinkamai panaudoti
naujas biotechnologijas,

kaip dabar piktais tikslais
naudojamos kibernetinės technologijos.

Freemen Dyson
vienoje iš TED kalbų nuspėjo,

jog netgi vaikai galės sumanyti
ir sukurti naujus organizmus,

lygiai taip paprastai, kaip ši karta
žaidžia su chemijos rinkiniais.

Galbut tai jau yra beveik
mokslinė fantastika,

bet jei bent dalis šio scenerijaus
taptų realybe,

ne tik mūsų ekologija,
tačiau ir mūsų rūšis

tikrai neišgyventų be didžiulų nuostolių.

Pavyzdžiui, yra eko-ekstremistų,

kurie mano, jog mūsų planetai
būtų daug geriau

jei žemėje būtų mažiau žmonių.

Kas nutiks, jei šie žmonės,

įvaldys sintetinės biologijos įrankius,

kurios pasauliniu mastu paplis iki 2050?

Ir iki to meto kiti mokslinės fantastikos
košmarai,

taps realybe.

Kvaili robotai imantys kovoti
prieš žmones,

ar tinklas, kuris išplėtos
savo paties sąmonę,

šios mintys gąsdina mus visus.

Ar galime nuo to apsisaugoti
nuo to įvesdami teisinius apribojimus?

Žinoma mes turime bandyti,
tačiau šios įmonės

yra tokios konkurencingos
ir globalizuotos,

bei taip vedamos komercinio spaudimo,

jog kas gali būti padaryta,
bus kažkur padaryta,

ko taisyklės bereikalautų.

Tai kaip narkotikų draudimas —
kontroliuoti stengiamės tačiau nesėkmingai.

Ir pasaulinis kaimas visada turės
savo kaimo idiotus,

ir jų veiklos sritis bus visas pasaulis.

Taigi kaip jau minėjau savo knygoje,

kelionė per šį šimtmetį tikrai bus duobėta.

Galbūt bus visuomeninių nuosmukių –

iš tiesų yra apie 50% tikimybė,
jog bus smarkių nuosmukių.

Bet ar yra galimų įvykių,

kurie būtų žymiai blogesni,

įvykių kurie galėtų nušluoti gyvybę
nuo žemės paviršiaus?

Kai naujasis dalelių greitintuvas buvo įjungtas,

kai kurie žmonės nerimaudami klausė,

ar jis galėtų sunaikinti žemę,
ar netgi dar blogiau,

suplėšyti erdvės strukūrą?

Visa laimė, jog įtikinami įrodymai
buvo pateikti.

Ir aš, ir kiti papbrėžė jog gamta

atliko tuos pačius eksperimentus

jau begalę kartų

kosminių spindulių susidurimuose.

Bet mokslininkai be abejo turėtų imtis
išankstinio atsargumo,

eksperimentuose kuriuose
sukuriamos sąlygos,

kurios naturaliai niekada
neįvyksta gamtoje.

Biologai turėtų dėti pastangas,
kad į aplinką nebūtų paleisti

potencialiai pražūtingi
genetiškai modifikuoti patogenai.

Ir beje, mūsų ypatingas

egzistencinių nelaimių rizikos vengimas

priklauso nuo filosofinio
ir kartu etinio klausimo,

ir jis yra toks.

Apsvarstykite du scenarijus.

Scenarijuje A išnaikinta
90% visos žmonijos.

Scenarijuje B išnaikinta visa žmonija.

Ar daug blogiau yra B scenarijus, nei A?

Kai kurie pasakytų, jog 10% blogiau.

Nes žuvusių žmonių
skaičius būtų 10% didesnis.

Bet aš manau,
jog B yra napalyginamai blogiau.

Būdamas astronomu, aš negaliu patikėti,

jog žmonės yra istorijos pabaiga.

Vis dar penki milijardai metų
kol saulė užsiliepsnos,

ir visata plėsis amžinai,

taigi evoliucija po žmogaus egzistencijos,

čia žemėje ir toli už jos ribų,

gali užsitęsti taip ilgai kaip ir
Darvino evoliucijos procesas,

kuris atvedė iki mūsų,
o galbūt net dar gražesnis.

Iš tiesų, ateityje evoliucija
vyks daug sparčiau,

technologiniais laiko mastais,

o ne naturaliosios atrankos
laiko mastais.

Taigi neabejotinai, žvelgiant į tai,
ką mes galime pararasti,

mes neturėtume leisti nė vienai
galimybei iš milijardo

kuri išnaikintų visą žmoniją,
ir atimtų galimybę

mums išnaudoti savo begalinį potencialą.

Kai kurie iš įsivaizduojamų scenarijų

tikriausiai ir yra tik prasimanymai,

bet kiti gali būti gana rimti.

Svarbu suprasti,
jog nepažįstama ar nesuprantama,

nėra tas pats kaip visiškai netikėtina,

iš tiesų, todėl ir
mes Kembridžo universitete,

įsteigėme mokslinį centrą,
kur studijuojame kaip sušvelninti,

šias egzistencines grėsmes.

Atrodo, jog bet keliems žmonės
pasaulyje yra verta,

apsvarstyti šias galimas naleimes.

Ir mums reikia įveiriapusės
paramos iš kitų,

nes mes esame šio mažo
mėlyno taško tvarkdariai,

begalinėje erdėje,

planeta kuri vis dar turi bent jau
50 milijonų šimtmečių priešakyje.

Taigi nestatykime savo ateities
į pavojingą padėtį.

Norėčiau užbaigti kalbą
garsaus mokslininko

Peter Medawar citata.

"Varpai kurie skamba žmonių rūšiai

yra lyg verpeliai pakabinti ant galvijų Alpėse.

Jie prikabinti prie mūsų kaklų,

ir tai bus mūsų kaltė, jei jie neskambės,

harmoningai bei melodingai".

Ačiu jums.

(Plojimai)