Allan Savory: Kaip pasaulio dykumas paversti žaliomis ir pasukti klimato kaitą atgal

“Dykumėjimas - įmantrus žodis, naudojamas įvardinti žemės plotus, kurie patampa dykuma,” šiais žodžiais Allan Savory pradeda savo ramią ir įspūdingą kalbą. Ir kas baisiausia, tai vyksta maždaug dvejuose trečdaliuose pasaulio žolynų, kas tik dar labiau spartina klimato kaitą ir sukelia socialinių problemų vietose, kur galvijai yra ganomi. Allan Savory paaukojo savo gyvenimą, kad tai sustabdyti. Jis tiki, ir jo darbai kol kas tai įrodo, kad neįtikėtinas faktorius gali padėti išsaugoti likusius ir netgi atkurti prarastus žolynus, kurie jau tapo dykumomis.
TED Talks tai kasdieninės pačios geriausios ir įspūdingiausios vaizdo transliacijos iš TED Konferencijų, kuriose įvairūs pasaulio lyderiai papasakoja apie savo veiklą apie 18 min. trukmės pranešime. Ieškokite seminarų įvairiomis temomis – technologijų, laisvalaikio ar dizaino, taip pat mokslo, verslo, globalių problemų, meno ir dar daugiau.

Mums grasina milžiniška ir visa griaunanti stichija

Ši stichija palieka po savęs niūrią realybę,

vis didėjančią niūrią realybę,

ir mes pasitinkame šią realybę su aklu pasitikėjimu,

kad technologijos padės išspręsti visas problemas,

ir visa tai suprantama.

Ši milžiniška stichija, su kuria mes susiduriame,

yra rezultatas augančios žmonių populiacijos,

kuri sparčiai artėja link 10 milijardų skaičiaus,

žemės plotų, kurie tampa dykumomis,

ir žinoma klimato kaitos.

Šiuo metu net neverta diskutuoti, ką daryti,

problemą išspręsime tik pakeite iškastinį kurą į technologijas.

Iškastinis kuras - anglis ir dujos -

yra be jokios abejonės vieninteliai veiksniai, kurie sukelia klimato kaitą.

Dykumėjimas - įmantrus žodis, įvardijantis procesą, kuomet žemės plotas tampa dykuma,

ir tai nutinka tik tuomet, kai paliekame per daug atvirą dirvožemį, tai vienintelė priežastis, jokių kitų nėra.

Ir aš ketinu pašnekėti apie didžiąją dalį pasaulio žemės plotų,

kurie virsta dykumomis.

Aš jums turiu vieną labai paprastą žinią,

kuri jums suteiks kur kas daugiau vilties, nei jūs galite įsivaizduoti.

Mes turime vietų, kur krituliai vyrauja ištisus metus

ir jose yra praktiškai neįmanoma sukurti didžiulius atviro dirvožemio plotus -

nesvarbu ką jūs darysite - gamta tuojau pat uždengs dirvožemį.

Ir mes turime vietas, kur drėgnieji metų laikai

keičiasi su sausaisiais, o tai ir yra vietos,

kur dykumėjimas yra pastebimas

Laimei, kosmoso technologijos

mums leidžia viską stebėti iš viršaus,

taip galime įvertinti proporcijas labai lengvai.

Paprastai tariant, žali plotai dykumėjimo nepatiria,

rudi plotai - patiria,

ir pastarieji plotai, kol kas, užima didžiąją dalį Žemės.

Spėčiau, kad apie du trečdalius Žemės sausumos patiria dykumėjimo procesus.

Šią nuotrauką padariau Tihamah dykumoje,

kuomet prilijo 25 milimetrus,

kas yra colis.

Palyginkime šį kiekį su vandens statinėmis,

kur kiekvienoje telpa po 200 litrų.

Tą kartą, šioje vietoje iškrito daugiau nei 1000 vandens statinių vienam hektarui.

Sekančią dieną aplinka atrodė taip.

Kur dingo tas vanduo?

Dalis jo nutekėjo, kaip potvynis,

vis tik didžioji dalis, kuri įsigėrė į dirvožemį, tiesiog išgaravo,

lygiai taip pat, kaip jūsų sode, jei paliktumėte atvirą dirvožemį.

Vandens ir anglies likimas yra apsprendžiamas dirvožemio faunos ir floros,

taigi, pažeisdami dirvožemį mes išskiriame anglį.

Anglis grįžtą atgal į atmosferą.

Dabar, jums yra nuolatos sakoma,

kad dykumėjimo procesai vyksta tik sausose ir vidutiniškai sausose pasaulio vietose,

ir kad aukštuose žolynuose, kaip kad šie,

kur pasitaiko smarkūs krituliai, dykumėjimo procesai yra nereikšmingi.

Bet jeigu jūs žiūrėtumėte ne į pačias žoles,

o į tai, kas yra po jomis,

atrastumėte, kad ten slypi

pagrinde plikas dirvožemio paviršius su dumblių sluoksniu,

o tai lemia padidėjusį vandens nutekėjimą ir garavimą.

Tai yra dykumėjimo vėžys,

kurio mes neatpažįstame iki kol nepasiekia galutinės stadijos.

Taigi, mes žinome, kad dykumėjimą sukelia galvijai,

pagrinde ožkos ir avys,

kurios itin nuėda žemės plotus, palikdamos pliką dirvožemį

ir išskirdamos metaną.

Tai yra visiems žinoma tiesa, nuo Nobelio premijos laureatų

iki golfo padėjėjų, ar bent jau buvo mokomi, kaip kad aš.

Taigi, vietose, tokiose kaip matome čia,

dulkėti Afrikos kampeliai - vietos, kur aš užaugau -

aš mylėjau laukinę gamtą

ir užaugau nekęsdamas galvijų,

dėl jų daromos žalos.

Baigęs ekologijos mokslus universitete

šis įsitikinimas tik dar labiau sustiprėjo.

Ką gi, aš turiu jums naujienų.

Kažkada mes buvo tokie įsitikinę, kad pasaulis yra plokščias.

Mes klydome tada ir mes klystame dabar.

Taigi, kviečiu jus kartu

apžvelgti mano atradimų istoriją,

kuri pakeis jūsų išsilavinimą ir suvokimą.

Kai aš buvau jaunas vyras,

jaunas Afrikoje dirbantis biologas,

aš buvau susijęs su

busimų nacionalinių parkų įsteigimu.

Tai buvo 1950 metais,

mes išvarėm medžiotojus, kurie vis dar mušė būgnais, kad apsaugotume gyvūnus,

ir nuo tada žemės būklė pradėjo blogėti,

kaip galite matyti šiame parke, kurį mes tvarkėme.

Galvijai su tuo nebuvo susiję,

tačiau įtarėme,

kad tai įvyko dėl per didelio dramblių kiekio.

Aš atlikau tyrimus

ir įrodžiau, kad jų iš tiesų yra per daug,

ir aš pasiūliau išeitį -

sumažinti dramblių populiaciją iki skaičiaus,

kurį ekosistema galėtų išlaikyti.

Atvirai kalbant, tai buvo labai sudėtingas sprendimas,

kurį reikėjo priimti,

tai buvo politinis dinamitas.

Taigi, mūsų valdžia suformavo ekspertų komandą,

įvertinti mano tyrimus.

Jie tą padarė. Jie su manimi sutiko

ir per ateinančius metus

mes nušovėme 40 000 dramblių, kad pamėginti sustabdyti dykumėjimo procesus,

tačiau pasidarė tik dar blogiau,

o ne geriau.

Žmogui, mylinčiam dramblius, tokiam kaip aš,

tai buvo pati liūdniausia

ir šiurkščiausia klaida gyvenime

ir aš šią nuoskaudą nusinešiu į kapus.

Vis tik vienas geras dalykas iš viso šito išėjo.

Aš buvau visiškai pasiryžęs

paaukoti savo gyvenimą

ir atrasti sprendimą.

Kai atvykau į JAV,

mane ištiko šokas,

ten buvo nacionaliniai parkai,

kenčiantys lygiai tokias pačias dykumėjimo problemas, kaip ir Afrikoje.

Ir ten nebuvo galvijų daugiau nei 70 metų.

Taip pat supratau, kad Amerikos mokslininkai neturėjo jokio paaiškinimo,

tik, kad čia per sausa ir tai natūralu.

Taigi, pradėjau tyrinėti

visus vakarinės JAV dalies plotus,

kur nebuvo galvijų,

su mintimi - rasti įrodymą,

kad tai stabdo dykumėjimo procesus,

tačiau rezultatai buvo priešingi.

Tą matome šioje tyrimų stotyje,

kurioje pievos žaliavo 1961 metais

ir iki 2002 metų situacija pasikeitė iš esmės.

Šių nuotraukų autoriai,

kurie itin propagavo klimato kaitos idėjas,

pažymėjo, kad pokyčiai

įvyko dėl "neaiškių priežasčių".

Neabejotina tai, kad mes niekada

nesupratome, kas sukėlė dykumėjimą,

kuris sunaikino daugybę civilizacijų

ir šiuo metu mums grasina globaliai.

Mes niekada to nesupratome.

Paimkite vieną kvadratinį metrą dirvožemio

ir padarykite jį pliką, tokį kaip čia,

ir aš jums pažadu,

kad jis bus kur kas vėsesnis aušros metu

ir daug šiltesnis vidurdienį,

nei analogiškas žemės lopinėlis,

padengtas augalijos paklote.

Jus pakeitėte mikro-klimatą.

Ir jeigu jus taip darote

daugiau nei ant pusės -

žemės paviršiaus,

jus pakeičiate makro-klimatą.

Bet mes tiesiog nesupratom, kodėl visa tai prasidėjo prieš 10 000 metų?

Kodėl dykumėjimas paspartėjo pastaraisiais metais?

Mes visiškai to nesupratome.

Mes nesupratome tai,

kad vietose, kur vyrauja sezoniniai lietūs,

dirvožemis ir vegetacija

vystėsi kartu su milžiniškomis bandomis besiganančiais gyvūnais,

o pastarieji

vystėsi kartu su žiauriais, gaujomis medžiojančiais plėšrūnais.

Pagrindinė apsauga nuo tokio tipo plėšrūnų yra burimasis į bandas,

kuo didesnė banda, tuo saugiau.

Bandos palieka mėšlą ir šlapinasi tiesiai ant savo maisto,

taigi jie yra priversti nuolatos judėti

ir tai yra priežastis, dėl ko pievos niekada nėra pernelyg nualinamos.

Periodiškas sutrypimas užtikrina gerą dirvožemio paviršiaus struktūrą, ir tai mes esame pastebėje, kur banda buvo praėjusi.

Tipinis pavyzdys yra

sezoniniai žolynai,

čia ką tik praėjo keturi drėgnieji

ir ateina aštuoni sausros mėnesiai.

Pastebėkite pokyčius, kurie įvyksta žengiant į sausros periodą.

Biologiškai yra apspręsta,

kad visa žolė turi nunykti

iki kito vegetacijos laikotarpio,

kadangi priešingu atveju

tiek pati augalija tiek dirvožemis pradės nykti.

Jeigu nevyksta biologinis nykimas,

jis pereina į labai lėta procesą -

oksidaciją,

kas uždusina ir pražudo žoles,

paskui tas pats nutiktų ir sumedėjusiems augalams, toliau sektu plikas dirvožemis

ir anglies išskyrimas.

To išvengti

mes tradiciškai naudojame ugnį.

Vis tik gaisrai taip pat palieka pliką dirvožemį,

išskiria anglį

ir dar blogiau,

sudeginus vieną hektarą žolynų

išsiskiria daugiau teršalų,

nei išskiria 6000 mašinų.

Ir mes sudeginame Afrikoje

kiekvienais metais,

daugiau nei milijardą hektarų žolynų

ir praktiškai niekas apie tai nekalba.

Iš mokslinės pusės žiūrint, mes galime pateisinti deginimą,

kaip priemonę atsikratyti negyvos augalijos ir suteikti sąlygas augti naujai.

Taigi, žiūrint į nudžiūvusią pievą,

kaip mes galime jai padėti išlikti sveikai?

Ir turėkite mintyje,

aš dabar kalbėsiu viso pasaulio mastu.

Gerai?

Mes negalime sumažinti gyvūnų skaičiaus, kad pievos būtų mažiau alinamos,

be dykumėjimo proceso sukūrimo ir klimato kaitos skatinimo.

Mes nagalime jų deginti, be dykumėjimo proceso sukūrimo ir klimato kaitos skatinimo.

Ką gi mes galime padaryti?

Yra vienintelė galimybė.

Pakartosiu,

liko vienintelė galimybė tiek mokslininkams, tiek klimatologams.

Tai gali pasirodyti nesuvokiama -

naudoti galvijus,

juos griežta trajektorija ganyti,

tai lyg atkartojimas natūralios gamtos,

atkuriant galvijų bandų ir plėšrūnų santykius.

Jokios kitos alternatyvos žmogui nebeliko.

Taigi, darome,

Ant šio žolyno lopinėlio

mes

tą ir padarysime.

Šią vietą mes labai stipriai paveiksime galvijais, atkartodami natūralią gamtą,

ir mes tai padarėme, ir ką matote?

Visa žolė dabar padengta mėšlu,

šlapimu ir kraiku ar mulčiu,

ir kiekvienas sodininkas, esantis tarp mūsų, supras,

kad dirvožemis yra pasirengęs sugerti ir išlaikyti lietaus vandenį,

išlaikyti anglį ir išskirti metaną.

Ir mes tai padarėme

nenaudodami ugnies, išsaugodami dirvožemį

ir leisdami augalams laisvai augti.

Kuomet aš supratau, kad mes, kaip mokslininkai,

nebeturime jokio kito varianto, kaip tik naudoti taip visų nekenčiamus galvijus,

siekiant pažaboti klimato kaitą ir dykumėjimą,

aš susiduriau su rimta dilema.

Kaip mes tai padarysime?

Prieš mus 10 000 metų patirę ir išmanantys

klajokliai ganė galvijus

ir sukūrė milžiniškas dėl žmogaus veiklos

atsiradusias dykumas.

Tada sekė 100 metų mokslo apie lietaus naudą,

kas dar labiau paspartino dykumėjimo procesus.

Kol pagaliau pirmą kartą atradome Afrikoje, o vėliau patvirtinome JAV,

kaip matote šiame paveikslėlyje žemės plotą, priklausantį valstybei.

Žinoma, ganymas griežtomis trajektorijomis nebuvo viskas, ko reikėjo;

žmonės per tūkstančius metų

niekada neperprato gamtos kompleksiškumo.

Vis tik, mes, biologai ir ekologai, dar niekada taip stipriai kartu nemėginome spręsti šito reikalo.

Vis tik, nemėginant išrasti dviračio

aš pradėjau studijuoti kitas profesijas, galbūt joms pavyko ką nors naujo atrasti.

Ir aš radau planavimo strategiją,

kurią galėčiau pritaikyti biologijoje.

Būtent nuo to ir atsirado, kaip aš vadinu,

holistinis valdymas ir suplanuotas ganymas,

planavimo procesas,

kuris apima visą natūralų kompleksą -

socialinius, gamtos, ekonominius ir kitus.

Šiandien, mes turime jauną moterį, kuri moko šio proceso subtilybes Afrikos kaimuose,

kaip sugrupuoti gyvūnus kartu, planuoti ganymo trajektorijas

ir atkartoti gamtą,

taip pat, kur palikti nakčiai galvijus -

mes juos suvarome į nuo plėšrūnų apsaugotą teritoriją,

kadangi mes turime milžiniškus laisvus plotus, ir panašiai.

O ten, kur galvijai laikomi per naktį,

O ten, kur galvijai laikomi per naktį,

išnaudoti galvijų paliekamas medžiagas ir išgauti didesnį derlių.

Pažvelkime į rezultatus.

Tai vieta, šalia kitos vietos, kurią mes prižiūrėjome Zimbabvėje.

Čia ką tik praėjo keturi drėgnieji mėnesiai

ir šiuo metu

prasidėjo ilgasis sausas laikotarpis.

Tačiau, kaip matote,

visas lietus,

praktiškai visas,

išgaravo nuo žemės paviršiaus.

Upė jau išdžiuvusi, nepaisant to, kad ką tik buvo gausūs lietūs

ir dabar turime 150 000 žmonių, kuriems neužilgo reikės humanitarinės maisto pagalbos.

Dabar nukeliaukime į analogišką vietą, laikas tas pats,

liūtys buvo tos pačios

ir tik pažiūrėkite!

Upė tekanti, švari ir sveika.

Viskas gerai.

Žolynai, krūmynai, medžiai, laukinė gamta,

viskas kur kas produktyvesni

ir tiesą sakant mes visiškai nebebijome sauso periodo.

Ir mes tai padarėme, padidindami galvijų skaičių 400%,

suplanuodami ganymo procesą, siekiant atkartoti gamtą.

Taip pat integravome dramblius,

buivolus, žirafas ir kitus gyvūnus, kuriuos turėjome.

Prieš visa tai, ši vieta atrodė taip.

Ji buvo plika, dirvožemis erodavo

jau daugiau nei 30 metų,

nepaisant to, kad lijo.

Supratot?

Pažvelkite į pažymėtus medžius ir pastebėkite

skirtumus, kuriuos pasiekėme naudodami galvijus ir atkartodami gamtą.

Štai čia kita vieta, kuri taip pat buvo plika ir erodavo.

Nuo pažymėto medžio šaknų

mes praradome 30 cm žemės.

Ar aišku?

Ir vėlgi, pažiūrėkite į skirtumus, kuriuos atnešė galvijų panaudojimas ir natūralios gamtos atkartojimas.

Galime pastebėti nuvirtusius medžius,

tai dramblių darbas, jiems ši vieta tapo tinkama gyventi.

Ši vieta yra Meksikoje, ji buvo labai prastos būklės,

būtent todėl aš pažymėjau kalvą,

kadangi skirtumas bus labai didžiulis ir sunkiai suvokiamas.

Aš pagelbėjau vienai šeimai Karoo dykumoje,

1970 m. dykumą pradėjau

atkūrinėti į žolynus,

ir laimei,

jų anūkai gyvena su viltimi.

Pažvelkite į nuostabų pasikeitimą šiame pavyzdyje,

žemės išplova visiškai atkurta

panaudojus ne ką kitką, o galvijus atkartojant gamtą,

ir mes

jau turime šios šeimos trečią kartą,

kuri laimingai gyvena iškėlusi plevėsuojančias vėliavas.

Pavyzdys Patagonijos neaprėpiamose pievose,

ten taip pat vyksta dykumėjimo procesas.

Žmogus viduryje yra Argentinos tyrinėtojas,

kuris pastebėjo

nuolatinį šių vietų degradavimą,

nepaisant to, kad visą tą laiką buvo mažinamas besiganančių avių skaičius.

Vis tik jie subūrė 25 000 avių bandą,

atkartojo gamtos procesus

ir pastebėjo 50% produkcijos padidėjimą

jau pirmais metais.

Dabar mes esame žiauriame Somalio iškyšulyje,

vieta, kur klajokliai gano galvijus atkartodami natūralią gamtą,

ir nuoširdžiai sakant, tai vienintelis jų pasirinkimas,

vienintelė viltis išmaitinti šeimas ir išsaugoti kultūrą.

95% šių žemių

gali žmones išmaitinti tik vystant gyvulininkystę.

Aš primenu, kad šneku iš viso pasaulio vietų perspektyvos,

kurios lemia mūsų likimą,

įskaitant pačius žiauriausius pasaulio kampelius,

kur 95% žemės teritorijoje tik gyvūnai išmaitina žmones.

Tai ką mes darome globaliai - sukelia klimato kaitą,

tiek,

kiek ir iškastinis kuras,

o galbūt ir daugiau.

Bet dar blogiau,

tai sukelia badą,

skurdą, smurtą,

socialinė nelygybę ir karus,

ir, kol aš čia dabar šneku,

milijonai vyrų, moterų ir vaikų kenčia ir miršta.

Ir jei tai tęsis toliau,

mes nebegalėsime sustabdyti klimato kaitos,

net jeigu ir nustosime naudoti iškastinį kurą.

Aš manau jūs supratote kaip mes

viską galime pakeisti į gerąją pusę labai mažomis sąnaudomis.

Mes šiuos procesus jau vystome beveik 15 milijonų hektarų plote, kurie išsidėstę penkiuose žemynuose,

ir žmonės, kurie apie anglies procesus supranta kur kas daugiau nei aš,

apskaičiavo, kad būtų aiškiau,

jog procesai, kuriuos mes darome,

gali padėti surinkti anglį iš atmosferos

ir saugiai patalpinti žolynų dirvožemyje

tūkstančiams metų,

ir jei mes atstatytumėme bent pusę

pasaulio žolynų, tokių, kuriuos jums rodžiau,

galime sugrįžti į prieš industrinį laikotarpį,

tuo pačiu pamaitindami žmones.

Nesugalvoju geresnės vilties

už šią - mūsų planetai,

jūsų vaikams,

jų vaikams

ir visai žmonijai. Ačiū!

Ačiū, Chris.

Ačiū.

Aš turiu ir manau visi aplinkui

turi šimtus klausimų,

nori jus apkabinti.

Aš tik užduosiu vieną trumpą klausimą.

Kai jūs pradedat visa šitą reikalą ir paleidžiate pulką gyvulių,

būna juk dykuma,

ką jie ėda?

Kaip ši dalis prasideda?

Ką gi, mes tai jau atliekame ilgą laiką

ir vienintelis atvejis,

kuomet reikia papildomai suteikti gyvuliams maisto,

kai norima atkurti kasyklas,

ten būna 100% plika žemė.

Vis tik prieš daug metų

mes apsiėmėme tvarkyti pačią prasčiausią žemės plotą Zimbabvėje,

kuriame aš pasiūliau penkis svarus tam,

kuris suras bent lopinėlį žolės 100 mylių atkarpoje,

ir tenai,

pačiais pirmais metais, mes patrigubinome gyvūnų skaičių,

be jokio papildomo pašaro,

tiesiog atkartojom

natūralią migraciją, judėjimą, naudodami sigmoidinę kreivę,

na yra toks principas.

Tai šiek tiek sunku paaiškinti.

Ką gi, aš mielai norėčiau,

turiu mintyje, tai tokia įdomi

ir svarbi idėja.

Šauniausi žmonės tikrai išreikš norą

atvykti ir pakalbėti su jumis, pamėginti.

Ir aš tikrai norėčiau daugiau apie tai sužinoti.

Puiku!

Tai buvo įspūdinga kalba, tikrai labai įspūdinga kalba

tikrai labai įspūdinga kalba

ir aš manau kad jus girdėjote, kaip mes visi džiaugiamės jūsų darbu.

Ačiū jums labai.

Na ačiū jums!

Ačiū, ačiū!