Mažytė namo nuomos problema

Prieš penkiasdešimt trejus metus James A. White vyresnysis prisijungė prie Jungtinių Valstijų oro pajėgų. Bet būdamas afro-amerikiečiu susidūrė su siaubingais sunkumais beieškant netoli esančio būsto savo šeimai. Jis pasakoja savo neįtikėtiną istoriją apie išgyventą „kasdienį rasizmą“ – ir kaip tai atsispindi šiandien, jam bemokant savo anūkus deramo elgesio su policija.

Aštuoniolikmetis afro-amerikietis įstojo
į Jungtinių Valstijų oro pajėgas,

buvo paskirtas į Mountain Home padalinį

ir tapo oro policijos būrio nariu.

Pirmą kartą ten atvažiuojant,
mano pirmasis siekis

buvo susirasti būstą,

kad galėčiau atsivežti savo žmoną
ir naujagimę dukrytę, Melanie,

pas mane į Aidaho valstiją.

Tuojau pat nuėjau į personalo kabinetą,

pašnekėti su ten dirbančiais vyrukais,

Jie man pasakė: „Būstą
čia susirasti lengva,

Žmonės čia mus myli, nes žino,

jog jei lakūnas išsinuomos jų būstą,

jie visada gaus savo pinigus už nuomą.“

O tai buvo ypatingai svarbu.

„Štai sąrašas žmonių,
kuriems gali paskambinti,

ir jie tau leis išsirinkti norimą butą“.

Taigi aš pasiėmiau sąrašą. Ir paskambinau.

Kitame laido gale atsiliepė moteris,
paaiškinau jai ko noriu.

„Puiku, kad paskambinote“, ji sakė.

„Mes kaip tik turime keturis ar penkis
būstus, paruoštus nuomai.

Jūs norėtumėt vieno, ar dviejų kambarių?“

Tada ji pasakė: „Nekalbėkime apie tai.

Tiesiog užeikite pas mus išsirinkti
būsto kuris patinka.

Mes pasirašysime kontraktą,

ir raktai jau jūsų rankose. Galite
iš karto čia atsivežti savo šeimą.“

Aš buvau sujaudintas.

Įšokau į mašiną, nuvykau į miesto
centrą ir pasibeldžiau į duris.

Duris atidarė moteris,

pažiūrėjo į mane ir paklausė:
„Kuo galiu jums padėti?“

„Taip“ – aš atsakiau. „Aš jums
skambinau dėl būsto.

Tik užvažiavau išsirinkti,
man tinkančio.“

Ji atsakė: „Žinote ką,
aš labai atsiprašau,

bet mano vyras jau išnuomojo tuos būstus,
ir man apie tai nepranešė.“

„Sakote, kad jis išnuomojo visus penkis
per vieną valandą?“ – paklausiau.

Atsakymo į šį klausimą negavau.
Viskas ką ji pasakė buvo:

„Palikite man savo telefono numerį,

ir jei kas nors atsiras,
aš jums paskambinsiu.“

Nereikia nei sakyti, ji niekada
taip ir nepaskambino.

Nesulaukiau atsakymo ir iš kitų žmonių

iš sąrašo, kur galėčiau gauti būstą.

Pasijaučiau atstumtas,

dėl to grįžau atgal į bazę, pasikalbėti
su būrio komandoru.

Jis buvo vardu McDow, Majoras McDow.

Aš paprašiau: „Majore,
ar galite man padėti?“

Paaiškinau jam kas nutiko, ir
štai ką jis atsakė:

„Džeimsai, su mielu noru tau padėčiau,

bet problema tame, kad

mes negalim priversti žmonių nuomoti
savo būstą tiems, kam jie nuomoti nenori.

O be to, mūsų santykiai su vietiniais
gyventojais yra puikūs,

ir tikrai nenorime jų sugadinti.“

„Štai ką tu turėtum daryti.

Kodėl tau nepalikus savo šeimos namuose,

nes kaip žinai, tu gausi 30 dienų atostogų

ir kartą per metus

galėsi grįžti pas savo šeimą. Praleisi ten
30 dienų, ir grįši čia.“

Aišku, jo žodžiai manęs neįtikino,

tad grįžau atgal į personalo kabinetą

pašnekėti su tarnautoju,

kuris man atsakė: „Džimai,
žinau sprendimą.

Yra vienas lakūnas, kuris išvyksta, ir
jis turi vagonėlį.

Jei pastebėjai, šioje vietovėje

visur pilna parkų su vagonėliais.

Gali nupirkti iš jo tą vagonėlį,
už tikriausiai gana patrauklią kainą,

nes jis nori išvykti iš miesto
kuo greičiau.

Ir tai išspręstų tavo problemą,

būtų puikus sprendimas.“

Aš greitai įšokau į mašiną, nuvykau
į vietą ir pamačiau vagonėlį...

Tai buvo mažas vagonėlis,

bet toje situacijoje,

geriausias man prieinamas sprendimas.

Tad nusipirkau vagonėlį,

ir paklausiau vyruko, ar negalėčiau
vagonėlio palikti čia,

tai išspręstų visas mano problemas,

ir man nereikėtų ieškoti kitos vietos.

Jis atsakė: „Prieš man sakant, kad gali,
turiu atsiklausti vadybos.“

Tad grįžau atgal į bazę,

jis man paskambino ir pasirodo
vadyba pasakė:

„Ne, tu negali čia palikti vagonėlio,

nes šią vietą mes jau pažadėję
kitiems žmonėms.“

O tai jau buvo keista,

nes buvo ir daugiau laisvų
vietų parke,

bet taip jau nutiko, kad būtent ta vieta
buvo pažadėta kažkam kitam.

Tai aš...

ir jis sakė, „Nesirūpink, Džimai, juk yra
daugiau vagonėlių stovėjimo aikštelių.“

Taigi, aš pradėjau dirbti su kitu
varginančiu sąrašu.

Ėjau į vieną stovėjimo aikštelę po kitos.

Ir kaip visur, gavau tokį patį
neigiamą atsakymą,

kokio sulaukiau ieškodamas būsto.

Galutiniam rezultate, sulaukiau komentarų,

ne tik kad nėra laisvų vietų,

bet ir: „Džimai, mes negalime
tau nuomoti vietos, nes

jau turime vieną negrų šeimą
šiame parke.“

Jis sakė: „Ir tai ne mano kaltė,
nes aš mėgstu jūsų žmones.“

(Juokiasi)

Ir aš padariau tą patį, ką dabar,
aš nusijuokiau.

Jis pasakė: „Bet štai kame problema:

Jei aš priimsiu tave, kiti
nuomininkai išsikraustys,

o aš neturiu pakankamai pinigų
atlaikyti tokiam smūgiui.“

“Aš tiesiog negaliu tau nuomoti.“

Nepaisant negatyvių atsakymų,
tai manęs nesustabdė.

Aš vis ieškojau,

ir ieškojau, tolimiausiuose
miestelio rajonuose,

ir ten radau mažą vagonėlių parką.

Turiu galvoje, tikrai mažą parką.

Ten nebuvo jokių asfaltuotų kelių,

ar jokio grindinio,

ten nebuvo jokių tvorelių,

atskirti tavo vagonėlio vietą,
nuo kitų vietų.

Nebuvo ten skalbyklos.

Bet tuo momentu aš
priėjau išvadą, kad

nelabai turiu pasirinkimo.

Taigi paskambinau savo žmonai ir pasakiau:
„Mes tai įgyvendinsim.“

Ir mes įsikraustėm,

tapome namų savininkais Aidahe.

Ir žinoma galiausiai viskas stojo
į savas vėžes.

Po keturių metų, aš sulaukiau kvietimo
persikelti iš Aidaho

į vietą pavadinimu Goose Bay,
Labradoro regione, Kanadoje.

Apie tai net nešnekėsim.
Tai buvo dar viena šauni vieta. (Juokiasi)

Tuomet mano iššūkiu tapo
išsikraustyti iš Aidaho,

į Šerono mietą Pensilvanijoje.

Tai buvo visiškai nesunku, nes buvome
ką tik nusipirkę naują automobilį.

Man paskambino mama ir
pranešė, kad ir ji keliaus.

Ji kartu su mumis važiuos, ir
padės prižiūrėti vaikus.

Taigi, jai atvykus, ji su Alisa paruošė
daug maisto mūsų kelionei.

Išvykome apie penktą valandą ryte.

Puikiai leidome laiką, bendravome,

kaip apie septintą vakaro,
mes šiek tiek pavargome.

Ir sumanėme: „Kodėl mums nesusiradus
motelio pailsėti?

Ir rytoj anksti ryte pratęsti kelionę?“

Pravažiavome nemažai motelių,

kol pamatėme tą vienintelį, su
didele, žybsinčia iškaba:

„Laisvi kambariai, Laisvi kambariai“

Taigi sustojome.

Šeima liko stovėjimo aikštelėj,
aš užėjau vidun.

Man atėjus,

moteris kaip tik baiginėjo
kontraktą su grupele žmonių,

po manęs užėjo dar keletas.

Taigi priėjau prie registratūros,

ir ji paklausė: „Kuo galiu jums padėti?“

Aš atsakiau: „Norėčiau užsakyti kambarį
savo šeimai vienai nakčiai.“

„Labai atsiprašau, bet aš ką tik išnuomo-
jau paskutinį kambarį„ – ji pranešė

„Ir neturim daugiau vietų iki
rytojaus ryto.

Bet jei pavažiuosite toliau, maždaug
už valandos 45 minučių kelio,

yra kitas kempingas.“

Aš atsakiau: „Taip, bet jūs vis dar turite
šviečiantį „Laisvi kambariai“ užrašą.“

„Oj, užmiršau“, – atsakė ji.

Ir pasisuko išjungti šviesos.

Ji pažiūrėjo į mane, ir aš žiūrėjau į ją.

Buvo ir daugiau žmonių kambaryje.

Ji į juos žvilgtelėjo.
Niekas nieko nesakė.

Aš supratau užuominą ir grįžau atgal
į stovėjimo aikštelę.

Ir pasakiau savo motinai, žmonai
ir dukrai Melani:

„Rodos, kad turėsim kiek
tolėliau pavažiuoti,

jeigu norime šiąnakt miegoti.“

Taigi, pavažiavome truputį toliau,

bet prieš pat mums išvažiuojant iš
automobilių stovėjimo aikštelės,

spėkit kas nutiko?

Užrašas vėl ėmė šviesti.

„Laisvos vietos, Laisvos vietos.“

Vis tik suradome gražią vietelę.

Tai nebuvo mūsų pirmasis pasirinkimas,
bet vieta buvo saugi ir švari.

Tą naktį puikiai išsimiegojome.

Detalė kurią verta paminėti,

kad panašiai sekėsi

nuo Aidaho valstijos,
iki pat Pensilvanijos,

Buvome atmesti iš viešbučių, motelių
ir restoranų.

Bet mes pasiekėme Pensilvaniją.

Įsikūrėme su šeima.
Visi buvo laimingi matydami vaikus.

Aš įšokau į lėktuvą, ir išskridau į
Goose Bay, Labradore,

bet čia kita istorija, ar ne?

(Juokiasi)

Štai kas yra, po 53 metų,

aš turiu devynis vaikaičius,
du provaikaičius.

Penkti iš vaikaičių yra berniukai.

Baigę magistrą, turintys daktaro laipsnį,
bakalaurą, vienas medicinos mokykloj.

Yra du, kurie dar neapsisprendę,

jau beveik beveik, bet vis dar ne
(Juokiasi)

Turiu vieną kuris mokosi koledže
jau aštuonis metus.

(Juokiasi)

Jis vis dar neturi diplomo,
bet nori būti komiku.

Taigi, mes tiesiog stengiamės
jį išlaikyti mokykloje.

Todėl, kad niekada nežinai,

vien todėl, kad tu juokingas namuose,
nepadaro tavęs komiku, tiesa?

(Juokiasi)

Bet esmė tame, jog
jie visi geri vaikai –

jokių narkotikų, naujagimių besimokant
vidurinėje, jokių nusikaltimų.

Taigi, turint visa tai galvoje,

aš sėdėjau svetainėje,
žiūrėjau televizorių,

kur šnekėjo apie Fergusoną ir
visą užvirusią maišalynę.

Ir iš niekur nieko, vienas iš žinių
komentatorių pasirodė ekrane:

„Per pastaruosius tris mėnesius,

aštuoni neginkluoti
Afro-Amerikiečiai vyrai

buvo nužudyti policijos, baltaodžių
namų savininkų ar piliečių.“

Tuo momentu, dėl kažkokios priežasties,
aš viską supratau:

„Kas vyksta? Išprotėjimas.

Kas per vienas kito nekentimas
verčia žmones daryti tokius dalykus?“

Kaip tik tuo metu man paskambino
vienas iš anūkų.

Jis sako: „Seneli, ar girdėjai, ką
jie sakė per televiziją?“

„Taip, girdėjau“ – aš atsakiau.

Jis sako: „Aš toks pasimetęs.

Mes darome ką darome, bet
rodos, jog vairuoti būnant juodaodžiu,

eiti, kalbėti būnant juodaodžiu,
yra tiesiog pavojinga.

Ką galime padaryti? Darome viską,
ką mums sakei daryti.

Kai mus sustabdo policija,

abi rankas padedame ant vairo,
į dvylikos valandų poziciją.

Jei mūsų paprašo ID,

mes atsakome: „Aš lėtai tiesiu ranką,
pasiimti savo vairavimo teisių.“

Kai mus išprašo iš mašinos, kad apieškotų,

kai mus paguldo ant žemės, kad apieškotų,

kai atidaro mūsų bagažines, apieškojimui,

mes neatsikertame ir nebandom kovoti,
nes žinome, ką tu mums sakei,

„Nemesk iššūkio policijai.

Kai viskas baigsis, paskambink mums,
ir mes su viskuo susitvarkysime.“

Jis sakė: „Ir kas mane labiausiai erzina:

Mūsų baltaodžiai draugai, mūsų draugužiai,
su jais leidžiame laiką.

Kai jie išgirsta apie šitokius dalykus,
kokie mums nutinka, jie sako,

„Kodėl leidiesi?

Tau reikia atsikirsti. Tau reikia kovoti.

Tau reikia paprašyti jų parodyti
identifikacijos kortelę.“

Ir štai ką berniukai yra išmokyti
jiems atsakyti:

„Žinom, kad jums tai galima,
bet prašau –

ne tuomet, kai mes esame mašinoj

nes visko padariniai jums
yra žymiai kitokie

nei padariniai mums.“

Taigi, kaip senelis, ką
atsakau vaikaičiams?

Kaip juos apsaugau ir
išlaikau gyvais?

Šito rezultate, žmonės klausė manęs,

„Džimai, ar tu piktas?“

Ir mano atsakymas į tai:

„Aš neturiu privilegijos būti piktu,

o taip pat žinau įsiutimo padarinius.“

Dėl to, viskas, ką galiu padaryti,

tai paimti visą sukauptą savo intelektą,
energiją, idėjas ir patirtis,

ir visada kovoti

su bet kuo, kas atrodo rasistiška.

Taigi, pirmiausiai aš turiu apšviesti,

antra, aš turiu demaskuoti rasizmą,

ir galiausiai, aš turiu padaryti
viską, kas mano galioje,

bet kokiomis priemonėmis, kad rasizmas
išnyktų dar man gyvam esant.

Antras dalykas ką aš darau yra tai:

Aš noriu apeliuoti į Amerikiečius.

Noriu apeliuoti į jų humaniškumą,
jų orumą,

į jų patriotiškumą ir nuosavybės jausmą

kad reaguotume į šiuos siaubingus
nusikaltimus ne negatyviai,

bet vietoj to, vystytume savo
visuomenės sąmoningumą,

visuomenės susivokimą ir sąžinę,

kad galėtume visi kartu susirinkti

ir pasipriešinti šiai beprotybei,

beprotybei, kad yra priimtina žudyti
neginkluotus žmones,

nepaisant jų tautybės,

nepaisant jų rasės,

nepaisant kaip jie skiriasi nuo mūsų.

Mes turime tuo suabejoti.
Tai juk nesąmonė.

Manau vienintelis būdas tai padaryti,
yra būti kartu.

Mums reikia, kad juodaodžiai, baltaodžiai,
azijiečiai ir lotynų amerikiečiai

išeitų į priekį ir pasakytų,

„Tokio elgesio mes daugiau nepakęsime.“

(Plojimai.)