Kerinti gestų kalbos muzika

Menininkė Christine Sun Kim gimė kurčia ir ji buvo išmokyta manyti, jog garsas nėra jos gyvenimo dalis, kad tai girdinčiojo žmogaus dalykas. Kurdama meną ji atrado panašumus tarp amerikiečių gestų kalbos ir muzikos ir ji suprato, kad garsas neturi būti pažįstamas išskirtinai per ausis - jis gali būti pajaustas, pamatytas ar patirtas kaip idėja. Šia jaukia kalba ji kviečia mus atverti akis ir ausis bei dalyvauti turtinguose vizualios kalbos lobiuose.

Piano, arba „p“, yra mano
mėgstamiausias muzikos simbolis.

Jis reiškia „groti tyliai“.

Jei grojate muzikos instrumentu
ir natose pamatote „p“,

turite groti tyliau.

Dvi „p“ – dar tyliau.

Keturias „p“ – nepaprastai tyliai.

Čia yra mano „p“ medžio piešinys,

parodantis, jog

nesvarbu, kiek tūkstančių „p“ bus
po tūkstančiais kitų „p“,

niekada nepasieksite absoliučios tylos.

Taip aš šiuo metu apibūdinu tylą:

tai labai nežymus garsas.

Norėčiau šiek tiek papasakoti

apie amerikiečių gestų kalbos,
žinomos kaip ASL, istoriją

bei pasidalinti savo patirtimi.

Prancūzų gestų kalba Amerikoje
paplito 19 amžiaus pradžioje.

Laikui bėgant,
besimaišydama su vietiniais gestais

ji išsivystė į kalbą,
kurią dabar vadiname ASL.

Taigi ši kalba turi
apie 200 metų trunkančią istoriją.

Aš gimiau kurčia,

ir buvau išmokyta tikėti,
kad mano gyvenime garsui nėra vietos.

Tikėjau, kad tai yra tiesa.

Tačiau dabar suprantu,
kad klydau.

Garsas mano gyvenime užėmė svarbią vietą,

išties, jis buvo mano mintyse kasdien.

Būti kurčiuoju žmogumi, gyvenančiu
garsų kupiname pasaulyje

buvo lyg gyvenimas užsienio šalyje,

aklai sekant to pasaulio taisyklėmis,
papročiais, elgesio modeliais ir normomis,

niekados jomis neabejojant.

Tai kaip gi aš suvokiu garsus?

Na, aš stebiu, kaip žmonės
elgiasi ir reaguoja į garsą.

Jūs esate tarsi mano garsiakalbiai,
sustiprinantys garsą.

Aš mokausi ir mėgdžioju tą elgesį.

Tuo pačiu metu, suvokiau,
jog ir pati sukeliu garsus

Ir mačiau, kaip žmonės į juos reaguoja.

Taigi, pavyzdžiui, aš išmokau

„Netrankyk durų!“

„Netriukšmauk, kai
valgai iš bulvių traškučių pakelio!“

(Juokas)

„Neriaugėk,

ir valgydamas,

įsitikink, kad valgymo įrankiais
nebraižai savo lėkštės“.

Visas šias taisykles
praminiau „garsų etiketu“.

Tikriausiai galvoju apie garsų etiketą

daugiau negu dažnas girdintis žmogus.

Esu be galo budri garsui.

Ir visados laukiu,
nervingai ir nekantriai

garsų ir to, kas nutiks vėliau.

Ir todėl, šis piešinys.

TBD – „bus nuspręsta vėliau“.

TBC – „bus tęsinys“.

TBA – „bus pranešta vėliau“.

Atkreipkite dėmesį į šią penklinę –

jos linijose nėra jokių natų.

Taip yra todėl, kad linijose
jau glūdi garsas

per subtilias formas.

Kurčiųjų kultūroje
judesys yra lygus garsui.

Šis gestas ASL kalboje reiškia „penklinę“.

Įprastai penklinę sudaro penkios linijos,

tačiau rodyti gestą
štai taip iškėlus nykštį

man atrodo nenatūralu.

Todėl, kaip pastebėsite mano piešiniuose,
vaizduoju keturias linijas.

2008 metais turėjau progą
vykti į Berlyną, Vokietiją,

į menininkų rezidenciją.

Iki tol dirbau dailininke.

Šią vasarą aplankiau
įvairius muziejus ir galerijas,

ir, keliaudama iš vienos vietos į kitą,

pastebėjau, jog ten nebuvo
vizualinio meno.

Tuo metu karaliavo garsas,
ir tai mane pribloškė ...

nebuvo jokio vizualinio meno,

viskas buvo paremta garsu.

Dabar garsas aplankė
mano meno teritoriją.

Ar jis mane atitolins nuo meno?

Suvokiau, kad
nėra dėl ko nerimauti.

Aš juk pažįstu garsą.

Žinau jį taip gerai,

kad tai neturi būti kažkas,
patirtas tik per mano ausis.

Jį galima pajusti per lytėjimą

ar patirti per regėjimą,

ir netgi kaip idėją.

Taigi nusprendžiau susigrąžinti
nuosavybės teisę į garsą

ir įtraukti į savo meno kūrinius.

Ir visko, ko buvau išmokyta apie garsą,

nusprendžiau atsisakyti ir pamiršti.

Pradėjau kurti naujas meno formas.

Ir kai pristačiau tai
menininkų bendruomenei,

Buvau apstulbusi dėl palaikymo
ir dėmesio gausos, kurios sulaukiau.

Suvokiau:

garsas yra kaip pinigai,

galia ir kontrolė –

tai lyg socialinė valiuta.

Pasąmoningai visados jutau,
kad garsas buvo jūsų dalykas,

girdinčiojo žmogaus dalykas.

O garsas yra toks galingas,

kad jis gali arba susilpninti mane
ir mano kūrybą,

arba jis gali mane įgalinti.

Pasirinkau būti įgalinta.

Žodinė kalba turi didžiulę kultūrą.

Ir vien todėl, kad komunikuodama
nenaudoju savo balso

visuomenėse akyse atrodo,
lyg apskritai neturėčiau balso.

Todėl turiu dirbti su žmonėmis,
kurie gali mane palaikyti kaip lygiavertę

ir tapti mano balsu.

Eidama šiuo keliu, esu pajėgi išlikti
svarbi šiuolaikinėje visuomenėje.

Taigi, mokykloje, darbe
ir kitose institucijose

bendradarbiauju su daug
skirtingų ASL vertėjų.

Ir jų balsas tampa
mano balsu ir tapatybe.

Jie padeda man būti išgirstai.

O jų balsas turi vertę
ir socialinę valiutą.

Ironiška, bet pasiskolindama jų balsą,

galiu įgyti laikiną valiutos formą,

lyg imdama paskolą su labai
aukštomis palūkanų normomis.

Jeigu netęsiu šios praktikos,

jaučiu, jog galiu paskęsti užmarštyje

ir nebeturėti jokios
socialinės valiutos formos.

Garsui tapus mano nauja meno priemone,

susidomėjau muzikos pasauliu.

Ir nustebau atradusi, kiek daug
panašumų yra tarp muzikos ir ASL.

Pavyzdžiui,

muzikos nata

negali būti pilnai užfiksuota
ir išreikšta ant popieriaus.

Tas pats galioja ir ASL koncepcijai.

Jos abi yra labai erdvinės
ir itin dinamiškos –

net nežymūs pakeitimai

gali turėti įtakos visai prasmei

tiek gestams, tiek garsams.

Norėčiau su jumis pasidalinti
pianino metafora,

kad geriau suvoktumėte,
ASL principus.

Taigi įsivaizduokite pianiną.

ASL yra sudaryta iš
daugybės gramatinių parametrų.

Grodami pianinu kiekvienam
pirštui priskiriate skirtingą parametrą –

pavyzdžiui, veido mimikos, kūno kalba,

greitis, rankų padėtis ir taip toliau.

Grodami pianinu –

anglų kalba yra linijinė,

lyg vienas klavišas būtų paspaustas
vienu metu.

Tačiau, ASL yra labiau kaip akordas –

visi dešimt pirštų turi
dirbti tuo pačiu metu tam,

kad būtų išreikšta konkreti mintis.

Jeigu nors vienas klavišas
pakeistų akordą,

tai sukurtų visiškai kitokią reikšmę.

Tą patį galima pasakyti apie muziką
kalbant apie tembrą, toną ir garsą.

ASL kalboje žaidžiant
su šiais skirtingais parametrais,

galima išreikšti skirtingas mintis.

Pavyzdžiui, gestas "Žiūrėti į".

Taip atrodo gestas "Žiūrėti į".

Žiūriu į jus.

Spoksau į jus.

(Juokas)

(Juokas)

Aha, pričiupau!

(Juokas)

Aha...

Į ką tu žiūri?

Ach, liaukis.

(Juokas)

Ir tada susimąsčiau,

"O jeigu aš pažiūrėčiau į ASL
pro muzikinę prizmę?"

Jeigu aš sukurčiau gestą
ir kartočiau jį vėl ir vėl,

jis taptų tarsi vizualus
muzikinis kūrinys.

Pavyzdžiui, čia yra gestas "Diena",

nuo tada, kai saulė teka ir leidžiasi.

Šis gestas reiškia "Visą dieną".

Jeigu aš jį kartočiau ir sulėtinčiau,

vizualiai tai atrodytų
kaip muzikos kūrinys.

Visą ... dieną.

Tas pats galioja
ir "Visą naktį".

"Visą naktį".

Šiame piešinyje matote
pavaizduota „Visą naktį“.

Tada susimąsčiau apie tris
kitas frazes apie naktį:

„Praėjusią naktį“,

„Per naktį“

(Kalba gestais) „Visą naktį“.

(Juokas)

Nujaučiu, kad trečioji turi kur kas
daugiau muzikalumo nei likusios.

(Juokas.)

Tai parodo, kaip ASL
yra išreiškiamas laikas,

ir, kaip atstumas nuo kūno
gali išreikšti pokyčius laike.

Pavyzdžiui,

1 valanda yra viena ranka,
2 valandos yra dvi rankos.

Esamasis laikas vyksta
arčiausiai kūno ir priekyje,

ateitis yra priešais kūną,
o praeitis yra už nugaros.

Taigi, pirmas pavyzdys būtų
„seniai“.

Tada „seniau“,

„būdavo“

ir paskutinis,
mano mėgstamiausias,

su labai romantišku
ir dramatišku prieskoniu,

„Vieną kartą“.

(Juokas.)

„Keturios ketvirtinės“

yra muzikinis terminas,

reiškiantis, kiek viename
takte telpa ketvirtinių.

Pamačius frazę „keturios ketvirtinės“

pirmas dalykas, kuris man šauna į galvą
yra „tuo pačiu metu“.

Taigi, stebėkite RH: dešinė ranka,
LH: kairė ranka.

Turime penklinę
palei galvą ir krūtinę.

[Galva: RH, Žybsnis]

[Keturios ketvirtinės]

[Krūtinė: LH, Žybsnis]

Dabar pademonstruosiu padėtį,
kuri vadinama „žybsniu“.

Ar galite sekti paskui mane?

Pakelkite rankas į viršų.

Dabar padarysime tai ant
galvos ir krūtinės,

kaip „keturios ketvirtinės“
arba tuo pačiu metu.

Taip, pavyko.

Tarptautinėje gestų kalboje
tai reiškia „įsimylėti“.

(Juokas.)

Tarptautiniai gestai, kaip ir natos,

yra vizualinės priemonės,
kurios padeda komunikuoti

tarp skirtingų pasaulio kultūrų
ir gestų kalbų.

Antra, ką norėčiau
pademonstruoti yra tai –

prašau sekti paskui mane vėl.

Ir dabar tai.

Tai ASL reiškia „kolonizaciją“.

(Juokas.)

Dabar trečia –

prašau vėl sekite paskui.

Ir dar kartą.

Tai ASL kalboje yra „švietimas“.

Taigi visus tris kartu.

„Įsimylėti“,

„kolonizacija“

ir „švietimas“.

Gerai padirbėta.

(Juokas.)

Pastebėkite, jog visi trys
gestai yra panašūs,

visi jie rodomi ties galva arba krūtine,

bet jų reikšmės yra ganėtinai skirtingos.

Taigi labai įdomu matyti,
kokia gyva ir įvairi yra ASL,

kaip ir muzika.

Tačiau šią dieną ir šiame amžiuje,

gyvename labai
audiocentriškame pasaulyje.

Ir todėl, kad ASL neturi jokio garso,

ji automatiškai neturi
jokios socialinės valiutos.

Mes turime daugiau galvoti apie tai,
kas nustato socialines valiutas

ir leisti ASL išvystyti
savo valiutos formą –

be garso.

Ir tai galėtų būti žingsnis,
vedantis į labiau priimančią visuomenę.

Ir galbūt žmonės supras,

kad jūs neturite būti kurčias
mokytis ASL,

ir neturite būti girdintis
mokytis muzikos.

ASL yra toks didelis turtas

ir aš norėčiau, kad jūs
patirtumėte tą patį.

Norėčiau jus pakviesti
atverti savo ausis,

atmerkti akis,

dalyvauti mūsų kultūroje

ir patirti mūsų vizualią kalbą.

Ir niekada nežinai,

galbūt tiesiog imsite ir įsimylėsite mus.

(Plojimai.)

Ačiū jums.

Denise Kahler-Braaten: Sveiki, tai aš.

(Plojimai.)