Atsiimk savo miestą su dažais

Padaryti miestą gražų, sumažinti korupciją. Edi Rama pasinaudojo klaidinančiai lengvu keliu - būdamas Tirana meru Albanijoje jis sukėlė gyventojų pasididžiavimą, keisdamas viešąsias erdves naudojo spalvingus dizainus. Projektais, kuriuose žmogus buvo pirmoje vietoje, Rama sumažino nusikalstamumą ir parodė gyventojams, kad jie gali pasitikėti savo lyderiais. (Nufilmuota TEDxThessaloniki.)

Praėjusiame gyvenime aš buvau menininkas.

Aš vis dar tapau. Aš myliu meną.

Man patinka džiaugsmas, kurį suteikia spalvos mūsų gyvenimams

ir mūsų bendruomenėms,

ir aš stengiuosi kažką iš savo vidinio menininko atnešti

į savo politiką,

ir matau kad,

dalis šiandieninio mano darbo, priežastis kodėl aš čia,

yra ne tik agitacija už mano partiją,

bet už politiką, už vietą, kurią ji gali užimti

gerinant mūsų gyvenimus.

11 metų aš buvau mūsų sostinės Tirana meras.

Mes susidūrėme su daugybe iššūkių.

Menas buvo dalis atsakymo

ir mano vardas iš pradžių

buvo siejamas su dviem dalykais:

nelegalių pastatų nugriovimu

tam, kad vėl atsirastų erdvių visuomenei,

bei spalvų naudojimu atgaivinant viltį,

kurią buvo praradęs mano miestas.

Bet šis spalvų naudojimas nebuvo tik meniškas veiksmas.

Daugiau tai buvo politinis poelgis

kontekste, kai miesto biudžetas, kurį aš gavau

iškart po rinkimų, buvo maždaug nulis kablelis kažkas.

Kuomet mes nudažėme pirmąjį pastatą,

užpurkšdami oranžinius spindulius ant tamsiai pilko

fasado,

įvyko kažkas neįsivaizduojamo.

Buvo eismo spūstis

ir susirinkusi žmonių minia

tarsi tai būtų vieta, kur įvyko kažkas įspūdingo

ar staiga pastebėta pop žvaigždė.

ES pareigūnas iš Prancūzijos, oficialiai atsakingas už finansavimą,

suskubo sustabdyti dažymą.

Jis klykavo, kad jis sustabdys finansavimą.

„Bet kodėl?“,- paklausiau jo.

„Nes spalvos, kurias jūs užsakėte

neatitinka europietiškų standartų“,- jis atsakė.

„Na“- pasakiau jam,-

„aplinka neatitinka europietiškų standartų,

nors norėtume visai ko kita,

bet spalvas mes rinksimės patys,

nes tai yra būtent tai, ko norime.

Ir jei jūs mums neleisite tęsti savo darbo,

aš surengsiu spaudos konferenciją čia,

tiesiog čia, šioje gatvėje,

ir mes pasakysime žmonėms, kad jūs man atrodėte

tarsi cenzūruotojas iš socialistinio realizmo eros“.

Tada jis įklimpo

ir paprašė manęs kompromiso.

Bet aš atsakiau jam ne, atleiskite,

kompromiso spalva yra pilka,

ir mes turime pakankamai pilkumo likusiam savo gyvenimui.

(Plojimai)

Tad metas pokyčiams.

Viešų erdvių atstatymas

atgaivino priklausymo miestui jausmą,

kurį žmonės buvo praradę.

Žmonių išdidumas dėl savo gyvenamosios vietos,

šie jausmai buvo užkasti giliai

metų metus

po barbariškais statiniais, kylančiais viešosiose erdvėse.

Ir kai spalvos buvo visur,

pokyčių nuotaika pradėjo keisti žmonių charakterį.

Kilo didelis triukšmas: „Kas tai? Kas vyksta?

Ką tos spalvos mums daro?“

Ir mes surengėme apklausą,

žavingiausią apklausą mano gyvenime.

Mes klausėme žmonių: „Ar jūs norite šios veiklos,

kad pastatai būtų nudažomi būtent taip?“

Ir tuomet antrasis klausimas buvo:

„Ar jūs norėtumėte tai sustabdyti ar norite, kad tai tęstųsi?“

Į pirmąjį klausimą

63 procentai žmonių atsakė „taip, mums patinka tai“.

37% atsakė, kad „ne, mums tai nepatinka“.

Bet į antrąjį klausimą, pusė tų, kurie atsakė, kad jiems tai nepatinka,

jie norėjo, kad tai tęstųsi. (Juokas)

Tad mes pastebėjome pokyčius.

Žmonės pradėjo mažiau šiukšlinti gatvėse, pavyzdžiui,

pradėjo mokėti mokesčius,

pradėjo jausti kažką, ką buvo pamiršę,

ir grožis elgėsi kaip saugotojas ten,

kur vietinės ar valstybinės policijos nebuvo.

Prisimenu, kai vieną dieną ėjau gatve,

kuri buvo ką tik nudažyta

ir kur mes ketinome sodinti medžius,

ir pamačiau parduotuvės savininką ir jo žmoną

dedančius stiklinį fasadą jų parduotuvei.

Jie išmėtė senas langines

į atliekų surinkimo vietą.

„Kodėl jūs išmetėte langines?“,- aš paklausiau jo.

„Na, nes gatvė dabar saugesnė“,- jie atsakė.

„Saugesnė? Kodėl? Ar čia paskirta daugiau policininkų?“.

„Nagi, žmogau! Kokie policininkai?

Tu gali tai pamatyti pats. Čia yra spalvos,

gatvės žibintai, naujas šaligatvis be jokių duobių,

medžiai. Tad tai gražu; tai saugu“.

Ir išties, tai grožis davė žmonėms

saugumo jausmą.

Ir tai nebuvo jausmas, nukreiptas ne ten, kur reikia.

Nusikalstamumas sumažėjo.

Laisvė, kuri buvo iškovota 1990,

sukėlė anarchinę padėtį mieste,

kol 90-ųjų barbariškumas

atnešė vilties praradimą miestui.

Dažai ant sienų nei pamaitino vaikus,

nei slaugė ligonius ar mokė nemokančiuosius,

bet suteikė viltį ir šviesą

ir padėjo žmonėms pamatyti,

kad gali būti kitoks būdas daryti darbus,

kitoks nusistatymas, kitoks gyvenimo pojūtis,

ir jei mes atnešime tą pačią energiją ir viltį

į savo politiką, mes galėtume sukurti geresnį gyvenimą

vienas kitam ir savo šaliai.

Mes pašalinome 123 000 tonų betono

vien iš savo paupių.

Mes nugriovėme daugiau nei 5000 nelegalių pastatų

visame mieste,

didžiausias iš jų 8 aukštų.

Mes pasodinome 55 000 medžių ir krūmų gatvėse.

Mes įvedėme žaliąjį mokestį,

ir visi su juo sutiko,

ir visi verslininkai jį mokėjo reguliariai.

Per atviruosius konkursus

mes sugebėjome papildyti savo administraciją

dideliu skaičiumi jaunų žmonių,

ir mes tokiu būdu sukūrėme

depolitizuotą viešąją instituciją,

kur vyrai ir moterys yra vienodai atstovaujami.

Tarptautinės organizacijos

investavo daug į Albaniją per pastaruosius 20 metų,

ne viskas gerai išleista.

Kuomet pasakiau Pasaulinio Banko vadovams,

kad noriu, jog jie finansuotų projektą, skirtą statyti

pavyzdinę priėmimo salę piliečiams

būtent tam, kad kovotume su yprasta kasdienine korupcija,

jie manęs nesuprato.

Bet žmonės laukdavo ilgose eilėse

šviečiant saulei ir lyjant lietui

tik tam, kad gautų pažymėjimą ar tiesiog paprastą atsakymą

viename iš 2 langelių dviejuose metaliniuose kioskuose.

Jie mokėjo tam, kad galėtų nelaukti eilėje,

ilgoje eilėje.

Atsakymas į jų klausimą buvo

balsas, einantis iš juodos skylės,

ir, iš kitos pusės,

paslaptinga ranka, siekianti paimti jų dokumentus,

tuo pat metu ieškanti tarp senų dokumentų kyšio.

Mes galime pakeisti nematomus valdininkus kioskuose,

kas savaitę, bet negalime pakeisti įprasto kyšininkavo.

„Aš tikiu“,- pasakiau vokiečiui pareigūnui

iš Pasaulinio Banko,-

„kad jiems būtų neįmanoma paimti kyšio,

jei jie dirbtų Vokietijoje,

vokiškoje administracijoje,

bet taip pat tikiu, kad jei pasodintume vokiečių valdininkus

iš Vokietijos administracijos į tas skyles,

jie būtų papirkti lygiai taip pat“.

(Plojimai)

Tai ne genai.

Tai ne dėl aukšto sąžinės lygio

ar kitų sąžinės neturėjimo.

Tai dėl sistemos, tai dėl struktūros.

Tai taip pat dėl aplinkos ir pagarbos.

Mes pašalinome kioskus.

Mes pastatėme naują šviesią priėmimo salę,

kuri leido žmonėms, Tirana gyventojams,

manyti, kad jie nuvyko į užsienį, kai tik įžengė į vidų

pateikti savo prašymų.

Mes sukūrėme tinklinę kontrolės sistemą

ir taip pagreitinome visus procesus.

Mes pastatėme gyventojus į pirmą vietą, o ne valdininkus.

Korupcija valstybinėje administracijoje,

tokiose valstybėse kaip Albanija -

ne man sakyti, kad tai taip pat ir Graikijoje -

gali būti nurungta tik modernizacija.

Atnaujinti valdžią, atnaujinant pačia politiką,

yra atsakymas, ir ne atnaujinimas žmonių,

paremtas jau paruošta formule,

kurią išsivystęs pasaulis dažnai bando tuščiai primesti

žmonėms kaip mes.

(Plojimai)

Prie viso to priėjome,

nes politikai bendrąja prasme,

bet ypatingai mūsų šalyje, pripažinkime tai,

mano, kad žmonės yra kvaili.

Jie tai priimama kaip suprantamą dalyką, kad ir kas atsitiktų

žmonės turi jais sekti,

kai tuo tarpu politikai vis dažniau pritrūksta atsakymų

dėl viešojo intereso

ar dėl eilinių žmonių poreikių.

Politika pradėjo panašėti

į cinišką komandinį politikų žaidimą,

kol visuomenė yra nustumta į šalį,

tarsi sėdint ant stadiono suolų,

kuriame susižavėjimas politika

pamažu daro vietos aklumui ir desperacijai.

Žiūrint nuo tų laiptų, visi politikai šiandien

atrodo taip pat

ir politika panašėja

į sportą, kuris įkvepia daugiau agresijos

ir pesimizmo nei socialinė santalka

ir troškimas pilietinio kovojimo.

Barakas Obama laimėjo,

-- (Plojimai) --

nes jis mobilizavo žmones kaip niekad anksčiau

naudodamas socialinius tinklus.

Jis nežinojo kiekvieno iš jų,

bet su žavingu sumanumu

jis sugebėjo juos transformuoti į aktyvistus,

duodamas jiems visas galimybes į rankas,

argumentus ir įrankius, kurių jiems galėjo reikėti

agituojant jo vardu, kuriant jo paties kampaniją.

Aš skelbiu Twitter'yje. Man tai patinka.

Man tai patinka, nes tai leidžia man paskleisti žinutę,

bet tai taip pat leidžia žmonėms perduoti jų žinutes man.

Tai yra politika, ne iš viršaus žemyn,

bet iš apačios viršun, ir į šonus,

ir padarymas, kad kiekvieno balsas būti išgirstas,

yra būtent tai, ko mums reikia.

Politika nėra tik apie lyderius.

Tai nėra tik apie politikus ir įstatymus.

Tai yra apie tai, kaip žmonės galvoja,

kaip jie mato pasaulį aplink save pačius,

kaip jie naudoja savo laiką ir energiją.

Kai žmonės sako, kad visi politikai yra vienodi,

paklauskite savęs, ar Obama buvo toks pat kaip Bušas,

ar Fransua Olandas yra toks pat kaip Sarkozi.

Jie nėra. Jie yra žmonės su skirtingais požiūriais

ir skirtingais pasaulio suvokimais.

Kai žmonės sako, kad niekas negali pasikeisti,

tiesiog sustokite ir pagalvokite koks pasaulis buvo

prieš 10, 20, 50, 100 metų.

Mūsų pasaulis yra apibūdinamas pokyčių greičiu.

Mes visi galime keisti pasaulį.

Aš daviau jums vieną mažą pavyzdį

kaip vienas dalykas, spalvų panaudojimas,

gali sukurti pokytį.

Aš noriu sukurti daugiau permainų

kaip savo šalies Ministras Pirmininkas,

bet kiekvienas iš jūsų galite sukurti permainą,

jei norite.

Prezidentas Ruzveltas, jis sakė:

„Tikėk, kad gali, ir tu jau pusiaukelėje ten“.

Ačiū jums ir gero vakaro.

(Plojimai)