Pakanka tik 10 minučių susitelkimo

Kada paskutinį kartą visiškai nieko neveikėte 10 minučių? Nerašėte žinučių, nekalbėjote ir net nemąstėte? Meditacijos ekspertas Andy Puddicombe pasakoja apie transformacijos galią. Ją suteikia proto atsinaujinimas - 10 minučių per dieną buvimas susitelkus ir išgyvenant šią akimirką, čia ir dabar. (Tam nereikia smilkalų ar keistų pozų.)

Mes gyvename neįtikėtinai užimtame pasaulyje.

Gyvenimo tempas pasiutęs, mūsų mintys nuolat kažkuo užimtos,

mes visada kažką veikiame.

Norėčiau jūsų paprašyti skirti minutėlę

ir pagalvoti, kada paskutinį kartą tiesiog nieko neveikėte?

Nors 10 minučių, visiškai netrukdomai?

Kai sakau nieko, tai ir turiu omeny visiškai "nieko".

Jokio elektroninio pašto, susirašinėjimo ar interneto,

jokio televizoriaus, pokalbių, valgymo ar skaitymo.

Netgi tiesiog sėdėdami nemąstėte apie praeitį

ir nekūrėte ateities planų.

Tiesiog visiškai nieko neveikėte.

Dabar matau daug sumišusių veidų. (Juokas)

Spėju, kad tai reiškia, jog turite labai gerai pagalvoti.

Neįtikėtina, ar ne?

Mes kalbam apie savo protą.

Savo vertingiausią ir brangiausią išteklį - protą,

kurio pagalba patiriame kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

Protą, kuriuo remiamės,

norėdami būti laimingi, patenkinti, emociškai stabilūs asmenys,

o tuo pačiu - malonūs ir atidūs

bei dėmesingi santykiuose su kitais.

Tai tas pats protas, nuo kurio priklausome,

kad būtume susitelkę, kūrybiški, spontaniški

ir atlikti tai, ką darome, kaip įmanoma geriau.

Vis dėlto, neskiriame laiko, kad juo pasirūpintume.

Išties, daugiau laiko skiriame rūpintis automobiliu,

drabužiais ir plaukais, nei...

- gerai, gal ne plaukais. Tačiau suprantate, kur lenkiu.

To pasekoje, žinoma, imame stresuoti.

Taigi, protas ima zvimbti kaip skalbimo mašina

sukasi ratu, skverbiasi daug sunkių, painių emocijų,

o mes iš tikrųjų net nežinome, kaip su jomis tvarkytis.

Liūdnas faktas yra tai, kad tampame tokie išsiblaškę,

kad mūsų nebelieka tame pasaulyje, kuriame gyvename.

Mes praleidžiame dalykus, kurie yra mums svarbiausi,

o beprotiškiausia tai, kad pradėjome manyti,

jog toks yra gyvenimas, ir mes tiesiog turime prie to prisitaikyti.

Taip iš tikrųjų neturėtų būti.

Man buvo 11 metų, kai nuėjau

į pirmąją savo meditacijos pamoką.

Patikėkite, pasitvirtino visi stereotipai, kokius tik įsivaizduojate:

sėdėjimas sukryžiuotomis kojomis ant grindų,

smilkalai, žolelių arbata, vegetarai, visi tie dalykai.

Tačiau mane suintrgavo, nes ten eidavo mano mama, o aš nuėjau kartu su ja.

Buvau matęs keletą kung-fu filmų ir paslapčia

vyliausi, kad, galbūt, ten išmoksiu skraidyti.

Tačiau tuomet buvau labai jaunas.

Ten būdamas, manau, kaip ir daugelis žmonių,

įsivaizdavau, kad tai kaip aspirinas protui.

Patiri stresą, tuomet šiek tiek pamedituoji.

Net nepagalvojau, kad tai gali būti prevencinė priemonė

kol man nesukako 20 metų, ir nutiko daugybė įvairių dalykų

mano gyvenime, iškart vienas po kito.

Kai kurie tiesiog apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom,

ir staiga mane užplūdo mintys,

sunkios emocijos, o aš nežinojau kaip su jomis tvarkytis.

Kiekvieną kartą, kai vieną iš jų nustumdavau,

kita tiesiog išdygdavo vietoje jos.

Tai buvo tikrai įtemptas laikas.

Manau, kad mes visi tvarkomės su stresu skirtingais būdais.

Kai kurie žmonės palaidoja save darbe,

dėkingi, kad buvo atititraukti.

Kiti ieškodami paramos. kreipiasi į draugus, šeimą.

Kai kurie griebiasi butelio, pradeda gerti vaistus.

Aš, norėdamas susidoroti su stresu, tapau vienuoliu.

Mečiau mokslus ir išvykau į Himalajus,

tapau vienuoliu ir pradėjau studijuoti meditaciją.

Žmonės dažnai klausia, ko išmokau per tą laiką.

Akivaizdu, tai paskatino daug pokyčių.

Pripažinkim, tapus celibato besilaikančiu vienuoliu

pasikeičia daug kas.

Bet tai buvo kažkas daugiau.

Tai išmokė, paskatino labiau vertinti,

suprasti šią akimirką.

Turiu omenyje, buvimą nepaskendus mintyse,

nesiblaškant,

nevaldant sunkioms emocijoms.

Vietoje to išmokstant būti čia ir dabar,

kaip būti atidžiam, kaip būti dabartyje.

Manau, kad ši akimirka yra nepakankamai įvertinta.

Skamba kaip įprastas dalykas. Bet mes tiek mažai laiko praleidžiame joje

kad ją galima vadinti visaip, bet tik ne įprastu dalyku.

Harvarde buvo atliktas mokslinis tyrimas,

visai neseniai. Jame sakoma, kad vidutiniškai mūsų protai

yra paskendę mintyse beveik 47 procentus laiko.

Keturiasdešimt septynis procentus.

Tuo pat metu, toks nuolatinis proto blaškymasis

taip pat yra tiesioginė priežastis, dėl ko jaučiamės nelaimingi.

Kaip bebūtų, esame čia ne taip ir ilgai.

Bet beveik pusę gyvenimo praleidžiame galvodami

ir, tikėtina, gana nelaimingi.

Nežinau, tai atrodo gana tragiška, iš tiesų,

ypač žinant, kad yra būdų tai spręsti.

Kai yra pozityvus, praktiškas, pasiekiamas,

moksliškai įrodytas būdas,

leidžiantis mūsų protui būti sveikesniam,

atidesniam ir mažiau išsiblaškiusiam.

Visas grožis yra tai, kad net ir

tam sugaišus vos 10 minučių per dieną,

tai daro poveikį visam mūsų gyvenimui.

Bet turime žinoti kaip tai daryti.

Mums reikia treniruotis. Mums reikia sistemos,

kad išmoktume kaip tapti atidesni.

Būtent tai yra meditacija.

Tai susipažinimas su šia akimirka.

Tačiau mums reikia žinoti ir kaip tinkamai prie jos prieiti,

kad gautume geriausia, ką ji suteikia.

Štai kam to reikia, jei kartais apie tai mąstėte,

Daugelis žmonių mano,

kad meditacija reiškia sustabdyti mintis,

atsikratyti emocijų, kažkaip kontroliuoti protą,

bet iš tiesų tai yra visai kas kita.

Tai reiškia atsitraukti atgal,

aiškiai pamatyti mintį,

pastebėti kaip ji ateina ir išeina, kaip emocijos ateina ir išeina,

be vertinimo, bet atpalaidavus, sutelkus protą.

Pavyzdžiui, dabar,

jei aš pernelyg susikoncentruosiu į kamuoliukus, tai niekaip

nesugebėsiu atsipalaiduoti ir tuo pačiu metu su jumis kalbėti.

Lygiai taip pat, jei pernelyg atsipalaiduosiu su jumis kalbėdamas,

niekaip negalėsiu susitelkti į kamuoliukus. Man jie tiesiog iškris iš rankų.

Gyvenime ir meditacijoje bus laikas,

kai susitelkimas bus pernelyg intensyvus,

ir gyvenimas pradės atrodyti maždaug taip.

Tai labai nepatogus gyvenimo būdas,

kai esi įsitempęs ir patiri stresą.

O kartais pernelyg atleisime koją nuo akseleratoriaus,

ir viskas pradės atrodyti maždaug taip.

Žinoma meditacijoje - (knarkia) -

mes galų gale užmigsime.

Taigi, ieškome balanso, atsipalaidavimo susitelkiant,

kai galime leisti mintims ateiti ir išeiti

neįsitraukiant taip, kaip įprasta.

Dažniausiai, kai mokomės būti atidūs atsitinka taip, kad

kokia nors mintis mus atitraukia.

Tarkime, tai baimės kupina mintis.

Taigi, viskas gerai, ir staiga pastebime baimingą mintį

ir pagalvojame "Net nežinojau, kad dėl to buvau sunerimęs."

Grįžti prie jos ir sakai. "Taigi, aš sunerimęs.

Aš tikrai sunerimęs. Oho, tiek daug baimės".

Nors to iš pradžių nesuprantame, iš tiesų

mes išsigąstame to, kad jaučiame baimę.

Skamba beprotiškai. Mes tai darome nuolat,

netgi kasdienėse situacijose.

Jei prisimintumėte kada paskutinį kartą, tarkim,

jūsų dantis klibėjo.

Žinote, kad jis kliba, ir žinote, kad jį skauda.

Ir ką tuomet darote kas 20-30 sekundžių?

(Murma) Iš tikro skauda. Ir plėtojame šią istoriją.

Ir mes toliau sau kartojame,

ir tai darome nuolat. Ir tik mokydamiesi

tokiu būdu stebėti protą galime pradėti paleisti

tas proto istorijas ir šablonus.

Sėdint ir tokiu būdu stebint protą,

gali pamatyti daug skirtingų šablonų.

Protas gali pasirodyti išties neramus ir....

nuolatos.

Nenustebkite, jei jaučiate kūne tam tikrą jaudulį

kai atsisėdate nieko nedarydami ir jūsų protas taip jaučiasi.

Jums gali atrodyti, kad protas yra bukas

ir nuobodus ir, tiesiog, beveik mechaniškas,

ir atrodo lyg

keliesi, eini į darbą, valgai, miegi, keliesi, dirbi.

Arba gali būti ta viena maža įkyri mintis

kuri nuolat sukasi galvoje.

Kaip bebūtų, meditacija siūlo

galimybę atsitraukti

ir pažiūrėti iš kitos perspektyvos.

Ji leidžia pamatyti, kad viskas kartais yra ne taip, kaip atrodo.

Mes negalime pakeisti

kiekvieno mažmožio, kuris nutinka mūsų gyvenime,

tačiau galime pakeisti tai, kaip jį išgyvename.

Tai potencialas, kurį suteikia meditacija, atidumas.

Nebūtina deginti smilkalų

ir tikrai nebūtina atsisėsti ant grindų.

Viskas ko reikia, rasti 10 minučių dienos metu

atsitraukti, susipažinti su šia akimirka,

kad galėtumėte patirti daugiau

susitelkimo, ramybės, aiškumo savo gyvenime.

Labai ačiū. (Plojimai)