Tikėjimo, kad gali patobulėti, galia

Carol Dweck studijų objektas yra „auganti mąstysena“ – idėja, kad galime didinti savo smegenų gebėjimą mokytis ir spręsti problemas. Šioje kalboje ji apibūdina du mąstymo apie šiek tiek per sunkias problemas būdus. Ar tu nesi pakankamai protingas jas išspręsti... ar tiesiog jos dar neišsprendei? Puikus įvadas į šią svarbią sritį.

„Dar ne“ galia.

Girdėjau apie vidurinę mokyklą Čikagoje,

kur mokiniai turėjo išlaikyti
tam tikrą dalykų skaičių, kad ją pabaigtų.

Tačiau, jei dalyko neišlaikydavo,

gaudavo įvertinimą „dar ne“.

Mano nuomone,
tai – nuostabu,

nes įvertintas neigiamai,
galvoji: „Aš niekas. Aš niekur“.

Bet gavus įvertinimą „dar ne“,

supranti,
kad esi mokymosi eigoje.

Tai tiesia kelią į ateitį.

„Dar ne“ taip pat man priminė
lemiamą įvykį mano karjeros pradžioje –

tikrą lūžį.

Norėjau pamatyti,

kaip vaikai tvarkosi su
iššūkiais ir sunkumais.

Taigi, pateikiau dešimtmečiams

problemų, kurios buvo
šiek tiek jiems per sunkios.

Kai kurie jų sureagavo
neįtikėtinai teigiamai.

Jie sakė:
„Man patinka iššūkiai!“

arba „Žinai, aš galvojau,
kad tai bus informatyvu“.

Jie suprato,
kad jų gebėjimai gali būti lavinami.

Jie turėjo tai,
ką vadinu augančia mąstysena.

Bet kiti mokiniai
jautėsi tragiškai, katastrofiškai.

Jų stabilesnė mąstysena teigė,

kad jų protiniai gebėjimai buvo vertinami
ir jie suklydo.

Vietoj to, kad mėgautųsi
proceso galia,

jie buvo pagauti dabarties tironijos.

Taigi, ką jie daro vėliau?

Aš jums pasakysiu.

Vieno tyrimo metu jie mums atskleidė,
kad kitą kartą nepasisekus teste

vietoj to, kad mokytųsi labiau,
jie greičiausiai sukčiaus.

Kitame tyrime po nesėkmės,

tam, kad pasijustų geriau,
jie ieškojo kitų,

kurie pasirodė blogiau nei jie.

O dar vėlesniame tyrime
jie jau bėgo nuo sunkumų.

Mokslininkai matavo
elektrinių impulsų iš smegenų aktyvumą,

kai mokiniai suklysdavo.

Kairėje matote
stabilesnės mąstysenos mokinius.

Čia beveik nėra judėjimo.

Jie bėga nuo klaidos.

Jie neįsitraukia į užduotį.

Bet dešinėje matote
mokinius su augančia mąstysena,

idėja, kad įgūdžiai gali būti lavinami.

Jie itin įsitraukę.

Jų smegenys dega nuo „dar ne“.

Jie itin įsitraukę.

Jie klysta.

Jie mokosi iš klaidų ir taisosi.

Kaip mes auginame savo vaikus?

Ar auginame juos dabar vietoj „dar ne“?

Ar auginame vaikus,
kurie apsėsti gauti dešimtukus?

Ar auginame vaikus, kurie nežino,
kaip didžiai svajoti?

Jų didžiausias tikslas – gauti 10
iš artimiausio kontrolinio?

Taigi, ar jie nešasi su savimi
šį nuolatinio įvertinimo poreikį

į savo ateitį?

Galbūt, nes darbdaviai ateina pas mane
ir sako:

„Mes užauginome jaunų darbuotojų kartą,

kuri negali pabaigti dienos

be apdovanojimo.“

Taigi, ką mes galim padaryti?

Kaip mes galim nutiesti tiltą iki „jau“?

Keletas dalykų,
kuriuos galime padaryti.

Pirmiausia, galime girti išmintingai.
Neliaupsinkime proto ar talento.

Tai nepasiteisino.

Nebedarykime to.

Girkime procesą,
į kurį vaikas įsitraukė:

jų pastangas, sprendimus,
susikaupimą, dėmesio išlaikymą,

jų pažangą.

Šis proceso gyrimas

augina drąsius ir lanksčius vaikus.

Yra ir kitų būdų įvertinti procesą.

Neseniai susibūrėme su žaidimų tyrėjais
iš Vašingtono universiteto,

kad sukurtume internetinį,

procesą vertinantį matematikos žaidimą.

Šiame žaidime mokiniai įvertinami
už pastangas, strategiją ir progresą.

Įprastas matematikos žaidimas

įvertina už teisingus atsakymus,

tačiau šis žaidimas vertina procesą.

Ir mes gauname daugiau pastangų,

daugiau sprendimo būdų,

didesnio įsitraukimo ilgesniam laikui,

ir daugiau kantrybės susidūrus su
itin, itin sunkiomis problemomis.

Tiktai žodžiai „jau“ arba „dar ne“,
kuriuos randame šiame žaidime

teikia vaikams daugiau pasitikėjimo,

suteikia jiems daugiau atkaklumo ateityje.

Ir mes iš tikrųjų
galime pakeisti mokinių mąstyseną.

Vieno tyrimo metu mes juos mokėme,

kad kaskart,
kai tik jie išeina iš savo komforto zonos

mokytis kažko naujo ir sudėtingo,

neuronai jų smegenyse suformuoja
naujas, stipresnes jungtis.

Ir laikui bėgant
jie gali tapti sumanesniais.

Pažiūrėkite, kas nutiko:
šio tyrimo metu mokiniai,

kurie nebuvo mokomi augančios mąstysenos,

šiuo sudėtingu permainų mokykloje metu
ir toliau gaudavo menkus pažymius.

Tačiau tie, kuriems buvo paaiškinta,
pademonstravo smarkų pažymių pagerėjimą.

Ką tik parodėme šį pagerėjimą
tarp tūkstančių tūkstančių vaikų.

Ypač su mokymosi sunkumais.

Taigi pakalbėkime apie lygiateisiškumą.

Mūsų šalyje yra tam tikros grupės mokinių,

kurie nuolatos prastesni,

pavyzdžiui, vaikai iš probleminių rajonų,

arba vaikai iš indėnų rezervatų.

Jie mokosi prasčiau nuo taip seniai,
kad daug kas galvoja – tai neišvengiama.

Bet kai pedagogai sukuria augančios
mąstysenos klases, žengiančias į „jau“,

visi tampa lygūs.

Ir štai keletas pavyzdžių.

Vienais metais
darželinukų grupė iš Harlemo, Niujorko,

nacionaliniame pasiekimų teste
pasiekė 95 procentus.

Dauguma tų vaikų atvykę į mokyklą
negalėjo nulaikyti pieštuko.

Per vienerius metus

ketvirtaklasiai iš pietų Bronkso –
žymiai prasčiau besimokantys –

valstybiniame matematikos teste
Niujorko valstijoje

užėmė pirmąją vietą tarp ketvirtaklasių.

Per metus-pusantrų

indėnų rezervato mokyklos mokiniai

iš prasčiausių apygardoje
pakilo iki geriausių.

Ir šiai apygardai priklausė
pasiturinčios Sietlo bendruomenės.

Taigi, čiabuviai vaikai nurungė
Microsoft vaikus.

Taip nutiko,
nes pastangų ir sunkumų reikšmė

buvo pakeista.

Anksčiau pastangos ir sunkumai

vertė juos jaustis kvailais,
vertė juos pasiduoti.

Bet dabar, pastangų ir sunkumų metu,

būtent šiuo metu
neuronai suformuoja naujas jungtis,

stipresnes jungtis.

Štai kuomet jie tampa sumanesniais.

Neseniai gavau laišką
iš trylikamečio berniuko.

Jis rašė: „Miela Profesore Dweck,

aš vertinu Jūsų darbus,
paremtus tiksliais moksliniais tyrimais,

ir todėl aš nusprendžiau
juos pritaikyti praktikoje.

Aš pradėjau labiau stengtis mokykloje,

santykiuose su šeima,

ir santykiuose
su kitais vaikais mokykloje.

Ir labai patobulėjau
visose šiose srityse.

Dabar supratau, kad
iššvaisčiau didžiąją savo gyvenimo dalį.“

Nebešvaistykime gyvenimų,

nes kai tik suprantame,

kad gebėjimai gali taip išaugti,

tai tampa pagrindine vaikų –
visų vaikų – teise

gyventi ten, kur skatinamas augimas,

gyventi ten, kur pilna „dar ne“.

Ačiū.

(Plojimai.)