Nigel Marsh: Kaip suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą

Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra, pasak Nigel Marsh, yra pernelyg svarbu, kad būtų tiesiog palikta jūsų darbdavio rankose. TEDxSydney konferencijoje, Marsh perteikia tobulą dieną, kurioje laikas šeimai ir sau, bei produktyvus darbas yra suderinti -- ir taip pat įkvepia veikti, kad tai taptų realybe

Manau, ką aš dabar padarysiu,

tai pradėsiu paprastu prašymu.

Norėčiau, kad jūs visi

trumpam sustotumėt,

jūs nelaimingi silpnavaliai,

ir kruopščiai įvertintumėt savo apgailėtiną būtį.

(Juokas)

Tai buvo patarimas,

kurį Šv. Benediktas davė savo nustebusiems pasekėjams

penktame amžiuje.

Tai patarimas, kurio pats nusprendžiau laikytis,

kai man sukako 40.

Iki tol aš buvau pavyzdinis korporacinis kovotojas:

aš valgiau per daug,

aš gėriau per daug, aš dirbau per ilgai

ir aš nekreipiau dėmesio į savo šeimą.

Nusprendžiau, kad bandysiu

pakeisti savo gyvenimą.

Tiksliau, nusprendžiau,

kad bandysiu suderinti

darbą ir asmeninį gyvenimą.

Taigi išėjau iš darbo

ir praleidau metus namuose

su savo žmona ir keturiais mažais vaikais.

Bet viskas, ką supratau

apie darbą ir asmeninį gyvenimą per tuos metus,

kad yra paprasta

suderinti darbą iš šeimą,

kai neturėjau jokio darbo.

(Juokas)

Nelabai naudingas įgūdis,

ypač, kai pinigai baigia ištirpti.

Taigi grįžau atgal į darbą,

ir šiuos septynerius metus praleidau

su juo kovojant, mokantis

ir rašant apie asmeninio gyvenimo ir darbo suderinimą.

Ir turiu keturis pastebėjimus,

kuriais šiandien norėčiau pasidalinti su jumis.

Pirmasis,

kad visuomenė pasistūmėtų su šia problema,

mums reikia atviros diskusijos.

Bet problema yra ta,

kad žmonės šneka per daug nesąmonių

apie darbo ir asmeninio gyvenimo suderinimą.

Visos diskusijos apie lankstų grafiką

ar penktadieniais rengtis kasdieniškai,

apie tėvystės atostogas,

tik užglaisto esminę problemą,

kuri yra,

kad kai kurie darbai ir profesiniai pasirinkimai

yra fundamentaliai nesuderinami

su reikšmingais

kasdieniniais įsipareigojimais

turint jauną šeimą.

Pirmasis bet kokios problemos sprendimo žingsnis

yra pripažinimas situacijos, kurioje esi, realumas.

O mūsų visuomenės realybė

yra tai, kad tūkstančių

tūkstančiai žmonių

gyvena tyliai, klykiančiame beviltiškume,

dirbdami ilgai ir sunkiai

darbuose, kurių nekenčia,

tam, kad galėtų nusipirkti daiktų, kurių jiems nereikia

ir sužavėtų žmones, kurių jie nemėgsta.

(Juokas)

(Plojimai)

Mano požiūriu, penktadieniais ėjimas į darbą su džinsais ir marškinėliais

pačios problemos esmės nepaliečia.

(Juokas)

Mano antras pastebėjimas yra tai,

jog mums reikia suvokti tiesą:

vyriausybės ir korporacijos

šios problemos už mus neišspręs.

Turim nustoti to tikėtis iš kitų;

kiekvienam iš mūsų asmeniškai

reikia pasirinkti ir prisiimti atsakomybę

už tai, kokiu gyvenimo keliu eisime.

Jeigu tu pats nekursi savo gyvenimo,

kas nors kitas jį sukurs už tave

ir tau gali nepatikti

jų pusiausvyros supratimas.

Tai ypač svarbu --

šito juk neįdės į ineternetą, ar ne? Mane už tai atleistų --

tai ypač svarbu,

kad jūs niekuomet nepaliktumėt savo gyvenimo kokybės

komercinės korporacijos rankose.

Aš nešneku vien apie blogas įmonės --

žmogaus sielos skerdyklas, kaip aš jas vadinu.

(Juokas)

Aš šneku apie visas įmones.

Nes komercinės įmonės

iš prigimties yra sukurtos

iš tavęs paimti tiek,

kiek paėmę, dar išsisuktų.

Tai jų prigimtis, tai jų DNR,

tai yra tai, ką jie daro --

net ir geros, gerais ketinimais paremtos įmonės.

Viena vertus,

vaikų priežiūros patalpų įrengimas darbuose

yra nuostabu.

Kita vertus, tai tikras košmaras:

tai tik reiškia, kad tu dar daugiau laiko praleisi prakeiktam darbe.

Mes turim būti atsakingi

kurdami ir išlaikydami

ribas, kurių mes norime savo gyvenime.

Trečiasis pastebėjimas:

mes turim būti atsargūs

pasirinkdami laikotarpį

kuriuo vertinsim gyvenimo pusiausvyrą.

Prieš grįždamas į darbą,

po metų praleistų namie,

aš prisėdau

ir surašiau

detalų, žingsnis po žingsnio, aprašymą

idealiai subalansuotos dienos,

kurios aš trokščiau.

Buvo maždaug tokia:

Atsikėliau gerai pailsėjęs

po gero nakties miego.

Pasimylėjau.

Pavedžiojau šunį.

Papusryčiavau su žmona ir vaikais.

Vėl pasimylėjau.

(Juokas)

Pakeliui į darbą, nuvežiau vaikus į mokyklą.

Padirbau tris valandas.

Pažaidžiau sportinį žaidimą su draugu per pietus.

Dar padirbau tris valandas.

Anksti vakare susitikau su keliais draugais bare išgerti.

Parvažiavau namo pavakarieniauti

su žmona ir vaikais.

Meditavau pusvalandį.

Pasimylėjau.

Pavedžiojau šunį. Vėl pasimylėjau.

Nuėjau į lovą.

(Plojimai)

Kaip dažnai, galvojat, išgyvenau tokią dieną?

(Juokas)

Mes turim būti realistai.

Jūs negalit visko padaryti per vieną dieną.

Mes turime prailginti laikotarpius

kuriais remiantis vertinsim savo gyvenimo pusiausvyra,

bet mums reikia juos prailginti

nepakliūdami į spąstus

kaip "Aš pagyvensiu, kai išeisiu į pensija,

kai mano vaikai išsikraustys,

kai mano žmona mane paliks, kai mano sveikata ims šlubuoti,

kai nebeturėsiu draugų ir jokių pomėgių".

(Juokas)

Dienos per trumpos, o kai esi pensijoj - per ilgos.

Kažkur turi būti viduriukas.

Ketvirtas pastebėjimas:

Mums reikia siekti pusiausvyros

harmoningai.

Pernai metais mane aplankė draugė --

ir ji neprieštarauja, kad jums papasakočiau šią istoriją -- mano draugė pernai aplankė mane

ir pasakė: "Nigel, aš perskaičiau tavo knygą.

Ir aš supratau, kad mano gyvenimas visiškai išėjęs iš pusiausvyros.

Jis visiškai užgožtas darbo.

Aš dirbu 10 valandų per dieną, dvi valandas kasdien praleidžiu važiuodama.

Visi mano santykiai žlugo.

Mano gyvenime neliko nieko,

išskyrus darbą.

Taigi aš nusprendžiau susiimti ir viską sudėlioti į savo vietas.

Todėl pradėjau lankyti sporto klubą."

(Juokas)

Nenoriu šaipytis,

bet būti sveika 10 val. dirbančia ofiso žiurke

nėra labiau subalansuota, tai tik sveikiau.

(Juokas)

Nors ir reikalingi fiziniai pratimai,

gyvenimas susideda iš daugiau dalių.

Yra intelektinė dalis, yra jausmų dalis,

yra dvasinė dalis.

Ir pasiekti pusiausvyrą,

tikiu, kad galima tik puoselėjant

visas šias sritis --

neužtenka 50 atsilenkimų presui.

O tai gali būti sunku.

Nes žmonės sako: "Po velniais, aš neturiu laiko sportuoti,

o tu nori, kad eičiau į bažnyčią ir skambinčiau savo mamai".

Iš aš suprantu.

Aš tikrai suprantu kaip tai gali būti sunku.

Bet prieš kelis metus buvęs atsitikimas leido

man į viską pažvelgti kitu kampu.

Mano žmona, kuri šiandien yra kažkur publikoje,

paskambino man į darbą

ir pasakė: "Nigel, tu turi paimti mūsų jauniausią sūnų",

Harry "iš mokyklos".

Nes tą vakarą ji turėjo būti kažkur kitur su mūsų likusiais trim vaikais.

Taigi aš išvažiavau iš darbo valanda ankščiau

ir paėmiau Harį nuo mokyklos vartų.

Mes nužingsniavome į vietinį parką,

kvailiojome ant sūpynių, pažaidėm kelis vaikiškus žaidimus.

Tada su juo užkilom į kalną, į vietinę kavinę,

ir suvalgėm picą su arbata,

tada nusileidom nuo kalno namo,

kur aš jį išmaudžiau

ir aprengiau pižama su Betmenu.

Tada paskaičiau jam skyrių

iš Roald Dahl knygos "Džeimsas ir milžiniškas persikas".

Tada paguldžiau jį į lovą, užkamšiau,

pabučiavau į kaktą ir pasakiau "Labanakt, drauguži"

ir išėjau iš jo kambario.

Kai išeidinėjau iš jo kambario,

jis pasakė - "Tėti?", aš - "Taip, drauguži?"

jis tęsė - "Tėti, tai buvo pati geriausia

diena mano gyvenime".

Aš nieko nepadariau,

nenuvežiau jo į Disneilendą, nenupirkau jam Playstation.

Noriu pasakyti,

kad smulkmenos svarbu.

Gyventi subalansuotai

nereiškia imtis dramatiškų pokyčių gyvenime.

Su mažiausiomis pastangomis

teisingose vietose,

gali radikaliai pakeisti santykių kokybę

ir savo gyvenimo kokybę.

Dar daugiau, aš manau,

tai pakeistų visuomenę.

Nes jeigu pakankamai žmonių tai padarytų,

mes galim pakeisti visuomenės sėkmės suvokimą

nuo kvailai paprastos sąvokos,

kad laimi turintis daugiausiai pinigų kai miršta,

į suprantamesnę ir subalansuotą apibrėžimą,

kaip atrodo sėkmingai nugyventas gyvenimas.

Ir tai, mano nuomone,

yra idėja verta pasidalinimo.

(Plojimai)