„New Yorker“ karikatūros anatomija

„The New Yorker“ kas savaitę gauna 1 000 karikatūrų, o išspausdina tik apie 17. Šioje linksmoje, įtemptoje ir įžvalgioje kalboje, ilgametis žurnalo karikatūrų redaktorius, vadinantis save „humoro analitiku“, Bob Mankoff analizuoja komediją, esančią kai kuriuose „idėjiniuose piešiniuose“ buvusius žurnale, paaiškindamas kas veikia, kas neveikia ir kodėl.

Aš kalbėsiu apie humoro pavaizdavimą,

kas išties yra įdomu, bet taip pat bus

apie jo ribas, ir kaip

kai kuriomis aplinkybėmis
humoras yra gerai,

o kitomis aplinkybėmis – blogai.

Na, aš iš Niujorko,

tai pasitenkinimas čia 100 procentų.

Tiesą sakant, tai absurdiška,
nes kai kalbame apie humorą,

75 procentai yra geriausia,
ko galime tikėtis.

Niekas niekada nėra 100 procentų
patenkintas dėl humoro

išskyrus šią moterį.

(Video) Moteris: (juokiasi)

B.M.: Tai mano pirmoji žmona.

(Juokas.)

Ta santykių dalis buvo gera.

(Juokas.)

Dabar pažiūrėkime į šią karikatūrą.

Vienas iš dalykų, kuriuos rodau,

yra tai, kad karikatūros pasirodo

„New Yorker“ žurnalo kontekste

su mielu Caslon šifru, ir ši atrodo

gana švelni karikatūra šiame kontekste.

Čia truputį juokaujama apie
senėjimą ir na,

žinot, galbūt žmonėm patiks.

Bet kaip jau minėjau,
negali visiems įtikti.

Tu negalėjai įtikti šiam vyrukui.

„Dar vienas juokelis apie senus
baltaodžius. Ha. Koks sąmojis.

Tikiu, gera būti
jaunu ir grubiu,

bet vieną dieną tu pasensi,
nebent krisi negyvas, kaip tikiuosi.“

(Juokas.)

„New Yorker“ yra gana įžeidi aplinka,

labai lengva žmonėms įsižeisti.

Ir vienas dalykas, kurį supranti,

tai neįprasta aplinka.

Štai, aš vienas kalbu su jumis.

Jūs esate kartu. Jūs girdit
vienas kito juoką ir jį pažįstat.

„The New Yorker“ skirtas
plačiai auditorijai

ir, kai jūs pažiūrit į šitą,

niekas nežino iš ko kiti juokiasi,

ir, kai jūs žiūrite į šitą, subjektyvumas
slypintis humore

tikrai yra įdomus.

Žvilgtelėkime į šią karikatūrą.

„Nepatenkinami antidepresanto rezultatai.“

(Juokas.)

Išties, jie nepatenkinami.

Na, galvotume, na štai,

dauguma juokėtės iš šito, tiesa?

Jums tai pasirodė juokinga.

Na, tai atrodo juokinga karikatūra,

bet pažiūrėkim į mano
padarytą internetinę apklausą.

Apie 85 proc. žmonių tai patiko.

109 įvertino jį aukščiausiai,10 balų.
10 žmonių jį įvertino vienetu.

Bet pažvelkim į individualius atsakymus.

„Aš myliu gyvūnus!!“
Štai kaip jiems jie patinka.

(Juokas.)

„Aš nenoriu jų skriausti.
Šitas man visai nejuokingas.“

Šis žmogus įvertino jį dvejetu.

„Man nepatinka žiūrėti į kenčiančius
gyvūnus – net karikatūrose.“

Tokiems žmonėms primenu, kad
naudojame nuskausminamąjį rašalą.

Kitiems tai pasirodė juokinga.

Tai, tiesą sakant, yra
humoro pasiskirstymo esmė,

kai neturi tam humorui įtakos.

Humoras yra pramogos atmaina.

Visos pramogos turi truputį azarto,

kažko, kas gal pasisuks
nelaukiama kryptim,

ir visgi, mums patinka, kai yra apsauga.

Būtent toks yra zoologijos sodas.
Pavojingas. Yra tigras.

Grotos mus saugo. Smagu, tiesa?

Čia blogas zoologijos sodas.

(Juokas.)

Labai politiškai korektiškas, bet
blogas zoologijos sodas.

Bet šis yra dar blogesnis.

(Juokas.)

Taigi, tvarkantis su humoru
„New Yorker“ kontekste,

jūs turite žiūrėti, kur bus tigras?

Kur tas pavojus atsiras?

Kaip jūs jį suvaldysite?

Mano darbas yra peržvelgti
1 000 karikatūrų kas savaitę.

Bet „New Yorker“ gali priimti
tik 16 ar 17 karikatūrų,

ir mes jų turime 1 000.

Žinoma, daugelio karikatūrų
turi būti atsisakyta.

Na, mes galėtume įtalpinti
daugiau karikatūrų į žurnalą,

jei pašalintume straipsnius.

(Juokas.)

Bet manau, tai būtų didelė netektis,

su kuria galėčiau gyventi,
bet vis tiek didelė.

Karikatūristai apsilanko
redakcijoje kiekvieną savaitę.

Vidutinis karikatūristas, samdomas žurnalo

atlieka 10 ar 15 idėjų per savaitę.

Bet dauguma jų bus atsisakyta.

Tai bet kokio kūrybingo užsiėmimo esmė.

Dauguma jų išblėsta. Kai kurie lieka.

Matt Diffee yra vienas iš jų.

Štai viena jo karikatūra.

(Juokas.)

Drew Dernavich. „Apskaitos vedimo
vakaras improvizuojant.“

„Na, dabar tai šou dalis, kurios metu

prašome publikos sušukti
kelis atsitiktinius skaičius.“

Paul Noth. „Visai neblogas. Tik norėčiau,
kad jis būtų palankesnis Izraeliui.“

(Juokas.)

Na, aš viską žinau apie atmetimą,

nes kai aš išėjau – tiesą sakant, buvau
išspirtas – iš psichologijos mokyklos,

ir natūraliai nusprendžiau
tapti karikatūristu,

nuo 1974 iki 1977 aš pateikiau
2 000 karikatūrų „New Yorker“,

ir „New Yorker“ atmetė 2 000 karikatūrų.

Tam tikru momentu šis atmetimo lapelis –

[Gaila, negalėjome panaudoti pridėtos medžiagos.
Dėkojame už progą ją apsvarstyti.] –

magiškai virto štai kuo:

[Ei! Tu ją pardavei. Rimtai! Tu tikrai
pardavei karikatūrą suknistam „New Yorker“.]

(Juokas.)

Na, žinoma, taip neatsitiko,

bet tai emocinė tiesa.

Ir žinoma, tai ne „New Yorker“ humoras.

Kas yra „New Yorker“ humoras?

Na, po 1977-tų įsiveržiau į „New Yorker“
ir pradėjau pardavinėti karikatūras.

Pagaliau, 1980-aisiais aš gavau trokštamą

„New Yorker“ kontraktą,

ir kuriame paslėpiau kai kurias dalis,
nes tai ne jūsų reikalas.

1980-ieji. „Brangus pone Mankoff,
patvirtinant susitarimą

dėl“ – bla bla bla bla – pašalinta –

„dėl bet kokių idėjinių piešinių.“

Su visa pagarba idėjiniams
piešiniams, niekur kontrakte

nėra paminėtas žodis „karikatūra“.

Žodis „idėjiniai piešiniai“ ir yra
„New Yorker“ karikatūrų esmė.

Tai kas yra idėjinis piešinys?
Idėjinis piešinys yra kažkas,

kas verčia jus galvoti.

Tai ne karikatūra.
Tam reikia, kad galvotų

ir karikatūristas, ir jūs pats,

kad iš to atsirastų karikatūra.

(Juokas.)

Štai keletas, nusakančių
mano tipo karikatūras.

„Pasaulyje nėra teisybės. Šiek tiek yra
teisybės pasaulyje. Pasaulis teisingas.“

Šitas yra Kuo tiki lemingai.

(Juokas.)

Po to, kai „New Yorker“ ir aš
pridėjome komentarus,

karikatūra turi tam tikro dviprasmiškumo
apie tai, kas ji yra iš tiesų.

Kas ta karikatūra?
Ar ji tikrai apie lemingus?

Ne. Ji yra apie mus.

Jūs žinote esminį
mano požiūrį apie religiją,

kad tikrasis konfliktas ir
visos tos kovos tarp religijų

yra dėl to, kas turi
geriausią įsivaizduojamą draugą.

(Juokas.)

Ir tai geriausiai
žinoma mano karikatūra.

„Ne, ketvirtadienis netinka. Kaip dėl
niekados – ar niekada jums tinka?“

Ji buvo perspausdinta tūkstančius
kartų, kopijuojama.

Yra net ant siaurikių,

bet sutrumpinta iki „Kaip dėl
niekados – ar niekada jums tinka?“

Tai atrodo labai
skirtingos humoro formos,

bet iš tiesų jos turi didelį panašumą.

Kiekvienu atveju mūsų
lūkesčiai sužlugdomi.

Kiekvienu atveju, pasakojimas pasikeičia.

Čia yra nesuderinamumas ir kontrastas.

„Ne, ketvirtadienis netinka.
Kaip dėl niekados...“

Čia randate mandagumo sintaksę

ir žinutę apie buvimą nemandagiu.

Būtent taip veikia humoras.
Tai pažintinis bendradarbiavimas,

kur mes sugrūdame
tuos nesuderinamus dalykus,

ir jie laikinai egzistuoja mūsų mintyse.

Jis yra kartu mandagus ir nemandagus.

Čia jūs turite „New Yorker“ padorumą

ir kalbos vulgarumą.

Vienu žodžiu, taip veikia humoras.

Jūs galėtumėte sakyti,
kad esu humoro analitikas.

Na, kaip sakė E.B. White, humoro
analizavimas – kaip varlės skrodimas.

Niekam nėra labai įdomu, ir varlė miršta.

Na, aš numarinsiu keletą jų,
bet nebus jokio genocido.

Bet išties, tai mane priverčia –

Pažiūrėkim į šią iliustraciją. Tai įdomi

iliustracija: „Besijuokianti publika.“

Čia žmonės, puošeivos viršuje,

bet visi juokiasi, visi juokiasi,

išskyrus šį vyruką.

Šis vyrukas. Kas jis? Jis kritikas,

Jis yra humoro kritikas,

ir aš tikrai priverstas
būti toje pozicijoje,

kai esu „New Yorker“, ir yra pavojus,

kad tapsiu šiuo vyruku.

Na, čia trumpas filmukas,
padarytas Matt Diffee, maždaug

kaip jie įsivaizduoja, jei
mes tai gerokai perdėtume.

(Video) Bob Mankoff: „Oooo, ne.

Ehhh.

Ooo. Mmm. Per daug juokinga.

Paprastai leisčiau, bet esu
prastos nuotaikos.

Pasidžiaugsiu pats sau. Galbūt.

Ne. Nea. Ne.

Per daug. Per mažai.

Nupiešta teisingai,
bet nepakankamai juokinga.

Ne. Ne.

Dėl Dievo meilės, ne, tūkstantį kartų ne.

(Muzika.)

Ne. Ne. Ne. Ne. Ne. [Po keturių valandų.]

O, taip, gerai, tai ką gi čia turi?

Norit kumpio ir sūrio su rugine duona?
BM: Ne.

Gerai. Pastrami mėsa su bandele?
BM: Ne.

Rūkyta vištiena su bekonu? BM: Ne.

Falafelio? BM: Duok man pažiūrėti.

Eh, ne.

Gruzdinto sūrio? BM: Ne.

„BLT?“ BM: Ne.

Kumpis ir mocarela su obuolių garstyčiom?
BM: Ne.

Žaliųjų pupelių salotos? BM: Ne.

(Muzika.)

Ne. Ne.

Tikrai ne. [Kelios valandos po pietų]

(Sirena.)

Ne. Dink iš čia.

(Juokas.)

Na, čia šiek tiek perdėta
apie tai, ką veikiu.

Mes atsisakome daug,
daug, daug karikatūrų, tiek daug,

kad yra daugybė knygų,
pavadintų „Atsisakytųjų kolekcija.“

„Atsisakytųjų kolekcija“ nevisiškai
yra „New Yorker“ tipo humoras.

Ir čia jūs pastebėsite
valkatą ant šaligatvio,

kuris geria, o jo pilvakalbio lėlė vemia.

Matot, tai turbūt nebus
„New Yorker“ humoras.

Šį rinkinį sudarė Matt Diffee,
vienas mūsų karikatūristų.

Taigi, aš jums pateiksiu keletą atsisakymo
kolekcijos humoro pavyzdžių.

„Manau, turėsiu vaiką.“

(Juokas.)

Čia jūs įdomiai juokiatės – kaltu juoku,

juoku, prieštaraujančiu jūsų požiūriui.

(Juokas.)

„Subingalvis. Padėkite, prašau.“

(Juokas.)

Na, faktiškai, šiame knygos kontekste,

kuris yra „Karikatūros, kurių
niekada nematėte ir nematysite

„New Yorker“ žurnale",
toks humoras yra idealus.

Paaiškinsiu kodėl.

Manoma, kad humoras yra

švelnus pažeidimas.

Kitaip sakant, kad kažkas būtų juokinga,

mes turime galvoti, kad tai yra blogai
ir kartu gerai tuo pačiu metu.

Jei manote, kad tai visiškai blogai,
sakysim „Nejuokinga“.

O jei visiškai gerai,
kur juokavimas? Suprantate?

Tokia „Ne, ketvirtadienis netinka.
Kaip dėl niekados...“ esmė.

Tai nemandagu.
Pasaulis toks neturėtų būti.

Šiame kontekste mums jis atrodo gerai.

Taigi šiame kontekste
„Subingalvis. Padėkite, prašau“

yra švelnus pažeidimas.

„New Yorker“ žurnalo kontekste...

„T limfocitų armija: ar gali
kūno imuniteto reakcija

padėti išgydyti vėžį?“ O varge.

Jūs skaitot tą protingą skaitalą,

tą protingą imuniteto sistemos analizę.

Jūs žvilgtelite čia, o jis sako:

„Subingalvis. Padėkite, prašau“? Dieve.

Taigi čia pažeidimas
yra piktybinis. Jis neveikia.

Nėra tokio dalyko, kuris pats
savaime būtų juokingas.

Viskas bus su kontekstu
ir su mūsų lūkesčiais.

Yra vienas būdas į tai žiūrėti.

Tai maždaug vadinama meta-motyvacine
teorija kaip mes žiūrime, teorija

apie motyvaciją ir mūsų esamą nuotaiką

ir kaip mūsų nuotaika nustato
dalykus, kuriuos mėgstam

arba nemėgstam.

Kai mes jaučiamės žaismingi,
mes norime įkarščio.

Mes norime smarkiai susijaudinti.
Tada jaučiamės įsikarščiavę.

Jeigu mes turime tikslą,
jis skatina nekantrauti.

„Atsisakytųjų kolekcija“ yra
absoliučiai šioje kategorijoje.

Jūs norite būti stimuliuojami
ir sujaudinti.

Jūs norite peržengti ribas.

Tai panašu į pramogų parką.

Balsas: Na, važiuojame. (Klykia.)

Jis juokiasi. Jis yra pavojuje
ir taip pat yra saugus,

neįtikėtinai sujaudintas.
Čia nėra juokavimo. Jo ir nereikia.

Jeigu jūs pakankamai sujaudinsite
ir stimuliuosite žmones,

jie juoksis iš bet ko.

Tai kita karikatūra
iš „Atsisakytųjų kolekcijos“.

„Nespaudžia?“

Tai karikatūra apie terorizmą.

„New Yorker“ užima visai kitokią vietą.

Tai vieta, kuri savaip žaisminga,
ir taip pat turinti tikslą,

ir toje vietoje karikatūros
yra kitokios.

Na, dabar parodysiu
„New Yorker“ karikatūras

tiesiai po rugsėjo 11, labai labai
jautrios temos, kai naudojamas humoras.

Kaip „New Yorker“ atakuotų?

Tai tikrai nebūtų vaikinas su bomba,
klausiantis: „Nespaudžia?“

Arba kita karikatūra,
kurios nerodžiau, nes

tiesą sakant, maniau kad žmonės įsižeis.

Didžioji Sam Gross karikatūra, gimusi

po kilusio ginčo dėl Mahometo,
kur Mahometas danguje,

savižudis sprogdintojas
sprogęs į mažus gabaliukus

ir jis sako savižudžiui sprogdintojui:

„Gausi nekaltas mergeles,
kai rasim tavo penį.“

(Juokas.)

Geriau palikti nenupieštą.

Pirmą savaitę mes neleidome karikatūrų.

Tai buvo juodoji skylė humorui,
ir tai teisinga.

Ne visuomet jis tinkamas.

Bet kitą savaitę, ši
buvo pirmoji karikatūra.

„Maniau, kad niekada nesijuoksiu.
Tada pamačiau tavo švarką.“

Ji buvo apie tai, kad jeigu mes gyvi,

mes juoksimės. Mes kvėpuosime.

Mes egzistuosime. Štai kitas.

„Manau, kad jei neimsiu trečio martinio,
tai teroristai laimės.“

Šios karikatūros ne apie juos.
Jos yra apie mus.

Humoras atsispindi tiesiai į mus.

Lengviausias dalykas ką galima padaryti
su humoru, ir tai visiškai legalu,

yra tai, kai draugas šaiposi iš priešo.

Tai vadinama perkeltiniu humoru.

Tai 95 procentai humoro.
Tai ne mūsų humoras.

Štai kita karikatūra.

„Aš nieko prieš gyventi
fundamentalioje islamiškoje valstybėje.“

(Juokas.)

Humorui reikia taikinio.

Bet, įdomiausia, „New Yorker“
žurnale taikinys esame mes.

Taikinys yra skaitytojai.

Humoras atspindi mus

ir priverčia galvoti apie mūsų prielaidas.

Žvilgtelėkite į šią Roz Chast karikatūrą,
vyrukas skaitantis nekrologus.

„Dviem metais jaunesnis,
12 metų vyresnis,

trejais metais jaunesnis,
būtent tavo amžiaus,

tiksliai tavo amžiaus.“

Tai ypač įžvalgi karikatūra.

Ir „New Yorker“ taip pat bando savaip

priversti karikatūras sakyti kažką
ne tik juokingo,

bet ir kažką apie mus. Štai kitas.

„Aš pradėjau vegetarizmą dėl sveikatos,

tada tai tapo moraliniu pasirinkimu,
o dabar tik žmonėms erzinti.“

(Juokas.)

„Atsiprašau – manau, kad
kažkas negerai su šituo,

kažkas tokio mažo, kad nė vienas išskyrus
mane, niekada nesugebėtų to rasti.“

Taigi, tai taikosi į mūsų manijas,
mūsų narcisizmą,

mūsų nesėkmes ir silpnybes,
ne kažkieno kito.

„New Yorker“ reikalauja

jūsų pastangų pažinimui,

o tam reikia to, ką Arthur Koestler,

kuris parašė „Kūrimo aktą“ apie ryšį

tarp humoro, meno ir mokslo,

vadinama bisociacija.

Jūs turite sujungti idėjas,
kilusias iš skirtingų šaltinių,

ir jūs turite tai padaryti greitai,
norėdami suprasti karikatūrą.

Jeigu skirtingi šaltiniai nesusijungia

per maždaug 0,5 sekundės, tai nejuokinga,

bet, manau, jie jums bus.

Skirtingi šaltiniai.

„Tu su ja miegojai, ar ne?“

(Juokas.)

„Lese! Kviesk pagalbą!“

(Juokas.)

Jis vadinamas prancūzų armijos peiliu.

(Juokas.)

Ir štai Einšteinas lovoje:
„Tau tai buvo greitai“.

(Juokas.)

Na, kai kurios karikatūros painokos.

Pavyzdžiui, ši supainiotų daugelį žmonių.

Kiek žmonių žino, ką ši
karikatūra reiškia?

Šuo rodo, kad jis nori eit pasivaikščioti.

Tai signalas gaudytojui
išvesti šunį pasivaikščioti.

Štai kodėl kasmet leidžiame
teminę karikatūrą,

pavadinimu „Nesuprantu: „New Yorker“
karikatūros I.Q. testas“

(Juokas.)

Kita, su kuo žaidžia „New Yorker“,

yra neatitikimas, ir neatitikimas,
kaip jums jau rodžiau,

yra tam tikras humoro pagrindas.

Kažkas, kas visiškai normalu
ar logiška, nebus juokinga.

Bet veikiant neatitikimui,
stebimasis humoras

yra humoras, priklausantis realybei.

„Man bosas nuolat sako
ką daryti.“ Suprantat?

Taip gali nutikti. Tai humoras
priklausantis tikrovei.

Čia, kaubojus karvei:

„Labai įspūdinga.
Norėčiau rasti 5000 tokių kaip tu.“

Mes tai suprantame. Tai absurdas.
Bet mes sudedame du.

Šis, priklausantis nesąmonių kategorijai:

„Po galais, Hopkinsai, ar negavai
vakarykščio pranešimo?“

Na, šis truputį stebina, tiesa?
Jis nelabai suprantamas.

Apskritai, žmonės, kuriems
patinka daugiau nesąmonių,

mėgsta daugiau abstraktų meną,

jie paprastai būna liberalūs,
mažiau konservatyvūs ir panašiai.

Bet mums ir man,
padedantiems vaizduoti humorą

atrodo nesąmonė lyginti vieną su kitu.

Tai lyg furšetas, kuris įdomiai surengtas.

Taigi, aš norėčiau viską apibendrinti
su karikatūros antrašte,

ir, manau, ji viską tikrai apibendrina

apie „New Yorker“ karikatūras.

„Tai priverčia tave sustoti
ir pagalvoti, ar ne?“

(Juokas.)

Ir kai pamatysite
„New Yorker“ karikatūras,

sustokit ir daugiau pagalvokite apie jas.

Ačiū jums.

(Plojimai.)

Ačiū jums. (Plojimai.)