Paslėptieji pasaulio muzikos ritualai

Prancūzų kino filmų kūrėjas Vincent Moon keliauja po pasaulį tik su kuprine, kompiuteriu ir kamera. Jis yra nufilmavęs Arcade Fire lifte, o Bon Iver virtuvėje, taip pat darė nemontuotus filmus apie Sufi ritualus Čečėnijoje bei ayahuasca kelionę Peru. Savo pranešimo metu jis aiškina, kaip filmai ir muzika gali padėti žmonėms savo kultūras pamatyti visai kitoje šviesoje. Po jos – džiazo ikonos Naná Vasconcelos pasirodymas.

Kaip galėtumėme panaudoti
kompiuterius,

video kameras, mikrofonus tam,

kad mus supantį pasaulį

parodytumėm iš kitos perspektyvos?

Kaip, pasinaudojant internetu,

sukurti naujos kartos kiną?

Ir apskritai - kam mes viską įrašinėjame?

Šių paprastų klausimų dėka

aš prieš 10 metų pradėjau kurti filmus

kartu su draugu - Christophe Abric.

Mes sukūrėme puslapį internete,
La Blogothèque,

skirtą nepriklausomai muzikai.

Mes buvome išprotėję dėl muzikos.

Norėjome ją pristatyti, parodyti
kitaip nei įprasta,

įamžinti muziką, mus
žavėjusius atlikėjus,

kuo labiau atsiribojant nuo
muzikos industrijos

bei jai klijuojamų etikečių.

Pradėjome kas savaitę publikuoti

pasirodymus internete.

Peržvelgsime kelias ištraukas.

Nuo Grizzly Bear duše

iki Sigur Ros Paryžiaus kavinėje.

Nuo Phoenix, prie Eifelio bokšto,

iki Tom Jones savo viešbučio
apartamentuose Niujorke.

Nuo Arcade Fire lifte

Olympiades metro stotelėje

iki Beirut, besileidžiančių laiptais
žemyn Brukline.

Nuo R.E.M. automobilyje

iki The Nationals, sėdinčių
naktį prie stalo

pietų Prancūzijoje.

Nuo Bon Iver, grojančio su draugais

apartamentuose Monmartre,

iki naktinėjančių Yeasayer,

ir daugelio, daugelio kitų

nežinomų ar kaip tik labai žymių grupių.

Visus tuos filmus publikavome

internete nemokamai

ir norėjome dalintis jais

bei reprezentuoti muziką

kitokiu būdu.

Norėjome sukurti kitokio tipo
intymumo jausmą,

naudojant naujas
technologijas.

Tuo metu, prieš 10 metų,

internete nebuvo panašios iniciatyvos

ir dėl to, mano nuomone, mūsų daromas
projektas "Take Away Shows"

tapo toks sėmingas

ir pasiekė milijonus žiūrovų.

Po kurio laiko man truputį...

Panorau išvykti kur nors kitur.

Pajutau norą keliauti ir
atrasti kitokią muziką,

tyrinėti pasaulį,

keliaujant į jo pakraščius.

Be to galvoje turėjau tokią

klajokliško kino idėją.

Kaip būtų galima suderinti naujas
technologijas ir keliavimą?

Ar galėčiau redaguoti
filmus autobuse

keliaujančiame per Andus?

Taip aš susiruošiau į 5 metų kelionę

aplink žemės rutulį.

Tuo metu pradėjau Petites Planètes ženklo
skaitmeninių filmų ir muzikos kolekciją,

kuri buvo ir kaip pagerbimas prancūzų
kino kūrėjui Chris Marker.

Pažiūrėsime dabar kelias ištraukas

iš šių naujų filmų.

Nuo techno brega divos Gaby
Amarantos iš šiaurės Brazilijos

iki moterų ansamblio iš Čečėnijos.

Nuo eksperimentinės elektroninės muzikos
Singapūre su One Man Nation

Iki brazilų ikonos Tom Zé, dainuojančio
ant savo namo stogo San Paulo.

Nuo puikios roko grupės
The Bambir iš Armėnijos

iki tradicinių dainų

viename iš Tbilisio restoranų Gruzijoje.

Nuo White Shoes - retro pop grupės
iš Džakartos, Indonezijos

iki revoliucinės ukrainiečių grupės
DakhaBrakha iš Kijevo.

Nuo Tomi Lebrero

su savo bandonija ir krūva
argentiniečių draugų Buenos Airėse

iki daugybės kitų vietų

ir muzikantų aplink pasaulį.

Mano tikslas buvo
padaryti tai kaip kelionę.

O sukurti visus tuos filmus

būtų buvę neįmanoma,

jei už manęs stovėtų kompanija

su didelėmis struktūromis.

Keliavau vienas su kuprine,

kurioje turėjau kompiuterį,
kamerą ir mikrofoną.

Vienas, bet apsuptas
vietinių žmonių,

dirbdavau su vietine komanda,

kurie buvo tikrai ne profesionalai,

keliavau iš vietos į vietą tam,

kad kurčiau kiną kaip kelionę.

Aš tikrai tikėjau, kad kinas gali būti

toks paprastas:

Aš kursiu filmą, o tu man
suteiksi nakvynę nakčiai.

Aš suteiksiu tau akimirką kine,
o tu mane pavaišinsi capirinha.

Ar kitu gėrimu

priklausomai nuo to,
kur randiesi.

Peru žmonės geria rūgštų brendį.

Tiesą sakant, kai atkeliavau į Peru,

neturėjau nei menkiausio suvokimo,
ką ten darysiu.

Turėjau tik vieną telefono numerį.

Vieno asmens.

Po trijų mėnesių

apkeliavus visą šalį,
turėjau įrašęs 33 filmus

tik su vietinių žmonių pagalba.

Tik su vietinių žmonių pagalba,

kurių klausdavau
to paties klausimo:

Ką svarbaus čia reiktų
šiandien nufilmuoti?

Gyvenant tokiu principu,

dirbant be struktūros,

aš galėjau operatyviai reaguoti

ir nuspręsti, kad šitą svarbu
padaryti dabar.

Svarbu nufilmuoti būtent tą žmogų.

Svarbu padaryti šiuos mainus.

Kai nuvykau į Čečėniją,

pirmas mano sutiktas žmogus

pažiūrėjo į mane ir paklausė:

"Ką tu čia veiki?

Tu žurnalistas? Nevyriausybininkas?
Politikas?

Kokias problemas tu
čia rengiesi tirti?"

O aš ruošiausi tyrinėti

Sufi ritualus Čečėnijoje,

iš tikro nepaprastą sufizmo kultūrą,

kuri pasauliui už regiono ribų nežinoma.

Kai tik žmonės suvokė,

kad aš jiems duosiu filmus -

paskelbsiu internete, pagal
Creative Commons principus,

ir iš tikrųjų juos duosiu žmonėms

bei leisiu daryti,
ką tik jie panorės.

Noriu atskleisti jų
gražiausias puses.

Noriu įamžinti juos taip,

kad anūkai, žiūrėdami
į savo senelius,

būtų sužavėti:

"Oho, mano senelis toks pat
šaunus kaip ir Beyoncé" (Juokiasi)

Tai labai svarbus aspektas.

(Plojimai)

Tai itin svarbu,

nes tik tokiu būdu

žmonės kitaip vertins savo
kultūrą bei šalį.

Jie mąstys apie ją kitaip.

Ir tai gali padėti išlaikyti
tam tikrą įvairovę.

Kodėl jūs įrašinėsite?

Hm. Žinau gerą amerikiečių mąstytojo

Hakim Bey citatą:

"Kiekvienas įrašas

yra paminklas gyvam pasirodymui"

Jį labai gerai prisiminti, žiūrint į

vaizdais persismelkusią šiandieninę erą.

Koks to tikslas?

Kur mes nukeliausim?

Toliau tyrinėjau. Vis
klausdamas savęs:

Koks viso to tikslas?

Aš tyrinėjau muziką,

bandydamas priartėti prie jos ištakų.

Iš kur visa tai kilo?

Aš prancūzas. Ir net neįsivaizdavau,

kad tai, ką aš atrasiu,
bus labai paprasta:

iš pradžių viskas buvo šventa,

o muzika buvo dvasinis gydymas.

Kaip su kameros pagalba,

mano mažu įrenginiu, priartėti

ir gal ne tik įamžinti transą,

bet ir rasti atitikmenį,
galbūt, kino transą,

tai, kas rezonuotų

su žmonėmis?

Dabar tai mano naujas tyrimas

apie dvasiškumą, apie naujas prasmes
visame pasaulyje.

Dar keletas ištraukų.

Nuo Tana Toraja laidojimo
ritualų Indonezijoje

iki Velykų šventės
šiaurės Etiopijoje.

Nuo jathilan transo ritualo

Javos saloje

iki Umbanda šiaurės Brazilijoje.

Nuo Sufi ritualų Čečėnijoje

iki mišių švenčiausioje
Armėnijos bažnyčioje.

Nuo Sufi dainų Harare,

šventajame Etiopijos mieste

iki ayahuasca ceremonijos su Shipibo

giliai Amazonėje, Peru.

Iki mano naujo projekto,
kurį dabar darau čia,

Brazilijoje, "Híbridos".

Dirbu su Priscilla Telmon.

Tai naujojo dvasiškumo visoje
šalyje tyrimas.

Tai mano asmeninis iššūkis,
tai, ką vadinu eksperimentine etnografija,

bandymas sujungti visus
skirtingus žanrus,

bandymas susigrąžinti
tam tikrą sudėtingumą.

Kodėl mes įrašinėjame?

Aš vis to klausiau.

Tikiu, kad kinas moko mus matyti.

Tai kokį pasaulį rodome

pakeis įprastą pasaulio matymą,

nes šiuo metu žiniasklaida

dirba labai, labai blogai

atskleisdama pasaulį:

smurtas, ekstremistai,

tik įspūdingi renginiai,

tik supaprastintas kasdienis gyvenimas.

Manau, jog mes įrašinėjame tam,

kad atgautume tam tikrą sudėtingumą.

Tam, kad iš naujo atrastume šiandieną,

turime kurti naujos formos vaizdus.

Ir tai itin paprasta.

Labai ačiū.

(Plojimai)

Bruno Giussani: Vincent, Vincent, Vincent.

Ačiū. Turime pasiruošti kitam pasirodymui,

bet dar turiu tau klausimą:

tu pasirodai tokiose vietose,
kurias mums rodei,

nešiesi kamerą,

ir, spėju, kad tave šiltai priima,

bet ne visuomet.

Lankaisi šventuose ritualuose,

asmeniniuose kaimo, miesto

ar grupės žmonių momentuose.

Kaip peržengi barjerą,

pasirodydamas su kamera?

VM: Manau, jog tai labiau padaro kūnas,

o ne žinios.

To mane išmokė kelionės:

labiau pasitikėti kūno atmintimi

nei smegenų.

Pagarba visada žengia pirmiau,

o ne iš paskos, ir aš tikrai manau,

visu kūnu dalyvaujant tame
momente, ceremonijoje

ar kitose vietose, žmonės priima

ir pajaučia tavo energiją.

BG: Pasakojai, jog didžioji dalis

tavo filmų yra daryti
vienu filmavimu.

Nedarai daug redagavimo.

Tiesa, tuos, kur rodei mums

sesijos pradžioje, šiek tiek
redagavai dėl jų ilgio.

Kitu atveju, tu įeini ir užfiksuoji

tai, kas nutinka prieš tavo akis,

be didelio planavimo, toks modelis?

Tiesa?

VM: Manau, kad

tol, kol nekarpom, ir tam tikra prasme

kol leidžiam stebėtojui žiūrėti,

vis daugiau žmonių priartės,

geriau pajus ir išgyvens tą momentą,

tą įvykį ir tą vietą.

Aš į tai žiūriu kaip į
pagarbą žiūrovui,

nenutraukinėti vaizdo
nuo vienos vietos iki kitos,

o tiesiog paleisti savieigai.

BG: Papasakok šiek tiek
apie naują projektą

"Híbridos", kurį darai čia.

Prieš atvykstant į TEDGlobal,

tu dėl to keliavai
aplink visą šalį.

Papasakok.

VM: "Híbridos" yra...
Tikiu, kad Brazilija,

neatsižvelgiant į stereotipus, yra
religingiausia šalis pasaulyje,

nuostabiausia šalis
dvasingumo klausimais

ir dvasingumo eksperimentais.

Ir šiais metais darau
didelį projektą,

tyrinėju skirtingus
Brazilijos regionus,

skirtingas kultų formas

ir bandau suprasti, kaip
žmonės gyvena

su dvasingumu šiais laikais.

BG: Vyras, kuris netrukus
pasirodys ant scenos,

Vincent jį pristatys,

pasirodė viename iš paskutinių video.

Kada jį filmavai?

VM: Berods prieš 4 metus,

taip, per mano pirmą kelionę.

BG: Tai jis buvo vienas
iš pirmų Brazilijoje.

VM: Taip, jis buvo
vienas iš pirmų.

Dariau filmą Recife,

vietoje, iš kurios jis kilęs.

BG: Pristatykime jį.
Kas mums pasirodys?

VM: Trumpai pristatysiu.

Man didelė garbė
pakviesti ant scenos

vieną geriausių visų laikų
Brazilijos muzikantų.

Pasveikinkite Naná Vasconcelos.

BG: Naná Vasconcelos!

(Plojimai)

(Muzika)

Naná Vasconcelos: Keliaukime į džiungles.

(Plojimai)