Jane Fonda: Trečiasis gyvenimo veiksmas

Mūsų kartos gyvenimo trukmė prailgėjo papildomais trisdešimčia metų, ir šie metai nėra nei patologija, nei tik įrašas paraštėje. TEDxWomen diskusijoje Jane Fonda užduoda klausimą, kaip mes galėtume apmąstyti šį naują mūsų gyvenimo tarpsnį.

Per pastarąjį amžių

patyrėme daug revoliucijų.

Bet tikriausiai nė viena nebuvo tokia reikšminga

kaip ilgaamžiškumo revoliucija.

Šiandien mes vidutiniškai gyvename

34 metus ilgiau nei mūsų proseneliai.

Tik pagalvokite -

tai ištisas antras suaugusiojo gyvenimo tarpsnis,

kuris buvo pridėtas prie mūsų gyvenimo trukmės.

Nepaisant to, labai dažnai

mūsų kultūroje nėra suvokiama, ką tai reiškia.

Mes vis dar gyvename traktuodami

amžių kaip arką.

Tai yra metafora, sena metafora:

Pirmiausia gimsti, pasieki viršūnę vidutiniame amžiuje,

ir galiausiai smunki į aptriušimą.

(Juokas salėje)

Amžius kaip patologija.

Vis dėlto šiandien daugelis žmonių -

filosofų, menininkų, medikų, mokslininkų -

ima žvelgti iš naujos perspektyvos, kurią aš vadinu "trečiuoju veiksmu",

t.y. trys paskutiniosios gyvenimo dešimtys.

Jie suvokia, kad tai iš tikrųjų yra dar viena gyvenimo vystymosi stadija,

turinti savotišką specifiką:

ji skiriasi nuo vidutiniojo amžiaus,

kaip skiriasi paauglystė nuo vaikystės.

Ir jie užduoda klausimą - mes visi turėtume jį užduoti -

kaip mes šį laiką išnaudosime?

Kaip mes jį sėkmingai nugyvensime?

Kokia nauja metafora tiktų

senėjimui?

Praėjusius pastaruosius metus praleidau tyrinėdama ir rašydama šia tema.

Aš atradau,

kad kur kas priimtinesnė metafora senėjimui

yra laiptai:

viršun kylanti žmogaus dvasios įkalnė,

atvedanti mus į išmintį, pilnatvę

ir autentiškumą.

Amžius - ne kaip patologija,

bet kaip galimybė.

Ir žinote, ką?

Tai ne keleto laimingųjų galimybė.

Pasirodo,

kad dauguma perkopusiųjų 50-metį

jaučiasi geriau, jaučia mažiau streso,

nėra tokie priešiški ir neramūs.

Mes linkę pastebėti panašumus

dažniau negu skirtumus.

Kai kurie tyrimai netgi teigia,

kad mes laimingesni!

Tikrai ne to tikėjausi, patikėkit manimi.

Aš pati kilusi iš depresijos kamuojamos giminės.

Antroje savo penktosios dešimties pusėje,

atsikėlus ryte

pirmosios šešios mano mintys buvo neigiamos.

Ir aš išsigandau.

Pamaniau, o varge,

aš tapsiu irzlia senute.

Bet dabar, kai iš tikrųjų atsidūriau pačiame savo trečiojo veiksmo viduryje,

Aš suvokiau, kad nesu buvus laimingesnė.

Jaučiu tokį galingą gerovės jausmą.

Ir suvokiau,

kad būnant senatvės viduje,

lyginant su žvelgimu į ją iš išorės,

baimė pasitraukia.

Supranti, kad tu visdar esi savimi,

galbūt netgi labiau.

Pikaso kartą pasakė: "Užtrunka, kol tampi jaunas."

(Juokas salėje)

Aš nenoriu romantizuoti senėjimo.

Be abejonės, nėra jokios garantijos,

kad tai bus vaisingas ir pakilus metas.

Dalis to yra sėkmės reikalas.

Dalis - akivaizdžiai nulemta genetikos.

Trečdalis to, iš tiesų, yra genetika.

Ir nedaug mes čia galima pakeisti.

Bet tai reiškia, kad kiti du trečdaliai to,

ką mes galima padaryti iš trečiojo veiksmo,

yra mūsų rankose.

Dabar aptarsime, ką mes galime padaryti,

kad šie papildomi metai taptų sėkmingi

ir kaip juos paversti prasmingais.

Dar šiek tiek apie laiptus,

kurie senjorams pasirodys keistoka metafora,

juk daugumai senjorų laiptai yra iššūkis.

(Juokas salėje)

Man taip pat.

Jūs tikriausiai žinote,

kad pasaulis veikia vieno universalaus dėsnio pagrindu,

t.y. entropija - antruoju termodinamikos dėsniu.

Entropija reiškia, kad pasaulyje viskas

leidžiasi ir smunka.

Tai arka.

Vienintelė išimtis šiame dėsnyje -

žmonijos dvasia,

kuri gali vystytis į viršų -

laiptais -

atvedanti mus į pilnatvę,

autentiškumą ir išmintį.

Štai pavyzdys.

Šis pakilimas

išlieka net ir susidūrus su neįtikėtinais fiziniais iššūkiais.

Prieš trejus metus

perskaičiau straipsnį "The New York Times".

Jame buvo kalbama apie vyrą, vardu Neilas Selingeris

57-erių metų į pensiją išėjusį advokatą,

kuris prisijungė prie rašytojų grupės Sarah Lawrence koledže,

kur atrado savo kaip rašytojo balsą.

Po dvejų metų

jam buvo diagnozuota ŠAS, dar žinoma kaip Lou Gehrigo liga.

Tai siaubinga liga. Mirtina.

Ji sunaikina kūną, bet protas išlieka veiksnus.

Šiame straipsnyje Selingeris parašė apie tai,

kaip liga jį veikė.

Cituoju:

"Silpstant raumenims,

mano rašymas stiprėjo.

Pamažu nebegalėdamas kalbėti,

aš atradau savo balsą.

Nykdamas, aš augau.

Tiek daug prarasdamas,

aš pagaliau ėmiau atrasti save."

Man Neilas Selingeris

yra tikras trečiojo gyvenimo veiksmo laiptų

įveikimo įsikūnijimas.

Juk mes visi gimstame su dvasia, visi,

tačiau kartais ji užgniaužiama

gyvenimo iššūkių:

smurto, išnaudojimo, aplaidumo.

Galbūt mūsų tėvai sirgo depresija.

Galbūt jie nesugebėjo mūsų mylėti

neatsižvelgdami į mūsų pasiekimus.

Galbūt mes ir toliau kęsime

psichologinį skausmą, žaizdas.

Galbūt jausime, kad daugelis mūsų santykių taip ir nesulaukė atomazgos.

Todėl ir jausimės neužbaigti.

Galbūt trečiojo gyvenimo veiksmo paskirtis yra

įvykdyti užduotį - pasiekti mūsų pačių pabaigą.

Man tai prasidėjo, kai priartėjau prie savo trečiojo gyvenimo veiksmo,

savo 60-tojo gimtadienio.

Kaip aš turėjau jį išgyventi?

Kaip man reikėjo užbaigti šį paskutinį veiksmą?

Ir aš suvokiau, kad norėdama žinoti, kur einu,

turiu žinoti, kur buvau.

Tad pasukau atgal

ir ištyriau pirmuosius du savo veiksmus,

norėdama pamatyti, kas buvau anuomet -

kas iš tikrųjų buvau,

o ne kas aš buvau savo tėvų ar kitų žmonių akimis,

ar kaip jie su manimi elgėsi.

Bet kas gi aš buvau? Kas buvo mano tėvai -

ne kaip tėvai, bet kaip žmonės?

Kas buvo mano seneliai?

Kaip jie elgėsi su mano tėvais?

Tokius štai dalykus.

Po keleto metų supratau,

kad procesas, kurį aš įveikiau,

psichologų yra vadinamas

"gyvenimo peržiūra".

Jie sako, kad tai suteikia naujos reikšmės,

aiškumo ir prasmės

žmogaus gyvenimui.

Jūs, kaip ir aš, galite atrasti,

kad daugelis dalykų, kuriuos manėte esant Jūsų kalte,

daugelis dalykų, kuriuos apie save manėte,

iš tikro neturėjo nieko bendra su jumis.

Tai nebuvo Jūsų kaltė. Jums viskas gerai.

Tuomet Jūs galite atsigręžti,

atleisti jiems

ir atleisti sau.

Galite išsilaisvinti

nuo savo praeities.

Jūs galite pasistengti pakeisti

santykį su savo praeitimi.

Kol apie visa tai rašiau,

aptikau knygą, pavadinimu "Žmogus ieško prasmės",

parašytą Viktoro Franklo.

Jis buvo vokiečių psichiartas,

praleidęs penkerius metus nacių koncentracijos stovykloje.

Jis parašė, dar būdamas stovykloje, kad

galėjo atskirti tuos, jei jie kada bus paleisti laisvėn,

kurie puikiai išgyvens,

ir kurie to nesugebės.

Štai ką jis parašė:

"Viskas, ką gyvenime turi, gali būti atimta,

išskyrus viena -

tavo laisvę rinktis,

kaip reaguosi

į situaciją.

Štai kas nulemia

gyvenimo, kurį nugyvenome, kokybę -

ne tai ar buvome turtingi ar vargšai,

įžymūs ar nežinomi,

sveiki ar kenčiantys.

Mūsų gyvenimo kokybę nulemia tai,

kaip mes susiejame save su šiomis realybėmis,

kokią prasmę mes joms priskiriame,

kokiu požiūriu į jas žvelgiame,

ir kokią proto būseną leidžiame joms iššaukti."

Galbūt esminė trečiojo veiksmo paskirtis -

grįžti atgal, ir pamėginti, kur pridera,

pakeisti savo santykį

su praeitimi.

Kognityviniai tyrinėjimai rodo, kad

kai mes sugebame tai padaryti,

tai pasireiškia ir neurologiškai:

smegenyse susikuria nerviniai keliai.

Matote, jei Jūs praeityje

neigiamai reaguodavote į įvykius ir žmones,

Jūsų smegenimis perduodami

cheminiai ir elektriniai signalai sukuria nervinius kelius.

Su laiku šie nerviniai keliai taip įšsikeroja

tampa norma,

net jei tai ir kenkia mums,

nes sukelia stresą ir nerimą.

Vis dėlto, jei sugebate

grįžti ir pakeisti savo santykius

su žmonėmis ir įvykiais praeityje,

juos peržiūrėti,

nerviniai keliai gali pakisti.

Jei išlaikysime

pozityvesnius jausmus, susijusius su praeitimi,

tai taps naująja norma.

Tai tas pats, kas perkrauti termostatą.

Ne patirtis paverčia

mus išmintingais,

o patirties peržiūrėjimas.

kas mums suteikia išminties.

Tai leidžia mums pasiekti pilnatvę,

atneša išmintį ir autentiškumą.

Tai padeda mums virsti tuo, kas mes galėjome būti.

Moterys juk pradeda užtikrintai, argi ne taip?

Mes, merginos, dažnai atkertame: "Ar ne? Kas taip sako?"

Mes turime jėgos.

Mes esame savo pačių gyvenimo veikėjos.

Bet labai dažnai,

daugelis, jei ir ne visos, sulaukusios brandos,

pradedame jaudintis dėl pritapimo ir populiarumo.

Ir tada tampame kitų žmonių gyvenimo pavaldinėmis ir objektais.

Bet dabar, savo trečiuosiuose veiksmuose,

gali būti įmanoma,

sugrįžti ten, nuo kur pradėjome,

ir suvokti tai pirmą kartą.

Jei galėsime tai padaryti,

darysime ne tik dėl savęs.

Vyresnės moterys -

didžiausia demografinė grupė pasaulyje.

Jei galėtume sugrįžti atgal ir iš naujo save apibrėžti,

pasiekti pilnatvę,

tai sukurtų kultūrinį postūmį pasaulyje

ir suteiktų pavyzdį jaunesnėms kartoms,

kad jos pačios galėtų permąstyti savo gyvenimo trukmę.

Širdingai dėkoju.

(Aplodismentai)