Shawn Achor: Laiminga kokybiškesnio darbo paslaptis

Esame įsitikinę, jog turime dirbti, kad būtume laimingi, o ar galėtų būti atvirkščiai? Šiame nuotaikingame greito tempo pranešime iš TEDxBloomington, psichologas Shawn Achor teigia, kad, iš tiesų, būtent laimė įkvepia produktyvumą.

Kartą, kai man buvo septyneri metai, o mano sesei tebuvo penkeri,

mes žaidėme užsilipę ant dviaukštės lovos.

Tuo metu aš buvau dviem metais vyresnis už savo sesę --

Tiesa, aš ir dabar esu dviem metais už ją vyresnis --

bet tada tai reiškė, kad ji turėjo daryti viską, ką norėjau daryti aš,

o aš norėjau žaisti karą.

Taigi, mes buvome užsilipę ant savo dviaukštės lovos

ir vienoje lovos pusėje

buvo išdėlioti visi mano žaisliniai kareivėliai ir ginklai,

o kitoje pusėje buvo visi mano sesers žaisliniai poniai,

pasiruošę atakuoti kaip kavalerija.

Yra kelios skirtingos tos popietės įvykių versijos,

bet kadangi mano sesers čia nėra,

leiskite jums papasakoti, kas iš tiesų įvyko --

(Juokas) --

Mano sesuo yra šiek tiek nerangi.

Kažkokiu būdu, be jokios pagalbos ar stumtelėjimo iš vyresnio brolio,

Amy staiga dingo nuo lovos viršaus

ir su trenksmu nusileido ant grindų.

Aš nervingai žvilgtelėjau pro lovos kraštą,

norėdamas pamatyti, kas nutiko mano nupuolusiai seseriai,

ir pamačiau, kad ji, skausmingai nusileidusi ant rankų ir kelių,

stovėjo "ant keturių kojų" ant grindų.

Aš išsigandau, nes mano tėvai buvo man liepę

užtikrinti, kad su sese

žaisime kiek įmanoma saugiau ir tyliau.

O turint omenyje, kad tik prieš savaitę

buvau netyčia sulaužęs Amy ranką,

(Juokas)

didvyriškai nustumdamas ją šalin

nuo artėjančios įsivaizduojamos snaiperio kulkos

(Juokas)

už ką man vis dar niekas nepadėkojo,

aš stengiausi kaip įmanydamas --

ji to net nenumanė --

Aš kiek įmanydamas stengiausi gerai elgtis.

Ir pamačiau savo sesers veidą,

tą raudą, kupiną skausmo, kančios ir nustebimo,

grasinančią išsiveržti iš jos burnos ir pažadinti

mano tėvus iš ilgo žiemos miego, kuriam jie buvo įsitaisę.

Taigi, aš padariau vienintelį dalyką,

kurį galėjo sugalvoti mano mažos paklaikusios septynmečio smegenėlės, kad išvengtų šios tragedijos.

Jei turite vaikų, Jūs tai esatę matę šimtus kartų.

Pasakiau "Amy, Amy, palauk. Neverk. Neverk.

Matei kaip tu nusileidai?

Žmonės krisdami nenusileidžia ant keturių kojų.

Amy, manau tai reiškia, kad esi vienaragis."

(Juokas)

Aš sukčiavau, nes mano sesuo labiau už viską pasaulyje norėjo

būti ne Amy, sužeista penkiamete jaunesne sesute,

o Amy - nepaprastas vienaragis.

Žinoma, tokia galimybė niekada praeityje jos protui nebuvo atvira.

Matėsi, kaip mano vargšė, manipuliuojama sesuo susidūrė su konfliktu,

kai jos mažos smegenėlės bandė paskirstyti savo išteklius

tarp ką tik patirto skausmo,

kančios ir nuostabos,

ir tarp savo naujos tapatybės - vienaragio - kontempliacijos.

Pastaroji laimėjo.

Užuot pradėjusi verkti, užuot nutraukusi mūsų žaidimą,

užuot pažadinusi tėvus,

su visomis neigiamomis pasėkmėmis, kurias tai būtų man užtraukę,

vietoje to, jos veide atsirado šypsena

ir ji įsiropštė atgal ant dviaukštės lovos, grakščiai kaip mažytis vienaragis ...

(Juokas)

...su lūžusia koja.

Ką mes atradome

tokiame trapiame penkių ir septynių metų amžiuje

tuo metu mes dar nenutuokėme --

kad šis atradimas po dviejų dešimtmečių stovės mokslinės revoliucijos,

pakeisiančios mūsų požiūrį į žmogaus smegenis, priešakyje.

Tai, ką mes tada atradome, vadinama pozityviąja psichologija,

kuri yra mano buvimo čia priežastis

ir priežastis, dėl kurios aš pabundu kas rytą.

Kai pradėjau kalbėti apie šiuos tyrimus

už akademinės bendruomenės ribų, su kompanijomis ir mokyklomis,

pirmas dalykas, kurio jie man sakė niekada nedaryti -

nepradėti savo pranešimo diagrama.

Pirmas dalykas, kurį noriu padaryti - pradėti savo pranešimą diagrama.

Ši diagrama atrodo nuobodžiai,

bet ji yra priežastis, dėl kurios kiekvieną rytą keliuosi.

Ši diagrama net nieko nereiškia; čia išgalvoti duomenys.

Mes atradome--

(Juokas)

Jei aš būčiau surinkęs šiuos duomenis tyrinėdamas Jus šioje salėje, būčiau labai laimingas,

nes akivaizdu, kad čia yra kažkokia tendencija,

o tai reiškia, kad mano darbus išspausdins,

o tik tai ir yra svarbu.

Faktas, kad virš kreivės yra vienas nukrypęs raudonas taškas,

salėje yra vienas keistuolis --

Žinai, kas tu esi, aš tave mačiau --

tai nėra problema.

Dauguma iš Jūsų žino, kad tai nėra problema,

nes aš galiu tiesiog ištrinti tą tašką.

Aš galiu ištrinti tą tašką, nes akivaizdu, kad tai matavimo klaida.

O mes žinome, kad tai matavimo klaida,

nes ji sujaukia mano duomenis.

Taigi, vienas iš pirmųjų dalykų, kurių žmonės mokomi

per ekonomikos, statistikos, verslo ir psichologijos paskaitas,

yra kaip, statistiškai leistinu būdu, pašaliname keistuolius.

Kaip pašalinti išskirtis,

kad susidarytų graži kreivė?

Tai yra šaunu, jei aš noriu išsiaiškinti,

kiek "Advil" tablečių vidutinis asmuo turėtų gerti -- dvi.

Bet jei mane domina potencialas, jei mane domina Jūsų potencialas

laimei ar produktyvumui

ar energijai ar kūrybiškumui,

tokiu atveju mes su mokslo pagalba kuriame vidutinybės kultą.

Jei aš aš paklausčiau, pavyzdžiui,

"Kaip greitai vaikas gali išmokti skaityti klasėje?"

mokslininkai pakeistų klausimą į "Kaip greitai vidutinis vaikas

išmoksta skaityti šioje klasėje?"

Ir mes pritaikome pamokas prie vidutinybių.

Jei tu patenki žemiau šios vidutinės kreivės,

psichologai apsidžiaugia,

nes tai reiškia, kad tau arba depresija, arba turi kažkokį sutrikimą,

arba, geriausiu atveju, abudu.

Tikimės, kad abudu, nes mūsų verslo modelis toks:

jei atėjai į terapijos sesiją su viena problema,

mes norime užtikrinti, kad išeisi, žinodamas, jog turi 10,

kad vėl ir vėl sugrįžtum.

Jei būtina, mes sugrįšime į tavo vaikystę,

bet galiausiai mes norime tave vėl padaryti normaliu.

Bet normalus yra paprasčiausiai vidutinis.

Bet aš teigiu ir pozityvioji psichologija teigia,

kad jei mes tyrinėsime tai, kas yra tik vidutiniška,

mes ir liksime tik vidutiniškais.

Tai užuot ištrinant tas teigiamas išskirtis,

aš sąmoningai ateinu į populiaciją kaip ši,

ir paklausiu - kodėl?

Kodėl kai kurie iš Jūsų yra iškilę taip aukštai virš vidurkio

savo protinių, atletinių ar muzikinių sugebėjimų požiūriu,

kūrybiškumu, energingumu,

sugebėjimu įveikti iššūkius, humoro jausmu?

Kad ir kas tai bebūtų, užuot jus ištrindamas, noriu Jus išstudijuoti.

Nes galbūt galime išgryninti informaciją

ne tik apie tai, kaip pritempti žmones prie vidurkio,

o apie tai, kaip mes galime pakelti patį vidurkį

kompanijose ir mokyklose visame pasaulyje.

Ši diagrama man tokia svarbi dėl to,

kai įsijungiu žinias, atrodo, kad didžioji informacijos dalis

nėra teigiama. Iš tikrųjų, ji neigiama.

Didžioji jos dalis - apie žmogžudystes, korupciją, ligas, stichines nelaimes.

Ir labai greitai mano smegenys pradeda galvoti,

kad tai yra tikslus neigiamų ir teigiamų dalykų santykis pasaulyje.

O tai sukuria kai ką,

vadinamą medicinos mokyklos sindromu.

Jeigu pažįstate žmonių, baigusių mediciną,

pirmais medicininių apmokymų metais,

beskaitydamas visų galimų ligų ir jų simptomų sąrašą,

staiga supranti, kad sergi visomis iš jų.

Turiu svainį vardu Bobo -- tai jau kita istorija --

Bobo vedė vienaragę Amy.

Bobo man paskambino

iš Yale medicinos mokyklos

ir pasakė - "Shawn, man raupsai."

(Juokas)

Kas, netgi Yale universitete, yra neįtikėtinai reta.

Bet aš nežinojau, kaip paguosti vargšą Bobo,

nes jis buvo ką tik iškentėjęs visą savaitę menopauzės

(Juokas)

Taigi, matome tai, kad mus formuoja ne realybė,

o prizmė, per kurią mūsų smegenys žvelgia į pasaulį.

Jei galėtume pakeisti tą prizmę, galėtume ne tik pakeisti savo laimės jausmą.

Galėtume pakeisti kiekvieną mokslo ir verslo rezultatą tuo pačiu metu.

Kai stojau į Harvard universitetą, tai dariau dėl lažybų.

Nesitikėjau ten patekti, o mano šeima neturėjo pinigų sumokėti už mokslą.

Kai po kelių savaičių gavau karinę stipendiją, man leido ten mokytis.

Staiga, kažkas, kas net nebuvo galimybe, tapo realybe.

Kai ten nuvažiavau, maniau, kad visi kiti irgi į tai žiūrės kaip į privilegiją,

kad juos jaudins buvimas ten.

Net jeigu esi auditorijoje, pilnoje žmonių, protingesnių už tave,

būtum laimingas vien tik būti toje auditorijoje - taip aš ir jaučiausi.

Bet ten aš atradau, kad

kol kai kurie žmonės tai patiria,

kai baigiau po keturių metų

ir praleidau sekančius aštuonerius metus gyvendamas bendrabutyje su studentais --

universitetas manęs paprašė; nesu iš tokių.

(Juokas)

Buvau Harvard universiteto įgaliotinis konsultuoti studentus per jų sunkius ketverius metus.

Ir mokydamas bei tyrinėdamas atradau,

kad nesvarbu, kaip tie studentai džiaugėsi,

kad jiems pavyko patekti į šį universitetą,

po dviejų savaičių jų smegenys buvo susikaupusios ne ties buvimo ten privilegija,

ir ne ties filosofija ar fizika.

Jų smegenys buvo susitelkusios ties konkurencija, darbo krūviu,

vargų, rūpesčių, skundų.

Kai pirmą sykį ten buvau, nuėjau į pirmakursių valgomąjį,

kur mane aplankė mano draugai iš Waco, Teksaso valstijoje -- ten užaugau --

Žinau, kad kai kurie esate girdėję apie šį miestą.

Kai jie atvažiavo manęs aplankyti, jie apsižvalgė

ir pasakė "Šis pirmakursių valgomasis atrodo kaip

Hogvartse iš filmo "Haris Poteris" - tai tiesa.

Čia yra Hogvartsas iš filmo "Haris Poteris", o čia yra Harvard.

Ir tai pamatę

jie paklausė: "Shawn, kodėl švaistai laiką studijuodamas laimę Harvard'e"?

Rimtai, dėl ko Harvard studentas

galėtų būti nelaimingas?

Šiame klausime paslėptas

laimės mokslo supratimo raktas.

Nes šiuo klausimu daroma prielaida,

kad mūsų išorinis pasaulis nulemia mūsų laimingumo lygį.

O iš tiesų, žinodamas viską apie Jūsų išorinį pasaulį,

tegaliu numatyti 10 procentų Jūsų ilgalaikio laimės jausmo.

90 procentų šio jausmo

lemia ne išorinis pasaulis,

o tai, kaip Jūsų smegenys jį suvokia.

Pakeitę šį suvokimą,

pakeitę savo laimės ir sėkmės formules

mes galime pakeisti būdą,

kuriuo mes paveikiame realybę.

Atradome, kad tik 25 procentai pasisekimo darbe

priklauso nuo I.Q.

75 procentai pasisekimo darbe

priklauso nuo Jūsų optimizmo lygio, aplinkinių paramos

ir Jūsų sugebėjimo žvelgti į stresą kaip į iššūkį, o ne kaip į grėsmę.

Kalbėjausi su vienos privačios, New England mokyklos - turbūt prestižiškiausios privačios mokyklos - valdžia,

jie pasakė: "Mes jau tai žinome.

Todėl kasmet, užuot tiktai mokydami savo moksleivius, mes organizuojame gerbūvio savaitę.

Mes labai jos laukiame. Pirmadienio vakarą geriausias pasaulio ekspertas

kalbės apie paauglių depresiją.

Antradienį apie smurtą mokykloje ir patyčias.

Trečiadienį - valgymo sutrikimai.

Ketvirtadienio vakarą iškelsime į viešumą narkotikų vartojimą.

O penktadienio vakarą bandysime pasirinkti tarp rizikingo sekso ir laimės."

(Juokas)

Aš pasakiau: "Taip dauguma žmonių praleidžia penktadienio vakarą"

(Juokas)

(Plojimai)

Džiaugiuosi, kad Jums šis atsakymas patiko, bet jiems jis visai nepatiko.

Telefono ragelyje tyla.

Šiai tylai pasakiau: "Man būtų malonu kalbėti Jūsų mokykloje,

bet žinokite, tai ne gerbūvio savaitė - tai ligų savaitė.

Jūs pabrėžėte visus negatyvius dalykus, kurie gali nutikti,

bet nekalbėjote apie pozityvius.

Ligos nebuvimas nėra sveikata.

Štai kaip pasiekiama sveikata:

Reikia atvirkščiai parašyti laimės ir pasisekimo formulę.

Per pastaruosius trejus metus nukeliavau į 45 skirtingas šalis,

dirbdamas su mokyklomis ir kompanijomis

ekonomikos nuosmukio metu.

Ir atradau, kad dauguma kompanijų ir mokyklų

laikosi sėkmės formulės, kuri yra tokia:

Jei sunkiau dirbsiu, man geriau seksis.

O jeigu man geriau seksis, būsiu laimingesnis.

Tai yra daugumos mūsų vaikų auklėjimo ir darbuotojų stilių valdymo pagrindas,

juo remdamiesi mes motyvuojame savo elgesį.

Problema tokia, kad ši formulė moksliškai neteisinga ir išvirkščia dėl dviejų priežasčių

Pirma - kaskart kai Jūsų smegenys patiria pasisekimo pojūtį,

Jūs pakeičiate savo sėkmės suvokimą.

Gavote gerus pažymius, dabar turite gauti geresnius pažymius,

įstojote į gerą universitetą, dabar turite įstoti į dar geresnį,

gavote gerą darbą, dabar turite gauti dar geresnį,

pasiekėte savo pardavimų tikslą, dabar mes pakeisime Jūsų pardavimų tikslą.

Ir jei laimė yra priešingoje sėkmės pusėje, Jūsų smegenys ten niekad neatsiduria.

Mes, kaip visuomenė, išstūmėme laimę

už suvokimo horizonto ribų

Taip yra dėl to, kad galvojame, jog turime sulaukti pasisekimo,

tada būsime laimingi.

Bet tikroji problema ta, kad mūsų smegenys veikia priešingai.

Jei galėtume dabar pat pakelti kažkieno pozityvumo lygį,

jų smegenys patirtų kai ką, vadinama laimės pranašumu.

Tai reiškia, kad Jūsų smegenys

veikia kur kas geriau, kai esate nusiteikęs teigiamai,

negu kai esatę įsitempęs ar nusiteikęs neigiamai arba neutraliai.

Pakyla jūsų intelektas, kūrybiškumas, energiškumas.

Iš tiesų, mes atradome, kad

absoliučiai kiekvienas verslo rezultatas pagerėja.

Jūsų teigiamai nusiteikusios smegenys yra 31 procentu produktyvesnės

negu nusiteikusios neutraliai, neigiamai, ar įsitempusios.

Jums 37 procentais geriau sekasi pardavimai.

Gydytojai yra 19 procentų greitesni,

tiksliau nustato diagnozę,

kai nusiteikę teigiamai, o ne neigiamai, neutraliai, ar įsitempę.

Tai reiškia, kad galime parašyti formulę atvirkščiai.

Jei randame būdą nusiteikti pozityviai,

mūsų smegenys dirba dar sėkmingiau,

nes gebame dirbti našiau, greičiau ir protingiau.

Mums reikia sugebėti parašyti formulę iš kito galo,

kad pradėtume matyti, ką mūsų smegenys iš tiesų gali.

Nes dopaminas, kuris užlieja Jūsų kraujo sistemą,

atlieka dvi funkcijas.

Jis ne tik verčia Jus pasijusti laimingesniais,

taip pat jis įjungia visus smegenų mokymosi centrus

ir taip leidžia prisitaikyti prie pasaulio visiškai kitu būdu.

Atradome, kad yra trys būdai ištreniruoti savo smegenis

tapti labiau teigiamomis.

Skiriant tik dvi minutes 21 dieną iš eilės

galima pakeisti Jūsų smegenų architektūrą

ir leisti joms iš tiesų dirbti

optimistiškiau ir sėkmingiau.

Mes atlikome šiuos dalykus tyrimuose

kiekvienoje kompanijoje, kurioje man teko dirbti,

liepėme žmonėms užsirašyti tris naujus dalykus, už kuriuos jie yra dėkingi,

21 dieną iš eilės, tris naujus dalykus kasdien.

Šioms dienoms pasibaigus,

jų smegenys pradeda atsiminti modelį, pagal kurį

jos skanuoja pasaulį ieškodamos ne neigiamų, bet, visų pirma, teigiamų dalykų.

Dienoraštyje aprašydami vieną teigiamą potyrį, kurį turėjai per pastarąsias 24 valandas,

leidžiate savo smegenims jį pergyventi iš naujo.

Pratimai išmoko Jūsų smegenis, kad Jūsų elgesys yra svarbus.

Atradome, kad meditacija leidžia jūsų smegenims

įveikti kultūrinį dėmesio deficito sindromą, kurį sukuriame

vis stengdamiesi atlikti keletą užduočių iš karto,

ir leidžia mūsų smegenims susikaupti ties dabartine užduotimi.

Galiausiai, atsitiktiniai geri darbai yra sąmoningi geri darbai.

Mes liepiame žmonėms, kad, atsidarę savo el. paštą,

parašytų vieną teigiamą laišką,

pagiriantį arba dėkojanti kam nors iš savo socialinės paramos tinklo.

Užsiimdami tokiais pratimais

ir treniruodami savo smegenys taip pat, kaip treniruojame kūnus,

galime apgręžti laimės ir sėkmės formulę

o taip padarę, ne tik sukurti pozityvumo bangas,

bet sukurti tikrą revoliuciją.

Labai jums ačiū.

(Plojimai)