Kaip mano protas grįžo – ir niekas nežinojo

Įsivaizduokite negalintys pasakyti „esu alkanas“, „man skauda“, „ačiū“ ar „aš myliu tave“ – prarasti gebėjimą bendrauti, būti įkalintam savo kūne, apsuptam žmonių, bet visiškai vienišam. Tokia buvo Martin Pistorius realybė 13 ilgų metų. Dvylikos metų susirgęs smegenų infekcija, Pistorius prarado gebėjimą kontroliuoti savo judesius ir kalbėti, ir galiausiai jis neišlaikė visų protinio sąmoningumo testų. Jis tapo vaiduokliu. Bet tada prasidėjo keistas dalykas – jo protas ėmė atsigauti. Šioje jaudinančioje kalboje Pistorius pasakoja, kaip jis išsilaisvino nuo gyvenimo, uždaryto savo paties kūne.

Įsivaizduokite negalintys pasakyti
„Esu alkanas“, „man skauda“,

„ačiū“ ar „aš myliu tave“.

Būti įkalintam savo kūne,

kūne, nereaguojančiam į komandas.

Apsuptam žmonių,

bet visiškai vienišam.

Norėti, kad galėtum pasiekti,

prisijungti, paguosti, dalyvauti.

13 ilgų metų tai buvo mano kasdienybė.

Dauguma mūsų niekada neįvertina
kalbėjimo, bendravimo.

Aš labai daug apie tai galvojau.

Turėjau daug laiko apmąstymams.

Pirmus 12 savo gyvenimo metų

buvau normalus, laimingas ir sveikas
berniukas.

Tada viskas pasikeitė.

Aš užsikrėčiau smegenų infekcija.

Gydytojai nebuvo įsitikinę, kas tai buvo,

bet jie gydė mane kaip galėjo.

Tačiau man palaipsniui blogėjo.

Galiausiai praradau gebėjimą valdyti savo
judesius,

užmegzti akių kontaktą,

o paskui gebėjimą kalbėti.

Kol buvau ligoninėje,

desperatiškai norėjau namo.

Pasakiau savo mamai: „Kada namo?“

Tai buvo paskutiniai žodžiai,
kuriuos ištariau savo balsu.

Ilgainiui aš neišlaikydavau jokio
protinio sąmoningumo testo.

Mano tėvams pasakė, kad buvau toks,
kaip manęs čia nebūtų.

Daržovė su trijų mėnesių kūdikio
intelektu.

Jiems pasakė vežtis mane namo ir stengtis
laikyti mane patogiai,

kol aš numirsiu.

Mano tėvų, tiesą sakant, visos mano
šeimos gyvenimai

buvo praryti rūpinimosi manimi geriausiai,
kaip tik jie sugebėjo.

Jų draugai nutolo ir dingo.

Vieneri metai tapo dvejais,

dveji tapo trejais.

Atrodė, kad žmogus, kuriuo kažkada buvau,
pradėjo nykti.

Lego kaladėlės ir elektroninės plokštelės,
kurias mėgau vaikystėje, buvo paslėptos.

Mane perkraustė iš mano miegamojo į kitą,
labiau praktiškenį.

Tapau vaiduokliu,

nykstančiu berniuko, kurį kadais pažinojo
ir mylėjo žmonės, atminimu.

Tuo tarpu, mano protas pradėjo taisytis.

Pamažu mano sąmoningumas pradėjo grįžti.

Bet niekas nesuprato,
kad aš grįžau į gyvenimą.

Aš viską supratau,

kaip bet kuris normalus žmogus.

Aš galėjau matyti ir viską suprasti,

bet negalėjau rasti būdo visiems tai
pranešti.

Mano asmenybė buvo palaidota
tarsi nebyliame kūne,

gyvybingas protas, paslėptas kokone
matomoje vietoje.

Mane pribloškė mintis, kad praleisiu

visą likusį savo gyvenimą uždarytas
savyje,

visiškai vienas.

Buvau įkalintas tik su savo mintimis.

Manęs niekas negalės išgelbėti.

Niekas man niekada neparodys švelnumo.

Niekada nekalbėsiu su draugu.

Manęs niekas niekada nemylės.

Neturėjau svajonių, vilties, nieko,
ko galėčiau tikėtis.

Ką gi, nieko malonaus.

Gyvenau bijodamas

ir, atvirai pasakius,

laukiau mirties, kad ši mane išlaisvintų,

tikėdamasis mirti visiškai vienas
slaugos namuose.

Nežinau, ar įmanoma išreikšti žodžiais,

ką reiškia negalėti
bendrauti.

Tavo asmenybė tarsi išnyksta tirštame rūke

ir visos emocijos ir norai yra suspausti,
užgniaužti ir prislopinti tavo viduje.

Man blogiausias buvo visiško bejėgiškumo
jausmas.

Aš tiesiog egzistavau.

Tai labai tamsi vieta, kad save surastum,

nes tam tikra prasme esi išnykęs.

Kiti žmonės kontroliavo kiekvieną mano
gyvenimo aspektą.

Jie nuspręsdavo, ką ir kada man valgyti.

Ar man gulėti ant šono, ar būti
supančiotam invalidų vežimėly.

Aš dažnai leisdavau dienas prieš
televizorių,

žiūrėdamas „Barney“ kartojimus.

Manau dėl to, kad „Barney“
yra toks laimingas ir linksmas,

o, kadangi aš toks nebuvau,

jis viską blogino.

Buvau visiškai bejėgis ką nors pakeisti
savo gyvenime

ar žmonių suvokimą apie save.

Buvau nebylus, nematomas stebėtojas to,
kaip žmonės elgdavosi,

manydami, kad niekas jų nemato.

Deja, buvau ne tik stebėtojas.

Negalėdamas niekaip bendrauti, tapau
puikia auka:

beginkliu objektu,
tarsi neturintis jausmų,

kuriuos žmonės naudojo, kad atskleistų
savo tamsiausius troškimus.

Daugiau nei 10 metų žmonės, kuriems mokėjo
už mano slaugą,

išnaudojo mane fiziškai, verbaliniu būdu
ir seksualiai.

Nepaisant jų minčių aš jaučiau.

Pirmą kartą, kai tai nutiko,

buvau sukrėstas ir negalėjau tuo patikėti.

Kaip jie gali man tai daryti?

Buvau pasimetęs.

Ką aš padariau, kad to nusipelniau?

Dalis manęs norėjo verkti ir kita dalis
norėjo kovoti.

Skausmas, liūdesys ir pyktis sunkėsi
manyje.

Jaučiausi bevertis.

Nebuvo nė vieno, galinčio mane paguosti.

Bet nė tėvai nežinojo, kas vyksta.

Gyvenau bijodamas, žinodamas, kad tai
atsitiks vėl ir vėl.

Tiesiog niekada nežinojau kada.

Viskas, ką žinojau, kad niekada nebūsiu
toks pat.

Prisimenu, kartą klausiausi dainuojant
Whitney Houston,

„Nesvarbu, ką jie iš manęs atims,
jie negali atimti mano orumo.“

Ir pagalvojau sau:
„Nori lažintis?“

Galbūt mano tėvai galėjo tai suprasti ir
padėti man.

Bet ilgi metai nuolatinės priežiūros,

privalėjimas atsikelti kas dvi valandas
mane apversti,

sumišęs su jų esminiu
sielvartu dėl prarasto sūnaus,

pridarė žalos mano motinai ir tėvui.

Po dar vieno karšto kivirčo tarp mano tėvų

nevilties ir nusivylimo akimirką,

mano mama atsisuko į mane ir pasakė,
kad aš turėčiau mirti.

Buvau šokiruotas, bet pagalvojęs apie tai,
ką ji pasakė,

pajutau didžiulę užuojautą ir meilę
savo mamai,

bet nieko negalėjau padaryti.

Buvo daugybė akimirkų, kai pasiduodavau,

grimzdamas į tamsią bedugnę.

Prisimenu vieną itin sunkią akimirką.

Mano tėtis paliko mane vieną automobilyje,

kol jis greitai nuėjo kažko nusipirkti
į parduotuvę.

Atsitiktinis prašalaitis ėjo pro šalį,

pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo.

Aš turbūt niekada nesužinosiu kodėl, bet
šis paprastas poelgis,

trumpalaikė žmogiško ryšio akimirka

pakeitė, kaip aš jaučiausi,

vertė mane nepasiduoti.

Mano egzistavimas buvo kankinamas
monotonijos,

realybės, kuri dažnai buvo per sunki
pakelti.

Vienas su savo mintimis kurdavau painias
fantazijas

apie skruzdėles, bėgančias grindimis.

Išmokau atpažinti laiką pagal šešėlių
buvimo vietą.

Kai supratau, kaip juda šešėliai slenkant
dienos valandoms,

supratau, po kiek laiko mane paims
ir parveš namo.

Matyti savo tėtį įeinantį pro duris
manęs paimti

buvo geriausias dienos momentas.

Mano protas tapo įrankiu, kurį galėjau
naudoti

arba užsidaryti, kad atsitraukčiau nuo
savo realybės,

arba padidinti į milžinišką erdvę,
kurią galėjau pripildyti fantazijomis.

Tikėjausi, kad mano realybė pasikeis

ir kas nors pastebės, kad aš grįžau
į gyvenimą.

Bet aš buvau nuplautas, kaip smėlio pilis,

supilta per arti bangų,

ir mano vietoje buvo žmogus, kuriuo žmonės
tikėjosi, kad būsiu.

Kažkam aš buvau Martin,
tuščias kiautas, daržovė,

nusipelnantis šiurkščių žodžių,
atmetimo ir netgi įžeidimo.

Kitiems aš buvau berniukas tragiškai
pažeistomis smegenimis,

kuris užaugo vyru.

Kai kurie buvo malonūs ir rūpinosi.

Geras ar blogas, aš buvau tuščia drobė,

ant kurios buvo projektuojamos
skirtingos mano versijos.

Prireikė kažko naujo, kad pamatytų mane
kitaip.

Į slaugos namus kartą per savaitę
pradėjo ateiti aromaterapeutė.

Ar dėl intuicijos ar jos dėmesio detalėms,

kurių kiti nepastebėdavo,

ji pradėjo tikėti, kad aš galiu suprasti,
ką ji sako.

Ji paragino mano tėvus, kad mane
ištirtų ekspertai

dėl patobulinto ir alternatyvaus
bendravimo.

Ir po metų

aš pradėjau naudoti kompiuterio programą
bendravimui.

Tai buvo neįprasta, ir kartais erzino.

Aš turėjau tiek daug žodžių savo mintyse,

jog negalėjau laukti, kad juos išsakyčiau.

Kartais aš tiesiog kalbėdavau sau,
paprasčiausiai dėl to, kad galiu.

Savyje turėjau pasiruošusią auditoriją

ir tikėjau, kad išreiškiant savo mintis
ir norus

kiti taip pat to klausysis.

Bet kai pradėjau daugiau bendrauti,

supratau, kad iš tikrųjų tai buvo
tik pradžia

kuriant savo naują balsą.

Mane traukė pasaulis, kuriame nelabai
žinojau, kaip galėčiau veikti.

Aš lioviausi lankęs slaugos namus

ir susiradau savo pirmą darbą
daryti fotokopijas.

Nors jis gali skambėti paprastai,
jis buvo nuostabus.

Mano naujas pasaulis buvo jaudinantis,

bet dažnai gana neįveikiamas ir
gąsdinantis.

Aš buvau kaip vyras-vaikas,

ir nors tai dažnai išlaisvindavo,

man buvo sunku.

Aš taip pat supratau, kad daugumai tų,
kurie mane pažinojo ilgą laiką,

tapo neįmanoma pamiršti tą Martin’ą,
kurį jie turėjo savo galvose.

O kitiems, kuriuos tik ką sutikau,

buvo sunku matyti daugiau nei tylų žmogų
invalido vežimėlyje.

Supratau, kad kai kurie žmonės
klausosi manęs,

tik kai sakau jiems tai, ko iš manęs
tikisi.

Antraip tai būdavo nepaisoma

ir jie darydavo tai, kas jiems
atrodydavo geriausia.

Aš atradau, kad tikras bendravimas

yra daugiau, nei paprasčiausiai fiziškas
žinutės perteikimas.

Bendravimas yra išgirsti ir gerbti,
kas pasakyta.

Vis dėlto, viskas ėjosi gerai.

Mano kūnas iš lėto stiprėjo.

Aš turėjau mėgiamą darbą su kompiuteriais

ir netgi šunį Kojak, apie kurį ilgai
svajojau.

Vis dėlto aš troškau dalintis
savo gyvenimu su kažkuo.

Prisimenu, kaip žiūrėjau pro langą,
kai tėtis vežė mane namo po darbo,

mąstydamas, kad manyje tiek daug meilės
ir neturiu kam jos duoti.

Kai susitaikiau su tuo, kad būsiu vienas
likusį savo gyvenimą,

aš sutikau Joan.

Ji yra ne tik geriausias man nutikęs
dalykas,

bet Joan padėjo man kovoti su paties
klaidinga nuomone apie save.

Joan pasakė, kad įsimylėjo mane dėl mano
žodžių.

Vis dėlto, po visko, ką patyriau,

negalėjau atsikratyti tikėjimo,

kad niekas negalėjo nematyti mano
negalios

ir priimti mane tokį, koks esu.

Aš taip pat priešinausi
suvokti, kad esu vyras.

Pirmą kartą, kai kažkas kreipėsi į mane
kaip į vyrą,

tai mane pribloškė.

Pasijutau besidairąs aplink ir
klausiantis „Kas, aš?“

Viskas pasikeitė su Joan.

Mes turime nuostabų ryšį

ir aš išmokau, kaip svarbu bendrauti
atvirai ir nuoširdžiai.

Pasijutau saugus, ir man tai suteikė
pasitikėjimo sakyti tai, ką galvoju.

Pradėjau vėl jaustis pilnu, meilės vertu
vyru.

Aš pradėjau keisti savo likimą.

Aš truputį daugiau kalbu darbe.

Pareiškiau aplinkiniams žmonėms poreikį
nepriklausomybei.

Gavus bendravimo priemones,
viskas pasikeitė.

Aš naudojau žodžių galią ir naudosiu,
kad kovočiau su išankstine nuomone

tų, kurie supa mane, ir savo paties.

Bendravimas daro mus žmonėmis,

leidžia mums susisieti gyliausiu lygiu

su tais, kurie šalia mūsų –

pasakoti savo istorijas,

išreikšti norus, poreikius ir troškimus,

arba išgirsti kitų išties klausantis.

Šitaip pasaulis sužino, kas mes esame.

Taigi kas mes esame be to?

Tikras bendravimas padidina supratimą

ir kuria rūpestingesnį ir gailestingesnį
pasaulį.

Kadaise buvau suvokiamas, kaip
negyvas objektas,

beprotis berniuko fantomas invalido
vežimėlyje.

Šiandien aš esu kur kas daugiau.

Vyras, sūnus, draugas,

brolis, verslo savininkas, absolventas
su aukščiausios klasės pagyrimu,

entuziastingas mėgėjas fotografas.

Visa tai man davė mano gebėjimas
bendrauti.

Mums sako, kad veiksmai kalba garsiau
už žodžius.

Bet aš klausiu,

argi?

Mūsų žodžiai, kad ir kaip
jais bendraujame,

yra tokie pat galingi.

Ar mes ištariame žodžius savo balsu,

pasakome juos akimis,

ar pateikiame juos neverbaliai kažkam,
kas ištaria juos už mus,

žodžiai yra vieni galingiausių
mūsų įrankių.

Aš atėjau pas jus per siaubingą tamsą,

ištrauktas iš jos tų besirūpinančių žmonių

ir pačios kalbos.

Tai, kad jūs šiandien manęs klausėtės,
iškelia mane toliau į šviesą.

Mes kartu šviečiame čia.

Viena kliūtis, kuri labiausiai
trukdo bendrauti,

tai – kad kartais noriu šaukti,

o kitais kartais paprasčiausiai
sušnabždėti meilės ar padėkos žodį.

Viskas skamba vienodai.

Bet jei jūs įsivaizduosite,

prašau įsivaizduokite šiuos du žodžius
kaip galite šilčiau:

ačiū jums

(Plojimai.)