Mes ruošiame karius karui. Paruoškime juos ir grįžimui namo

Prieš karius pasiunčiant į kovos lauką, juos moko, kaip veikti nepaprastai pavojingose situacijose. Bet taip pat jiems reikalingas mokymas, kaip iš kovos lauko sugrįžti į civilio gyvenimą, teigia psichologas Hector Garcia. Pritaikant tuos pačius principus, naudojamus ruošiant karius karui, Garcia padeda veteranams, kenčiantiems nuo PTSS (potrauminio streso sindromo), susigrąžinti savo gyvenimus.

Carlos,

Vietnamo jūrų pėstininkas veteranas,

kuris savanoriavo trijose misijoje
ir buvo pašautas kiekvienoje iš jų.

1971-aisiais jis buvo išleistas į pensiją,

nes jo kūne buvo tiek daug šrapnelių,

kad šalia jo įsijungdavo
metalo detektoriai.

Per sekančius 42 metus
jis kentė košmarus,

didžiulį nerimą viešumoje,

atskirtį, depresiją.

Jis bandė gydytis alkoholiu.

Jis vedė ir išsiskyrė tris kartus.

Carlos kamavo
potrauminis streso sutrikimas (PTSS).

Aš tapau psichologu,
kad padėčiau sumažinti žmonių kančias

ir paskutinius 10 metų mano taikiniu
buvo kančios, sukeltos PTSS,

kurias patyrė veteranai tokie,
kaip Carlos.

Iki šiol PTSS nebuvo tiriamas.

Todėl mes nežinojom, ką daryti.

Mes liepdavom kai kuriems
veteranams vartoti stiprius vaistus.

Kitus guldydvome į ligoninę
ir taikydavom eilinę grupinę terapiją,

o dar kitiems paprastai pasakydom:

„Tiesiog keliaukite namo ir
stenkitės pamiršti savo išgyvenimus“.

Visai neseniai mes išbandėme šunų
terapiją, atsiskyrimą į laukinę gamtą –

daugybę dalykų, kurie laikinai
galėtų sumažinti stresą,

bet jie iš tikrųjų nepašalina
PTSS simptomų ilgam.

Tačiau viskas pasikeitė.

Ir aš esu čia, kad jums praneščiau,
jog jau galime visiškai panaikinti PTSS,

ne tik valdyti simptomus

dideliam skaičiui veteranų.

Kadangi naujiems moksliniams
tyrimams pavyko pademonstruoti

objektyviai, pakartotinai,

kurie gydymo būdai iš tikrųjų atsikrato
simptomais ir kurie ne.

Pasirodo,

geriausi PTSS gydymo būdai
remiasi tais pačiais mokymo principais,

kuriuos kariuomenė naudoja
ruošdama praktikantus karui.

Sukelti karą –

mums tai gerai sekasi.

Mes, žmonės, keldavome karus
dar tada, kai nebuvom pilnai žmonėmis.

Ir nuo tada mes nuo akmens ir
sausgyslės naudojimo perėjome

prie sudėtingiausios ir labiausiai
niokojančios,

kokią tik gali įsivaizduoti,
ginklų sistemos vystymo,

kad leistume kariams
naudotis šiais ginklais,

mes naudojame pažangiausius
mokymo metodus.

Mums puikiai sekasi sukelti karus.

Mums taip pat puikiai sekasi
išmokyti savo karius kovoti.

Tačiau, apsvarstant šių dienų
veterano išgyvenimus,

mes pastebime, kad mums ne taip gerai
sekasi ruošti juos grįžimui namo.

Kodėl taip yra?

Na, mūsų protėviai gyveno
panardinti konfliktuose,

ir jie kovėsi būtent ten, kur gyveno.

Taigi iki visai neseniai,
mūsų evoliucijos istorijoje

poreikio mokytis sugrįžti namo
visai nebuvo,

kadangi mes niekada negrįždavom.

Bet laimei, šiandien,

dauguma žmonijos gyvena
taikiose visuomenėse

ir, kai įvyksta konfliktas, mes,
ypač esantys Jungtinėse Valstijose,

dabar turime technologijas, kurios veda
mūsų karius per pažangų mokymą,

nugabena juos kovoti
į bet kurį pasaulio tašką,

ir kai jie baigia,

parskraidina juos
atgal į taikius priemiesčius.

Bet tik įsivaizduokite trumpam,
koks tai jausmas.

Aš kalbėjausi su veteranais,
kurie papasakojo man,

kaip vieną dieną jie žiauriame susišaudyme
Afganistane,

kur jie matė skerdynes ir mirtį,

ir praėjus tik trims dienoms,
jie jau

neša šaltkrepšį į jų vaikų
futbolo žaidimą.

„Mindfuck“ (liet. proto knisimas)
yra dažniausiai paplitusi sąvoka.

(Juokas.)

Tai dažniausiai naudojamas terminas,
kurį girdėjau, apibūdinant šitą patirtį.

Būtent ši patirtis yra tai.

Nes kol mūsų kariai leidžia daugybę
valandų treniruodamiesi karui,

mes tik dabar pradėjome suprasti,

kad daugumai būtina ruoštis,
kaip grįžti atgal į civilio gyvenimą.

Kaip ir kiekviena kita treniruotė,
PTSS gydymas reikalauja kartojimo.

Kariuomenėje

mes ne tik įteikiame praktikantams
Mark-19 automatinius granatsvaidžius

ir sakome: „Čia gaidukas,
štai truputis šovinių, ir sėkmės“.

Ne. Mes parengiame juos, šaudyklose
ir konkrečiose situacijose,

vėl ir vėl, ir vėl,

iki kol pakelti savo ginklą
ir pradėti šaudyti priešą

taip įsišaknija jų raumenų atmintyje,

kad visa tai gali būti atlikta
nė nemąstant,

net labiausiai stresinėse sąlygose,
kokias tik galima įsivaizduoti.

Tas pats galioja ir gydymams,
kurie remiasi mokymu.

Pirmasis šių gydymų yra
kognityvinė terapija,

ir šis gydymas yra kaip
psichikos rekalibravimas.

Kai veteranai grįžta po karo namo,

jų būdas psichiškai formuluoti pasaulį
yra sugraduotas

pagal nepaprastai daugiau
pavojingesnę aplinką.

Taigi, kai bandai tokią formuluotę
suderinti su taikos laikotarpio aplinka,

susiduri su problemomis.

Pradedi skęsti rūpesčiuose dėl pavojų,
kurių nėra.

Pradedi nebepasitikėti šeima ar draugais.

Nesakau, kad nėra jokių pavojų
civilio gyvenime, nes jų yra.

Tiesiog tikimybė su jais susidurti,

palyginus su karo lauku,

yra astronomiškai mažesnė.

Taigi mes niekad nepatariame veteranams
visiškai išjungti savo apdairumą.

Mes mokome juos
pritaikyti savo apdairumą,

priklausomai nuo to, kur jie yra.

Jeigu supranti esąs prastoje kaimynystėje,

apdairumą padidini.

Vakarieniauji su šeima?

Jį sumažini.

Mes mokome veteranus būti
nuožmiai racionaliais,

kad nuosekliai įvertintų tikrą
statistinę galimybę

susidurti su, tarkim, savadarbiu
sprogstamuoju įtaisu čia taikioj Amerikoj.

Pakankamai praktikuojantis,
šie rekalibravimai įsitvirtina.

Kitas iš gydymų yra
ekspozicijos terapija,

ir ji panaši į treniruotes kovos lauke,

ir tai yra greičiausias iš patvirtintų
efektyvių gydymų.

Prisimenate Carlos?

Būtent šį gydymą jis pasirinko.

Taigi mes pradėjome nuo pratimų paskyrimo

būtent jam, reikalaujančius pastangų:

eiti į maisto prekių parduotuvę,

eiti į prekybos centrą,
eiti į restoraną,

sėdėti nugara į duris.

Ir svarbiausia –

likti tose aplinkose.

Pradžioje jis buvo labai nerimastingas.

Jis norėjo sėdėti ten,
iš kur gerai apžvelgtų patalpą,

kur jis galėtų planuoti
evakuacijos maršrutus,

kur jis galėtų lengvai gauti
laikiną ginklą.

Ir jis norėjo išeiti, bet to nepadarė.

Jis prisiminė treniruotes
jūrų pėstininkų korpuse,

ir jis įveikė diskomforto jausmą.

Ir kiekvieną kartą jam tai darant,
jo nerimas truputį sumažėdavo,

ir tada dar truputį,
ir dar truputį,

kol galiausiai,

jis efektyviai išmoko
sėdėti viešoje erdvėje

ir tiesiog mėgautis savimi.

Jis taip pat klausėsi savo
kovinės patirties įrašų,

vėl ir vėl, ir vėl.

Jis klausėsi tol, kol tie
prisiminimai nebekėlė jokio nerimo.

Jis apdorojo savo prisiminimus taip gerai,

kad jo smegenims nebereikėjo
grįžti į tas patirtis

jam miegant.

Ir kai aš su juo kalbėjau,
prabėgus metams po gydymo pabaigos,

jis man pasakė:

„Gydytojau, tai pirmas
kartas per 43 metus,

kai aš nesapnuoju košmarų.“

Tai skiriasi nuo prisiminimo ištrynimo.

Veteranai visada prisimins
savo trauminę patirtį,

bet pakankamai praktikuojantis,

tie prisiminimai nebėra tokie
neapdoroti ar kankinantys, kokie buvo.

Emociškai jie nesijaučia
lyg tai jiems nutiko vakar,

ir tai nepaprastai gera būsena.

Bet tai dažnai sudėtinga.

Kaip ir kiekviena treniruotė,
ši nebūtinai veiksminga kiekvienam.

Ir čia trūksta patikimumo.

Kartais manęs klausia:

„Jeigu jūs niekad nebuvote mano vietoje,
daktare, kaip man padėsite?“

Šis klausimas suprantamas.

Bet siekiant grįžti į civilio gyvenimą,

nereikalauji to, kuris buvo tavo vietoje.

Tu nereikalauji paruošimo
operacijoms mūšio lauke;

tu reikalauji mokymų, kaip sugrįžti namo.

Pastaruosius 10 metų savo darbo

susidurdavau su
smulkiausiomis detalėmis

prasčiausių patirčių,
kokias tik gali įsivaizduoti,

kasdien.

Ir tai ne visada buvo paprasta.

Buvo kartų, kai tiesiog
jausdavau savo širdį dūžtant,

arba kad įsigilinau per daug.

Bet šie gydymai, kurie remiasi mokymu,
veikia taip gerai,

jog kad ir ką šis darbas iš manęs
beatimtų, man jis suteikia dar daugiau,

kadangi aš matau žmones pasveikstančius.

Aš matau besikeičiančius žmonių gyvenimus.

Carlos dabar gali mėgautis
išvykomis su savo anūkais,

ko negalėjo padaryti su
savo paties vaikais.

Ir kas mane stebina
yra tai, kad po 43 metų kančių,

jam prireikė tik 10 savaičių intensyvių
treniruočių, kad atgautų savo gyvenimą.

Ir kai kalbėjausi su juo, jis pasakė man:

„Žinau, kad nebegaliu
susigrąžinti tų prabėgusių metų.

Bet bent jau dabar, kad ir kiek dienų
ant šios žemės man liko,

aš galiu jas nugyventi ramybėje.“

Jis taip pat pridūrė: „Tikiuosi,
kad šie jauni veteranai nedelsia

priimti jiems reikalingos pagalbos.“

Ir tai taip pat yra ir mano lūkestis.

Kadangi...

šitas gyvenimas yra trumpas,

ir jeigu tau pasiseka išgyventi karą

ar bet kokią kitą trauminę patirtį,

lieki skolingas sau gerą gyvenimą.

Ir tu neturėtum delsti gauti
reikalingas treniruotes,

kad jį susigrąžintum.

Geriausias būdas užbaigti žmonių kančias,
sukeltas karo,

yra niekada neiti į karą.

Bet mes, kaip rūšis, dar
ne tokiame lygyje.

Kai jame būsime,

psichinės kančios, kurias sukuriame
savo sūnums ir dukroms,

kai siunčiam juos kovoti,

gali būti sušvelnintos.

Tačiau mes turime garantuoti, kad mokslas,
energijos kiekis, vertė,

kuriuos mes suteikiame
siųsdami juos į karą,

mažų mažiausiai atspindėtų

mūsų pastangas ruošiant juos
grįžimui namo.

Va šitiek mes jiems skolingi.

Ačiū.

(Plojimai.)