Kaip atkurti dykumas ir atsukti klimato kaitą atgal

“Dykumėjimas - įmantrus žodis, naudojamas įvardinti žemės plotus, kurie patampa dykuma”, šiais žodžiais Allan Savory pradeda savo ramią ir įspūdingą kalbą. Tai vyksta maždaug dviejuose trečdaliuose pasaulio žolynų, kas tik dar labiau spartina klimato kaitą ir sukelia socialines problemas tradicinėse visuomenėse, kur ganomi galvijai. Allan Savory paaukojo savo gyvenimą, kad tai sustabdytų. Jis tiki, ir jo darbai kol kas tai įrodo, kad neįtikėtinas faktorius gali padėti išsaugoti likusius ir netgi atkurti prarastus žolynus, kurie jau tapo dykumomis.

(Plojimai)

Mes susidūrėme su labai grėsminga

ir visa griaunančia gamtos stichija.

Ši stichija palieka po savęs niūrią realybę,

vis didėjančią niūrią realybę,

ir mes pasitinkame šią realybę

su tvirtu pasitikėjimu,

kad technologijos padės išspręsti

visas problemas

ir visa tai suprantama.

Ši milžiniška stichija, su kuria

mes susiduriame,

yra augančios žmonių populiacijos,

kuri artėja link 10 milijardų,

žemės plotų, kurie tampa dykumomis,

ir žinoma klimato kaitos rezultatas.

Net neverta diskutuoti apie tai, kad

problemą išspręsime tik pakeitę

iškastinį kurą į technologijas.

Iškastinis kuras, anglis ir dujos -

yra be jokios abejonės vieninteliai

veiksniai, kurie sukelia klimato kaitą.

Dykumėjimas - įmantrus žodis, įvardijantis

procesą, kuomet žemės plotas tampa dykuma,

ir tai nutinka tik tuomet, kai paliekame per daug

tuščią dirvožemį. Tai vienintelė priežastis.

Ir aš ketinu pašnekėti apie didžiąją dalį pasaulio žemės plotų,

kurie virsta dykumomis.

Tačiau turiu jums vieną labai paprastą žinią,

kuri suteiks kur kas daugiau vilties,

nei jūs galite įsivaizduoti.

Yra vietų, kur drėgmė vyrauja ištisus metus

ir jose yra praktiškai neįmanoma sukurti

didžiulius tuščios žemės plotus -

nesvarbu, ką bedarytum - gamta tuojau pat sužaliuos.

Taip pat yra vietų, kur drėgnieji metų laikai

keičiasi su sausaisiais, o tai ir yra vietos,

kur atsiranda dykumėjimas.

Laimei, kosmoso technologijos

mums leidžia viską stebėti iš viršaus,

taip galime įvertinti proporcijas gana gerai.

Paprastai tariant, žali plotai dykumėjimo nepatiria,

rudi plotai - patiria,

ir pastarieji, kol kas, užima didžiąją dalį Žemės.

Spėčiau, kad apie du trečdalius Žemės

sausumos patiria dykumėjimo procesus.

Šią nuotrauką padariau Tihamaho dykumoje,

kuomet prilijo 25 milimetrus,

kas yra colis.

Palyginkime šį kiekį su vandens statinėmis,

kur kiekvienoje telpa po 200 litrų.

Tą kartą, šioje vietoje iškrito daugiau nei po 1000

vandens statinių kiekvienam hektarui.

Sekančią dieną aplinka atrodė taip.

Kur dingo tas vanduo?

Dalis jo nutekėjo kaip potvynis,

vis tik didžioji dalis, kuri įsigėrė į dirvožemį, vėl tiesiog išgaravo,

lygiai taip pat, kaip jūsų sode, jei paliktumėte atvirą dirvožemį.

Vandens ir anglies likimas priklauso nuo

dirvožemio organinių medžiagų,

taigi, pažeisdami dirvožemį mes prarandame anglį.

Anglis grįžtą atgal į atmosferą.

Jums yra nuolatos kartojama,

kad dykumėjimo procesai vyksta tik sausose ir

vidutiniškai sausose pasaulio vietose,

ir kad aukštuose žolynuose, kaip kad šie,

kur pasitaiko smarkūs krituliai,

jie yra nereikšmingi.

Bet jeigu jūs žiūrėtumėte ne į pačias žoles,

o į tai, kas yra po jomis,

atrastumėte, kad ten pagrinde slypi

plikas, dumblių sluoksniu padengtas dirvožemio paviršius,

o tai lemia padidėjusį vandens nutekėjimą ir garavimą.

Tai yra dykumėjimo vėžys,

kurio mes neatpažįstame iki kol jis nepasiekia galutinės stadijos.

Taigi, mes žinome, kad dykumėjimą sukelia galvijai,

pagrinde raguočiai, ožkos ir avys,

kurie nuėda augalus, palikdami pliką dirvožemį

ir išskirdami metaną.

Tai žino beveik visi, nuo Nobelio premijos laureatų

iki golfo padėjėjų, ar bent jau buvo mokomi, kaip kad aš.

Taigi, vietose, tokiose, kokias matome čia,

dulkėtuose Afrikos kampeliuose, kur aš užaugau

mylėdamas laukinę gamtą

ir nekęsdamas galvijų,

dėl jų daromos žalos.

Baigus ekologijos mokslus universitete,

šis įsitikinimas tik dar labiau sustiprėjo.

Ką gi, aš turiu jums naujienų.

Kažkada buvome taip pat įsitikinę, kad pasaulis yra plokščias.

Mes klydome tada ir mes klystame dabar.

Taigi, kviečiu jus kartu

apžvelgti mano pasikeitusio išsilavinimo

ir atradimų istoriją.

Būdamas jaunas vyras,

jaunas Afrikoje dirbantis biologas,

aš buvau susijęs su būsimų nacionalinių

parkų nuostabiose teritorijose įsteigimu.

Tai buvo 1950 metais, kai tik

mes išvarėm medžiojančius, būgnus mušančius žmones,

kad apsaugotume gyvūnus,

žemės būklė pradėjo blogėti,

kaip galite matyti šiame parke, kurį mes tvarkėme.

Galvijai su tuo nebuvo susiję,

tačiau įtarėme,

kad tai įvyko dėl per didelio dramblių skaičiaus.

Aš atlikau tyrimus

ir įrodžiau, kad jų iš tiesų yra per daug,

ir aš pasiūliau išeitį -

sumažinti dramblių populiaciją iki skaičiaus,

kurį ta vietovė galėtų išlaikyti.

Atvirai kalbant, mano priimtas sprendimas

buvo siaubingas,

ir tai buvo politinis dinamitas.

Taigi, mūsų valdžia suformavo ekspertų komandą,

kad įvertintų mano tyrimus.

Jie tą padarė. Jie su manimi sutiko

ir per ateinančius metus

mes nušovėme 40 000 dramblių,

kad pamėgintume sustabdyti žalą,

tačiau pasidarė tik dar blogiau,

o ne geriau.

Žmogui, mylinčiam dramblius taip kaip aš,

tai buvo pati liūdniausia

ir šiurkščiausia klaida mano gyvenime

ir aš šią nuoskaudą nusinešiu į kapus.

Vis tik vienas geras dalykas iš viso šito išėjo.

Aš buvau visiškai pasiryžęs

paaukoti savo gyvenimą

ir atrasti sprendimą.

Kai atvykau į JAV,

mane ištiko šokas

pamačius nacionalinius parkus,

kenčiančius lygiai tokias pačias dykumėjimo problemas,

kaip ir Afrikoje.

Ir ten nebuvo galvijų daugiau nei 70 metų.

Taip pat supratau, kad Amerikos mokslininkai

neturėjo jokio paaiškinimo,

tik, kad čia per sausa ir tai natūralu.

Taigi, pradėjau tyrinėti

visus vakarinės JAV dalies plotus,

kur galvijai buvo išvežti

su mintimi įrodyti,

kad tai sustabdys dykumėjimą,

tačiau rezultatai buvo priešingi.

Tą matome šioje tyrimų stotyje,

kurioje pievos žaliavo 1961 metais

ir iki 2002 metų situacija pasikeitė iš esmės.

Tiriamojo darbo apie klimato kaitą autoriai,

kuriame ir radau šias nuotraukas,

pažymėjo, kad pokyčiai

įvyko dėl "nežinomų priežasčių".

Neabejotina tai, kad mes niekada

nesupratome, kas sukelia dykumėjimą,

kuris sunaikino daugybę civilizacijų

ir šiuo metu mums grasina globaliai.

Mes niekada to nesupratome.

Paimkite vieną kvadratinį metrą dirvožemio

ir padarykite jį pliką, tokį kaip čia,

ir aš jums pažadu,

kad jis bus kur kas šaltesnis aušros metu

ir daug karštesnis vidurdienį,

nei analogiškas žemės lopinėlis,

padengtas augalijos paklote.

Jūs pakeitėte mikroklimatą.

Ir jeigu jūs taip darote

daugiau nei ant pusės

žemės paviršiaus -

jūs keičiate makroklimatą.

Bet mes tiesiog nesupratom, kodėl visa tai

prasidėjo prieš 10 000 metų?

Kodėl dykumėjimas paspartėjo pastaraisiais metais?

Mes visiškai to nesupratome.

Mes nesupratome,

kad vietose, kur drėgmė kinta sezoniškai,

dirvožemis ir vegetacija

vystėsi kartu su milžiniškomis bandomis

besiganančiais gyvūnais,

o pastarieji

vystėsi kartu su žiauriais, gaujomis medžiojančiais plėšrūnais.

Pagrindinė apsauga nuo tokio tipo plėšrūnų

yra būrimasis į bandas,

o kuo didesnė banda, tuo saugiau.

Bandos palieka mėšlą ir šlapinasi tiesiai ant savo maisto,

taigi jie yra priversti nuolatos judėti

ir būtent judėjimas yra priežastis, dėl ko augalai

nebuvo pernelyg nualinti, o periodiškas sutrypimas

užtikrino gerą dirvožemio paviršiaus struktūrą,

ir tai mes esame pastebėje, kur

banda buvo praėjusi.

Šioje nuotraukoje yra

tipiniai sezoniniai žolynai,

čia ką tik praėjo keturi drėgnieji

ir prasideda aštuoni sausros mėnesiai.

Pastebėkite pokyčius, kurie įvyko žengiant į sausros periodą.

Visa ši žolė turi

biologiškai suirti

iki kito vegetacijos laikotarpio,

kadangi priešingu atveju

tiek pati augalija tiek dirvožemis pradės nykti.

Jeigu nevyksta biologinis irimas,

jis pereina į labai lėtą procesą -

oksidaciją,

kas uždusina ir pražudo žoles,

toliau seka augalų sumedėjimas

ir plikas dirvožemis

išleidžiantis anglį.

Kad to išvengtume

mes tradiciškai naudojome ugnį.

Vis tik deginimas taip pat palieka pliką dirvožemį,

išleidžiantį anglį,

ir dar blogiau,

sudeginus vieną hektarą žolynų

išsiskiria daugiau ir dar pavojingesnių

teršalų, nei išskiria 6000 mašinų.

Ir mes sudeginame Afrikoje,

kiekvienais metais,

daugiau nei milijardą hektarų žolynų

ir praktiškai niekas apie tai nekalba.

Iš mokslinės pusės žiūrint, mes pateisiname deginimą,

kaip priemonę atsikratyti negyvos augalijos ir

suteikti sąlygas augti naujai.

Taigi, žiūrint į nudžiūvusią pievą,

kaip mes galime jai padėti išlikti sveikai?

Ir turėkite mintyje,

aš dabar kalbu viso pasaulio mastu.

Gerai?

Mes negalime sumažinti gyvūnų skaičiaus,

kad pievos būtų mažiau alinamos,

tuo pačiu neskatindami dykumėjimo ir klimato kaitos.

Mes negalime jų deginti nesukeldami dykumėjimo

ir neskatindami klimato kaitos.

Ką gi mes galime padaryti?

Yra vienintelė galimybė.

Pakartosiu,

liko vienintelė galimybė tiek mokslininkams, tiek klimatologams.

Tai gali pasirodyti nesuvokiama -

naudoti galvijus,

juos ganyti atkartojant

natūralią gamtą,

atkuriant galvijų bandų ir plėšrūnų santykius.

Jokios kitos alternatyvos žmogui nebeliko.

Taigi, darome.

Ant šio žolyno lopinėlio

mes tą ir padarysime, bet tik pačiame priekyje.

Šią vietą mes labai stipriai paveiksime galvijais,

atkartodami natūralią gamtą,

ir mes tai padarėme,

ir ką matote?

Visa žolė dabar dengia dirvą

kartu su mėšlu, šlapimu ir kraiku ar mulčiu,

ir kiekvienas sodininkas, esantis tarp mūsų, supras,

kad dirvožemis yra pasirengęs sugerti

ir išlaikyti lietaus vandenį,

išlaikyti anglį ir suskaidyti metaną.

Ir mes tai padarėme

nenaudodami ugnies, išsaugodami dirvožemį

ir leisdami augalams laisvai augti.

Kuomet aš supratau, kad mes, kaip mokslininkai,

nebeturime jokio kito varianto, kaip tik naudoti

taip visų juodinamus galvijus,

siekiant pažaboti klimato kaitą ir dykumėjimą,

aš susidūriau su rimta dilema.

Kaip mes tai padarysime?

Prieš mus buvo 10 000 metų, kai patyrę ir išmananūs

klajokliai ganė galvijus,

tačiau sukūrė milžiniškas dėl žmogaus veiklos

atsiradusias dykumas.

Tada sekė 100 metų šiuolaikinio mokslo apie lietų,

kas dar labiau paspartino dykumėjimo procesus ir

ką pirmiausia atradome Afrikoje,

o vėliau patvirtinome JAV,

kaip matote šioje žemės ploto,

priklausančio valstybei, nuotraukoje.

Žinoma, gyvūlių ganymas bandomis

nebuvo viskas, ko reikėjo,

o žmonėms per tūkstančius metų

nepavyko prisiderinti prie gamtos kompleksiškumo.

Vis tik, mes, biologai ir ekologai, dar niekada taip stipriai

kartu nemėginome spręsti nieko panašaus.

Vietoj mėginimų išrasti dviratį,

aš pradėjau studijuoti kitas profesijas,

galbūt joms pavyko ką nors naujo atrasti.

Ir aš radau planavimo strategiją,

kurią galėčiau pritaikyti biologijoje.

Ją išplėtojau į tai, ką vadiname

holistiniu valdymu ir suplanuotu ganymu,

tai planavimo procesas,

kuriuo atsižvelgiama į visą gamtos,

socialinį, aplinkos ir ekonominį kompleksiškumą.

Šiandien jaunos moterys, kaip ši, moko šio

proceso subtilybių Afrikos kaimuose,

kaip suvaryti gyvulius į bandas, planuoti ganymą,

kad būtų atkartota gamta,

taip pat, kur palikti nakčiai galvijus -

mes juos suvarome į nuo plėšrūnų apsaugotą teritoriją,

kadangi turime milžiniškus laisvus plotus, ir panašiai.

O ten, kur tai yra daroma,

kur galvijai laikomi per naktį ruošiant pasėlius,

gaunamas kur kas didesnis derlius.

Pažvelkime į kai kuriuos rezultatus.

Tai vieta, šalia kitos vietos, kurią mes prižiūrėjome Zimbabvėje.

Čia ką tik praėjo keturi drėgnieji mėnesiai

ir šiuo metu

prasidėjo ilgasis sausas laikotarpis.

Tačiau, kaip matote,

visas lietus,

praktiškai visas,

išgaravo nuo žemės paviršiaus.

Upė jau išdžiuvusi, nepaisant to, kad ką tik buvo gausūs lietūs

ir dabar turime 150 000 žmonių, kuriems beveik

nuolat reikia humanitarinės maisto pagalbos.

Dabar nukeliaukime į kitą, šalia esančią vietą:

laikas tas pats, liūtys buvo tos pačios

ir tik pažiūrėkite!

Upė tekanti, švari ir sveika.

Viskas gerai.

Žolynai, krūmynai, medžiai, laukinė gamta -

kur kas produktyvesni

ir tiesą sakant mes visiškai nebebijome sausojo periodo.

Ir mes tai padarėme padidindami galvijų skaičių 400%,

suplanuodami ganymo procesą, siekiant atkartoti gamtą,

ir integruodami tuos galvijus kartu su drambliais,

buivolais, žirafomis ir kitais ten esančiais gyvūnais.

Prieš visa tai, ši vieta atrodė taip.

Ji buvo plika, dirvožemis erodavo

jau daugiau nei 30 metų,

nepaisant to, kiek lijo.

Supratot?

Stebėkite pažymėtą medį ir pamatysite

pasikeitimus, kuriuos pasiekėme naudodami galvijus

ir atkartodami gamtą.

Štai čia kita vieta, kuri taip pat buvo plika ir erodavo.

Nuo pažymėto medžio šaknų

mes praradome daugiau nei 30 cm žemės.

Ar aišku?

Ir vėlgi, pažiūrėkite į skirtumus, kuriuos atnešė galvijų

panaudojimas ir natūralios gamtos atkartojimas.

Galime pastebėti nuvirtusius medžius,

tai dramblių darbas, jiems ši vieta tapo tinkama gyventi.

Ši vieta Meksikoje buvo labai prastos būklės,

būtent todėl aš pažymėjau kalvą,

kadangi skirtumas yra didžiulis ir sunkiai suvokiamas.

(Plojimai)

1970 m. pagelbėjau vienai šeimai Karu dykumoje,

atkurti dykumą,

kurią matote dešinėje, į žolynus,

ir laimei,

jų anūkai gyvena su viltimi.

Pažvelkite į nuostabų pasikeitimą šiame pavyzdyje,

žemės išplova visiškai atkurta

panaudojus ne ką kitą, o galvijus atkartojant gamtą,

ir mes

jau turime šios šeimos trečią kartą,

kuri laimingai gyvena iškėlusi plevėsuojančias vėliavas.

Pavyzdys Patagonijos neaprėpiamose pievose,

ten taip pat vyksta dykumėjimo procesas.

Žmogus viduryje yra Argentinos tyrinėtojas,

kuris pastebėjo

nuolatinį šių vietų degradavimą,

nepaisant to, kad visą tą laiką buvo

mažinamas besiganančių avių skaičius.

Vis tik jie subūrė 25 000 avių bandą,

ją suplanuotai ganydami atkartojo gamtos procesus

ir pastebėjo 50% produkcijos padidėjimą

jau pirmais metais.

Dabar mes esame žiauriame Somalio iškyšulyje,

kur klajokliai gano galvijus atkartodami natūralią gamtą,

ir nuoširdžiai sakant, tai vienintelis jų pasirinkimas,

vienintelė viltis išmaitinti šeimas ir išsaugoti kultūrą.

95% šių žemių

gali žmones išmaitinti tik vystant gyvulininkystę.

Aš primenu, kad šneku apie didžiąją dalį pasaulio žemių,

kurios lemia mūsų likimą,

įskaitant pačius žiauriausius pasaulio kampelius,

kur 95% žemės teritorijos tik gyvūnai išmaitina žmones.

Tai, ką mes darome globaliai - sukelia klimato kaitą,

tiek,

kiek ir iškastinis kuras,

o galbūt ir daugiau.

Bet dar blogiau,

tai sukelia badą,

skurdą, smurtą,

socialines problemas ir karus,

ir, kol aš čia dabar šneku,

milijonai vyrų, moterų ir vaikų kenčia ir miršta.

Ir jei tai tęsis toliau,

mes nebegalėsime sustabdyti klimato kaitos,

net jeigu ir nustosime naudoti iškastinį kurą.

Aš manau jūs supratote, kaip mes

viską galime pakeisti į gerąją pusę labai mažomis sąnaudomis.

Mes šiuos procesus jau vystome beveik 15 milijonų

hektarų plote, kurie išsidėstę penkiuose žemynuose,

ir žmonės, kurie apie anglies procesus supranta

kur kas daugiau nei aš,

apskaičiavo - kad būtų aiškiau -

jog šis darbas, apie kurį pasakojau,

gali padėti surinkti pakankamai anglies iš atmosferos

ir saugiai patalpinti žolynų dirvožemyje

tūkstančiams metų,

ir jei mes atstatytumėme bent pusę

pasaulio žolynų, tokių, kuriuos jums rodžiau,

galime sugrįžti prie prieš industrinių sąlygų,

tuo pačiu maitindami žmones.

Nesugalvoju geresnės vilties

už šią - mūsų planetai,

jūsų vaikams,

jų vaikams

ir visai žmonijai. Ačiū!

(Plojimai)

Ačiū, Krisai.

Ačiū.

Aš turiu, ir manau visi aplinkui

turi, šimtus klausimų,

nori jus apkabinti.

Aš tik užduosiu vieną trumpą klausimą.

Kai jūs pradedat visa šitą reikalą ir paleidžiate pulką gyvulių,

būna juk dykuma,

ką jie ėda?

Kaip ši dalis prasideda?

Ką gi, mes tai jau atliekame ilgą laiką

ir vienintelis atvejis,

kuomet turėjome papildomai suteikti gyvuliams maisto,

buvo atkuriant kasyklas,

ten būna 100% plika žemė.

Vis tik prieš daug metų

mes apsiėmėme tvarkyti patį prasčiausią

žemės plotą Zimbabvėje,

aš pasiūliau penkis svarus tam,

kuris suras bent lopinėlį žolės 100 mylių atkarpoje,

ir ten,

pačiais pirmais metais, mes patrigubinome gyvūnų skaičių,

be jokio papildomo pašaro,

tiesiog ganydami, atkartodami

natūralų judėjimą, naudodami sigmoidinę kreivę,

na yra toks principas.

Tai šiek tiek techniška. Bet tai viskas, ką darėme.

Ką gi, aš mielai,

turiu mintyje, tai tokia įdomi

ir svarbi idėja.

Šauniausi žmonės mūsų tinklalapyje tikrai išreikš norą

atvykti ir pakalbėti su jumis, pamėginti.

Tikrai norėčiau daugiau apie tai sužinoti,

ir vėl pasidalinti pranešime. Puiku!

Tai buvo įspūdinga kalba,

tikrai labai įspūdinga kalba

ir aš manau, kad jūs girdėjote,

kaip mes visi džiaugiamės jūsų darbu.

Ačiū jums labai. (Plojimai)

Ačiū, ačiū! (Plojimai)