Pirmųjų įspūdžių menas — dizaine ir gyvenime

Knygų dizaineris Chip Kidd labai gerai žino, kaip dažnai mes teisiame iš pirmo žvilgsnio. Šioje linksmoje, įtemptoje kalboje jis paaiškina dvi technikas, kurias dizaineriai naudoja greitam informacijos perdavimui – aiškumą ir paslaptingumą – ir kada, kodėl ir kaip jos veikia. Jis džiaugiasi nuostabiais ir naudingais dizaino pavyzdžiais, pasmeigia mažiau sėkmingus darbus ir pasidalina savo mintimis apie kai kuriuos jo sukurtus ir gerai žinomus knygų viršelius.

Bla bla bla bla bla.

Bla bla bla bla,

Bla bla, bla bla bla bla bla bla.

Bla bla bla, bla.

Kas čia, po velnių, buvo?

Na, jūs nežinote, nes jūs
to negalėjote suprasti.

Tai nebuvo aišku.

Bet, tikiuosi, tai buvo pasakyta
su pakankamu įsitikinimu,

kad tai buvo bent
masinančiai paslaptinga.

Aiškumas ar paslaptis?

Aš palaikau pusiausvyrą tarp jų savo
kasdieniniame grafikos dizainerio darbe,

kaip ir savo, niujorkiečio,
kasdieniniame gyvenime

kiekvieną dieną,

ir čia yra du dalykai,
kurie absoliučiai žavi mane.

Štai pavyzdys.

Na, kiek žmonių žino, kas tai yra?

Gerai. O dabar kiek
žmonių žino kas čia yra?

Gerai. Dar dviejų mitrių brūkšnių,
nupieštų genijaus Charles M. Schulz, dėka

mes dabar turime septynis mitrius
brūkšnius, kurie patys savaime

sukuria naują jaudinantį gyvenimą,

to, kuris žavėjo šimtus milijonų gerbėjų

daugiau nei 50 metų.

Tiesą sakant, tai yra knygos viršelis,

kurį sukūriau, apie
Schulz darbą ir jo meną,

kuri bus išleista šį pavasarį,

ir tai visas viršelis.

Čia nėra kitos tipografinės informacijos
ar vaizdinės informacijos priekyje,

ir knygos pavadinimas
yra „Tik kas reikalinga“.

Taigi, šitaip simboliškai, apie
sprendimus, kuriuos turiu priimti kasdien,

apie dizainą, kurį aš įžvelgiu,

ir dizainą, kurį aš kuriu.

Taigi, aiškumas.

Aiškumas veda prie esmės.

Jis bukas. Jis sąžiningas. Jis nuoširdus.

Mes klausiame savęs:
[„Kada turėtum būti aiškus?“]

Na, kažkas tokio, ką mes
suprantame, arba ne,

privalo būti tikrai, tikrai aiškus.

Ar ne?

Štai gana nesenas pavyzdys apie
miestietišką aiškumą, kurį dievinu,

daugiausiai dėl to, nes visuomet
vėluoju ir visuomet skubu.

Taigi, kai prieš porą metų gatvių kampuose
pradėjo atsirasti šie laiko matuokliai,

aš nudžiugau, nes
dabar pagaliau žinojau,

kiek sekundžių aš turiu,
kad pereičiau gatvę,

nesuvažinėtas mašinos.

Šešios? Aš tai galiu. (Juokas.)

Taigi, pažiūrėkime į yin,
kuris yra aiškumo yang,

ir tai yra paslaptis.

Paslaptis yra daugiau sudėtinga,
kaip matosi iš jos apibrėžimo.

Paslaptis reikalauja būti iššifruota,

ir mes tikrai, tikrai to norime,
kai ji yra pateikta teisingai.

[„Kada turėtum būti paslaptingas?“]

Antro Pasaulinio karo metu vokiečiai
tikrai tikrai norėjo tai iškoduoti,

bet negalėjo.

Štai dizaino, kurį neseniai
sukūriau, pavyzdys, skirtas

Haruki Murakami romanui,

kuriam kūriau dizainą daugiau nei 20 metų,

ir tai romanas apie jaunuolį,
kuris turi keturis brangius draugus,

kurie staiga, po pirmų metų koledže

be jokių paaiškinimų
visiškai nuo jo atsiriboja,

ir jis yra priblokštas.

O visi draugų vardai
japoniškai reiškia spalvas.

Taigi, čia yra ponas Raudonas, ponas
Mėlynas, ponia Balta ir ponia Juoda.

Tsukuru Tazaki, jo vardas,
nereiškia spalvos,

taigi, jo pravardė yra Bespalvis, ir, kai
jis nagrinėja jų buvusią draugystę,

jis prisimena, kad jie buvo
kaip penki rankos pirštai.

Taigi aš sukūriau tokį
maždaug abstraktų vaizdą,

bet po istorijos paviršiumi
vyksta kažkas daugiau,

ir po knygos aplanku yra kažko daugiau.

Tie keturi pirštai dabar –
keturios traukinio linijos

Tokijo metro sistemoje,

kuri yra reikšminga istorijoje.

Ir tada jūs turite bespalvę metro liniją,

susikertančią su kitomis spalvomis,

ką jis ir praktiškai
padarys vėliau istorijoje.

Jis susitinka su kiekvienu iš tų žmonių

tam, kad sužinotų,
kodėl jie taip elgėsi su juo.

Ir tai yra trijų dimensijų
pabaigtas produktas,

stovintis ant mano kabineto stalo,

ir ko aš tikiuosi, yra tai,
kad jūs tiesiog būsit suvilioti

paslapties apie tai, kaip ji atrodo,

ir norėsite ją perskaityti,

iškoduoti ir sužinoti, ir išsiaiškinti,
kodėl ji taip atrodo.

[„Matomas vernakulas“]

Tai būdas panaudoti
labiau įprastą paslaptį.

Ką tai reiškia?

Tai reiškia.
[„Padaryk jį atrodantį kaip kažkas kita.“]

Matomas vernakulas yra būdas, kuriuo mes
įpratę matyti tam tikrus dalykus,

pritaikytas kažkam kitam,
kad jį matytume kitaip.

Būtent tai norėjau pritaikyti
David Sedaris esių rinkiniui,

kuris tuomet turėjo šį pavadinimą:
[„Visas grožis, kurio tau reikės“]

Na, iššūkis buvo tai, kad šis
pavadinimas iš tiesų nieko nereiškia.

Jis nesusijęs su jokia ese knygoje.

Jis pasirodė autoriaus vaikino sapne.

Labai jums ačiū, taigi – (juokiasi) –
taigi, paprastai, aš kuriu dizainą,

kuris kažkaip susijęs su tekstu,
bet čia tik tiek teksto.

Taigi, turite šį paslaptingą pavadinimą,
kuris iš tiesų nieko nereiškia,

taigi aš bandžiau taip galvoti:
Kur aš pamatyčiau

gabaliuką paslaptingo teksto, kuris atrodo
kažką reiškiantis, bet taip nėra?

Ir, žinoma, netrukus,

vieną vakarą, po kiniškos vakarienės,

pasirodė šis, ir aš pagalvojau:
„Ak, taukšt, idėjinis orgazmas!“ (Juokas.)

Aš visada mėgau tuos juokingai
paslaptingas laimės sausainių citatas,

kurios, atrodo, reiškia
kažką ypač įžvalgaus,

bet, kai tu pagalvoji apie jas –
jei išvis pagalvoji – jos nieko nereiškia.

Ši teigia: „Vargu, ar kas nors žino
kiek gaunama, ignoruojant ateitį.“

Ačiū. (Juokas.)

Bet galime pritaikyti šį
matomą vernakulą Sedaris,

ir taip gerai žinome, kaip atrodo
laimės sausainių citatos,

kad mums net nereikia sausainio gabaliukų.

Mes tik matome šį keistą vaizdą,

ir žinome, kad dieviname
David Sedaris,

taigi tikimės, kad gerai praleisim laiką.

[„Sukčiaus esės, David Rakoff“]
David Rakoff buvo nuostabus rašytojas

ir pavadino savo pirmą knygą „Sukčius“,

nes jis vis būdavo siunčiamas
atlikti užduotis žurnalams,

daryti tai, kam jis nebuvo pasiruošęs.

Taigi, jis buvo tas liesas
vaikinukas iš miesto,

ir „GQ“ žurnalas jį nusiųsdavo
prie Kolorado upės

plaukti pripučiamu plaustu,
norėdami pamatyti, ar jis išgyvens.

Tuomet jis tai aprašydavo
ir jautėsi sukčiumi,

ir jautėsi apsimetančiu
kažkuo kitu, ne savimi.

Ir todėl norėjau, kad knygos viršelis
taip pat apsimestų kažkuo kitu

ir tada kažkaip parodytų
skaitytoją, į tai reaguojantį.

Tai privedė mane prie grafičių.

Aš domiuosi grafičiais.

Aš manau, kad kiekvienas,
gyvenantis miesto aplinkoje

visą laiką susiduria su grafičiais,
ir jų yra pačių įvairiausių formų.

Tai mano nuotrauka, padaryta
Žemutiniame Ist Saide,

kurioje – elektros skydinė ant šaligatvio

ir ji aprašinėta juodai.

Na, dabar galite žvilgtelėti į ją ir
pamanyti: „O, koks žavus miesto bruožas“,

arba žiūrite ir sakote:
„Tai nelegalus nuosavybės gadinimas“,

tačiau vienas dalykas,
dėl ko galime sutikti,

yra tai, kad jūs to negalite perskaityti.

Tiesa? Čia nėra aiškios žinios.

Taip pat yra kitos rūšies grafičiai,
kurie man daugiau įdomesni

ir juos vadinu pataisomaisiais grafičiais.

Šitą nuotrauką neseniai padariau metro,

ir kartais jūs matote
daug gašlių, kvailų niekų,

bet aš pamaniau, kad šitas yra įdomus,
ir tai plakatas, kuris šlovina

va-lio! –„Airbnb“,

o kažkas paėmė „Magic Marker“

ir pataisė viską, ką jie galvoja apie tai.

Ir tai atkreipė mano dėmesį.

Taigi, mąstau, kaip mes galim
tai pritaikyti šiai knygai?

Taigi, aš gaunu knygą iš to žmogaus,
ir pradedu skaityti, ir matau, kad

šis vaikinas ne tas, kas
sakosi esąs – jis sukčius.

Išsitraukiu raudoną „Magic Marker“

ir nusivylęs tik keverzoju tai priekyje:

Dizainas baigtas. (Juokas.)

Ir jie su tuo sutiko! (Juokas.)

Autoriui patiko, leidėjui patiko,

ir štai kaip knyga iškeliavo į pasaulį,

ir buvo tikrai smagu matyti
žmones, skaitančius ją metro

ir vaikštančius aplink
su ja ir panašiai,

ir jie visi kažkaip atrodė pakvaišę.

(Juokas.)

[„Perfidia“, James Ellroy romanas]
Nuostabus kriminalinių romanų rašytojas

geras draugas,
su kuriuo dirbau jau daug metų.

Jis, ko gero, geriausiai
žinomas dėl knygų

„Juodoji orchidėja“
ir „Los Andželas slaptai“.

Jo paskutinis romanas buvo taip
pavadintas, labai paslaptingu vardu,

kurio reikšmę, esu tikras, dauguma
žmonių žino, bet kiti – ne.

Ir tai istorija apie japonų kilmės
amerikietį detektyvą Los Andžele

1941 metais tiriantį žmogžudystę.

Ir tada atakuojamas Perl Harboras,

ir, tarsi jo gyvenimas buvo
nepakankamai sudėtingas,

dabar susierzinimas tarp
rasių smarkiai paaštrėjo,

ir tuomet staigiai įkuriamos japonų
kilmės amerikiečių stovyklos,

ir tvyro įtampa

ir kiti baisūs dalykai jam vis bandant
išspręsti šią žmogžudystę.

Iš pradžių pagalvojau
apie tai tiesiogiai, maždaug:

gerai, mes paimsime Perl Harborą
ir pridėsime prie Los Andželo,

ir sukursime šią apokalipsinę aušrą
miesto horizonte.

Ir štai Perl Harboro nuotrauka

sujungta su Los Andželu.

Mano redaktorius tarė:
„Žinai, tai įdomu,

bet manau, kad tu gali padaryti geriau,
ir manau, gali padaryti tai paprasčiau.

Taigi, grįžau prie piešimo
lentos kaip paprastai.

Bet visada atkreipiu dėmesį į aplinką,

aš dirbu dangoraižyje Midtaune,

ir kiekvieną vakarą,
prieš palikdamas kabinetą,

norėdamas išeiti, turiu
paspausti šį mygtuką,

ir didelės, sunkios, stiklinės
durys atsidaro ir aš galiu įlipti į liftą.

Ir staiga, vieną vakarą,

aš pažvelgiau į jį, ir pamačiau jį
visai kitoje šviesoje nei prieš tai.

Didelis raudonas apskritimas – pavojus.

Ir, aš pamaniau, kad tai taip akivaizdu,

kad taip buvo padaryta
milijonus kartų, todėl

atlikau paiešką tarp „Google“ vaizdų,
ir negalėjau rasti kito knygos viršelio,

atrodančio šitaip,

ir būtent tai išsprendė problemą,

ir, grafiškai, jis daug įdomesnis

ir sukuria didesnę įtampą negu idėja

apie Perl Harboro aušrą, tekančią
virš Los Andželo ir Amerikos.

[„Gurkt“. Kelionė po žmogaus
virškinimo sistemą, Mary Roach.]

Mary Roach yra nuostabi rašytoja,

kuri pasirinkusi galimai
nuobodžius mokslinius objektus

paverčia juos nenuobodžiais:
ji juos paverčia tikrai smagiais.

Taigi, šiuo atveju

kalbama apie žmogaus virškinimo sistemą.

Taigi, bandau nuspręsti, koks
turėtų būti šios knygos viršelis.

Tai autoportretas. (Juokas.)

Kiekvieną rytą aš žiūriu į save
vaistų spintelės veidrodyje,

kad pamatyčiau, ar
mano liežuvis pajuodęs.

Ir jeigu ne, galiu eiti.

(Juokas.)

Rekomenduoju tai daryti jums visiems.

Bet aš taip pat pagalvojau:
štai mūsų įvadas.

Tiesa? Į žmogaus virškinimo sistemą.

Bet, manau, mes visi
galime sutikti su tuo, kad

tikros žmonių burnų
fotografijos, bent jau tokios,

yra gana atstumiančios. (Juokas.)

Taigi, viršeliui padariau
šią iliustraciją,

kuri išties labiau patraukli

ir primena mums, kad geriausias būdas
prieiti prie virškinimo sistemos

yra nuo šio galo.

(Juokas.)

Aš net neturiu užbaigti sakinio. Gerai.

[„Nenaudinga paslaptis“]

Kas nutinka, kai aiškumas ir
paslaptingumas susimaišo?

Ir mes tai matome nuolatos.

Štai ką vadinu nenaudinga paslaptimi.

Aš nusileidžiu į metro –
aš dažnai važiuoju metro –

ir štai lapas priklijuotas ant stulpo.

Matot? Ir dabar mąstau: o ne,

ir traukinys atvažiuoja, o aš
bandau išsiaiškinti, ką tai reiškia

ir labai ačiū.

Dalis problemos yra tai,
kad jie suskaldė informaciją

taip, kaip jų nuomone, yra geriau,
o aš, atvirai, šitaip nemanau.

Taigi, čia paslaptis,
kurios mums nereikia.

Ko mums reikia, tai naudingo aiškumo,
tai juokais aš ją perkūriau.

Tam panaudoti visi tie patys veiksniai.

(Plojimai.)

Ačiū. Aš vis laukiu skambučio iš
„Metropolio transporto tarnybos“ (Juokas.)

Žinot, aš net nepanaudojau
daugiau spalvų už juos.

Jie net nesivargino
nudažyti 4 ir 5 žaliai,

tie kvailiai. (Juokas.)

Taigi, pirma, ką mes matome:
pasikeitė paslauga,

ir tuomet, dviem pilnais sakiniais,
su pradžia, viduriu ir pabaiga,

jis pasako mums kas
pasikeitė, ir kas bus toliau.

Vadinkit mane pakvaišusiu! (Juokas.)

[„Naudinga paslaptis“]
Gerai.

Na, dabar truputis
paslapties, kurią dievinu:

pakuotė.

Šis dietinės kolos skardinės dizaino

Turner Duckworth perdarymas
man išties yra meno kūrinys.

Tai meno kūrinys. Jis nuostabus.

Bet kas man labiausiai
patinka kaip dizaineriui,

yra tai, kad jis paėmė matomą
dietinės kolos vernakulą –

šriftus, spalvas, sidabrinį foną –

ir pateikė tik jų pačią esmę,

taigi tai – lyg grįžimas
prie Charlie Brown veido.

Na, kaip galite duoti jiems tik tiek
informacijos, kad jie žinotų, kas tai yra,

bet pripažįstate jų jau turimas žinias

apie šitą?

Jis atrodo puikiai, o kai einate
į delikatesų parduotuvę,

ir staiga pamatote tai ant lentynos,
ir tai nuostabu.

Ir tai paverčia kita tema –

[„Nenaudingas aiškumas“] –
dar labiau niūria,

bent jau man.

Na, gerai, vėl grįžtam į metro,

po to, kai šis buvo išleistas,

padariau šias nuotraukas.

Taimso aikštės metro stotis:

Coca-Cola išpirko viską
reklamavimui. Žinote?

Ir, galbūt, kai kurie iš jūsų
jau žinote, apie ką bus kalba.

Atsiprašau.

„Tu atvykai į Niujorką
su drabužiais ant nugaros,

pinigais kišenėje,
ir prizu tavo akiratyje.

Tu naudoji koksą.“ (Juokas.)

„Tu atvykai į Niujorką su verslo
valdymo magistru, švariu

kostiumu ir labai tvirtu
rankos paspaudimu.

Tu naudoji koksą.“ (Juokas.)

Jie tikri! (Juokas.)

Net atraminių sijų nebuvo pasigailėta,

tik jos perėjo į Jodos režimą. (Juokas.)

„Koksas, jis su tavimi.“ (Juokas.)

[„Atsiprašau, aš su KUO??“]

Ši kampanija buvo didelė klaida.

Ji buvo tuoj pat nutraukta
dėl neigiamos vartotojų reakcijos

ir internete pasirodė
įvairiausios negražios parodijos –

(Juokas.) –

ir taip pat tas taškas šalia „Su tavim“
jau ne taškas, tai prekės ženklas.

Taigi, labai ačiū.

Taigi, man buvo taip keista, kad

jie galėjo padaryti pakuotę tokią
paslaptingai gražią ir nuostabią,

o žinią tokią nepakenčiamai
aiškiai klaidingą.

Man tai tiesiog neįtikėtina.

Taigi, tikiuosi, man pavyko pasidalinti
su jumis kai kuriomis mano įžvalgomis

apie aiškumo ir paslaptingumo
naudojimą mano veikloje

ir, galbūt, jūs nuspręsit būti
aiškesni savo gyvenime,

o galbūt labiau paslaptingi,
ir ne tokie atviri.

(Juokas.)

Ir jei yra kai kas, ką noriu, kad
prisimintumėte po šios kalbos,

tikiuosi yra tai:

Bli bli bli bli. Bla bla bli bli.
[„Įvertink tai“, Chip Kidd]

Bli bli bla bla bla.
Bla bla bla.

Bla bla.

(Plojimai.)